Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Pareiškėjas skunde taip pat reiškė pretenzijas dėl pasivaikščiojimo organizavimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelio ploto, netvarkos kiemeliuose, nelygios jų dangos, kamerose esančių buitinių parazitų, grybelio ir pelėsio, draudimo pasimatymo metu turėti maisto, psichologinių ir socialinių užsiėmimų trūkumo, maisto kaloringumo, vegetariško maisto kokybės, neduodamų vaisių, neatliekamo pareigūnų psichologinio patikrinimo, draudimo laisvėje esantiems giminaičiams perduoti maistą, kanceliarines prekes, lagaminą arba krepšį su ratukais, socialinių ryšių ribojimo (neleidimo vaizdo skambučiais bendrauti su užsienyje esančiais artimaisiais), negalėjimo kada nori naudotis sporto sale, kirpimo paslaugų ribojimo, pareigūnų iškvietimo sistemos netinkamumo, negalėjimo vienu metu naudotis asmeniniu kompiuteriu ir žaidimų aparatu. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjui teko skelbti bado akciją.

4. J. B. taip pat reiškė skundus dėl neleidimo bendrauti su kitais nuteistaisiais, riboto leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu, neleidimo naudotis šaldytuvu ir ventiliatoriumi, apmokamo darbo nesuteikimo, leidžiamų turėti daiktų masės ribojimo, apsipirkimo tvarkos netinkamumo, netinkamos maisto papildų įsigijimo tvarkos, asmeninių lėšų ribojimo, apsiperkant įkalinimo įstaigos parduotuvėje, dušo naudojimosi tvarkos bei trukmės, kamerose naktį degančios šviesos, kalinimo įstaigoje veikiančios parduotuvės kainų bei parduodamų prekių kokybės, higienos priemonių neišdavimo, neteisėtų kratų kalinimo įstaigoje, neduodamo medaus, karšto vandens kamerose nebuvimo, ribojimo naudotis elektra ir ilgalaikių pasimatymų nebuvimo.

9. Lukiškių TI-K teigimu, jo pareigūnai pavestas funkcijas atlieka nepažeisdami įstatymų ir griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Anot institucijos, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, kamerų ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenustato. Lukiškių TI-K įrengta kirpykla atitinka teisės aktų reikalavimus, kirpykloje naudojami reikmenys visada yra dezinfekuojami ir asmenims yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

10. Pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reguliuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareigūnai, turintys sadistinių ar kitokių asmenybės sutrikimų, įstaigoje netarnauja.

11. Lukiškių TI-K akcentavo, kad administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, jog jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius ir priemonės yra suteikiami, o už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

12. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose yra taburetės, stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai šią signalizaciją gadina. Kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Remonto darbai kamerose atliekami pagal iš anksto sudarytą planą bei turimus materialinius ir darbo resursus. Lukiškių TI-K kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinti patalpas. Langų angose yra įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai yra aptraukti metaliniu tinklu. Lukiškių TI-K administracija neprivalo nuteistuosius aprūpinti šaldytuvais ir ventiliatoriais.

13. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Tam yra įrengti kiemeliai, kuriuose asmenys gali vaikščioti vieną valandą. Nuteistųjų ir suimtųjų maitinimas įstaigoje yra vykdomas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pagaminto maisto svoris ir kokybė yra tikrinami. Higienos priemonės, drabužiai ir avalynė jų neturintiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami esant šių asmenų rašytiniam prašymui. Lukiškių TI-K esantiems asmenims yra sudarytos visos galimybės lankytis fizinės reabilitacijos ir poilsio kambariuose bei dalyvauti kitose socialinės reabilitacijos bei užimtumo priemonėse.

16. Nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo ir tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose negali būti suteiktos, ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant jų apsaugą. Už šias paslaugas pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse ir viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose nuteistieji nemoka. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

18. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, nes to teisės aktai nenustatė. Ilgalaikių pasimatymų patalpos Lukiškių TI-K buvo įrengtos nuo 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad jis, siekdamas gauti ilgalaikių pasimatymų, ėmėsi realių veiksmų. Lukiškių TI-K trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, neprivalo skirti ex officio (pagal pareigas).

