Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Aurelijos Sadauskaitės, sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, Jolantai Kližentytei ir Jelenai Ušakovai,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), 9 klasių išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, teistas:

2007 m. spalio 26 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 1 dalį, paskirtas 20 parų areštas;

2008 m. sausio 18 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirta 6 mėn. 20 d. laisvės atėmimo bausmė;

2009 m. kovo 23 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirta 2 m. 2 mėn. laisvės atėmimo bausmė;

2009 m. gegužės 21 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu, paskirta 2 m. 3 mėn. laisvės atėmimo bausmė;

2014 m. sausio 17 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, paskirta 10 parų arešto bausmė,

kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 6 punktą, 8 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis V. B. 2015 m. vasario 4 d. vakare Tauragėje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio tarpusavio konflikto metu ne mažiau kaip keturis kartus sudavė kumščiais į galvą A. B., minėtais smūgiais pargriovė pastarąjį ant grindų ir šokinėjo gulinčiam ant nugaros A. B. ant krūtinės, spardė jo kūną ir trypčiojo ant krūtinės, tai, atsiradus daugybiniams fragmentiniams šonkaulių lūžimams, sukėlė potrauminį šoką, kvėpavimo nepakankamumą, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimą, ir A. B. 2015 m. vasario 5 d., apie 8 val., įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia nužudė A. B..

Kaltinamasis V. B. parodė, kad girtavimo pas A. B. metu pasigedo savo telefono. Priėjęs prie A. B., sudavė į šonus 2 smūgius. Neneigia, jog suspaudė I. D. gerklę, bet tai nebuvo smaugimas. Atėjo du policijos pareigūnai ir priėjęs I. D. pasakė, kad šis jį smaugė. Pasakė, kad nieko nepadarė. A. B. gulėjo ant žemės, iškvietė greitąją. Juos nusivedė į mašiną, patikrino girtumą. Palydėjo J. iki namų, o pats nuėjo pernakvoti pas tėvą. Anksti ryte grįžo į A. B. butą, skambino į duris, bet niekas durų neatidarė, išgirdo bildesį. Užėjo į dušą atsigerti vandens ir užkliuvo už gulinčio A. B.. Skambino greitajai. Paklausė senelės, kas čia buvo, ji nesuprato klausimo. Ji pradėjo jaudintis, paklausė, ar viskas jam buvo gerai, kai išėjo, ar dar kas nors buvo. Ji pasakė, kad viskas buvo gerai, sakė, kad dar sėdėjo ir gėrė su jais. Paskui ji pasakė, kad čia visi gavo, be nuo ko gavo, nesugebėjo atsakyti, bet suprato, kad gavo nuo K. J..

Nukentėjusysis L. B. parodė, kad apie įvykį sužinojo iš mamos. Tėvas ir mama gyveno tame pačiame name. Ji pasakė, kad rado tėvą negyvą. Kai paskambino, paprašė greičiau atvažiuoti, pasakė, kad tėvas sumuštas ar užmuštas. Kai atvažiavo, jau buvo policija. Jo draugų nebuvo. Tėvas išgėrinėdavo, tačiau nebuvo visai nusigėręs. Palaikydavo tvarką. Pastaruoju laiku jie mažai bendravo, nes jis nenorėjo keistis. Turėjo tai vieną draugę, tai kitą. Taip pat turėjo draugų. Tėvas ir mama gyveno atskirai. Jie išsiskyrė prieš 6 metus. Mama gyveno tame pačiame name, tik kitame aukšte. Civilinio ieškinio nereiškia.

