Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-426-199/2017 pagal ieškovo J. B. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybės įmonės ,,Turto bankas”, Kauno miesto savivaldybei, su trečiaisiais asmenimis V. R., P. A. (P. A.), J. A., E. Š., V. F., E. S., I. L., J. D., 1HOME GROUP AS, J. M., G. A. G., A. M., M. S., V. V., D. V., T. Z., Č. M., G. F., I. J. Č.e, J. V., A. S., R. T., A. S., A. Z., U. P., A. R., M. A. B., R. A. Ž., V. K., L. B., B. T., G. V., L. N., T. D., M. D., V. S., L. M., A. M., A. K., A. O. S., Z. L., uždaraja akcine bendrove ,,Swedbank lizingas”, A. K., Z. S., B. G., V. T.-D., S. V., A. G., J. Š., G. Š., P. R., G. V., S. V., O. D. V., V. Z., N. A., A. A. D., R. S., R. L., R. D., D. K., P. M., A. Š., I. V., M. Š., O. P. dėl pripažinimo teisės privatizuoti buto dalį lengvatinėmis sąlygomis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl pastogėje įrengtų kūrybinių dirbtuvių teisinio kvalifikavimo privatizavimo proceso metu ir priskyrimo prie daikto priklausinių kategorijos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Privatizavimo metu pastogėje nebuvo atlikti kadastriniai matavimai ir patalpa neturėjo savo žymėjimo indekso, jos plotas pasirašant buto pirkimo – pardavimo sutartį į bendrąjį buto plotą nebuvo įtrauktas, tačiau privatizuodamas butą apeliantas turėjo pagrindą laikyti, kad kartu jis nusipirko ir palėpę.

Teismas neatsižvelgė į tą faktą, kad leidimas įrengti kūrybines dirbtuves buvo išduotas 1987 metais ir šio fakto teisėtumą reikia vertinti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Leidimas buvo duotas konkrečiam, paties architekto J. B. paruoštam Kūrybinio darbo patalpos įrengimo projektui, šį projektą suderinus bei pritarus vyr. architektui bei priešgaisrinei apsaugai. Iš projekte pateiktų buto perplanavimo schemų, kurių pagrindu buvo duotas leidimas, matosi, kad butas ir virš jo esanti pastogės patalpa buvo sujungtos į vieną bendrą objektą.

Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nuomos sutarties dalyku galėjo būti tik atskiras butas ar kita izoliuota gyvenamoji patalpa (Butų kodekso 53 straipsnio l, 2 dalys). Be to, Butų kodekso 81 straipsnis reglamentavo nuomininko teisę pertvarkyti ir perplanuoti butą turint Vykdomojo komiteto leidimą. J. B. buvo buto, prie kurio prijungtos palėpės patalpos, nuomininku nuo 1985 m. liepos 17 d., atskira kūrybinių dirbtuvių nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta, nes patalpos tapo buto priklausiniu.

Lietuvos centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4 punkte nurodyta, kad negyvenamosios patalpos, esančios privatizuojamų pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namu rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse parduodamos butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu šios patalpos yra pusrūsiuose, rūsiuose ir palėpėse įrengtos kūrybinės dirbtuvės-studijos, įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Kaip matyti iš techninės apskaitos bylos, patikslinti kadastriniai matavimai, kai ginčo patalpos buvo įskaičiuotos į bendrą buto kaip buto Nr. 92 dalis, atlikti 1997 m. lapkričio 29 d., t. y. dar nesibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip šio buto priklausinys. Vadinasi, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas teigė, ginčo palėpė buvo privatizavimo objektas, o apeliantas šių santykių subjektas, kuris išreiškė norą pirkti šias patalpas privatizavimo įstatymo galiojimo laiku.

Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams ir jos pagal 1964 m. CK 153 str., Butų privatizavimo įstatymo ir kitų jį detalizuojančių aktų reglamentavimą, gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir tarnaujančios kitam daiktui, t. y. turinčios priklausinio savybes, tai tokiu atveju jos galėjo ir turėjo būti privatizuojamos su pagrindiniu daiktu – butu, kurio priklausiniu buvo. Todėl tokios patalpos netapo daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės objektu.

Kūrybinės dirbtuvės buvo įrengtos pagal suderintą ir patvirtintą projektą, gavus leidimą, jų įrengimo metu daugiabutis namas buvo tarybinės respublikos nuosavybė, todėl gauti daugiabučio namo bendrų patalpų savininkų sutikimo nereikėjo.

Teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimų, kadangi kitoje byloje Nr. 2-310-435/2015, išnagrinėtoje tarp tų pačių šalių dėl turto pagal įgyjamąją senatį įgijimo buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kad ieškovas buvo išreiškęs valią tik dėl buto privatizavimo, be to, kūrybinės dirbtuvės laikytinos atskiru privatizavimo objektu.