20. Asmeniniais kompiuteriais nuteistieji ir suimtieji naudojasi dienotvarkėje nustatytu laiku. Nuteistasis, pageidaujantis asmeniniu kompiuteriu naudotis ilgesnį laiką, turi kreiptis su motyvuotu prašymu į įstaigos direktorių. Riboto interneto prieiga yra skirta pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų galimybes susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija ir darbu, praplėsti akiratį bei sudaryti galimybes efektyviau ginti savo teises ir sąmoningai vykdyti pareigas, ugdyti pilietiškumą bei teisinę sąmonę, mažinti neigiamą izoliaciją, o naudojantis riboto interneto prieiga, draudžiama perduoti ir palikti kitiems asmenims bet kokią informaciją. Galimybės nuteistiesiems naudotis „Skype“ ar analogiškomis programomis teisės aktai nenustato. Riboto interneto prieiga, įrengta įstaigos bibliotekos patalpose, gali naudotis visi įstaigoje laikomi suimtieji ir nuteistieji, išskyrus asmenis, esančius drausmės izoliatoriuje. Leistinų interneto svetainių sąrašą sudaro bibliotekos darbuotojas, sąrašą tvirtina Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas. Naudojantis ribota interneto prieiga, draudžiama lankytis kitose interneto svetainėse, negu nurodyta interneto svetainių sąraše.

21. Dėl J. B. prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti jo prašomą žalą. Be to, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, o jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo.

II.

24. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto nuostata, teismas padarė išvadą, kad tualetų nuo likusio kameros ploto atskyrimas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele ar sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaida neatitinka higienos normų reikalavimų. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad juo besinaudodamas suimtasis (nuteistasis) nebūtų matomas kitų asmenų. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino jo orumą ir neabejotinai kėlė diskomfortą bei kitus neigiamus potyrius. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę, net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida. Šis teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atskirti tik sienele, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitaip). Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą bei išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija J. B. kalėjimo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. pažeidė jo subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

26. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K yra užtikrinama, jog parazitų naikinimo darbai būtų vykdomi. Duomenų byloje apie tai, kad paslaugų teikimo sutartys būtų vykdomos netinkamai, nėra, taip pat nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo argumentus dėl kamerose esančių tarakonų, pelių ir žiurkių, todėl šie J. B. argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

31. Įvertinęs nuteistųjų aprūpinimo maistu reguliavimą, teismas pažymėjo, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl maisto kokybės kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą dėl maisto kokybės, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Nurodydamas, kad jo netenkino maistas, nes jis buvo neskanus ir nekaloringas, o dalinamas nehigieniškai, J. B. skunde neįvardijo labiau apibrėžtų pažeidimo laikotarpių, nors tai privalėjo padaryti. Vien dėl pareiškėjo teismui nurodytų nekonkretizuotų nusiskundimų dėl maisto kokybės, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad kalinimo laikotarpiu buvo pažeista jo teisė į tinkamą maitinimą. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad J. B. buvo skiriamas vegetariškas maistas. Teismas pažymėjo, kad įkalinimo įstaigos valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Jeigu J. B. po kalinimo įstaigoje skiriamo subalsuoto maisto trūko tam tikrų produktų, pavyzdžiui, vaisių, jis turėjo galimybę juos įsigyti kalinimo įstaigoje esančioje parduotuvėje.

33. Pareiškėjui yra skiriamas subalansuotas maitinimas pagal patvirtintus valgiaraščius, kurių Lukiškių TI-K savarankiškai keisti ar pildyti bei savavališkai nepaisant įstatymo normų sudaryti pareiškėjui išskirtinę galimybę gauti maisto perdavimus iš laisvės negali. J. B. nenurodė, kada ir kokių konkrečiai kanceliarinių priemonių jam nebuvo leista perduoti iš laisvės, todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas skunde nepagrindė, kodėl jam buvo reikalingas lagaminas su ratukais.

36. Pareiškėjas neneigė, kad jam vieną kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė sportuoti, tačiau jo netenkino užsiėmimų sporto salėje skaičius. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. B. pageidavimu, jis buvo vedamas į mankštą. Pasivaikščiojimo metu pareiškėjui taip pat buvo suteikta galimybė judėti, sportuoti, be to, jis, siekdamas dar didesnio fizinio aktyvumo, galėjo mankštintis kameroje. J. B. raštų dėl atsisakymo leisti jam sportuoti neginčijo.

37. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatas, nuteistiesiems suteikiama galimybė kartą per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Šios nuostatos nenustato galimybės dažniau suteikti kirpimo paslaugas. Aplinkybė, kad tai pareiškėjo netenkinta, nesudaro pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

39. Įvertinęs pateiktose pareiškėjo Asmens sveikatos priežiūros kortelėse esančią informaciją, teismas nustatė, kad J. B. badavimo metu nuo 2017 m. balandžio 6 d. jis kasdien buvo prižiūrimas medikų, pareiškėjui buvo paaiškinta badavimo žala organizmui. J. B., paskelbdamas bado akciją, pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą. Visos bado akcijos metu jam buvo skirta medikų priežiūra. Pareiškėjas nenurodė, dėl kokių Lukiškių TI-K veiksmų jo badavimo metu galėjo kilti žala.

43. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad Lukiškių TI-K administracija yra nusiteikusi prieš pareiškėją ir jo neįdarbina dėl asmeniškumo J. B. atžvilgiu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K atsisakymų suteikti jam darbą neskundė. Šiuo aspektu Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų nebuvo nustatyta.

44. Įvertinęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K, neleisdamas turėti nuteistajam didesnę daiktų masę nei 30 kilogramų, pažeistų teisės aktų reikalavimus. Kadangi galioja būtent toks reguliavimas, jo privalu laikytis. Tai kad J. B. nustatyta leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė netenkina, nesudaro pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus.

45.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, jog kalinimo įstaigoje veikiančioje parduotuvėje kainos yra didesnės, tačiau konkrečių atvejų ir prekių nenurodė. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl Lukiškių TI-K atliekamos kainų stebėsenos ir vykdomos kontrolės, todėl nepateikus priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad nustatyti maksimalūs apsipirkimo sumos ribojimai priklauso ir nuo nuteistojo pasirinkto elgesio modelio. Pareiškėjas, siekdamas, kad būtų padidinti nustatyti maksimalūs apsipirkimo sumos ribojimai, turėtų savo pozityviu ir pavyzdingu elgesiu siekti būti perkeltas į lengvąją nuteistųjų grupę. J. B. dėl nustatytų maksimalių apsipirkimo sumos ribojimų kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir jam buvo paaiškinta, kad nustatytos sumos ateityje gali keistis, jei Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymo nustatyta tvarka bus pakeistas bazinės socialinės išmokos dydis. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su nustatytais maksimaliais apsipirkimo sumos ribojimais, nesudaro pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

47. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kadangi higienos normos karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose nenustato, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai dėl to taip pat nebuvo nustatyti.

48. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punkto reikalavimais, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai, kad teisės aktai nenumato naktinio apšvietimo įrengimo, kuris, jo teigimu, trukdo miegoti, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

49. Teismo nuomone, aplinkybė, kad J. B. išduodamų higienos priemonių nepakanka, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai, tuo labiau, kad pats pareiškėjas konkrečių atvejų neginčijo. Be to, higienos priemonės, drabužiai ir avalynė išduodami jų neturintiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant šių asmenų rašytiniams prašymams. Atsižvelgus į tai, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėjas yra nemokus, nėra pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

51. Teismo nuomone, J. B. nepagrįstai reikalauja netaikyti ribojimų naudotis elektra. Šiuo atveju turėtų būti vertinamos ne tik pareiškėjo teisės ir pageidavimai, bet ir kitų nuteistųjų, atliekančių bausmę, teisės bei teisėti interesai į nepertraukiamą nakties miegą.

53. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 100 Eur kompensaciją jo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu.

III.

60. Lukiškių TI-K paaiškina, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, tačiau norit atlyginti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ši žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Net tuo atveju kai neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, asmuo turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį.

61. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad J. B. skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K nuomone, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde nurodyti įstaigos trūkumai darė tiesioginę įtaką asmeniui ir ši įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, o teikdamas apeliacinį skundą, J. B. naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikė.

64. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad J. B. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar nepatogumus. Pareiškėjui nepateikus konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindus, kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galbūt padarytą žalą, nėra teisinio pagrindo J. B. priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas taip pat pažymi, kad tam tikrais atvejais pažeidimo pripažinimas gali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

67. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo J. B. prašymo priteisti jam 20 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

68. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai, o atsakovas prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – J. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

69. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų, kai tai nėra būtina.

