Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės Lietuvos pašto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos paštui dėl skolos ir palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Master“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

17. Ieškovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto apeliacinio skundo.

20. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas neperžengė ieškinio ribų, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuojami pirkimo–pardavimo ir atlygintinų paslaugų teikimo sutartiniai teisiniai santykiai, taip pat proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas.

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškinio ribų peržengimo

21. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų. Teisėjų kolegija sutinka su nurodytu apeliacinio skundo argumentu dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teisės į teisminę gynybą tinkamas įgyvendinimas tiesiogiai koreliuoja su pamatiniais civilinio proceso teisės principais – dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi. CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-916/2021 29 punktas).

23. Taigi asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, savo nuožiūra turi pasirinkti teisės gynimo būdą (būdus) bei atitinkamai suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus), t. y. gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos teisės gynimo būdo.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog būtent teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, taip pat ir ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir dalykas. Dėl to būtent atsižvelgiant į šiuos elementus nustatytina, kas sudaro konkrečios bylos esmę, t. y. kokios teisės normos yra taikytinos ginčo santykiui ir kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Šis reikalavimas susijęs ir su draudimu teismui priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą. Teismai negali priimti siurprizinio sprendimo tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek ir teisės taikymo aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023 47–48 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi teismas, atlikdamas šalių susiklosčiusių santykių ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, negali išeiti už pareikšto ieškinio ribų (ieškinio, atsikirtimų į ieškinį, priešieškinio faktinio pagrindo ir šalių pasirinkto teisių gynimo būdo ribų). Priešingu atveju būtų priimtas siurprizinis šalims sprendimas ir pažeisti esminiai civilinio proceso teisės principai – dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo.

25. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė aiškiai pasirinko savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą – priteisti iš apeliantės skolą už parduotus baldus ir suteiktas paslaugas. Ieškovė visuose savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai teigė ir įrodinėjo, kad ji su apeliante sudarė sutartis, pagal kurias: apeliantė užsakė iš ieškovės baldus, taip pat jų pristatymo ir montavimo paslaugas; ieškovė pardavė apeliantei baldus ir suteikė pirmiau nurodytas paslaugas, bet apeliantė neatsiskaitė su ja. Ieškovė, vykdydama su apeliante sudarytą sutartį, su trečiuoju asmeniu sudarė sutartį dėl baldų pagaminimo. Ieškovė nuosekliai teigė ir įrodinėjo, kad: trečiasis asmuo pagamino baldus ir pateikė juos ieškovei; ieškovė priėmė baldus ir atsiskaitė už juos su trečiuoju asmeniu; ieškovė pardavė šiuos baldus apeliantei, pastaroji juos priėmė ir ieškovė sumontavo baldus apeliantės patalpose. Iš pirmiau šiame sprendime aptartų aplinkybių akivaizdu, kad ieškovė nuosekliai teigė ir įrodinėjo, jog šalys sudarė mišrią sutartį, t. y. turinčią pirkimo–pardavimo ir atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių elementų, ieškovė įvykdė sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, pardavė prekes ir suteikė paslaugas, bet apeliantė nesumokėjo prekių ir paslaugų kainos.

28. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius reiškia pareigą konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įvykdė apeliantės prievolę trečiajam asmeniui UAB „Baltic Master“, neatitinka ieškovės įrodinėto faktinio ieškinio pagrindo. Šalys niekada neįrodinėjo, kad ieškovė įvykdė atsakovės prievolę trečiajam asmeniui. Be to, byloje nėra įrodymų, kad apeliantė turi prievolę trečiajam asmeniui UAB „Baltic Master“, t. y. skolinga jam 108 900,05 Eur, ir ieškovė įvykdė šią prievolę trečiajam asmeniui už apeliantę. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi CK 6.237 straipsnio norma, nes į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantę ir trečiąjį asmenį UAB „Baltic Master“ siejo pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo teisiniai santykiai ir apeliantė atsiskaitė su trečiuoju asmeniu (apie tai teisėjų kolegija išsamiau pasisakys toliau šiame sprendime). Dėl visų pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių dispozityvumo ir rungimosi civiliniame procese principus (CPK 12, 13 straipsniai) bei peržengė ieškinio ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo sutarčių vertinimo ir jų sąlygų aiškinimo

29. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad ji su apeliante 2018 m. spalio 25 d. sudarė nekilnojamojo turto remonto darbų viešojo pirkimo sutartį, taip pat šios sutarties pagrindu 2019 m. rugsėjo 27 d. sudarė dar keturias rangos sutartis, pagal kurias: apeliantė, be kita ko, užsakė iš ieškovės baldus; ieškovė pardavė apeliantei baldus, pristatė ir sumontavo juos trylikoje apeliantės pašto skyriuose; apeliantė juos priėmė, bet neatsiskaitė. Apeliantė teigė, kad ieškovė pagal viešojo pirkimo sutartis įsipareigojo atlikti statybos darbus, bet ne parduoti ir sumontuoti baldus. Pasak apeliantės, ji niekada neužsakė iš ieškovės baldų ir jų montavimo paslaugų, ieškovė niekada nepardavė apeliantei baldų, taip pat nesuteikė jų montavimo paslaugų, todėl apeliantė neturi pareigos už tai sumokėti. Taigi šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sutartimis prisiimtų įsipareigojimų apimtį.

30. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis turi būti nustatomos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose, bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis taip pat ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi nagrinėjamojoje byloje sprendžiant šalių ginčą svarbu, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika, atsižvelgus į subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą ir teksto lingvistinį aiškinimą, nustatyti tikrąją ginčo sutarčių šalių valią, tikruosius ketinimus, tikslą ir sutarties esmę, įvertinti jų sąlygų tarpusavio ryšį, sutarčių sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po sutarčių sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

32. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantė paskelbė viešuosius pirkimus dėl statybos ir remonto darbų, taip pat dėl baldų pirkimo ir montavimo jos pašto skyriuose. Ieškovė laimėjo viešąjį pirkimą dėl statybos ir remonto darbų atlikimo. Dėl to šalys 2018 m. spalio 25 d. sudarė nekilnojamojo turto remonto darbų viešojo pirkimo sutartį, taip pat 2018 m. lapkričio 14 d. ir 2019 m. balandžio 15 d. susitarimus prie 2018 m. spalio 25 d. sutarties. Ieškovė su apeliante 2018 m. spalio 25 d. sutarties pagrindu 2019 m. rugsėjo 27 d. sudarė dar keturias rangos sutartis dėl atsakovės Rytų, Pietų, Šiaurės ir Vakarų regionų pašto skyriuose statybos ir remonto darbų. Trečiasis asmuo UAB „Baltic Master“ laimėjo kitą apeliantės paskelbtą viešąjį pirkimą dėl baldų pirkimo, pristatymo ir montavimo. Dėl to apeliantė su UAB „Baltic Master“ 2019 m. rugpjūčio 2 d. sudarė sutartis, pagal kurias trečiasis asmuo įsipareigojo pagaminti, parduoti apeliantei ir sumontuoti apeliantės Rytų, Pietų, Šiaurės ir Vakarų regionų pašto skyriuose baldus, o apeliantė įsipareigojo už tai sumokėti trečiajam asmeniui.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir apeliantės sudarytų sutarčių ir papildomų susitarimų tikslą, esmę, turinį ir jų sąlygų tarpusavio ryšį, padarė išvadą, kad šalių sudarytų sutarčių objektas – rangos darbai (išorės, vidaus, inžinerinių sistemų statybos, remonto, rekonstrukcijos, griovimo ir pan.), bet ne baldų pirkimas, pristatymas ir montavimas. Taigi šalys 2018 m. spalio 25 d. ir 2019 m. rugsėjo 27 d. sutartyse, taip pat 2018 m. lapkričio 14 d. ir 2019 m. balandžio 15 d. susitarimuose nesusitarė, kad ieškovė parduos apeliantei, pristatys ir sumontuos baldus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir jų nekartoja. Be to, apeliacinės instancijos teisme dėl pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų nėra ginčo.

34. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių 2018 m. spalio 25 d. sudarytos sutarties 2.4 papunktyje nurodyta, jog: „užsakovas moka rangovui už kokybiškai ir laiku atliktus darbus per trisdešimt kalendorinių dienų nuo darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, statybos darbų vykdymo dokumentacijos pateikimo ir teisingos PVM sąskaitos faktūros gavimo dienos. Pagrindas išrašyti PVM sąskaitą faktūrą – abiejų sutarties šalių įgaliotų atstovų pasirašytas darbų perdavimo–priėmimo aktas“. Sutarties 4.2 papunktyje taip pat numatyta, kad kokybiškai atlikti darbai priimami ir priėmimo dokumentai įforminami pasirašant darbų priėmimo–perdavimo aktą. Šios sutarties priedo Nr. 2 2.1 papunktyje nurodyta: „užsakovei pateikus objekto statybos darbų užduotį, rangovė privalo <...> suderinti su užsakove statybos darbų atlikimo grafiką, sąmatą, pasirašyti susitarimą ir pradėti vykdyti darbus“. Priedo Nr. 2 2.2 papunktyje nustatyta: „užsakymas teikiamas rangovei jos nurodytu elektroniniu paštu. Jame turi būti nurodytas darbų aprašymas <...>“. 2019 m. rugsėjo 27 d. sutarčių specialiųjų sąlygų 2.1 papunktyje nustatyta, kad: „<...> darbų apimtys nurodytos Techninėje specifikacijoje (sutarties priede Nr. 2); pirkėjas įsipareigoja užsakyti darbų už visą maksimalią sutarties kainą“. Sutarčių specialiųjų sąlygų 5.2 papunktyje nurodyta, kad: „<...> konkreti užsakomų darbų vykdymo vieta nurodoma teikiant užsakymą pagal sutartį“. Sutarčių specialiųjų sąlygų 6.1 papunktyje nurodyta, kad apeliantė turi pareigą atsiskaityti su ieškove per trisdešimt kalendorinių dienų nuo akto pasirašymo ir sąskaitos gavimo dienos, o 6.5 papunktyje nustatyta, jog darbai priimami pasirašant atliktų darbų aktą. Sutarčių priedo Nr. 2 2.9 papunktyje aptarta apeliantės užsakymų pateikimo tvarka, nurodyta, kad turi būti užpildyta konkreti užsakymo forma, kuri pateikiama šio priedo 2 priede. Sutarčių priedo Nr. 2 2.11 papunktyje nurodyta, kad: „tiekėja prieš pradėdama darbus privalo <...> parengti ir suderinti su pirkėja lokalinę sąmatą, kalendorinį darbų grafiką bei suderinti ir pasirašyti užsakymą“. Sutarčių bendrųjų sąlygų 5.2 papunktyje nurodyta, kad apeliantė neapmoka už darbus, kuriuos rangovė atliko be apeliantės sutikimo, nukrypdama nuo sutarties ar (ir) užsakymo.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš pirmiau šiame sprendime nurodytų sutarčių sąlygų akivaizdu, jog šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl tokios statybos darbų vykdymo tvarkos: užsakovė (apeliantė) pateikia rangovei (ieškovei) atskirą užsakymą (užpildo jo formą, nurodytą 2019 m. rugsėjo 27 d. sutarčių priedo Nr. 2 priede), kuriame, be kita ko, nurodo konkrečius darbus, jų kiekius ir kainas; ieškovė ir apeliantė pasirašo užsakymus ir sąmatas; rangovei kokybiškai atlikus darbus, jie perduodami ir priimami pagal abiejų šalių pasirašomą darbų priėmimo–perdavimo aktą; pasirašius darbų priėmimo–perdavimo aktą, išrašoma PVM sąskaita faktūra. Be to, šalys aiškiai susitarė, kad apeliantė neturi pareigos mokėti už darbus, kurie atlikti be jos sutikimo, nukrypstant nuo sutarties ar (ir) užsakymo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmiau nurodytos sutarčių ir jų priedų sąlygos prieštarauja tikrajai šalių valiai. Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių konstatuotina, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, išdėstytu sutartyse.