Dirbtuvės nebuvo įtrauktos ir privatizavimo sutartį, nebuvo inventorizuotos kaip priklausinys.

Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas, baigęs turto inventorizavimo veiksmus, kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl dirbtuvių privatizavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

Byloje nustatyta, kad 1987 m. lapkričio 13 d. ieškovui J. B., kaip Lietuvos TSR Architektų sąjungos nariui, Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas leido savo lėšomis neatlygintinai įsirengti 33 kv. m. ploto kūrybines patalpas, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (vėliau - (duomenys neskelbtini), šiuo metu (duomenys neskelbtini), pastogėje (virš buto, kurio nuomininku J. B. buvo nuo 1985 m. liepos 17 d.). Leidimas duotas parengus kūrybinės patalpos įrengimo projektą, kuriuo numatyta sujungti dirbtuves su butu į vieną objektą, projektui pritarus vyr. architektui bei suderinus su priešgaisrinės apsaugos tarnyba (1987 m. spalio 29 d.). Techninė darbų priežiūra pavesta 1-ajai butų ūkio tarnybai, o Gamybinė butų ūkio valdyba, įsirengus J. B. kūrybines patalpas, įpareigota pateikti užsakymą Tarpmiestiniam techninės inventorizacijos biurui. Vykdomojo komiteto Gamybinio butų ūkio valdyba raštu nurodė, kad užbaigtus darbus turi būti sudaryta nuomos sutartis. 1992 m. balandžio 22 d. Privatizavimo sutartimi J. B. įgijo iki tol nuomotą butą (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini) su rūsiu 40.76 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje nebuvo įvardyta iki tol teisėtai valdyta palėpė, pritaikyta kūrybinėms dirbtuvėms, nes tuo metu ji dar nebuvo inventorizuota. Palėpė inventorizuota ir techninės apskaitos byloje įrašyta indeksais Nr. 92-8 ir 92-9 tik 1997 m. lapkričio 29 d. (bendras patalpų plotas 73,55 kv. m., šildomas plotas 70,1 kv. m.). Nekilnojamojo turto registro duomenyse kaip ieškovo J. B. nuosavybė taip pat įrašytas tik butas su rūsiu. Valstybės įmonės „Turto bankas“ ir Kauno miesto savivaldybės duomenimis šiai dienai nurodytos patalpos nėra įrašytos nei kaip valstybės, nei kaip savivaldybės nuosavybė. Ieškovas ieškiniu siekia įteisinti iki šiol teisėtai daugiau kaip 20 metų valdomas kūrybines dirbtuves, pagal 1987 metais parengtą projektą neatsiejamai sujungtas su jam nuosavybės teise priklausančiu butu. Nors iš byloje reiškiamos pozicijos matyti, kad ieškovas mano, jog palėpėje įrengtos dirbtuvės kaip buto priklausinys turėjo būti privatizuotas kartu su butu dar 1992 metų balandžio 22 d., ieškiniu reikalauja leisti pabaigti privatizavimo procedūras dėl šio objekto.

Kauno apylinkės teismui skundžiamu sprendimu netenkinus ieškinio reikalavimų, su juo nesutinka ieškovas, apeliacinį skundą grįsdamas iš esmės dviem pagrindais: 1) dėl netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnio) ir 2) dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (Butų privatizavimo įstatymas). Toliau teismas pasisakys dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl pastogėje įrengtų kūrybinių dirbtuvių teisinio kvalifikavimo privatizavimo proceso metu

Pažymėtina, kad vykdant butų privatizavimą pagal 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą, valstybinio ir visuomeninio butų fondo patalpos pirkimo – pardavimo tvarka galėjo būti įgytos iki tol buvusių nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusių norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Taigi, butus privatizavę asmenys nustatyta tvarka nuosavybės teise įsigijo nekilnojamojo turto objektus gyvenamajame name – butus, taip pat butų savininkai įgijo ir bendrosios dalinės nuosavybės teise bendrojo naudojimo objektus. Bendrojo naudojimo objektai – tai konstrukcijos, įranga, patalpos ar kiti objektai, kurie tarnauja bendriesiems savininkų poreikiams, nes susiję su viso namo įrengimu, funkcionavimu ar kitokiu naudojimu ir nėra atskirų namo patalpų savininkų ar trečiųjų asmenų nuosavybė.