70. Pareiškėjo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad jis iš esmės nesutinka su tuo, jog skaičiuojant laikotarpį, kuriuo jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, buvo taikomas Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas 3,6 kv. m., įskaitant į šį plotą baldų užimamą plotą, standartas, prieštaraujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Jis taip pat akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas skunde nurodytas aplinkybes, skundą išnagrinėjo neišsamiai ir nepagrįstai iš jo reikalavo pateikti daugiau įrodymų. Atsakovo atstovas nesutikimą su pirmosios instancijos eismo sprendimu iš esmės argumentuoja tik institucijos atliktų veiksmų neteisėtumo, patirtos neturtinės žalos bei priteistos sumos jai atlyginti nepagrindimu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

71. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

72. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-438/2019). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma privalu nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-229-1062/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1332-525/2019, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-524-1062/2020).

73. Šioje byloje J. B. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde J. B. nurodė daugybę, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: vienam asmeniui tenkančio kameros ploto trūkumą, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimą, netinkamą pasivaikščiojimų organizavimą bei netvarką pasivaikščiojimo kiemeliuose, buitinių parazitų buvimą kamerose, psichologinių ir socialinių užsiėmimų trūkumą, draudimą pasimatymo metu turėti maisto, netinkamą maitinimą, socialinių ryšių neužtikrinimą, draudimą perduoti tam tikrus daiktus, naudojimosi sporto sale trukmės ribojimą, kirpimo paslaugų netinkamą organizavimą, ribotą naudojimąsi kompiuteriu, apmokamo darbo nesuteikimą, leidžiamų turėti daiktų masės ribojimą, prekių įsigijimo įstaigoje esančioje parduotuvėje tvarką, prekių kainų bei kokybės netinkamumą, naktį degančią šviesą, karšto vandens nebuvimą, ribojimą naudotis elektra ir daugybę kitų. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną iš jų, pripažino atsakovo neteisėtus veiksmus dėl tinkamo sanitarinio mazgo neįrengimo ir vienam asmeniui privalomo kameros ploto neužtikrinimo. Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, kad teismo sprendime nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, atmetami kaip nepagrįsti. Visos kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nebuvo nustatyti.

75. Pareiškėjas pirmiausia nesutiko su tuo, kad skaičiuojant kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, buvo taikomas Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas 3,6 kv. m. vienam asmeniui privalomo kameros ploto, įskaitant į šį plotą baldų užimamą plotą, standartas, prieštaraujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nacionaline teise – nurodytu teisės aktu ir jame įtvirtinta minimalia vienam asmeniui privaloma kameros ploto norma.

76. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konvencijoje nustatyta teisių apsaugos sistema yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis yra ne pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėtį, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi, atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Todėl, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti vadovaujamasi valstybėje nustatytu teisiniu reguliavimu, kartu atsižvelgiant į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus tiek, kiek jie atitinka šalies Konstituciją.

77. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, turi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

78. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. J. B. 108 dienas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m), tenkantį vienam asmeniui (atskaičius 0,56 kv. m sanitarinio mazgo plotą). Teisėjų kolegija su tokiomis vienam asmeniui kameroje tekusio ploto skaičiavimo taisyklėmis nesutinka.

79. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad ginčo metu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nebuvo nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1367-624/2019, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1982-438/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas.

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantai dienų, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali privaloma ploto norma, skaičiavimo taisyklių neginčijo, tačiau nustačius, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai vertino vienam asmeniui tekusį kameros plotą, o tai yra labai svarbu siekiant tinkamai įvertinti patirtos žalos dydį ir nustatyti, ar šiuo atveju pažeidimų pripažinimas gali būti laikomas tinkamu žalos atlyginimu, būtina įvertinti tikslų dienų skaičių, kuriomis pareiškėjui kamerose trūko ploto ar jo apskritai trūko.

81. Atsakovo atstovo pateikti oficialūs duomenys, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, patvirtina, kad mažiausios kameros, kurioje kartu su pareiškėju kalėjo dar vienas asmuo, plotą sudarė 7,64 kv. m, o tai reiškia, kad J. B. mažiausiai teko 3,82 kv. m kamerų ploto. Taigi, jokio pažeidimo ir neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo aspektu nebuvo, o tai reiškia, kad nurodytą pažeidimą pirmosios instancijos teismas konstatavo nepagrįstai.

82. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2065-624/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019 ir kt.). Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas šių taisyklių būtų nepaisęs ir pareiškėjui taikęs per didelę įrodinėjimo naštą. Teismas tik pažymėjo, kad tam tikrais atvejais skunde J. B. neįvardino labiau apibrėžtų pažeidimo laikotarpių, nors tai privalėjo padaryti, nepagrindė, kodėl konkrečiai jam buvo reikalingos konkrečios prekės, daiktai ar paslaugos, abstrakčiai nurodė tam tikrus nusiskundimus, tačiau savo argumentų nepagrindė, konkrečių aplinkybių, kurias teismas galėtų įvertinti, nenurodė, kaip tam tikri pareigūnų veiksmai ar sprendimai sukėlė jam neturtinę žalą, šių veiksmų kalinimo įstaigos administracijai ir kitoms institucijos neskundė. Nustačius, kad Lukiškių TI-K pateikė nevisiškai tikslius duomenis, tačiau J. B. tam tikras aplinkybes konkretizavo, nustatyti neatitikimai buvo sprendžiami pareiškėjo naudai. Iš J. B. nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, kurių jis objektyviai negalėtų pateikti. Be to, nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip jam pasireiškė neturtinė žala, nekonkretizavo prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau, įvertinęs tai, kad jam kalint nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. buvo nustatytas privatumo naudojantis tualetu pažeidimas, kaip jau minėta, kitas pažeidimas (dėl ploto trūkumo) buvo konstatuotas nepagrįstai, teismas sprendė, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti jo nurodytus negatyvius jausmus, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad buvo padaryta žala. Taigi, iš J. B. buvo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

83. J. B. taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas jo skunde nurodytas aplinkybes ir skundą išnagrinėjo neišsamiai, tačiau šių savo teiginių nedetalizavo ir nenurodė, kokios, jo nuomone, kalinimo sąlygos buvo išanalizuotos netinkamai. Konkrečiai nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nustatytų ar nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų apeliantų neginčijamų aplinkybių įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino patirtų išgyvenimų įtaką J. B. sveikatai bei savijautai.

84. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o J. B. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam bei asmens orumą žeminančiam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

85. Daugybė pareiškėjo Lukiškių TI-K ir kitoms institucijos teiktų skundų patvirtina, kad kalinimo sąlygos jo netenkino, tačiau nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. J. B. nurodytos aplinkybės, kad dalį jo skundų buvo atsisakoma priimti ar daromas spaudimas, kad jie nebūtų teikiami, konkrečiai nenurodžius, kokius skundus, kada ir kas atsisakė priimti, kaip ir kada pareiškėjas buvo provokuojamas, žeminamas, nesudaro pagrindo jas laikyti nustatytomis ir nurodytu aspektu pripažinti Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą.

86. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad J. B. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas pažeidimas, tačiau neužtikrinus privatumo naudojantis tualetu, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas atsakovo atstovo atliktas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir J. B. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog J. B. kreipėsi į psichologą, psichiatrą, jam buvo skiriamos konsultacijos bei gydymas, savaime nereiškia, kad dvasiniai išgyvenimai bei kitos sveikatos problemos jam kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad tiek fizinės, tiek psichinės pareiškėjo sveikatos pablogėjimą lėmė būtent neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai.

87. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

88. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma.

89. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pažeidimo trukmę ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

90. Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, labai svarbu pažymėti, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Nors tam tikrais laikotarpiais J. B. kamerose buvo laikomas vienas, tačiau tai nereiškia, kad naudodamasis sanitariniais įrenginiais, jis negalėjo būti matomas kitų asmenų – prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Šia aplinkybę akcentavo ir pats pareiškėjas.

91. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 100 suma neturtinei žalai atlyginti yra proporcinga Lukiškių TI-K padarytiems pažeidimams ir pakankama. Nors minimalaus ploto kamerose užtikrinimo pažeidimas nebuvo nustatytas, tačiau ilgą laiką, t. y., trejus metus, J. B. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, tačiau jų neatitinka ir atsakovo atstovo siekis J. B. iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

92. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Lukiškių TI-K padarytą pažeidimą dėl vienam asmeniui privalomo kameros ploto neužtikrinimo, tačiau atsižvelgiant į kito nustatyto pažeidimo pobūdį bei trukmę, pareiškėjui sukeltas neigiamas pasekmes ir kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui buvo priteista pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma.

93. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė ne visiškai tinkamais motyvais nagrinėjamos situacijos kontekste, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamos teismo sprendimo rezoliucinė dalis priteisti pareiškėjui 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, yra teisinga. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas keičia skundžiamo teismo sprendimo motyvaciją, tačiau skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo J. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K apeliacinius skundus atmeta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. B. (J. B.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.