Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) gynėjo advokato Remigijaus Voliko (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalį – 300 MGL (15 000 Eur (penkiolikos tūkstančių eurų)) dydžio bauda;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5 000 Eur (penkių tūkstančių eurų)) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta – 350 MGL (17 500 Eur (septyniolikos tūkstančių penkių šimtų eurų)) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo M. A. gynėjo advokato Remigijaus Voliko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje

14. BPK 20 straipsnyje 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei išklausiusi apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pozicijas, atitinkamai įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo M. A. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl jo kaltės įrodytumo ir bausmės skyrimo yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, byloje surinktus įrodymus lygino tarpusavyje, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, reikšmingos faktinės nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos teisingai ir visapusiškai įvertinus bylos įrodymus, o jų pagrindu nuteistojo padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje.

16. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis įtvirtinta BK 253 straipsnyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek pagal naujai įsigaliojusius pakeitimus, baudžiamoji atsakomybė už šiai bylai reikšmingą šaunamojo ginklo objektyvųjį požymį – laikymą nekito. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas (įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d.).

17. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kuriai formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju yra būdingi šie požymiai: 1) pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas; 2) norėjimas veikti. Pirmasis požymis apibūdina intelektualųjį tiesioginės tyčios elementą, o antrasis – valinį. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas yra požymių, nusakančių nusikalstamų veikų objektą ir objektyviąją pusę, suvokimas, kurio apimtis nustatoma konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais. Norėjimas veikti, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas, yra sąmoningas asmens valios nukreipimas (esant galimybei nenukreipti valios) nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo. Neveikimo atveju norėjimas veikti yra sąmoningas asmens valios nenukreipimas (esant galimybei nukreipti valią) vykdyti įstatymų nustatytas pareigas, kai pavojingumą ir priešingumą teisei lemia neveikimas.

18. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548/2013, 2K-296-788/2017). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais teiginiais, kurie buvo išdėstyti kaip gynybos versija pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas dėl visų gynybos argumentų iš esmės pasisakė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ne dėl kiekvieno skunde dėstomo samprotavimo, o tik dėl esminių skundo klausimų.

19. Pirmosios instancijos teismas M. A. pripažino kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis neteisėtai, neturėdamas policijos įstaigos išduoto leidimo įgyti, nešioti ir laikyti šaunamąjį ginklą, dujinį pistoletą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro „EKOL & VOLTRAN Mod. 2005 Aras Magmum“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir imitaciniais (garsiniais) šoviniais, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute, adresu (duomenys neskelbtini), iki kol 2021 m. birželio 7 d. kratos metu jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.

20. Apeliaciniame skunde ginčijama, kad nuteistasis draudžiamą ginklą laikė savo gyvenamojoje vietoje, nes jo radimo laikotarpiu - 2021 m. birželio 7 d. jis gyveno nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), ką patvirtina liudytojais apklaustų tėvų M. A. ir N. A. parodymai, jog sūnus M. su jais bute, adresu (duomenys neskelbtini), negyvena beveik dešimt metų nuo to laiko, kai grįžo iš įkalinimo įstaigos. Liudytojų parodymus patvirtina nutartis daryti kratą (duomenys neskelbtini), kur 2021 m. birželio 7 d. buvo surastos M. A. laikytos draudžiamos psichotropinės ir narkotinės medžiagos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad pirmos instancijos teismo nustatyta nusikaltimo vieta nėra teisinga, todėl tikslintina, nurodant, kad „dujinį pistoletą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro „EKOL & VOLTRAN Mod. 2005 Aras Magmum“ Nr. (duomenys neskelbtini), laikė savo tėvų, M. A. ir N. A., gyvenamojoje vietoje – bute, adresu (duomenys neskelbtini), iki kol 2021 m. birželio 7 d. kratos metu jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.“ Vis gi atkreiptinas dėmesys, jog neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-697/2018). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog M. A. pasirinkimas laikyti ginklą savo žinioje ne savo, o tėvų faktinėje gyvenamojoje vietoje, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės.

21. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl kitų esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais apie atsietą ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Nuteistasis M. A. viso proceso metu tvirtino, kad apie kratos metu tėvų namuose rastą dujinį pistoletą buvo pamiršęs bei nurodė, kad ginklą rado ir parsinešė namo būdamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, o tuo metu leidimas ginklui nebuvo reikalingas, kartu pripažindamas, kad ginklas yra jo. Pažymėtina, kad tokius nuteistojo M. A. parodymus iš esmės patvirtino ir nuteistojo tėvas liudytojas N. A., kuris proceso eigoje iš esmės nuosekliai parodė, kad darė kratą bute ir vaikų kambaryje rado dujinį pistoletą, kuris yra galbūt sūnaus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas N. A. nurodė analogiškas aplinkybes, kartu pažymėdamas, kad ginklas ne jo ir ne sutuoktinės, nežino, kokiomis aplinkybėmis bute atsirado ginklas, tačiau jis buvo rastas sūnaus M. gyvenamojoje pusėje (1 t., b. l. 40–46). Tuo tarpu nuteistojo motina liudytoja M. A., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad darant kratą bute, rado dujinį pistoletą, apie kurį ji nežinojo, nežino, kieno ginklas, tačiau ne jos. Taip pat detalizavo, kad kai pirmą kartą 2013 ar 2014 metais buvo daroma krata, pareigūnai rado ginklą vaikų kambaryje, kur tuo metu gyveno M., bet jo nepaėmė, apie ginklą pamiršo, o kai ginklą rado antros kratos metu, sūnus bute negyveno (t., b. l. 30–35). Taigi, apklausti nuteistojo tėvai liudytojai N. A. ir M. A. patvirtino, kad ginklas yra ne jų, o surastas buvusiame sūnaus M. kambaryje. Be kita ko, pastebėtina, jog tėvas N. A. parodė, jog sūnus po grįžimo iš įkalinimo įstaigos, net ir gyvendamas (duomenys neskelbtini), juos lankė, būdavo, kad apsistodavo jų bute, be kita ko, nei nuteistasis, nei liudytojais apklausti tėvai nenurodė, jog tarp jų būtų priešiški santykiai, sūnui nebūtų leidžiama atvykti pas tėvus, todėl priešingai nei teigia gynyba, teisėjų kolegija, pritaria pirmos instancijos išvadai, jog nelogiška, jog stalčius, kuriame ginklą padėjo nuteistasis, būdamas apie (duomenys neskelbtini) metų, būtų nepaliestas beveik dešimtmetį ir jame būtų neaptiktas neva pamirštas dujinis pistoletas.

22. BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko šaunamąjį ginklą ir (ar) šaudmenis, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-202-303/2017).

23. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistojo veikoje nėra tyčios, kaip būtinojo nusikaltimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį subjektyviosios pusės požymio, nes nuteistasis nesiekė turėti dujinio ginklo, nevengė jo registracijos, tačiau buvo apie jį pamiršęs. Skunde pabrėžiama, jog M. A. ginklo įsigijimo metu, apie 2004-2005 m., pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, dujiniams pistoletams laikyti leidimų nereikėjo. Pagal liudytoja apklaustos nuteistojo motinos M. A. parodymus, „kai buvo krata pirmą kartą pistoleto nepaėmė ir jie apie jį pamiršo. 2013 ar 2014 metais pirmą kartą pareigūnai darė kratą ir rado ginklą, bet jo nepaėmė. Ginklas ne jos. <...> Pirmą kartą ginklas rastas vaikų kambaryje. Tuo metu ten gyveno M. (3 t., b. l. 65-67). Priešingai pirmos instancijos išvadai, teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, jog nėra pagrindo nesivadovauti liudytojos M. A. parodymais, nors 2011 m. balandžio 20 d. kratos protokole tarp nurodytų rastų daiktų nėra nurodytas dujinis pistoletas, nurodytas kaltinime (3 t., b. l. 76-78), o liudytoju apklaustas tyrėjas A. P. parodė, jog „viską, ką rado draudžiamo, įformino kratos protokole“ (3 t., b. l. 80-82). Pagal aktualią kratos metu galiojusią Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją, dujinių pistoletų apyvarta uždrausta nebuvo, dujinis pistoletas nebuvo įrašytas teismo nutartyje, kuria vadovaujantis buvo atlikta 2011 m. balandžio 20 d. krata, A. P. paaiškino, jog jie paima ginklą tik jei neaiški jo kategorija („jei jie nežino, jie ne ekspertai, tai paima ginklą,<...>“), taigi pritartina apeliacinio skundo argumentams jog A. P. parodymai negali paneigti liudytojos M. A. parodymų, kad dujinis pistoletas buvo bute 2011 m. balandžio 20 d. kratos metu ir nebuvo paimtas. Tačiau priešingai gynybos argumentams, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog būtent šis faktas įrodo tyčios buvimą nuteistojo veiksmuose. Atkreiptinas dėmesys, jog 2011 m. balandžio 20 d. kratos protokolo duomenimis, kratoje dalyvavo ir pats nuteistasis M. A., taigi jei jis ir buvo pamiršęs apie dujinio pistoleto egzistavimą, radus pareigūnams, toks faktas tapo akivaizdus. Svarbu pažymėti, jog kratos metu galiojo 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1146, įtvirtinęs, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d., o vėlesniu šis terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, į įkalinimo įstaigą atlikti bausmės pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. nuosprendį, įsigaliojusį 2013 m. kovo 1 d., M. A. atvyko 2013 m. balandžio 12 d. (2 t., b. l. 6), iki tol jam nebuvo taikoma su laisvės apribojimu susijusi kardomoji priemonė, taigi jis turėjo beveik du metus laiko įvykdyti įstatymo reikalavimus, kurių nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kad nuteistasis suprato šią įstatymo nustatytą pareigą ir sąmoningai nesiekė įgyti leidimo ginklui laikyti patvirtina tai, jog jis, duodamas parodymus, nutylėjo apie 2011 m. kratą, kurioje pats dalyvavo, o apie dujinį pistoletą parodė, jog „pamiršo, kad jisai guli pas jį <...> kai policija rado, jis jau gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje“ (aut. past. 2021 m. birželio 7 d.). Šie nuteistojo parodymai paneigti byloje surinktų įrodymų. M. A. motinos M. A. parodymais, kuriais remiamasi apeliaciniame skunde, pirmos kratos metu „ginklas gulėjo dėžėje, rašomajame stale. Stalu ji nesinaudojo“. Tuo tarpu 2021 m. birželio 7 d. kratos protokolo duomenimis, dujinis pistoletas rastas spintelėje po TV (1 t., b. l. 61-66), kas įrodo, jog ginklo laikymo vieta buvo keičiama ir paneigia apeliacinio argumentus, jog ginklas buvo pamirštas. Skundžiamame nuosprendyje aptarti duomenys, aukštesniojo teismo nuomone, juos sujungus į vientisą loginę grandinę, leidžia pagrįstai teigti, kad M. A. ginklą laikė neteisėtai, suvokdamas, kad ginklui laikyti reikalingas leidimas, t. y. sąmoningai pasirinko nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo, kas įrodo jo nusikalstamoje veikoje buvus tiesioginę tyčią.

24. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje atliktų veiksmų, esančių įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumos visiškai pakanka išvadai dėl M. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde akcentuojamas baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens ir jo gynėjo selektyvus bylos įrodymų analizavimas, teigiant, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas nenustačius visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių ar pažeidžiant BPK nuostatas. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptarta, daro išvadą, kad M. A. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 253 straipsnio 1 dalį patrauktas pagrįstai ir pagrindo jį dėl šios veikos išteisinti nėra.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo

25. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos paskirtos bausmės. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino M. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

26. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė laikoma pripažinta tais atvejais, kai teismas nustato, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba jis padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kasacinio teismo yra suformuluota taisyklė, kad prisipažinimu laikoma tokia situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020). Aptariama asmens atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai teismo pripažįstama tokiais atvejais, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neatima teisės tai padaryti baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-49-976/2020, 2K-181-788/2021).

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje savo sprendimo nepripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nemotyvavo, formaliai konstatuodamas, kad M. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

28. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teisme nuteistasis davė nuoseklius parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, kaltę pripažino visiškai, paaiškino esmines veikos padarymo aplinkybes, nurodydamas, kad įsigijo gramą „žolės“, o kai mama paskambinusi pranešė, kad policija sulaikė brolį, ten jį nuvykusį sulaikė policija, kuri po to nuvažiavo pas jį. Patvirtino, kad kaltinime nurodytos aplinkybės teisingos. Apklausiamas 2021 m. rugpjūčio 27 d. ikiteisminio tyrimo metu M. A. dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje inkriminuojamo epizodo taip pat savo kaltę pripažino visiškai ir paaiškino, kad narkotines medžiagas įgijo iš asmens, su kuriuo susitarė susitikti per programėlę „Wickr me“, kuris 2021 m. kovo mėn. atvyko iki jo namų ir pardavė „žolės“. Narkotines medžiagas jis parsinešė namo, dalį jos surūkė. Kai mama paskambino ir pasakė, kad sulaikė brolį, jis dalį medžiagos suvartojo, o likusią dalį paliko ant stalo ir išvyko pas mamą, kur jį patį sulaikė policijos pareigūnai ir atlikę kratą gyvenamojoje vietoje, rado narkotines medžiagas (2 t., b. l. 44–46), šias aplinkybes dar kartą patvirtino 2023 m. balandžio 27 d. apklausos metu (2 t., b. l. 57–59). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje analizavo nuteistojo parodymų visumą ir juos įvertino įrodymų viseto kontekste, tačiau, kaip minėta, apsiribojo formalia išvada, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į nuteistojo parodymų dalį, išimtinai susijusią su kaltinimu pareikštu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, kas iš esmės nekeičia jo pozicijos dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje. Taigi, nuteistasis M. A. viso proceso metu visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir laisva valia davė nuoseklius parodymus, o ne priverstas bylos įrodymų. Be to, surašęs kaltinamąjį aktą prokuroras taip pat nurodė, kad M. A. kaltę pripažino ir dėl padarytos veikos gailėjosi, o baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teisme prokuroras 2023 m. rugpjūčio 21 d. teisiamojo posėdžio metu sutiko, kad tai būtų pripažinta M. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad nenustatyta M. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė dalyje dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo.

29. Taigi, iš aptartų byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad egzistuoja abi aptariamą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudarančios sąlygos – nuteistasis pripažino padaręs baudžiamajame įstatyme nustatytą veiką; prisipažinimas atliktas ne dėl surinktų byloje įrodymų, taip pat nuoširdžiai gailėjosi – nuoširdumą atskleidžia asmens pozicija viso proceso metu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas M. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad buvo neteisingai nustatytas bausmės dydis. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas neginčija nuteistajam paskirtos bausmės dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundas paduotas prašant jį dėl šios veikos išteisinti, t. y. skundu apibrėžtos plačiausios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, teisėjų kolegija patikrina ir nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam paskirta bausmė dėl abiejų nusikalstamų veikų.

30. Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

31. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, įvertino visas bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes, ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskyrė 100 MGL dydžio baudos bausmę, kurios dydis yra žymiai mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos baudos bausmės vidurkis (1 025 MGL dydžio) bei šiek tiek viršijantis baudos už nesunkius nusikaltimus minimalų 50 MGL dydį. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė M. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad tai esminės įtakos bausmės individualizavimui neturi.

32. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kartu vertinant kitų skundžiamame nuosprendyje paminėtų nuteistąjį ir jo padarytas veikas apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistajam skirti mažesnį baudos bausmės dydį, nei paskyrė apylinkės teismas. Kartu įvertinus pagal BK 253 straipsnio 1 dalį skirtinos bausmės dydį – 300 MGL dydžio baudą, kurios dydis taip pat žymiai mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytos baudos bausmės vidurkis (2050 MGL dydžio), teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių vertinimu, daro išvadą, kad teisės taikymo aspektu bausmė M. A. paskirta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir yra tinkamai individualizuota.

Dėl BK 64¹ nuostatų taikymo ir taikytų kardomųjų priemonių įskaitymo į bausmę

33. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašymą sušvelninti nuteistajam bausmę dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos grindžia ir tuo, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šioje dalyje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.

34. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta kaltu ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas.

35. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir todėl įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas sutrumpinta tvarka. Sprendžiant iš nuteistojo duotų parodymų dėl inkriminuojamų veikų turinio, akivaizdu, kad prokurorui ir teismui kilo abejonės dėl šiame skunde ginčijamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Sutiktina, kad nuteistasis kaltę pripažino ir parodymus dėl jam inkriminuotų veikų davė jau ikiteisminio tyrimo stadijoje. Tačiau nuteistojo pozicija viso proceso metu dėl neteisėjo ginklo laikymo nebuvo nuosekli – nors teisminio nagrinėjimo metu kaltu prisipažino, didžiąją proceso dalį savo kaltę (subjektyviąją nusikaltimo pusę) neigė. Todėl nors nuteistasis formaliai pripažino kaltę teisme, apylinkės teismas teisingai nenustatė pagrindo bylą nagrinėti BPK 273 straipsnio nustatyta sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, be to, su įrodymų tyrimu sutrumpinta tvarka nesutiko prokuroras, išklausęs baigiamąsias kalbas 2023 m. rugpjūčio 21 d. vykusio teismo posėdžio metu (3 t., b. l. 55–59). Vien tai, kad prokuroro pozicija nesutapo su nuteistojo gynėjo pageidavimu taikyti BPK 273 straipsnio nuostatas, o bylą nagrinėjęs apylinkės teismas pritarė prokurorui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliacinio skundo teiginiai dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka dėl to, kad prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįsti. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje negalėjo būti taikytas BK 64¹ straipsnio nuostatos ir M. A. paskirta bausmės sumažinta vienu trečdaliu. To nėra galimybės padaryti ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi visos BK 64¹ straipsnyje įtvirtintos sąlygos turėjo egzistuoti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

36. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl M. A. taikytų kardomųjų priemonių įskaitymo į bausmę. Nuteistojo gynėjo teigimu, byloje esančių duomenų negalima vertinti remiantis formaliu ikiteisminio tyrimo numerio pakeitimu, o atlikti veiksmai turi būti vertinami nuo nusikalstamos veikos tyrimo pradžios momento. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą, neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, todėl toks prašymas netenkinamas.

37. Pagal BK 66 straipsnio 1 dalį, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2021 m. birželio 7 d. 14.10 val. M. A. buvo sulaikytas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 1 dalies 12 punkte, 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo (1 t., b. l. 62–63). 2021 m. birželio 8 d. pranešimas apie įtarimą M. A. buvo įteiktas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 1 dalies 12 punkte, 260 straipsnio 3 dalyje, dėl kurio įteikimo pasirašė jis pats, dalyvaujant gynėjui (1 t., b. l. 22–27). 2021 m. birželio 8 d. prokuroras kreipėsi į teismą su pareiškimu skirti M. A. kardomąją priemonę – suėmimą dėl įtarime nurodytų nusikalstamų veikų (1 t., b. l. 64–69), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartimi M. A. ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-09565-21 paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams (1 t. b. l. 70–77) ir tik prokurorui 2021 m. rugpjūčio 30 d. teikiant pareiškimą pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo – terminą, nurodoma, kad M. A. taip pat įtariamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, padarymu (1 t., b. l. 78–85). Vis gi pažymėtina, jog kardomoji priemonė – suėmimas M. A. ne tik skirta skirta, bet ir pratęsta, siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą ne dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, o dėl M. A. galimai padarytų dviejų labai sunkių tarptautinio pobūdžio nusikaltimų, organizuotoje grupėje, sudarytoje iš keturiolikos asmenų, gabenant narkotines medžiagas iš Belgijos, Nyderlandų Karalystės į Jungtinę Karalystę.

38. Nuteistojo gynėjas taip pat nepagrįstai nurodo, kad į paskirtą bausmę turėjo būti įskaitytas kardomųjų priemonių (suėmime išbūtas laikas ir taikytos intensyvios priežiūros) laikas, nes tik kardomosios priemonės – suėmimo – įskaitymas yra galimas remiantis BK 66 straipsnio nuostatomis, o suėmimas šiame ikiteisminiame tyrime M. A. nebuvo taikytas. Kaip minėta, kardomoji priemonė – suėmimas – M. A. buvo paskirta ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-09565-21, iš kurio išskirtas šis ikiteisminis tyrimas Nr. 1-01-1-13692-2023-1 (1 t., b. l. 58–60, 84–86), jis tebetęsiamas, todėl prašymas į paskirtą bausmę įskaityti kardomąjį kalinimą (suėmimą), kuris buvo taikytas kitame ikiteisminiame tyrime, nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo M. A. (M. A.) gynėjo advokato Remigijaus Voliko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 21 d. nuosprendį pakeisti:

1. pripažinti, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalyje, nuteistojo M. A. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte;

2. nustatyti, kad dujinį pistoletą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro „EKOL & VOLTRAN Mod. 2005 Aras Magmum“ Nr. (duomenys neskelbtini), laikė savo tėvų, M. A. ir N. A., gyvenamojoje vietoje – bute, adresu (duomenys neskelbtini), iki kol 2021 m. birželio 7 d. kratos metu jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.