36. Iš į bylą pateiktų įrodymų (užsakymų, sąmatų) nustatyta, kad šalys laikėsi sutartimis nustatytos tvarkos – šalys pasirašydavo užsakymus ir sąmatas; ieškovė tik juos pasirašiusi atlikdavo statybos darbus. Dar kartą akcentuotina, kad 2019 m. rugsėjo 27 d. sutarčių bendrųjų sąlygų 5.2 papunktyje šalys susitarė, jog apeliantė neturi pareigos mokėti už darbus, kuriuos ieškovė atliko be jos sutikimo, nukrypdama nuo sutarties ar (ir) užsakymo. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantė būtų pateikusi ieškovei užsakymus dėl baldų pirkimo, atvežimo ir montavimo apeliantės pašto skyriuose, taip pat nėra įrodymų, kad ieškovė ir apeliantė būtų pasirašiusios priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo ieškovė būtų perdavusi ir apeliantė būtų priėmusi baldus ir jų montavimo paslaugas.

Dėl pirkimo–pardavimo ir paslaugų sutarčių sudarymo fakto, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, bet ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011 ir joje nurodyta praktika). Įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica). Vadinasi, civilinėje byloje, kurioje yra kilęs ginčas dėl sutartinių teisinių santykių tarp šalių buvimo, nesant rašytinės formos sutarties, pareiga įrodyti, kad buvo sudaryta atitinkama sutartis, kyla tai šaliai, kuri teigia, jog buvo sudaryta sutartis, bet ne tai šaliai, kuri tai neigia.

38. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet taip pat ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad priešingai negu teigė ieškovė, ji su apeliante 2018 m. spalio 25 d. ir 2019 m. rugsėjo 27 d. sutartyse, taip pat 2018 m. lapkričio 14 d. ir 2019 m. balandžio 15 d. susitarimuose nesusitarė dėl baldų pirkimo–pardavimo, taip pat jų pristatymo ir montavimo paslaugų. Taigi šalys nesudarė rašytinės sutarties dėl baldų pirkimo–pardavimo, jų pristatymo ir montavimo paslaugų.

40. Nagrinėjamam ginčui aktualiose atlygintinų paslaugų teikimo sutartinius teisinius santykius reglamentuojančiose normose nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Taigi, siekiant įrodyti, kad buvo sudarytas susitarimas dėl atlygintinų paslaugų, būtina pagrįsti, jog egzistavo šalių suderinta valia dėl paslaugų suteikimo ir mokėjimo už tokias paslaugas. Be to, būtent tas, kas teigia, kad suteikė paslaugas, turi pareigą įrodyti paslaugų suteikimo faktą.

41. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą. Svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021 22–25 punktai).

42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau šiame sprendime nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis taisyklėmis dėl įrodinėjimo pareigos, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje kilus ginčui dėl sutartinių teisinių santykių tarp šalių buvimo, būtent ieškovė, kuri teigia, kad buvo sudarytos pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutartys, turi pareigą įrodyti pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutarčių sudarymo faktą ir esmines sutarčių sudarymo sąlygas. Ieškovė turi pareigą įrodyti, kad perdavė baldus ir nuosavybės teisę į juos apeliantei, taip pat faktą, kad sumontavo baldus apeliantės patalpose (įrodyti paslaugų suteikimo faktą).

43. Nagrinėjamojoje byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodytų pirkimo–pardavimo ir paslaugų teikimo sutarčių sudarymo ir baldų perdavimo bei sumontavimo apeliantės patalpose faktus. Byloje nėra nei apeliantės užsakymų, nei kitų dokumentų (pavyzdžiui, elektroninio susirašinėjimo ir kt.), patvirtinančių, kad apeliantė būtų užsakiusi iš ieškovės prekes ir paslaugas, kitokiu būdu išreiškusi savo valią sudaryti su ieškove sutartis dėl baldų pirkimo ir montavimo. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad apeliantės patalpose įrengti kiti baldai, kurių ji neįsigijo iš UAB „Baltic Master“ pagal 2019 m. rugpjūčio 2 d. viešojo pirkimo sutartis, taip pat nėra įrodymų, kad būtent ieškovė atliko baldų montavimo paslaugas, bet ne trečiasis asmuo pagal 2019 m. rugpjūčio 2 d. viešojo pirkimo sutartis.

44. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas savo išvadas grindė: aplinkybe, jog ieškovė su trečiuoju asmeniu UAB „Baltic Master“ 2020 m. sausio 2 d. sudarė sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo pagaminti, parduoti ieškovei ir sumontuoti baldus, o ieškovė įsipareigojo už tai sumokėti (dubliko priedas Nr. 1); į bylą pateiktais ieškovės ir trečiojo asmens pasirašytais atliktų darbų aktais ir žiniaraščiais, taip pat 2020 m. sausio 31 d. prekių priėmimo–perdavimo aktu (ieškinio priedai Nr. 6, 7), baldų patikrinimo aktais (lentelėmis) (dubliko priedas Nr. 3); ieškovės atstovo paaiškinimais ir liudytojų – buvusios UAB „Baltic Master“ darbuotojos D. M. bei apeliantės buvusių darbuotojų A. J. ir D. Č. – parodymais.

45. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ieškovės ir UAB „Baltic Master“ 2020 m. sausio 2 d. sudaryta sutartis, taip pat jų pasirašyti atliktų darbų aktai ir žiniaraščiai patvirtina sutartinius santykius būtent tarp ieškovės ir trečiojo asmens, bet ne tarp ieškovės ir apeliantės. Šie dokumentai niekaip nepatvirtina nei ieškovės ir apeliantės sutarčių dėl baldų pirkimo ir sumontavimo sudarymo fakto, nei baldų perdavimo apeliantei, nei jų sumontavimo apeliantės patalpose. Liudytojai, buvę apeliantės darbuotojai, A. J. ir D. Č. teismo posėdyje patvirtino, kad niekada nematė nei 2020 m. sausio 2 d. sutarties, nei ieškovės ir UAB „Baltic Master“ pasirašytų atliktų darbų aktų ir žiniaraščių.

46. 2020 m. sausio 31 d. prekių priėmimo–perdavimo akte nurodyta, kad tiekėja UAB „Baltic Master“ pagal 2020 m. sausio 2 d. sutartį perduoda gavėjai ieškovei (bet ne apeliantei) trylika baldų komplektų. Akto skiltyse „prekes priėmė, pareigos, vardas, pavardė, parašas“ ir „prekes pristatė, pareigos, vardas, pavardė, parašas“ nėra nei prekių priėmusio, nei jas pristačiusio asmenų parašų. Šio akto lapo apačioje yra apeliantės darbuotojo A. J. parašas. Atkreiptinas dėmesys, kad akto skiltyje „baldų pavadinimas“ nurodyta „baldų komplektas“, o skiltyje „kiekis“ – 13. Kitaip tariant, akte nenurodyti konkretūs baldai, jų pavadinimai, kiekiai ir pan.