Policijos pareigūnas liudytojas M. V. parodė, kad buvo pranešimas, jog mušasi, nesusitaria dėl telefono. Nuvyko į įvykio vietą ir rado V. B., dvi moteris ir du vyrus. Vienas iš jų gulėjo ant žemės. Nukentėjusysis kvėpavo, jam buvo pramušta galva, todėl iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Tas vyras, kuris buvo parkritęs, dar buvo gyvas. Jis gulėjo ant žemės svetainėje, t. y. šalia virtuvės buvusiame kambaryje, ne toje vietoje, kur jis buvo rastas negyvas. Tas žmogus nieko nekalbėjo, vilkėjo tik apatines kelnaites. Jiems pasakė, kad du vyrai susimušė dėl telefono. Kai atvyko, jie jau buvo išsiaiškinę tarpusavyje. Jie V. B. neišsivežė, tik nustatė girtumą ir užsirašė duomenis. V. B. sakė, kad tame bute visi girtavo. Viena iš moterų buvo senyvo amžiaus. Ji rodė į V. B. ir sakė, kad jis sumušė. Kai įėjo į vidų, buvo tamsu, elektros nebuvo. Reikėjo šviesti prožektoriais. Koridoriuje, einant į tą butą, sutiko I. D., kuris jiems skambino. Jis sakė, kad buvo konfliktas, tačiau kai jie atvyko, jis jokių pretenzijų nebeturėjo. Jis iškvietė policiją, nes V. B. jam neatidavė mobiliojo ryšio telefono. Jie išvažiavo, o ten liko medikai.

Policijos pareigūnė liudytoja D. Ž. parodė, kad kai nuvyko nurodytu adresu, juos pasitiko I. D., pasakė, kad jį smaugė. Bute pamatė ant grindų gulintį asmenį, iškvietė greitąją. Ten buvo labai tamsu. Daug ko galėjo nepastebėti. Atrodo, ten buvo moteris. Ji savo kolegą paliko su greitąja, o pati nuėjo į apačią patikrinti girtumą. Sužalotam asmeniui buvo praskelta galva. Jis buvo tik su apatiniais. Kraujo nematė. I. D. buvo matuojamas girtumas, nes jis buvo įvykio dalyvis. Smaugimo žymių nematė. Jis pretenzijų nebeturėjo. Sakė, kad jie susitaikė. Bandė kalbinti tą žmogų, kuris gulėjo ant grindų, bet jis nereagavo.

Liudytojas I. D. parodė, kad tą kartą atvažiavęs pas A. B. rado J., pavardės nežino, S. ir buvo V. B.. Jie gėrė alų, vyną, paskui V. B. pradėjo kabinėtis prie A. B. ir trenkė A. B. per galvą puodeliu ar „bambaliu“ ir ranka. Kai jau nukentėjusysis buvo ant grindų ir gulėjo ant nugaros, V. B. šokinėjo ant A. B., iš viršaus trenkė jam vieną kartą koja. Prašė V. B. nemušti A. B.. Tada V. B. paėmė jį, I. D., už sprando ir ėmė smaugti. Jam pavyko ištrūkti ir pabėgo į 9 aukštą vos gaudydamas orą. Paskambino telefonu 112, matė, kad atvažiavo policija. Jis tyliai grįžo atgal į kambarį. A. B. sėdėjo ant sofos, buvo tik su apatinėmis kelnaitėmis, o šalia pasirėmusi ant alkūnės S. ir J. gulėjo prie stalo. Po 1 minutės V. B. vėl grįžo. Jis pasiėmė J. ir išėjo. Jis išėjo iš paskos, susitiko K. J., jam viską papasakojo: kaip iškvietė policiją, kad jo vos nepasmaugė. Paskui parsinešė su K. J. butelį alaus. Atsisėdo S., sėdėjo A. B., K. J., išgėrė stiklinę alaus. A. B. sėdėjo ant sofos. Jis atsigulė permiegoti. Girdėjo, kad kažkas nuėjo į tualetą ir ilgai iš jo neišeina. Apie 6 valandą rado tualete negyvą A. B.. Paskui sugrįžo V. B. ir pasakė, kad atėjo pasiimti daiktus.

