Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. (toliau tekste ir – apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 4 d. vakare, Tauragėje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio tarpusavio konflikto metu ne mažiau kaip keturis kartus sudavė kumščiais į galvą A. B., minėtais smūgiais pargriovė pastarąjį ant grindų ir šokinėjo gulinčiam ant nugaros A. B. ant krūtinės, spardė jo kūną ir trypčiojo ant krūtinės, tai, atsiradus daugybiniams fragmentiniams šonkaulių lūžimams, sukėlė potrauminį šoką, kvėpavimo nepakankamumą, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimą, ir A. B. 2015 m. vasario 5 d. apie 08.00 val., įvykio vietoje mirė, t. y. tyčia nužudė A. B..

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo atlikti įrodymų tyrimą ir pašalinti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu padarytus pažeidimus bei priimti naują, teisingą nuosprendį, atitinkantį jo kaltę.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, neatsižvelgė į visus reikšmingus motyvus bei faktus ir nepagrįstai nuteistajam V. B. skyrė itin griežtą bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas penkiais motyvais. Pirma, anot apelianto, visi ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos E. J. atlikti veiksmai buvo šališki. Ši tyrėja dalyvavo ir kituose prieš nuteistąjį vykusiuose ikiteisminiuose tyrimuose, dėl to turėjo išankstinį nusistatymą. Apklausų metu iš jo buvo šaipomasi, replikuojama, su apeliantu elgtasi taip, lyg jis jau būtų nuteistas, jam grasinta. Antra, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo apklaustas liudytojas K. J. Nuteistojo vertinimu, šio liudytojo parodymai buvo reikšmingi, nesutapo su kitų liudytojų parodymais, taigi, K. J. teisme neapklaustas nepagrįstai. Nuteistasis V. B. atkreipia dėmesį, kad visi įvykį matę liudytojai buvo girti. Tą vakarą jau po įvykusio konflikto į nukentėjusiojo butą atvykę pareigūnai nenustatė, kad apeliantas būtų padaręs kokius nors pažeidimus, jo neišsivežė, o greitosios pagalbos medikai net neteikė nukentėjusiajam medicininės pagalbos. Nepaisant nuteistojo prašymų, šie greitosios pagalbos medikai teisme taip pat nebuvo apklausti liudytojais. Ketvirta, apygardos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 6 dalyje, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar neteisėtas paties nukentėjusiojo elgesys. Anot apelianto, nagrinėjamu atveju pats nukentėjusysis provokavo konfliktą, ir anksčiau buvo ne kartą jį apvogęs. Paskutinį kartą A. B. iš nuteistojo pavogė jo mobilųjį telefoną, bendrų išgertuvių metu iš jo šaipėsi. Šias aplinkybes patvirtina liudytojos J. M. parodymai. Penkta, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvertino, kad apklaustų liudytojų parodymai buvo nenuoseklūs ir nesutapo. Nuosprendyje liko neįvertinta ir ta aplinkybė, kad apeliantas įvykio vietoje visą naktį nebuvo, o į nukentėjusiojo butą sugrįžo tik ryte, kai A. B. jau buvo miręs. Apeliantas, remdamasis S. J. parodymais, pažymi, kad po konflikto su A. B. jam išėjus iš minėto buto, toliau vyko išgertuvės, buvo atėję kitų sugėrovų, kurie taip pat konfliktavo su nukentėjusiuoju.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus. Nuteistasis V. B. savo apeliaciniame skunde teigia, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas pažeidžiant įstatyme numatytus reikalavimus. Be to, apkaltinamasis nuosprendis priimtas netinkamai įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, neapklausus visų įvykio liudytojų, o skiriant bausmę nuteistajam nepagrįstai nenustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar neteisėtas paties nukentėjusiojo elgesys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Nuteistojo V. B. apeliacinio skundo teiginiai apie ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus, prieštarauja nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagai. Iš procesinių veiksmų atlikimo protokolų turinio matyti, kad apklausiant V. B. įtariamuoju ir vėlesnių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu dalyvavo jo gynėjas advokatas R. J. (t. 1, b. l. 94-95, 102, 103-104, 105-118, 119, 120). Viso ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas naudojosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirto gynėjo paslaugomis, visi gynėjo dalyvavimą numatantys procesiniai veiksmai šioje proceso stadijoje su nuteistuoju buvo atliekami dalyvaujant jo gynėjui. Taigi, vykstant ikiteisminiam tyrimui nuteistasis turėjo galimybę įgyvendinti įstatymo jam garantuojamas teises, t. y. reikšti nušalinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, užduoti klausimus, teikti prašymus, pastebėjimus, nusiskundimus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Su šiomis įstatymo garantuojamomis įtariamojo teisėmis nuteistasis buvo supažindintas tinkamai (t. 1, b. l. 98). 