Kartu pažymėtina ir tai, kad patalpos keliems savininkams priklausančiame name gali būti individualaus ir bendrojo naudojimo. Pagal tai gali būti sprendžiama, ar jos privatizacijos procese buvo privatizuotos kartu su butu kaip butą įgijusio asmens buto dalis ar priklausinys, ar privatizacijos metu jos privatizuotos kaip namo dalis ir bendroji dalinė nuosavybė visų (ar kelių) jame butus įgijusių asmenų. Ar patalpos yra individualaus, ar bendrojo naudojimo sprendžiama pagal tai, ar yra sprendimas jas suteikti naudotis individualiai, ar jos suprojektuotos ir numatytos taip naudoti, ar jų suteikimo individualiai naudotis klausimas išspręstas privatizacijos dokumentuose ar vėlesniuose butų savininkų susitarimuose, taip pat ir pagal kitas aplinkybes. Jeigu patalpas funkcine paskirtimi galima naudoti buto gyventojų poreikiams patenkinti ir jos fiziškai susijusios tik su vienu butu, o kitų butų savininkai neturi galimybės jomis naudotis, tai pagal konkrečias aplinkybes gali būti daroma išvada, kad šis objektas yra ne bendrojo naudojimo ir įgytas privatizacijos metu ne bendrosios dalinės nuosavybės teise su kitų butų savininkais kaip namo dalis, bet įgytas butą nuosavybės teise privatizavusių asmenų kartu su butu. Kas privatizuota pagal butų privatizavimo sutartį, nustatoma aiškinant butų privatizavimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (pvz., butų privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, parengiamieji dokumentai buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, privatizavimo sutarties ir jos priedų įrašai (techninio inventorizavimo duomenys, planai ir kt.), privatizavimo sutarties šalių pateikiamas sutarties aiškinimas ir kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009).

Privatizuojamo buto plotas yra vienas iš duomenų, pagal kurį galima spręsti, kokios patalpos yra privatizuotos pagal buto privatizavimo sutartį. Su butu neprivatizuotos patalpos, kurios buvo namo gyventojų bendrojo naudojimo patalpos, kadangi jos nepriskirtos atskiriems savininkams arba neturi tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2000 m. liepos 12 d.).

Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse, Butų privatizavimo įstatyme, Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. posėdžio protokolo Nr. 37 išaiškinime patalpos palėpėse, rūsiuose galėjo būti parduodamos kartu su butu, jeigu jos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Šie objektai privatizuoti kartu su konkrečiu butu, jeigu pagal aplinkybes rūsio ar palėpės patalpos yra izoliuotos, negalėjo būti priskirtos bendriems namo gyventojų poreikiams naudoti ir tam nebuvo naudojamos, bet buvo susietos su konkrečiu butu ir apie tai nurodyta namo inventorizavimo byloje. Apie tai, ar tam tikra pastato dalis (patalpa, izoliuota erdvė ar kt.) yra susieta su konkrečiu butu ir ar pakanka susiejimo duomenų, gali būti sprendžiama iš inventorizacinės bylos įrašų informatyvumo, taip pat iš buto privatizavimo sutarties sąlygų, pareiškimo ir kitų dokumentų dėl buto privatizavimo, namo butų skaičiaus, jų išsidėstymo, patalpų funkcinio ryšio ir kt.

Kaip jau aptarta nutarties 11 punkte, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas teisėtai valdė patalpas, kurias įsirengė palėpėje savo lėšomis, tačiau ieškovo buto inventorizavimo byloje jo privatizavimo metu 1992 metais šios patalpos nebuvo įvardytos ir įtrauktos į buto kvadratūrą. Tas padaryta tik 1997 metais atlikus naujus matavimus ir patikslinus inventorizacijos duomenis. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad ši patalpa neturi būti vertinama kaip namo bendrojo naudojimo objektas ir kaip nepriklausanti šiam butui dalis ar priklausinys. Šiuo atveju net nėra taip svarbu, kas šiose patalpose buvo įrengta – kūrybinės dirbtuvės, ar kitokios paskirties patalpos. Nurodytina, kad tam tikros izoliuotos erdvės gyvenamojo namo pastate priskyrimą prie individualiai naudojamos buto dalies ar priklausinio lemia funkcinis ryšys ar priskyrimo faktas, bet ne jos įrengimo ar pritaikymo kokiai nors paskirčiai faktas. Net ir neįrengta palėpė, kuri neatitinka gyvenamosioms patalpoms keliamų reikalavimų, jeigu ji priskirta ar funkciškai susijusi su konkrečiu butu ir nustatyta, kad pagal paskirtį, išdėstymą ar racionalaus panaudojimo galimybes ji negali būti bendrai naudojama bei taip nebuvo naudojama, tai teismas gali ją pripažinti privatizuota kaip priklausinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009).