Liudytoja S. J. parodė, kad A. B. buvo pažįstamas. Užėjo pas jį, nes reikėjo ilgai laukti autobuso. Jai besėdint pasibarškino į duris V. B., A. jį įsileido. Iš pradžių jis atsisėdo ir gėrė alų su jais. Paskui V. B. reikalavo iš A. pinigų. Matė, kaip A. daužė per galvą. Jis paskui parsivertė A. ant žemės, spyrė ir koja mindė ant pilvo, šokinėjo iš aukšto. Matė, kaip V. B. smaugė I. D., griebė už gerklės. Kai paleido, tai I. D. trūko oro. Paskui I. D. iškvietė policiją. Policija atvyko ir išvažiavo. A. dar buvo gyvas ir niekur nebuvo parkritęs. Policija apklausinėjo ir išėjo. Nepamena, ką A. kalbėjo su policija, buvo ir greitoji. Paskui išėjo J. ir V. B.. I. D. su K. J. parsinešė alaus ir kartu gėrė. Ji matė, kaip A. nuėjo į tualetą, o paskui pamatė jį ten sukniubusį.

Liudytoja J. M. parodė, kad užėjo pas A. B., ten gėrė, o paskui vyrai išėjo dar parnešti. Po to atėjo V. B.. A. sėdėjo ant fotelio, paskui jis buvo nuvirtęs ir jam V. B. kelis kartus spyrė iš viršaus į krūtinę. Buvo iškviesta policija, greitoji. Greitoji viską apžiūrėjo ir išvažiavo. Paskui ji išėjo, o kitą rytą sužinojo, kad A. B. mirė.

Liudytoja V. M. parodė, kad jai būnant pas A. B. atėjo V. B.. Jis jai pasirodė malonus, kultūringas, nebuvo jokios agresijos. A. sėdėjo šalia jo ant lovos. A. norėjo atsikelti ir jam iš apatinių kelnaičių iškrito telefonas, pasakė: „V. žiūrėk ar čia tavo telefonas“. V. pasikėlė ir nieko nesakė. Jokios agresijos dėl telefono nebuvo ir nieko nesakė, nė žodžio, vartė tik rankose telefoną. Paskui pradėjo vienas per kitą šaukti ir ji išėjo Tuo metu jai būnant niekas A. nemušė. Kitą rytą sužinojo, kad įvyko tokia nelaimė, jai papasakojo I. D.. I. D. sakė, kad iškvietė greitąją, kad atvažiavo policija, kad jaunuolis jį apstumdė, paskui išėjo, paskui vėl grįžo. I. D. pasakojo, kad A. mušė. Pasakė, kad pats negavo, kad spėjo pro duris išbėgti. Kaip mušė A. B., smulkmenų nenurodinėjo.

Liudytoja D. V. parodė, kad tą dieną atėjo pas A. B. iš ryto, A. sėdėjo ant fotelio. Jau buvo gerai išgėręs. Pas jį buvo daug žmonių. V. B. dar nebuvo. Pasakė, kad vėliau atneš jam valgyti. Kai atnešė valgyti, buvo ta pati kompanija, kuri buvo iš ryto, ir V. B.. Eidama pamatė, kad prie tualeto mėtosi telefonas. V. B. pamatė telefoną ir pasakė, kad tai jo telefonas. Jis jį pasiėmė, surinko kodą. Tada parėjo I. D., o ji išėjo. Kai ji buvo atėjusi, niekas nesipyko. Paskui pas ją į devinto aukšto butą buvo atėjęs I. D., kuris prašė jį apginti. Sakė, kad V. B. jį gaudo, o jis pasislėpė. Pasakė, kad jį smaugė. Kai jis buvo atėjęs, jau buvo vakaras. Kitos dienos ryte atėjo S. ir pasakė, kad A. mirė. V. B. bėgiojo laiptinėje ir rėkė: „aš nenužudžiau A.“. Jis buvo išsigandęs.