2015 m. vasario 7 d., t. y. prieš apklausiant V. B. įtariamuoju, jam įteiktas teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo priedas (t. 1, b. l. 99-101), kuriame smulkiai nurodyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų apskundimo tvarka. Nepaisant to, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog apeliantas ar jo gynėjas šiomis teisėmis pasinaudojo. Vien ta aplinkybė, kad tyrėja E. J. yra atlikusi procesinius veiksmus su nuteistuoju ir kituose prieš jį vykusiuose ikiteisminiuose tyrimuose, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ji turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo šališka. Be to, versiją apie ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos šališkumą nuteistasis iškėlė tik savo apeliaciniame skunde, kuriame nedetalizavo, kuriuos konkrečiai ikiteisminio tyrimo metu atliktus procesinius veiksmus jis laiko neteisėtais ir, kokią įtaką jie turėjo priimant skundžiamą nuosprendį. Apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės pripažįsta, kad jo atsakymai apklausose ikiteisminio tyrimo metu buvo tinkamai protokoluojami, tačiau jo netenkino tyrėjos elgesys. Nepaisant to, nušalinimo šiai tyrėjai nei V. B., nei jo gynėjas nepareiškė. Tuo tarpu, iš nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, vadovavosi jo teisminio bylos nagrinėjimo, o ne ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Taigi, nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neturėjo lemiamos įtakos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, kolegija kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo apeliacinio skundo teiginius dėl, jo nuomone, netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, neapklausė visų įvykio liudytojų. Vis dėlto apygardos teismo posėdžių protokolų, skundžiamo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, o įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. atsižvelgęs į jų visetą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi teisingo procesinio sprendimo priėmimui reikšmingi duomenys buvo ištirti, visi tiesioginiai įrodymai – kaltinamojo, nukentėjusiojo L. B., liudytojų M. V., D. Ž., I. D., S. J., J. M., V. M., D. V. parodymai, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos Tauragės poskyrio specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)) ir eksperto A. G. paaiškinimai teisme – nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išdėstyti.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pažeidimą, nes nebuvo apklaustas įvykio liudytojas K. J. Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto minimas liudytojas apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 79-80). Šis liudytojas buvo kviestas į teismo posėdį pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l 46), tačiau teismo šaukimas jam neįteiktas, į teismo posėdį jis neatvyko. Vėliau bylą nagrinėjantis teismas, siekdamas apklausti minimą liudytoją, nutarė jį atvesdinti, tačiau dėl asocialaus liudytojo gyvenimo būdo nenustačius jo gyvenamosios vietos ir nepavykus iškviesti į teismą (t. 2, b. l. 53, 60, 80) bei tiesiogiai apklausti, pirmosios instancijos teismas liudytojo K. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitė teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 83-84). Pagal BPK 276 straipsnio nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai, todėl tai darydamas apygardos teismas nepažeidė esminių baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo reikalavimų. Kita vertus, iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo K. J. parodymų turinio matyti, kad paties įvykio, kuomet nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį A. B., šokinėjo jam ant krūtinės, jis nematė, nes į įvykio vietą atėjo tik po to, kai į ją jau buvo atvykę liudytojo I. D. iškviesti policijos pareigūnai. Pažymėtina, kad apeliantas nors ir teigia, jog liudytojas K. J. byloje yra svarbus liudytojas, tačiau apeliaciniame skunde nenurodė, kokias svarbias bylai aplinkybes jis galėtų patvirtinti. Jokių duomenų, išskyrus nuteistojo iškeltą versiją, kad A. B., apeliantui po įvykusio konflikto išėjus iš nukentėjusiojo buto, sužaloti galėjo kiti ten besilankę asmenys, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Liudytoja S. J., kurios tariamai pasakytais žodžiais apeliantas grindė gynybinę versiją, teisme paneigė nuteistojo teiginius, kad kitos dienos rytą, jau po nukentėjusiojo mirties, ji kalbėjo su nuteistuoju ir neva ji sakė, kad jam išėjus K. J. smurtavo prieš visus A. B. priklausančiame bute po įvykio likusius asmenis. Nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad A. B. būtų sumušę kokie nors kiti asmenys. Byloje apklausti liudytojai I. D., S. J. ir J. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai patvirtino, kad ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis naudojo smurtą prieš A. B., - smogė į galvą, šokinėjo ant pargriuvusio nukentėjusiojo, trypė ir spardė iš viršaus jam krūtinę. Netikėti šiais liudytojų parodymais kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga. Nepaisant to, kad dėl neesminių įvykio aplinkybių šių liudytojų parodymai nesutampa, tačiau jie visi vieningai viso proceso metu nurodė vienintelį prieš nukentėjusįjį A. B. smurtavusį asmenį – nuteistąjį V. B., smūgių sudavimo būdą, vietą, įvykio aplinkybes (pavyzdžiui, nuteistojo smurtavimą ir prieš I. D., policijos ir greitosios pagalbos atvykimą), kitus įvykį mačiusius asmenis. Duomenų, jog liudytojai I. D., S. J. ar J. M. siektų apkalbėti nuteistąjį, būtų su juo susipykę, byloje nėra. Be to, šių liudytojų parodymus patvirtina ir nukentėjusiajam A. B. padarytų sužalojimų pobūdis, jų padarymo mechanizmas, konstatuotas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. kad muštos žaizdos kairiojo antakio srityje, apatinės lūpos kairėje pusėje, odos nubrozdinimas kaktos dešinėje pusėje ir kairio skruosto sumušimas galėjo gautis į šias vietas suduodant kietais bukais daiktais, galimai kumščiais, o daugybiniai fragmentiniai šonkaulių lūžimai abejose krūtinės ląstos pusėse galėjo atsirasti suduodant smūgius riboto paviršiaus kietu buku daiktu, kuo galėjo būti koja apauta batu (t. 1, b. l. 15-17). Teismo medicinos ekspertas savo išvadą patvirtino apklaustas apygardos teisme. Be to, atsakydamas į prokuroro užduotus klausimus, papildomai nurodė, jog šonkaulių lūžiai ir kiti nukentėjusiojo krūtinės ląstoje nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kojomis smūgiuojant iš viršaus, t. y. tokiu būdu, kokį savo parodymuose nurodė liudytojai I. D., S. J., J. M.. Taigi, apeliaciniame skunde esantys spėjimai dėl galimo kitų asmenų prisidėjimo prie A. B. sužalojimo nepatvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis ir nesudaro pagrindo abejoti apygardos teismo išvada dėl tikrosios nukentėjusiojo mirties priežasties – V. B. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį.

Apeliantas skunde taip pat atkreipia kolegijos dėmesį, kad liudytojai I. D., S. J., J. M. įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad jie nesiorientavo aplinkoje, klaidingai suvokė realybę, jų apsvaigimo nuo alkoholio būklė trukdė jiems suvokti ir įsiminti įvykio aplinkybes. Kaip jau buvo minėta, šių liudytojų parodymai tarpusavyje sutampa, juos iš dalies patvirtina kita baudžiamosios bylos medžiaga, tame tarpe ir liudytojų policijos pareigūnų M. V. bei D. Ž., atvykusių į įvykio vietą iš karto po A. B. sumušimo, parodymai, taip pat liudytojų V. M. bei D. V. parodymai. Apelianto nurodomi liudytojai buvo apklausti teisiamajame posėdyje, šių liudytojų parodymai duoti teisme atitinka jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu esmę. Be to, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, turėjo galimybę jiems užduoti klausimus ir taip patikrinti jų duotus parodymus. Nepaisant to, nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo gauta jokių duomenų, keliančių abejonių dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo.

Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti greitosios pagalbos medikai, po įvykio atvažiavę teikti pagalbą nukentėjusiajam, taip pat atkreipia dėmesį, jog į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nenustatė, jog jis būtų padaręs kokį nors pažeidimą. Iš skundžiamo nuosprendžio ir baudžiamosios bylos medžiagos turinio matyti, kad tiesioginiai V. B. prieš nukentėjusįjį A. B. naudoto smurto liudytojai, buvę įvykio vietoje ir tiesiogiai stebėję smurtinius V. B. veiksmus prieš nukentėjusįjį A. B., buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu aplinkybę, kad pats nukentėjusysis savanoriškai atsisakė nuo medicininės pagalbos patvirtina tiek šių liudytojų parodymai, tiek į bylą pateikta greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės kopija (t. 1, b. l. 68). Priešingai nei nurodo apeliantas, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta Tauragės PSPC Greitosios medicinos pagalbos skyriaus felčerė A. K., kuri po sumušimo apžiūrėjo nukentėjusįjį, tačiau jos parodymų ikiteisminis tyrimas nepripažino reikšmingais. A. K. neįtraukta į teismo posėdyje apklaustinų asmenų sąrašą (t. 1, b. l. 9, t. 2, b. l. 2), todėl teisme apklausta nebuvo, o to padaryti nei nuteistasis, nei jo gynėjas teismo proceso metu neprašė. Kaip jau buvo minėta, įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, todėl pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas liudytojos A. K. ir nesiremdamas jos parodymais skundžiamame nuosprendyje, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog į įvykio vietą pagal liudytojo I. D. iškvietimą atvykę policijos pareigūnai nenustatė, kad jis būtų padaręs kokį nors pažeidimą, jo neišsivežė, nepaneigia fakto, kad būtent jis, iki atvykstant pareigūnams, smurtavo prieš nukentėjusįjį. Iš liudytojais apklaustų pareigūnų M. V. bei D. Ž. parodymų, taip pat iš byloje esančio 2015 m. vasario 4 d. tarnybinio pranešimo dėl įvykio patikrinimo (t. 1, b. l. 6) matyti, jog įvykio dalyviai pretenzijų vieni kitiems neturėjo, nuo tolimesnio tyrimo atsisakė. Kita vertus, iš liudytojo I. D., kurio iniciatyva buvo iškviesti policijos pareigūnai, parodymų matyti, kad jis bijojo A. B. ir jį iki atvykstant policijos pareigūnams mušusio nuteistojo V. B.. Dėl to šis liudytojas vengė bendrauti su atvykusiais policijos pareigūnais ir rašyti pareiškimą, o tai nulėmė pastarųjų apsisprendimą nesulaikyti nuteistojo. Nepaisant to, kad nuteistasis iš karto po A. B. sumušimo nebuvo sulaikytas, nuoseklūs liudytojų I. D., S. J., J. M. parodymai, taip pat liudytojais apklaustų policijos pareigūnų M. V., D. Ž. parodymai, kad į įvykio vietą vyko gavę pranešimą apie muštynes, nukentėjusįjį A. B. rado gulintį ant žemės svetainėje, jam buvo sužalota galva, dėl ko jie iškvietė greitąją medicinos pagalbą, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad vienintelis prieš nukentėjusįjį įvykio vakarą smurtavęs asmuo buvo nuteistasis.