47. Pirmiau šiame sprendime jau nurodyta, kad apeliantė su trečiuoju asmeniu UAB „Baltic Master“ 2019 m. rugpjūčio 2 d. sudarė viešojo pirkimo sutartis, pagal kurias trečiasis asmuo įsipareigojo pagaminti, parduoti apeliantei ir sumontuoti apeliantės Rytų, Pietų, Šiaurės ir Vakarų regionų pašto skyriuose baldus, o apeliantė įsipareigojo už tai sumokėti. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Baltic Master“ vykdė pirmiau nurodytas sutartis, t. y. pagal sutartis pagamino apeliantei baldų komplektus, pristatė juos ir sumontavo trylikoje pašto skyrių, o apeliantė juos priėmė ir visiškai atsiskaitė su trečiuoju asmeniu pagal su juo pasirašytas viešojo pirkimo sutartis. Apeliantė visuose savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai teigė, kad jos pašto skyriuose yra tik tie baldai (baldų komplektai), kuriuos pagamino, pristatė ir sumontavo trečiasis asmuo UAB „Baltic Master“ pagal pirmiau nurodytas viešojo pirkimo sutartis. Šioms aplinkybėms pagrįsti apeliantė, be kita ko, pateikė baldų priėmimo–perdavimo aktus ir UAB „Baltic Master“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Apeliantės teigimu, ji apmokėjo visas aptariamas sąskaitas faktūras ir neturi jokių prievolių trečiajam asmeniui. Trečiasis asmuo, gavęs teismo siųstus procesinius dokumentus, nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantė būtų skolinga trečiajam asmeniui už baldus ir suteiktas pristatymo bei montavimo paslaugas pagal 2019 m. rugpjūčio 2 d. viešojo pirkimo sutartis.

48. Akcentuotina, kad liudytoja, buvusi UAB „Baltic Master“ darbuotoja, D. M. teismo posėdyje iš esmės patvirtino apeliantės teiginius, jog pašto skyriuose yra tik tie baldai, kuriuos pagamino, pristatė ir sumontavo trečiasis asmuo UAB „Baltic Master“ pagal pirmiau šiame sprendime nurodytas viešojo pirkimo sutartis. Liudytoja nurodė, kad į ieškovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą įtraukta tik ta baldų (jų montavimo) kainos dalis, kuri viršytų apeliantės ir trečiojo asmens pasirašytų viešojo pirkimo sutarčių kainą. Būtent dėl to trečiasis asmuo su ieškove 2020 m. sausio 2 d. sudarė sutartį.

49. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų UAB „Baltic Master“ darbuotojos D. M. ir apeliantės darbuotojo A. J. parodymų, taip pat jų elektroninio susirašinėjimo turinio nustatyta, kad D. M. 2020 m. sausio 31 d. elektroniniu paštu išsiuntė A. J. 2020 m. sausio 31 d. prekių priėmimo–perdavimo aktą. A. J. teismo posėdyje nurodė, kad nežinojo apeliantės pasirašytų sutarčių turinio dėl baldų įsigijimo ir montavimo, bet žinojo, kad būtent trečiasis asmuo UAB „Baltic Master“ faktiškai pagamino ir pristatė apeliantei baldus, taip pat žinojo ir matė, jog trečiasis asmuo sumontavo visus baldus, kurie yra apeliantės trylikoje pašto skyrių, o ieškovė vykdė statybos darbus. Liudytojas nurodė, kad nieko nežinojo apie tai, kad apeliantė būtų užsakiusi ir pirkusi iš ieškovės baldus. Jis taip pat paaiškino, kad gavo prašymą patvirtinti, jog UAB „Baltic Master“ pagamino ir faktiškai sumontavo baldus trylikoje paštų skyrių pagal apeliantės patvirtintą Standartą. Būtent todėl liudytojas A. J., elektroniniu paštu iš UAB „Baltic Master“ darbuotojos gavęs 2020 m. sausio 31 d. prekių priėmimo–perdavimo aktą, pasirašė jį ir išsiuntė atgal UAB „Baltic Master“. Taigi iš pirmiau nurodytų aplinkybių viseto akivaizdu, kad apeliantės darbuotojas A. J. pasirašė 2020 m. sausio 31 d. prekių priėmimo–perdavimo aktą ne tam, kad patvirtintų, jog apeliantė priėmė iš ieškovės baldus, bet tik tam, kad patvirtintų, jog trečiasis asmuo faktiškai sumontavo baldus trylikoje pašto skyrių pagal apeliantės patvirtintą Standartą.

51. Iš į bylą pateiktų baldų patikrinimo aktų (lentelių) matyti, kad jų niekas nepasirašė, taip pat neaišku, nei kas, nei kada juos parengė (dubliko priedas Nr. 3). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aptariamą įrodymą, vadovavosi ieškovės atstovo ir liudytojos D. M. paaiškinimais, kad apeliantės darbuotojas D. Č. parengė aktus ir išsiuntė jiems elektroniniu paštu. Teismas padarė išvadą, kad tikėtina, jog būtent apeliantė parengė ieškovės į bylą pateiktus aktus (lenteles), o juose nurodytos sumos sutampa su ieškovės prašoma priteisti suma.