Ginčo atveju nustatyta, kad J. B., kaip buto nuomininkas, vadovaudamasis Butų kodekso 81 straipsniu, turėdamas Vykdomojo komiteto leidimą pasinaudojo savo teise pertvarkyti ir perplanuoti butą, pastogėje įrengtos dirbtuvės pagal suderintą projektą buvo susietos su nuomojamu butu ir tapo vienu nuomos objektu (Butų kodekso 53 straipsnio l, 2 dalys), todėl akivaizdu, kad patalpa pastogėje turėjo būti ir buvo privatizuota kaip buto priklausinys. Tai, kad ginčo atveju patalpa kaip priklausinys turėjo būti privatizavimo objektu kartu su butu patvirtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 1.1. punkto pagrindu buvo parduodami apgyvendinti gyvenamieji namai, butai ir patalpos, nuomojamos kūrybinėms dirbtuvėms ir turinčios bendrą funkcinį ryšį su parduodamu butu, arba atskiros kūrybinės dirbtuvės, nuomojamos gyvenamuosiuose namuose, kas reiškia, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, jog ne tik atskiros kūrybinės dirbtuvės, nuomojamos gyvenamuosiuose namuose, bet ir patalpos, nuomojamos kūrybinėms dirbtuvėms ir turinčios bendrą funkcinį ryšį su parduodamu butu, buvo privatizavimo objektas. Priešingai nustatęs pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai taikė aptartas įstatymo nuostatas ir kasacinio teismo išaiškinimus ir padarė nepagrįstas išvadas, kad ginčo atveju ieškovas nebuvo privatizavimo subjektas, o palėpėje įrengtos patalpos – privatizavimo objektas. Įvertinus įrodymų visetą yra pagrindas spręsti kad palėpėje įrengtos dirbtuvės, kaip priklausinys, yra priskirtos ieškovo teisėtai valdomam butui. Todėl teisiškai kvalifikuodamas nurodytas aplinkybes, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad ieškovo butas privatizuotas su priklausiniu – palėpe.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi anksčiau tarp tų pačių šalių išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-310-435/2015 sprendime išdėstytais argumentais, kad ieškovas buvo išreiškęs valią tik dėl buto privatizavimo ir kad palėpėje įrengtos dirbtuvės galėjo būti tik kaip atskiras privatizavimo objektas, o ne priklausinys. Nurodyti faktai nelaikytini prejudiciniais, kadangi privatizavimo objektas ir subjektas nurodytoje byloje nebuvo įrodinėjimo dalyku ar jo dalimi, nes byloje buvo spręstas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymas į kūrybinių dirbtuvių patalpas (Žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; kt.).

Dėl pažeistų teisių gynybos būdo ir bylos baigties

CPK 135 straipsnio 1 dalies pagrindu tik pats suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, jei kreiptis, tai kokį pažeistų teisių gynybos būdą pasirinkti bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką (CPK 5 straipsnis), todėl ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis); priimdamas sprendimą, turi įvertinti visus įrodymus bei konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, nustatytos ir kurios ne, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir neturi teisės nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014). Pažeistų teisių gynimas mažesne nei pasirinktas ieškovo pažeistų teisių būdas apimtimi nereiškia reikalavimo ribų peržengimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).

Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis), bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos. Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas.

Kaip jau nurodyta, iš byloje reiškiamos ieškovo pozicijos matyti, kad ieškovas mano, jog palėpėje įrengtos dirbtuvės kaip buto priklausinys turėjo būti privatizuotas kartu su butu dar 1992 metų balandžio 22 d., tačiau ieškiniu reikalauja leisti pabaigti privatizavimo procedūras dėl šio objekto. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie tai, kad reiškiamas reikalavimas pagal savo esmę apima ir reikalavimą pripažinti, kad palėpėje įrengtos kūrybinės dirbtuvės buvo privatizuotos kartu su butu, kaip šio buto priklausinys. Dėl to šioje byloje, atsižvelgiant į ieškovo pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką bei šios nutarties 22 punkte nurodytus kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, nustatytos faktinės aplinkybės teisiškai kvalifikuotinos kitaip, nei nurodė ieškovas, t. y. pripažįstant, kad palėpėje įrengtos kūrybinės dirbtuvės buvo privatizuotos kartu su butu, kaip šio buto priklausinys.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinys tenkintinas visiškai, pripažįstant, kad ieškovas 1992 m. balandžio 22 d. privatizavimo sutartimi įgijo ir kūrybines dirbtuves įrengtas virš buto (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini), inventorinės knygos indeksai Nr. 92-8, 92-9), kaip buto priklausinį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo J. B. ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad ieškovas J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1992 m. balandžio 22 d. privatizavimo sutartimi įgijo ir kūrybines dirbtuves įrengtas virš buto (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (inventorinėje knygoje pažymėtos indeksais Nr. 92-8 (2752 kv. m.) ir 92-9 (1,77 kv. m.), kaip buto priklausinį.

Teismo sprendimo kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registrui.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.