Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Circle k Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Circle k Lietuva“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vingio turtas“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1775-492/2021, suinteresuoti asmenys turi teisę ginčyti tokius sprendimus, nesutiko. Nurodė, kad nurodytoje nutartyje pažymėta, jog pagal Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius žemės sklypas (kuris priklauso pareiškėjui) patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamųjų teritorijų zoną, kurioje numatyta intensyvaus užstatymo daugiabučių gyvenamųjų namų statyba. Taigi pareiškėjas, norėdamas įsirengti įvažiavimą į sklypą, 2019 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas išduoti prisijungimo sąlygas į žemės sklypą. Administracija 2020 m. sausio 10 d. išdavė pareiškėjui prisijungimo sąlygas. Nesutikdamas su išduotais prisijungimo reikalavimais dalyje, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktas, pareiškėjas 2020 m. sausio 16 d. su skundu kreipėsi į Teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kuri 2020 m. kovo 16 d. sprendimu skundą atmetė. Pareiškėjas teismui apskundė tiek Administracijos sprendimą, tiek Inspekcijos sprendimą. Taigi iš nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties matyti, kad šiuo atveju pareiškėjas teismui ginčijo pagal jo (kaip statytojo–užsakovo) prašymą parengtas prisijungimo sąlygas, t. y. pareiškėjas nesutiko su išduotais prisijungimo reikalavimais tam tikroje dalyje. Atitinkamai teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodyta praktika nėra aktuali nagrinėjamai situacijai, kadangi šiuo atveju pareiškėjas UAB „Circle k Lietuva“ ginčija UAB „Vingio turtas“ parengtas Prisijungimo sąlygas (jų dalį), kurios priimtos ne jo atžvilgiu.

Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl Prisijungimo sąlygų (jų dalies) panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Administraciją parengti ir išduoti naujas prisijungimo sąlygas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Prisijungimo sąlygas (jų dalį), todėl nepriėmus pagrindinio reikalavimo, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat negali būti priimtas nagrinėti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III.

Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartyje, ginčijama Prisijungimo sąlygų dalis sukuria pareiškėjui teisines pasekmes ir daro tiesioginę įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams, kadangi tiesiogiai riboja ir suvaržo pareiškėjo galimybes įgyvendinti konstitucinę nuosavybės teisę bei vykdyti ūkinę komercinę veiklą tokiomis sąlygomis, kuriomis ji yra vykdoma jau 28 metus. Nutartimi konstatavus priešingai, buvo nepagrįstai apribota pareiškėjo konstitucinė teisė į pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Spręsdamas dėl teisinių pasekmių pareiškėjui tariamo nesukėlimo Prisijungimo sąlygų sprendiniais, pirmosios instancijos teismas vadovavosi vieninteliu, išimtinai formaliu ir realaus keliamo ginčo turinio neatspindinčiu kriterijumi – ginčijamo akto adresatu. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pagal kurią asmenys turi teisę ginčyti jiems pasekmes sukeliančius administracinius sprendimus tik tokiais atvejais, kai tie sprendimai priimami tik jų pačių prašymu ir tik kai tokiuose sprendimuose tiesiogiai suformuluojamos tokių asmenų teisės ir pareigos, be pagrindo susiaurina asmenų teisių teisminės gynybos galimybes ir pažeidžia šių asmenų teises.

Teigia, kad nutartyje padaryta išvada, neva pareiškėjas laiku nepateikė savo pastabų projektiniams sprendiniams ir dėl to nepasinaudojo teisės aktuose numatytomis savo teisių gynimo procedūromis, neatitinka tikrovės (bylos įrodymai šią išvadą paneigia), negali turėti jokios įtakos pareiškėjo teisei ginčyti Prisijungimo sąlygų dalį administracinio proceso tvarka, o taip pat liudija apie išankstinį keliamo ginčo klausimų ir įrodymų vertinimą skundo priėmimo stadijoje.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, suinteresuoti asmenys pastabas projektavimo procese turi teikti ne viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju atsakovui), o statytojui/projektuotojui. Tačiau būtent atsakovas, priimdamas sprendimą dėl projektinių pasiūlymų tvirtinimo/netvirtinimo, galutinai turi nuspręsti, ar suinteresuotų asmenų pastabos statytojo/projektuotojo buvo tinkamai įvertintos ir į jas buvo atsižvelgta. Nors pareiškėjas šia teise pasinaudojo laiku, priešingai nei nurodyta teismo nutartyje, netgi ir nepasinaudojimas šia teise negali būti pagrindu riboti asmens teisę kreiptis į teismą – ši procedūra nėra privaloma ir joks įstatymas su šia aplinkybe nesieja asmens teisės kreiptis į teismą. Todėl aptariamas nutarties motyvas yra nepagrįstas iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įtakos sprendžiant skundo priėmimo klausimą ne tik dar kartą patvirtino, kad atsisakydamas priimti skundą vadovavosi tik vienu formaliu kriterijumi – ginčijamo akto adresatu, tačiau ir nesuprato, kokiu tikslu ši nutartis buvo nurodyta pareiškėjo skundo motyvuose. Pareiškėjas aptariama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika įrodinėjo ne tai, kad būtent jis turi teisę ginčyti Prisijungimo sąlygas, o būtent tai, jog toks dokumentas administracinių teismų praktikoje pripažįstamas teisines pasekmes sukeliančiu administraciniu sprendimu (tai nėra tarpinis procedūrinis dokumentas), o administraciniai teismai pripažįsta tai administracinio proceso tvarka ginčijamu administraciniu sprendimu.

