Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Automisija“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo už tiektą elektros energiją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė atsakovei. Patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), atsakovė pardavė 2022 m. vasario 24 d. (el. b. l. 11 – 18).

12. 2021 m balandžio 1 d. ieškovė parengė Elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį Nr. 156269-51112/1156753 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė elektros energijos persiuntimo ir kitas su elektros energijos persiuntimu susijusiais paslaugas, galią ir reaktyviąją energiją minimiems objektams, esantiems adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriems buvo rezervuota 10 kW leistinoji naudoti galia (el. b. l. 34).

13. Ieškovė nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. iki 2022 m. spalio 31 d. atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras (2022 m. rugpjūčio 31 d. Serija EASS Nr. 04118792, 2022 m. rugsėjo 30 d. Serija EASS Nr. 07892535, 2022 m. spalio 31 d. - Serija EASS Nr. 07892535) už leistinosios naudoti galios dedamąją (el. b. l. 27 – 30, 40 - 45).

14. Ieškovė 2023 m. sausio 30 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Serija EAST Nr. 00016713, kurioje buvo paskaičiuota už elektros energijos persiuntimą 2022 m. rugpjūčio mėn. patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini), (pažyma surašyta 2022 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 92475552) ir atliktas perskaičiavimas už galios dedamąją (išminusuota skola už galios dedamąją) patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2022 m. spalio 31 d., ir pagal kurią atsakovės skola sudarė 246,17 Eur (el. b. l. 32 – 33, 50).

Dėl atsakovės prievolės mokėti už elektros energijos tiekimą

16. Apeliantė, apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių santykius. Apeliacinės instancijos teismas laiko teisiškai pagrįstu šį apeliantės argumentą.

17. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė tiekė elektros energiją į Objektus, pagal Sutartį. Taigi tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė elektros energijos tiekimo sutartiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykius taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (toliau – EEĮ), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės) ir kiti teisės aktai.

18. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai šalių santykius kvalifikavęs kaip šilumos energijos tiekimo sutartinius santykius, taipogi nepagrįstai taikė šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančias teisės normas: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą (toliau – Šilumos ūkio įstatymas), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtintą Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašą.

19. CK 6.383 straipsnio 1 dalyje yra pateikta energijos pirkimo–pardavimo sutarties samprata – pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad energijos tiekimo įmonė privalo teikti energijos tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinkle, ir įrengtus apskaitos prietaisus (CK 6.161 straipsnio 1 ir 2 dalys). CK 6.385 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu. Pagal CK 6.388 straipsnio 1 dalį abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taisyklių 58.5 punkte numatyta elektros energijos vartotojo pareiga sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, pagal galiojančias kainas bei tarifus atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už elektros energiją, elektros energijos persiuntimą (įskaitant sistemines paslaugas) ir viešuosius interesus atitinkančias paslaugas ir (ar) galią.

20. Nagrinėjamu atveju atsakovė bylos nagrinėjimo metu (atsiliepime į ieškinį) neginčijo aplinkybių, jog ginčo laikotarpiu į Objektus buvo tiekiama elektros energija, tačiau, atsakovės tvirtinimu, patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo parduotos 2022 m. vasario 24 d., o patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo parduotos 2022 m. rugpjūčio 9 d., todėl nuo šios datos atsakovė nebuvo minėtų patalpų savininke, todėl atitinkamai jai nekilo pareiga apmokėti ieškovės pateiktų sąskaitų už elektros energiją ir galios dedamąją.

21. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Objektai apeliantei nebepriklausė nuosavybės teise nuo 2022 m. vasario 24 d., todėl ieškovė nepagrįstai atsakovei skaičiavo mokesčius už galios dedamąją laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2022 m. spalio 30 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė.

22. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie pagrindžia atsakovės pareigą apmokėti skolą už tiektą elektros energiją, kuri buvo deklaruota atsakovės 2022 m. rugpjūčio 31 d. Todėl šiuo atveju yra aktualios ir įrodymų vertinimo taisyklės.