Nagrinėjamu atveju V. B. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu ne mažiau kaip keturis kartus sudavė kumščiais į galvą A. B., minėtais smūgiais pargriovė pastarąjį ant grindų ir šokinėjo gulinčiam ant nugaros A. B. ant krūtinės, spardė jo kūną ir trypčiojo ant krūtinės, tai, atsiradus daugybiniams fragmentiniams šonkaulių lūžimams, sukėlė potrauminį šoką, kvėpavimo nepakankamumą, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimą, dėl ko A. B. 2015 m. vasario 5 d. apie 08.00 val., įvykio vietoje mirė.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas (neatsitiktinis) padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti laiku suteikus pagalbą ir pan. Kita vertus, priežastinis ryšis gali būtų paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai, į avariją patekęs greitosios automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan.). Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo A. B. mirtį, išskyrus nuteistojo V. B. prieš jį panaudotą smurtą. Būtent jo kojomis suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbią kūno vietą (krūtinę), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, šokinėjimas ir trypčiojimas ant nukentėjusiojo krūtinės, vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs netrukus po įvykio. Dėl šių nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai šonkaulių lūžiai, kurie sukėlė potrauminį šoką, kvėpavimo nepakankamumą, galvos smegenų ir plaučių pabrinkimą. Taigi, nuteistojo V. B. veiksmai dėsningai sąlygojo nukentėjusiojo A. B. mirtį ir yra pagrindinė jos priežastis. Nepaisant to, kad nukentėjusysis pats atsisakė nuo medicininės pagalbos (t. 1, b. l. 68), o teisme apklaustas ekspertas A. G. patvirtino, jog laiku suteikus medicininę pagalbą nukentėjusysis galėjo būti išgelbėtas, nagrinėjamu atveju tai nepaneigia priežastinio ryšio tarp nuteistojo padarytos veikos ir kilusių padarinių. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistasis V. B. padarė A. B. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta. Baudžiamosios bylos duomenimis įrodyta, jog būtent nuteistasis sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, kelis kartus spyrė į krūtinę, ant jos šokinėjo, ir šie jo nusikalstami veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Šią išvadą patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir nukentėjusiajam A. B. padarytų sužalojimų pobūdis bei mechanizmas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes V. B. padaryta veika atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, apygardos teismo procesiniame sprendime padaryto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji (tyčia) požymiai nustatyti, išsamiai ir motyvuotai atskleisti, todėl konstatuoti, kad faktinės bylos aplinkybės apygardos teismo nuosprendyje nustatytos neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir netinkamai įvertinus ištirtus įrodymus, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, nuteistajam V. B. paskyrė teisingą ir tinkamai motyvuotą bausmę pagrįstai konstatavęs jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013).

Teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos D. V. ir V. M. patvirtino, jog tarp A. B. ir nuteistojo buvo kilęs konfliktas dėl pas nukentėjusįjį atsiradusio telefono, kuris, anot nuteistojo, priklausė jam. Vis dėlto abi liudytojos patvirtino, kad iki muštynių pradžios V. B. jau buvo atgavęs savo telefoną, jį vartė rankose, tačiau su nukentėjusiuoju A. B. nekonfliktavo, o tai leidžia spręsti, jog V. B. nukentėjusįjį ėmė mušti vėliau, vedinas keršto. Patikimų duomenų apie tai, kad nukentėjusysis įvykio metu šaipėsi iš nuteistojo, tyčia buvo pasisavinęs kokį nors jo turtą byloje nėra. Vien tik liudytojos V. M. išsakyti pastebėjimai apie nukentėjusiojo pomėgį kraustyti kišenes, neatiduoti skolų, nepatvirtina, kad jis sąmoningai pasisavino nuteistojo telefoną. Juo labiau, kad bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiojo A. B. namuose buvo nuolatos girtaujama, pro nerakinamas duris į jo butą galėjo patekti bet kokie pašaliniai asmenys. Nuteistasis šiame bute lankėsi ir anksčiau, girtavo su ten buvusiais asmenimis ir dėl suvartoto alkoholio kiekio buvo praradęs sąmonę. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad telefoną įvykio vietoje nuteistasis V. B. galėjo būti palikęs arba pametęs anksčiau. Taigi, nuteistojo teiginiai apie nukentėjusiojo įvykdytą jo telefono pasisavinimą nevertintini kaip nukentėjusiojo provokuojantys ar rizikingi veiksmai, kurie būtų paskata ryžtis jį nužudyti. Pagal nustatytus faktus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti nuteistojo V. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Juo labiau, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog įtaką šios nuskalstamos veikos padarymui turėjo ne kokie nors konkretūs nukentėjusiojo veiksmai, o paties nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio (iš karto po įvykio nustatytas 2,33 ‰ girtumas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam įvertino aplinkybes, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, anksčiau teistas, niekur nedirbo, nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai sunkina jo atsakomybę. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi, skiriant bausmę V. B. pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pagrįstai skyrė jam bausmę, atitinkančią BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkį. Kolegija daro išvadą, kad apeliantui paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, nėra akivaizdžiai per griežta ar neteisinga. Juo labiau, kad vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir nusistovėjusia teismų praktika, esant tik atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, kaltininkui paprastai skiriama didesnė nei baudžiamojo įstatymo straipsnio, pagal kurį jis yra nuteistas, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.