Teisinėje valstybėje teismų atliekamu teisės normų aiškinimu negali būti sukuriamos situacijos, dėl kurių asmuo neturėtų jokios galimybės apsiginti nuo neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, nutartis savo esme būtent tokią situaciją sukūrė – nurodydamas, kad Prisijungimo sąlygų dalis nesukelia pareiškėjui jokių pasekmių, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktinę situaciją ir ginčijamo projektinio sprendinio įtaką pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams.

Sumažinus patekimo į pareiškėjo degalinę galimybes (vietoje esančių 3 įvažiavimų paliekant vos 1), šis faktas darys tiesioginę įtaką degalinės klientų srautui ir, atitinkamai degalinėje vykdomos ūkinės komercinės veiklos rezultatams. Be to, pareiškėjas visoje Lietuvoje valdo 96 degalinių tinklą. Aptariama degalinė pagal klientų srautus ir apyvartas yra net 6-oje vietoje iš visų 96 degalinių. Vilniaus mieste didesnius klientų srautus nei degalinė sutraukia tik vienintelė kita šiame mieste esanti degalinė, taigi sumažėjus degalinės klientų srautams, pareiškėjo veiklos apimtis ženkliai sumažės, dėl to bus patirti dideli finansiniai nuostoliai. Panaikinus 1 ir 2 įvažiavimus nuo Geležinio Vilko gatvės, patekimas į degalinę bus ženkliai apsunkintas, kadangi visi per liekantį 3-čiąjį įvažiavimą į degalinę norintys patekti vartotojai turės stovėti vienoje eilėje su transporto priemonėmis, siekiančiomis patekti tiek į Eigulių gatvę, tiek į aikštelę. Vien per aikštelę per darbo dieną pravažiuoja 3 258 transporto priemonės, tai reiškia, kad į aikštelę važiuojantys vartotojai, kurie nesinaudoja degalinės paslaugomis, reikšmingai apsunkins patekimą į degalinę. Be to, panaikinus 2-ąjį įvažiavimą, esami ir potencialūs degalinės paslaugų vartojai bus klaidinami apsunkinant jų patekimą į degalinę, juo labiau, kad oficialus degalinės adresas yra (duomenys neskelbtini), o įvažiavimo į degalinę iš šios gatvės apskritai nebeliks.

Priešingai nei nutartyje vertino pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo suinteresuotumas projektavimo procese priimamais sprendimais (Prisijungimo sąlygos yra vienas iš tokių sprendimų), pripažįstamos projektavimo procesą reglamentuojančių teisės normų, kurios numato teisinius būdus pareiškėjui ir kitiems suinteresuotiems asmenims teikti savo pastabas numatomiems projektiniams sprendiniams dar iki priimant jų teises suvaržančius administracinius sprendimus.

Akcentuoja, kad Prisijungimo sąlygos administracinių teismų praktikoje pripažįstamos kaip sprendimas, kurio pagrįstumas ir teisėtumas gali būti tikrinimas administracinės justicijos tvarka, tai yra teisines pasekmes sukeliantis aktas. Šis aktas nors ir nėra tarpinis (procedūrinis) aktas, yra sudedamoji statybą leidžiančio dokumento išdavimo proceso dalis. Pareiškėjas siekia ginti ne bendrąjį, o savo asmeninį teisėtą interesą. Šiuo atveju ginčas keliamas tik toje apimtyje, kurioje Prisijungimo sąlygos tiesiogiai daro neigiamą įtaką pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Atitinkamai, dėl visų kitų projektinių sprendinių, kurie nedaro įtakos pareiškėjo teisėms, ginčas nėra keliamas. Nagrinėjamu atveju nutarties motyvai iš esmės neatitinka suinteresuotų asmenų teisių apsaugos principų projektavimo ir statybos procese. Be to, toks teisės aiškinimas gali skatinti nereikalingą bylinėjimąsi ateityje ir sukelti asmenims daug didesnius neigiamus padarinius, nei savalaikis šio akto pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas administracinio proceso tvarka. Skunde pareiškėjas buvo nurodęs, kad siekia apginti savo teises kuo ankstesniame etape, kol sukuriamus neigiamus padarinius (nepagrįstą jo teisių suvaržymą) galima pašalinti suinteresuotiems asmenims patiriant kuo mažiau praradimų. Vis dėlto, palikus galioti teismo nutartį, pareiškėjas savo teises apginti sieks ginčydamas statybą leidžiantį dokumentą, tai, žvelgiant per proceso operatyvumo, koncentruotumo ir ekonomiškumo principų prizmę, su šiais principais akivaizdžiai nedera ir apskritai paneigia efektyvaus teisminio proceso idėją.

