Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valerijaus Laušo (Valerij Lauš), Jurgitos Mačionytės ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas areštu 50 (penkiasdešimt) parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. baudžiamuoju įsakymu, prie griežtesnės bausmės (60 parų arešto, paskirto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. baudžiamuoju įsakymu) pridedant dalį švelnesnės (30 parų arešto, paskirto skundžiamu nuosprendžiu), ir K. Ž. nustatyta subendrinta bausmė – areštas 90 (devyniasdešimt) parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė -are6tas 60 (šešiasdešimt) parų. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 3 dalimi, 72¹ straipsniu, K. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas 6 (šešis) mėnesius nesiartinti prie nukentėjusiosios J. R. arčiau nei 100 m atstumu, šiuo laikotarpiu uždraudžiant bet kokia forma (žodžiu, raštu) bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybės naudai iš K. Ž. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo K. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis K. Ž. neneigia padaręs nusikalstamą veiką, tik pabrėžia, kad nesielgė piktybiškai (past. tyčia), ir ginčija jam paskirtą bausmę. Taigi, nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai patikrina, ar nuteistojo atlikti neteisėti veiksmai, esant kaltei, o vėliau aptaria klausimus, susijusius su paskirta bausme.

Dėl K. Ž. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi, būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis veikė tyčia, tačiau apeliantas skunde nurodo, kad neveikė piktybiškai, nors ir panaudojo smurtą J. R. atžvilgiu. Tokie apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad apeliantas ginčija neteisėtus veiksmus atlikęs veikdamas tyčia. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo skundo argumentais nesutinka.

Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-410-489/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015).

Byloje nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 3 d. nuo apytiksliai 10.00 val. iki 11.30 val. bute kilus konfliktui tarp K. Ž. ir J. R., nuteistasis tyčia ją pagriebė, apkabino ir laikė, neleisdamas jai pajudėti, nors J. R. aktyviai tam priešinosi ir šaukėsi pagalbos. Po to tyčia pargriovė nukentėjusiąją ant lovos ir stipriai prispaudė savo kūnu, neleisdamas pajudėti, dėl ko jai pritrūko oro. Nukentėjusiajai ištrūkus, K. Ž. atliko iš esmės analogiškus veiksmus: jis nukentėjusiąją pagavo, tyčia ją nutempė nuo durų atgal į kambarį, pargriovė ant grindų ir stipriai prispaudė savo kūnu; ištrūkus nukentėjusiajai, jis vėl ją pagavo, pargriovė ant grindų ir stipriai prispaudė savo kūnu. Atliekant šiuos veiksmus K. Ž. nukentėjusiajai neleido pajudėti, dėl ko jai pritrūko oro. Tokio pobūdžio veiksmai J. R. atžvilgiu pakartoti nenustatytą kiekį, be to, kažkuriuo momentu K. Ž. nukentėjusiajai tyčia įkando į dešinę šlaunį. Šiais savo veiksmais K. Ž. sukėlė J. R. fizinį skausmą ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis dešiniame žaste ir abiejose kojose.

Apeliacinio skundo argumentas, kad K. Ž. nesielgė piktybiškai (tyčia) yra paneigtas objektyviais ir nenuginčijamais įrodymais, kurie buvo aptarti bei išanalizuoti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiosios J. R. 2023 m. rugsėjo 3 d. pareiškime nurodyta, kad 2023 m. rugsėjo 3 d. nuo 9.30 val. iki 12 val. (duomenys neskelbtini), K. Ž. įsibrovė į jos butą per balkoną. Ji tuo metu buvo su draugu, kuris nieko nenutuokdamas atidarė balkono duris. K. Ž. reikalavo, kad draugas išeitų iš buto. Kai draugas paliko butą, ji liko viena su K. Ž. Apie tai ji pranešė savo kitam draugui E. B., prašydama pagalbos. Ji reikalavo K. Ž., kad jis paliktų jos butą, bet K. Ž. nekreipė dėmesio ir pradėjo naudoti fizinį bei psichologinį smurtą. Atvykus E. B., K. Ž. jai neleido jo įsileisti į butą ir pakartotinai naudojo fizinį smurtą. Tuo metu E. B. iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvykę ją apklausė ir išlydėjo K. Ž. iš jos buto. Pareiškimą iš karto atsisakė rašyti, nes buvo šoko būsenoje (1 t., b. l. 1–2).

Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad E. B. 2023 m. rugsėjo 3 d. 11.20 val. pranešė apie įvykį, nurodydamas, jog pas jo draugę atėjo buvęs sugyventinis, užsirakino bute ir galimai prieš ją smurtauja. Girdi, kaip draugė šaukiasi pagalbos. Pranešėjas negali patekti į butą (1 t., b. l. 11); nustatyta, kad apie įvykį 2023 m. rugsėjo 3 d. 19.32 val. pranešė ir J. R., nurodė, kad ji dėl šio įvykio jau bendravo su policijos pareigūnais, o dabar nusprendė rašyti pareiškimą ir norėjo sužinoti, kaip tą padaryti (1 t., b. l. 5).