52. Liudytojas D. Č. teismo posėdyje negalėjo pasakyti, ar parengė aptariamus aktus (lenteles). Jis pabrėžė, kad jeigu jis rengė aptariamas lenteles, tai yra tik juodraštis, galbūt ištrauktas iš konteksto. Priešingu atveju, jis būtų pasirašęs aktus ir suderinęs su atsakingais darbuotojais. Liudytojas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl neatliktų statybos darbų, kurių suma – 100 000 Eur. Vyko šalių atstovų susirinkimas, kurio metu apeliantė paprašė ieškovės grąžinti sumokėtus pinigus, nes ieškovė neatliko visų sutartų statybos darbų. Ieškovė susirinkime nurodė, kad negrąžins pinigų, nes neva nupirko apeliantei baldus. Toks ieškovės pareiškimas buvo netikėtas, nes niekas negirdėjo apie tai, kad ieškovė būtų pirkusi apeliantei baldus. Liudytojas D. Č. pažymėjo, kad nuvežė ieškovės atstovą į konkrečius pašto skyrius, kad šis parodytų, kuriuos baldus pirko ieškovė, bet jis neparodė nė vieno baldo.

53. Taigi liudytojas D. Č. teismo posėdyje nepatvirtino, jog parengė būtent tą lentelę, kurią pateikė ieškovė. Jis nurodė, kad galbūt rengė ją ar panašią lentelę, bet nėra tikras dėl jos turinio. Jis ne kartą pažymėjo, kad tai tik juodraštis, kuris tikriausiai ištrauktas iš konteksto. Pažymėtina, kad ieškovė ir trečiasis asmuo nepateikė išrašų iš elektroninio susirašinėjimo su D. Č., todėl neaišku, ar D. Č. iš tikrųjų pateikė ieškovei ir trečiajam asmeniui būtent tokio turinio lenteles, kokias ieškovė pateikė teismui. Iš lentelių struktūros matyti, kad jos parengtos „Excel“ dokumento formatu. Tokio formato dokumentą galima koreguoti, pavyzdžiui, pakeisti skaičius, papildyti lentelę ir pan. Ieškovė pateikė teismui dokumentą „PDF“ formatu. Dėl to negalima nustatyti nei dokumento sukūrimo datos, nei patikrinti, kas jį sukūrė ir kada, ar jis buvo koreguotas ir kada, ar tik apeliantės darbuotojas D. Č. koregavo dokumentą.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šiame sprendime nurodyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė išvadas ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, kurie akivaizdžiai veikė apeliantės nenaudai ir savo bendrų interesų naudai. Pirmosios instancijos teismas išvadas grindė tuo, kad tiek ieškovės atstovas, tiek byloje apklausta liudytoja, buvusi UAB „Baltic Master“ darbuotoja, Nestandartinių baldų skyriaus vadovė D. M., kuri pasirašė 2020 m. sausio 2 d. sutartį, paaiškino, jog ieškovė su UAB „Baltic Master“ sudarė sutartį, nes apeliantės ir UAB „Baltic Master“ sudarytos viešojo pirkimo sutarties kaina dėl baldų pirkimo–pardavimo ir montavimo būtų viršyta. Dėl to neva apeliantė siekė įsigyti baldus iš tiekėjos UAB „Baltic Master“ „per“ ieškovę. Pirmiau šiame sprendime nurodyta, kad byloje nėra įrodymų, jog apeliantė būtų išreiškusi valią pirkti baldus iš ieškovės. Iš aptartų aplinkybių viseto akivaizdu, kad ieškovė ir trečiasis asmuo siekė gauti didesnę baldų ir jų montavimo paslaugų kainą, negu nurodyta baldų gamybos, pristatymo ir sumontavimo viešojo pirkimo sutartyse. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės argumentams, kad viešieji pirkimai turi būti vykdomi pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Dėl to aptariami ieškovės ir trečiojo asmens susitarimai, kuriais siekta gauti didesnę kainą apeinant viešojo pirkimo procedūras, negali būti toleruojami. Be to, dar kartą akcentuotina, kad ieškovė neįrodė, jog apeliantė žinojo apie tokius susitarimus bei išreiškė savo valią nupirkti baldus iš ieškovės, apeinant viešojo pirkimo procedūras.