Taigi nutarties motyvai, kuriais pripažinta, kad ginčijama Prisijungimo sąlygų dalis nesukuria pareiškėjui jokių pasekmių, yra iš esmės nepagrįsta, priimta visiškai neišnagrinėjus reikšmingų pareiškėjo teises neigiamai veikiančių (suvaržančių) aplinkybių, paneigia pareiškėjo konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir dėl to yra naikintina.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad ginčijamas individualus administracinis aktas yra priimtas kito suinteresuoto asmens, o ne pareiškėjo, atžvilgiu ir pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, juos vertino netinkamai, nepagrįstai apribojo pareiškėjo konstitucinę teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą, skundo priėmimo stadijoje pasisakė dėl ginčo klausimų iš esmės, tai kelia abejones dėl nutarties teisėtumo ir objektyvumo. Pirmosios instancijos teismo nutartyje išsakyti išankstiniai vertinimai dėl atsakovo veiksmų, kuriais apribotos pareiškėjo teisės, tariamo atitikimo teisės aktų reikalavimams, kelia abejones, ar teismas atsisakė priimti skundą būtent dėl tų motyvų, kuriuos nurodė nutartyje. Teismas nepagrįstai atsisakymą priimti skundą grindė išimtinai vienu ir formaliu motyvu – ginčijamo akto adresatu, kuriuo pareiškėjas nėra. Be to, skundo priėmimo stadijoje negali būti vertinama, ar skundžiamas aktas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant jų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda, be kita ko, valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d.). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašas nurodytas ABTĮ 17 straipsnyje.

Viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-590-525/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2023 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-28-502/2023 ir kt.), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2023 m. balandžio 18 d. Prisijungimo sąlygų prie susisiekimo komunikacijų Nr. A51-66623/23 (2.9.4.9E-INF) dalį, kuria panaikinamas patekimas į UAB „Circle k Lietuva“ degalinę, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš Geležinio Vilko gatvės pusės, numatant dabar esančio įvažiavimo panaikinimą ir įpareigoti Administraciją parengti ir išduoti naujas prisijungimo sąlygas, kuriomis būtų užtikrintas patekimas į UAB „Circle k Lietuva“ degalinę, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš Geležinio Vilko gatvės pusės.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, konstatavęs, kad skundžiamas aktas nesukelia pareiškėjui jokių teisių ir pareigų, kadangi priimtas ne jo, o kito suinteresuoto asmens - UAB „Vingio turtas“ atžvilgiu.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas atsisakymo pagrindas, kuriuo remiasi pirmosios instancijos teismas, aiškinamas taip, jog kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011; 2022 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-261/2022; kt.).

Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo tenkinimą sąveika lemia tai, kad skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar asmuo teisę kreiptis į teismą realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos. Tai, ar pareiškėjas turi teisę į pareikšto reikalavimo tenkinimą ir kokiu mastu, turi būti analizuojama bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ir ar jie objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu, turi analizuoti visas skunde nurodomas aplinkybes, kuriomis asmuo grindžia savo teisių ar interesų pažeidimą. Tik įvykdęs ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizuoti visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs pareiškėjo (ne)suinteresuotumą byloje ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą taisyklę, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, jog asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, kad skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016). Taigi skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti tik tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-361-442/2021).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei įvertinus pareiškėjo skundo ir skundžiamo individualaus akto turinį, nagrinėjamoje byloje skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad skundžiamas aktas nedaro įtakos pareiškėjo ar kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, t. y. nesukelia jokių teisinių pasekmių. Šiuo atveju faktas, ar pareiškėjo skundžiamas aktas sukelia jo nurodomas teisines pasekmes, gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo skunde nurodomas teisių pažeidimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje sprendė, kad pareiškėjo skundžiamas aktas nesukelia jam jokių teisinių pasekmių ir nepažeidžia jo teisių ar įstatymų saugomų interesų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde nurodė daugiau argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, tačiau, šiuo atveju konstatavus, jog teismas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje sprendė, kad pareiškėjo skundžiamas aktas nesukelia jam jokių teisinių pasekmių ir nepažeidžia jo teisių ar įstatymų saugomų interesų, jie nelemia kitokio nustatytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių ir nepažeidžia jo teisių. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, 155 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Circle k Lietuva“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.