Nukentėjusioji J. R. elektroniniu paštu pateikė nuotraukas pavadinimu „IMG_20230919_210857.jpg“ ir „IMG_20230903_210910.jpg“, kuriose užfiksuoti sužeidimai ant jos kūno (kojų ir rankos). Nuotraukoje „IMG_20230919_210857.jpg“ matosi mėlynės (raudonos spalvos) ant nukentėjusiosios kojų prie kelių ir šiek tiek žemiau kelių. Nuotraukoje „IMG_20230903_210910.jpg“ matosi mėlynės ant nukentėjusiosios dešinės rankos iš užpakalinės pusės. Matosi tiek raudonos, tiek jau tamsesnės spalvos mėlynės (1 t., b. l. 43–46).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2023 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 2783/2023 (01) nurodyta, kad: 1. J. R. nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniame žaste ir abiejose kojose, padarytos paveikus kietais bukais daiktais, labiausiai tikėtina, 3-7 parų laikotarpyje iki apžiūros 2023 m. rugsėjo 7 d. Tikėtina, kad J. R. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis; 2. J. R. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 11-a trauminių poveikių; 3. J. R. nustatyti sužalojimai padaryti per trumpą laiko tarpą vienas po kito, tai nurodo panašus jų makromorfologinis vaizdas apžiūros metu, todėl pasisakyti, kuris jų padarytas ankščiau, o kuris vėliau, nėra galimybės; 4. Sužalojimai, nustatyti J. R., kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu tiek visumoje, tiek ir kiekvienas iš jų atskirtai; 5. J. R. nustatytos poodinės kraujosruvos padarytos paveikus kietais bukais daiktais, neatmetama galimybė, kad sužalojimai kojose galėjo būti padaryti ir pačiai nukentėjusiajai atsitrenkiant į kietus bukus daiktus; 6. J. R. sužalojimų jai padarymo metu galėjo jausti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 40–41).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta J. R. parodė, kad K. Ž. metė ją ant lovos ir savo kūnu ją prispaudė. Ji negalėjo kvėpuoti, prašė K. Ž. ją paleisti, o jai ištrūkus K. Ž. vėl ją pagaudavo; atrodo, kad buvo nukritusi ant grindų nuo jo pastūmimo. Sėdint ant grindų, K. Ž. rankomis paėmė už jos pečių ir nustūmė į kambarį, vėl prispaudė kūnu ir toliau atlikdavo analogiškus veiksmus Nurodė, kad dėl K. Ž. veiksmų jautė fizinį skausmą, patvirtino, kad vienu metu, kai K. Ž. ją laikė prispaudęs prie grindų, jis jai įkando į kairės kojos šlaunį (1 t., b. l. 28–32).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji J. R. parodė, kad ji bandė išsilaisvinti ir įnirtingai mosikavo rankomis, bandė K. Ž. pastumti nuo savęs. K. Ž. ją apkabindavo, suimdavo, stipriai suspausdavo iš priekio ir nugaros. Tada paimdavo, nutempdavo nuo durų arba pargriaudavo ant lovos. Ji porą kartų bandė bėgti link durų, bet suprato, kad tai beprasmiška. Susistumdydavo su K. Ž., jis ją buvo sugriebęs ir paguldęs ant lovos. Juto fizinį skausmą, jai buvo sunku kvėpuoti. Jautė, kad K. Ž. ją spaudžia. Tiksliai nepamena kaip, bet K. Ž. atsigulė ant jos, taip ją prispausdamas. Kai ji K. Ž. sakė, kad jai pritrūko oro, jis nieko nedarydavo – vis tiek laikė ją prispaudęs.

Įvertinęs išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo K. Ž. elgesys atskleidžia, jog jis veikė tyčia. K. Ž. laikė J. R. stipriai suspaudęs, buvo ją užsigulęs taip, kad ji nebegalėjo kvėpuoti, J. R. išsilaisvinus, vėl ją sugaudavo ir atlikdavo analogiškus veiksmus; įvykio metu K. Ž. nukentėjusiąją ne kartą buvo pargriovęs ant grindų, be to, nuteistasis įkando J. R. į dešinę šlaunį. Išvardinti veiksmai buvo atliekami konflikto metu, per kiek daugiau nei valandą, vienas po kito, kas atskleidžia jų intensyvumą. J. R. net neturėjo galimybės pribėgti prie buto durų ar kitaip išsilaisvinti nuo K. Ž. (išsilaisvindavo tik trumpam momentui). Tokius nustatytus K. Ž. veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip kitokį smurtą, numatytą BK 140 straipsnyje. Nuteistojo K. Ž. išvardintais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai, kad naudojamas skurtas buvo intensyvus ir sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes (nežymų sveikatos sutrikdymą) patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 11-a trauminių poveikių, šie sužalojimai padaryti per trumpą laiko tarpą vienas po kito (tai parodo panašus jų makromorfologinis vaizdas apžiūros metu). Be to, nukentėjusiajai padarytos poodinės kraujosruvos, sužalojimai ant kojų, o šie sužalojimai atitinka nuteistojo atliktų veiksmų prieš nukentėjusiąją turinį.

Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėjas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, tai nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis vertino netinkamai. Reikia pažymėti ir tai, kad tarp šalių buvusi įtampa ir kiti su šia byla nesusiję konfliktai, nulėmę nors ir spontaniškus, tačiau neteisėtus veiksmus, nepateisina nuteistojo neteisėto elgesio. Nuteistasis skunde teigia, jog nesiekė tyčia (jo vertinimu piktybiškai) sukelti nukentėjusiajai skausmo ir padaryti konstatuotų sužalojimų. Teismų praktika patvirtina, kad dažnai tokio pobūdžio nusikaltimus nulemia impulsyvus asmens elgesys, tačiau tai kaltininko baudžiamosios atsakomybės nešalina.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog dėl išvardintų K. Ž. veiksmų nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir ji jautė fizinį skausmą. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad K. Ž. veiksmuose nustatyta subjektyvioji nusikaltimo pusė, o konkrečiai – kaltė, ir jis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę K. Ž. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog padarytas baigtas nesunkus nusikaltimas. Buvo nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas); K. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino K. Ž. asmenybę – praeityje teistas 10 kartų, nagrinėjamą veiką padarė neišnykus ir teismui nepanaikinus teistumo, nuteistasis per vienerius metus netrauktas administracinėn atsakomybėn. Svarstydamas bausmės skyrimo klausimą pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, kad K. Ž. ne kartą buvo skiriamos griežčiausios – su laisvės atėmimu susijusios bausmės, ne kartą atidėtas bausmių vykdymas, vieną kartą bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas. Be to, K. Ž. nusikalto ir šios bylos nagrinėjimo metu (2024 m. vasario 14 d. įvykdė plėšimą, panaudojant smurtą). Nuteistasis yra jauno, darbingo amžiaus, tačiau nedirba, nėra registruotas Užimtumo tarnyboje. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti K. Ž. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus 50 (penkiasdešimt) parų arešto bausmę. Pažymėtina, kad ši bausmė buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. baudžiamuoju įsakymu ir K. Ž. nustatyta subendrinta bausmė - 90 (devyniasdešimt) parų areštas ir įskaityta nurodytu teismo baudžiamuoju įsakymu atlikta bausmė – 60 (šešiasdešimt) parų areštas. Taigi, neatliktina bausmės dalis yra 30 (trisdešimt) parų areštas.

Pažymėtina, kad remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo duomenimis, K. Ž. iš tiesų pirmą kartą nuteistas už BK 140 straipsnyje numatyto smurtinio nusikaltimo padarymą (anksčiau – 2015 metais ikiteisminis tyrimas nutrauktas nuteistojo atžvilgiu dėl BK 140 straipsnyje įtvirtintos veikos), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad K. Ž. ne kartą teistas už plėšimo nusikaltimą, kuris, be kita ko, taip pat yra smurtinio pobūdžio (be svetimo turto pagrobimo, plėšimas turi smurtinių veiksmų, kurie pasitelkiami pagrobiant turtą, elementą); taip pat K. Ž. nuteistas padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Darytina išvada, kad kriminalinių polinkių apeliantas neatsisakė, nusikalstamų veikų darymas jau yra tapęs K. Ž. gyvenimo būdu. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad nuteistasis su teisėsauga pirmą kartą susidūrė dar būdamas nepilnametis, be to, iš bylos duomenų matyti, kad nesulaukęs pilnametystės apeliantas nusikalto ne kartą. Tuo pačiu pažymėtina, kad K. Ž., be pirmosios instancijos teismo nustatytų laisvės atėmimo bausmių, anksčiau taikytos ir auklėjamojo poveikio priemonės, bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, tačiau jos apeliantui nedarė teigiamos įtakos, todėl nėra pagrindo nei skirti švelnesnę bausmės rūšį, nei sumažinti paskirtą arešto bausmės terminą.