Specialisto išvadoje nurodyta, kad A. B. mirė nuo daugybinių fragmentinių šonkaulių lūžių, tai sukėlė potrauminį šoką, kvėpavimo nepakankamumą, galvos ir plaučių pabrinkimą. Prieš mirtį A. B. buvo neblaivus, jo lavono kraujyje rasta alkoholio koncentracija gyvam žmogui sukelia lengvą girtumo laipsnį. Muštinės žaizdos ant kairiojo antakio apatinės lūpos kairėje pusėje, odos nubrozdinimas kaktos dešinėje pusėje ir kairio skruosto sumušimas galėjo atsirasti į šias vietas suduodant kietais bukais daiktais, tai galėjo būti kumštis. Daugybiniai fragmentiniai šonkaulių lūžimai abiejose krūtinės ląstos pusėse galėjo atsirasti suduodant smūgius riboto paviršiaus kietu buku daiktu, tai galėjo būti koja, apauta batu. Šonkaulių lūžimai priskiriami nesunkiam sveikatos sutrikdymo mastui (b. l. 15–17).

Ekspertas Antanas Gedminas paaiškino, kad A. B. buvo nustatyti šonkaulių lūžimai, priskiriami nesunkiam sveikatos sutrikdymui, po to ištiko mirtis. Buvo padaryti abipusiai šonkaulių lūžiai, tai, nesuteikus pagalbos, sukelia potrauminį šoką. Smūgiai buvo padaryti iš viršaus, yra suspaudimo požymių, galėjo kojomis spausti ir mindyti. Padaryta ne mažiau kaip 20 poveikių pavartojant jėgą. Laiku suteikus medicininę pagalbą nukentėjusysis būtų išgelbėtas. Alkoholis iš pradžių mažino skausmą, po to jis blaivėjo. Tikėtina, kad jis buvo girtesnis, nes parengtinio tyrimo metu nustatyta, kad praėjo nemažai laiko nuo incidento pradžios iki mirties.

Kaltinamasis V. B. faktiškai neprisipažįsta, jog jis nužudė A. B. (tvirtina, kad sudavė tik du smūgius), tačiau byloje surinkti įrodymai kaip tik patvirtina, jog tik jis, o niekas kitas sužalojo A. B..

Liudytojai I. D., S. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad būtent V. B. smurtavo prieš A. B. – smogė į galvą, šokinėjo ant parvirtusio A. B., trypė jį. Liudytoja J. M., taip pat buvusi kambaryje, matė, jog V. B. kelis kartus iš viršaus spyrė A. B.. Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas K. J. (jo teismui nepavyko apklausti) parodė, kad jam I. D. tą pačią dieną pasakojo, jog bute buvęs aukštas vyrukas ne tik smaugė jį (I. D.), bet ir ant A. B. puolė, mušė jį (b.l.79-80, t. 1). Pažymėtina, jog liudytojų parodymai atitinka teismo medicinos specialisto A. G. nustatytą sužalojimų mechanizmą (smūgiai iš viršaus, krūtinės suspaudimas, mindymas). Be kita ko, V. B. ne tik mušė A. B., bet ir smaugė patį I. D., dėl to pastarasis kvietė policiją. Patikėti, jog dar kas nors be V. B. mušė A. B., negalima, nes tuo metu kambaryje buvo apibrėžtas girtavusių asmenų ratas. Galima teigti, jog konfliktas tarp V. B. ir A. B. kilo dėl telefono. Tuo tarpu niekas kitas su A. B. be V. B. su A. B. nekonfliktavo. Pastebėtina ir tai, jog V. B. buvo pats jauniausias ir stipriausias iš girtavusių asmenų, nebūtų galima patikėti, jog jį sužalojo dar kas nors, pavyzdžiui, labai smulkaus sudėjimo I. D. ar senyvo amžiaus S. J..