Dėl bylos procesinės baigties

56. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, neteisingai išsprendė ginčą. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuotos sutarčių aiškinimo taisyklės, vis dėlto netinkamai taikė proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas, pažeidė šalių dispozityvumo ir rungimosi civiliniame procese principus bei peržengė ieškinio ribas, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė įvykdė apeliantės prievolę trečiajam asmeniui.

57. Dėl to apeliacinis skundas tenkinamas, panaikinamas teismo sprendimas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paskirstymo

58. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

59. Patenkinus apeliacinį skundą ir atmetus ieškinį, ieškovei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

60. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė patyrė 6 449,30 Eur bylinėjimosi išlaidų advokatės pagalbai apmokėti už atsiliepimą į ieškinį, tripliką, taip pat su jais susijusius procesinius dokumentus bei atstovaujant apeliantei teismo posėdžiuose.

61. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

62. Apeliantės prašomų priteisti išlaidų advokatės pagalbai suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokatės darbo ir laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į ieškinį, tripliką, taip pat atstovaujant apeliantei teismo posėdžiuose, konstatuotina, kad apeliantės prašomos priteisti advokatės pagalbos išlaidos yra pagrįsto ir protingo dydžio. Dėl to atmetus ieškinį, apeliantei priteistina 6 449,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnis).

63. Apeliantė pateikė teismui duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 8 870,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 7 078,50 Eur – už apeliacinio skundo parengimą ir sumokėjo 1 792 Eur žyminio mokesčio.

64. Akcentuotina, kad Lietuvos statistikos departamento duomenimis, apeliantės patirtų 7 078,50 Eur bylinėjimosi išlaidų rengiant apeliacinį skundą dieną, t. y. 2022 metų rugsėjo mėn., galiojęs užpraėjusio ketvirčio (2022 metų pirmąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 729,90 Eur. Be to, advokatė, parengusi apeliacinį skundą, atstovavo apeliantei pirmosios instancijos teisme. Dėl to išlaidų, patirtų rengiant apeliacinį skundą, dydžio nustatymui taikytinas 1,7, bet ne 2,5 koeficientas. Taigi apeliantės prašomos priteisti 7 078,50 Eur išlaidos advokatės pagalbai apmokėti rengiant apeliacinį skundą daugiau kaip dvigubai viršija maksimalų rekomenduotiną priteisti išlaidų dydį – 2 940,83 Eur (1 729,90 Eur x 1,7 = 2 940,83 Eur).

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantės prašomos priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija galiojusį maksimalų rekomenduotiną priteisti išlaidų dydį, taip pat atsižvelgusi į advokatės darbo ir laiko sąnaudas rengiant apeliacinį skundą, į tai, kad advokatė, parengusi apeliacinį skundą, atstovavo apeliantei pirmosios instancijos teisme, byla nėra itin sudėtinga ir didelės apimties, pripažįsta pagrįstomis 2 940,83 Eur bylinėjimosi išlaidas advokatės pagalbai apmokėti. Dėl to patenkinus skundą apeliantei iš ieškovės priteistina 4 732,83 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. 2 940,83 Eur bylinėjimosi išlaidų advokatės pagalbai apmokėti ir 1 792 Eur žyminio mokesčio (2 940,83 + 1 792 = 4 732,83 ) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ ieškinį.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos paštui (juridinio asmens kodas 121215587) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilungės statyba“ (juridinio asmens kodas 304584210) 11 182,13 Eur (vienuolika tūkstančių vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus 13 ct) bylinėjimosi išlaidų.