Atsižvelgus į visas išvardytas aplinkybes, konstatuotina, jog BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, nepasieks BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis gyvena su mama, jam reikia išlaikyti butą, padėti buityje, nekeičia teisėjų kolegijos pozicijos, nes šios aplinkybės K. Ž. buvo žinomos jau nusikalstamos veikos darymo metu. Atkreiptinas dėmesys, jog paskirtos arešto bausmės trukmė - 30 parų. Įsitraukimas į visuomenę galimas bet kuriuo metu ir priklauso tik nuo asmens noro, taigi trumpalaikis laisvės atėmimas neužkerta kelio grįžti į socialinę veiklą, integruotis į visuomenę. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta arešto bausmė yra teisinga, ne per griežta, pilnai atitinkanti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, todėl ją švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo teisinę padėtį švelninančio įstatymo taikymo

Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 2671, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060.

Taip pat 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. balandžio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573.

BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Pagal BPK 362¹ straipsnio 1 dalį, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus dėl nuteistajam priimtų nuosprendžių taiko vėliausią nuosprendį priėmęs apylinkės teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Tais atvejais, kai vėliausią ar bent vieną ankstesnį nuosprendį kaip pirmosios instancijos teismas yra priėmęs apygardos teismas, įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo klausimą dėl visų nuteistajam priimtų nuosprendžių sprendžia vėliausią nuosprendį priėmęs apygardos teismas. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad sisteminis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų aiškinimas yra toks, kad, nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 362¹ straipsnio 4, 5 dalyse numatytus sprendimus, taip pat, remdamasis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-635-976/2015).

Taigi, teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, patikrina, ar nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję įstatymai švelnina nuteistojo K. Ž. padėtį ir gali būti jam taikomi šioje byloje.

Nustatyta, kad keitėsi BK 140 straipsnio redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymas Nr. XIV-3060), tačiau keitėsi BK 140 straipsnio 3 dalis, tuo tarpu BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma nesikeitė. Tad šiuo aspektu pasikeitęs įstatymas jokios įtakos K. Ž. teisinei padėčiai neturi.

Nustatyta, kad keitėsi BK 27 straipsnis. BK 27 straipsnio 1 dalis ( 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2025 m. vasario 1 d.) nustatė, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. BK 27 straipsnio 1 dalis ( 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) nustato, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

Be to, nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo BPK 307 straipsnio pakeitimai (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija) ir šio straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma: sprendimas kaltinamąjį pripažinti recidyvistu ar pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta.

BK 27 straipsnio pakeitimas yra teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes nelieka savaiminio asmens pripažinimo recidyvistu, be to, teismas turi motyvuoti tokį sprendimą ir išdėstyti jį nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Nustatyta, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta K. Ž. atsakomybę sunkinanti aplinkybė - jis naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau motyvų šiuo aspektu nėra pateikta ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyto sprendimo jį pripažinti recidyvistu, nors BPK 307 straipsnio pakeitimai galiojo jau nuo 2024 m. lapkričio 1 d., o nuosprendis priimtas 2024 m. lapkričio 21 d. Šios sunkinančios aplinkybės nustatymas turi įtakos bausmės skyrimui, todėl teisėjų kolegija patikrina, ar ši atsakomybę sunkianti aplinkybė nustatyta pagrįstai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. Ž. skundžiamo 2024 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 11 kartų, iš kurių 8 kartus teistas už veikas, kurias jis padarė būdamas nepilnametis. Sprendžiant dėl asmens pripažinimo recidyvistu, įvertinama, ar asmuo teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, tad minėti 8 teistumai, įtakos sprendžiant dėl pripažinimo recidyvistu, neturi. Tačiau jis buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu už tyčinių nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnyje, padarymą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Nustatyta, kad naują tyčinį nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, K. Ž. padarė 2023 m. rugsėjo 3 d., t. y. jau būdamas teistas už tyčinio apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, taigi turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą. Tiek BK 140, tiek BK 138 straipsnyje numatytų veikų pobūdis nesiskiria, šie nusikaltimai priskiriami nusikaltimams žmogaus sveikatai. Šios bylos kontekste aktualu, kad pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį, turinčiais teistumą, be kita ko, laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už apysunkį nusikaltimą.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusį BK 27 straipsnio pakeitimą, nuteistasis K. Ž. laikytinas asmeniu, kuris būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir vėl padarė vieną tyčinį nusikaltimą, t.y. recidyvistu. Taigi, ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo.

Vilniaus apygardos teisme 2025 m. sausio 31 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2025-01310 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų 166.67 Eur išieškojimo. Prie šios pažymos pridėtas gynėjo advokato Ričardo Kubiliaus 2025 m. sausio 30 d. prašymas Nr. ATP-2025-04702 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (prireikus antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Vilniaus apygardos teisme buvo pateikta pavėluotai – teisėjų kolegijai jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurių suma 166.67 Eur, už K. Ž. gynybą apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas. Tokia formuojama ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-131-478/2024).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo K. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti 166.67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas palikti nenagrinėtą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.