Nepaisant to, jog dėl šonkaulių lūžimo A. B. buvo padarytas tik nesunkus kūno sužalojimas, tokia veika vis tiek turi būti kvalifikuojama kaip nužudymas. V. B. nužudė A. B. veikdamas netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad kaltinamasis, smogdamas į galvą, šokinėdamas (trypdamas) ir spausdamas krūtinę, suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija įvertinusi padarytų sužalojimų intensyvumą ir lokalizaciją – krūtinę, kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant ar dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę (Kasacinės nutartys Nr. 2K-183/2007, 2K-815/2007, 2K-472/2008, 2K-98/2009). Taigi pripažįstant asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat tai, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis A. B. nebuvo specialiai nugirdytas, jis pats savo noru vartojo alkoholį, laisvai judėjo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad įvykių eiga susiklostė spontaniškai, kaltinamasis tokiems veiksmams iš anksto nesiruošė – užsuko į A. B. butą išgerti. A. B. mirė nuo daugybinių fragmentinių šonkaulių lūžių, tai sukėlė potrauminį šoką, kvėpavimo nepakankamumą, galvos ir plaučių pabrinkimą. Akivaizdu, kad nusikaltimo padarymui neturėjo jokios reikšmės, jog nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to neva neturėjo galimybės aktyviai pasipriešinti. Pažymėtina, jog nukentėjusysis mirė ne iš karto, o tik kitos dienos ryte, po to, kai buvo sužalotas, dar sėdėjo ant fotelio ir netgi, kaip teigė I. D. ikiteisminio tyrimo metu, išgėrė puoduką atnešto alaus (b.l.35-36, t. 1). Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad A. B. dėl girtumo nebuvo bejėgiškos būklės, o kaltinamasis nesuprato ir negalėjo suprasti tokios būklės buvimą bei tokia jo būsena nepasinaudojo.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Pažymėtina, kad itin žiaurus nužudymo būdas nustatomas atsižvelgiant į pavartoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Nužudymas, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip padarytas itin žiauriai.

Iš teismo medicinos specialisto parodymų, liudytojų parodymų matyti, kad A. B. mirė praėjus daug laiko nuo patirtų sužalojimų. Nepaisant to, jog kaltinamasis sudavė jam apie 20 smūgių, tačiau nukentėjusiajam buvo padarytas ne sunkus, o tik apysunkis kūno sužalojimas. Daugybiniai fragmentiniai šonkaulių lūžimai padaryti ne kokiu nors įrankiu, o spardant, trypiant, spaudžiant batu apauta koja. Kaltinamasis sudavė smūgius per trumpą laiko tarpą, nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, specialisto išvadoje paminėti šonkaulių lūžimai priskiriami nesunkiam sveikatos sutrikdymo mastui. Taigi nenustatyta, kad kaltinamasis siekė padaryti nusikalstamą veiką itin žiauriai ir suprato tokį gyvybės atėmimo būdą.

Kaip matyti iš liudytojų parodymų, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilo konfliktas dėl dingusio telefono, kuris atsirado pas nukentėjusįjį kišenėje. Kambaryje buvo girtaujama, girtavime dalyvavo pats buto šeimininkas A. B.. Todėl iš kaltinimo taip pat šalintina aplinkybė, jog nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Taigi kolegija, šalindama nužudymą kvalifikuojančias aplinkybes, perkvalifikuoja kaltinamojo veiką ir konstatuoja, jog jis turi atsakyti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) už paprastą tyčinį nužudymą.

Kaltinamojo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Skirdama bausmę kaltinamajam kolegija atsižvelgia į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, anksčiau teistas, niekur nedirbo, nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Už nužudymą jam turi būti paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė. Kita vertus, nustatant bausmės dydį, reikia atsižvelgti, jog nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, nukentėjusiajam buvo padaryti tik nesunkūs kūno sužalojimai, laiku suteikus medicininę pagalbą (o tokia galimybė, po padarytų sužalojimų atvažiavus greitajai pagalbai, kaip tik ir buvo), jis būtų gyvenęs, todėl kolegija skiria kaltinamajam bausmę, artimą sankcijos vidurkiui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301–302 straipsniais,

nusprendžia:

V. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nubausti jį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laikiną sulaikymą ir kardomąjį kalinimą ir bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 2015 m. vasario 6 d.

Kardomąją priemonę palikti suėmimą.

Daiktinius įrodymus – džemperį, DNR pavyzdį, saugomus Tauragės AVPK, – sunaikinti.

Nuosprendį per 20 dienų nuo jo paskelbimo galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.