23. Pasisakant dėl įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą procesinį sprendimą yra neatsiejamai susijusi su pareiga tinkamai įvertinti byloje pateiktus įrodymus. Teismo funkcija yra tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 42 punktas). Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismo atliktas įrodymų vertinimas turi atsispindėti jo priimtame procesiniame sprendime, kuriame teismas turi motyvuotai pagrįsti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas sprendimą, kokius įrodymus laikė nepatikimais ir dėl kokių priežasčių, kokie yra prieštaravimai tarp byloje pateiktų įrodymų ir kaip jie pašalinti, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023, 28 punktas).

24. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

25. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas).

26. Taigi, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-421/2024).

27. Ištyrus byloje pateiktus įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiausia būtina apibrėžti už kurį laikotarpį ir kuriam objektui tiektą elektros energiją/galios dedamąją ieškovė ieškiniu reikalavo priteisti skolą.

28. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovė Objektams už galios dedamąją atsakovei išrašė 2022 m. rugpjūčio 31 d. (Serija EASS Nr. 04118792), 2022 m. rugsėjo 30 d. (Serija EASS Nr. 07892535), 2022 m. spalio 31 d. (Serija EASS Nr. 07892535) PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė 2022 m. rugpjūčio 31 d. deklaravo elektros energijos apskaitos prietaiso rodmenis 39 118,00 kWh. Ieškovė 2023 m. sausio 30 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą (serija EAST Nr. 00016713), kurioje buvo paskaičiuota už elektros energijos persiuntimą ir taip pat atliktas perskaičiavimas už galios dedamąją laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2022 m. spalio 31 d., pagal kurią liko atsakovės neapmokėta 246,17 Eur skola.

30. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir apibrėžė ieškinio pagrindą, kadangi ieškovė iš esmės 246,17 Eur skolą reikalavo priteisti už 2022 m. rugpjūčio mėn. tiektą elektros energiją objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), o ne už elektros dedamąją objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2022 m. spalio 30 d.

31. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atsakovės pareigos atsiskaityti už elektros energiją, tiektą objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), iki 2022 m. rugpjūčio 31 d.

32. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nebepriklausė atsakovei nuo 2022 m. vasario 24 d. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą priėjo remdasis atsakovės paaiškinimais bei byloje pateikta 2022 m. rugpjūčio 9 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartimi. Visgi, atsakovė atsiliepime į ieškinį šiuo atveju pati nurodė, kad aptariama patalpa parduota 2022 m. rugpjūčio 9 d., o ne 2022 m. vasario 24 d. Tuo tarpu pasisakant dėl 2022 m. rugpjūčio 9 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutarties pažymėtina, kad į bylą nėra pateikta visa pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovė pateikė tik šios sutarties pirmą lapą iš kurio matyti, jog N. K. parduoda UAB „Eurobilita“ patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), todėl ši sutartis pati savaime nėra pakankamas įrodymas, jog patalpos buvo faktiškai parduotos ir perduotos pirkėjui, kadangi nėra aišku, ar sandoris buvo galutinai sudarytas. Juolab, kad patalpų pardavėja šiuo atveju nurodyta N. K., tačiau atsakovė nepateikė į bylą jokių pagrindžiančių duomenų, kad atsakovė buvo pardavusi (perleidusi) šias patalpas N. K. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovei ginantis nuo ieškinio argumenu, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nebepriklausė atsakovei nuo 2022 m. rugpjūčio 9 d., būtent jai kilo pareiga įrodyti šią aplinkybę.

33. Paminėtina ir tai, kad Taisyklių 49 punkte įtvirtinta, jog savininkas, perleidęs objektą, kuriame vartojama elektros energija, kito asmens nuosavybėn per 5 kalendorines dienas nuo objekto nuosavybės teisės perleidimo privalo nutraukti sudarytą sutartį ir iki sutarties nutraukimo dienos pranešti elektros apskaitos prietaisų rodmenis ir kitą galutiniam atsiskaitymui būtiną informaciją ir visiškai atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už elektros energiją, jos persiuntimo, kitas su tuo susijusias paslaugas ir reaktyviąją elektros energiją ir informuoti apie sutarties nutraukimą naująjį objekto savininką. Naujasis objekto savininkas privalo per 5 kalendorines dienas nuo buvusio savininko pranešimo gavimo, bet ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo objekto nuosavybės teisės įgijimo, kreiptis į tiekėją ir (ar) operatorių dėl naujų elektros energijos pirkimo-pardavimo ir (ar) elektros energijos persiuntimo sutarčių sudarymo. Ieškovė nurodė, kad atsakovė į ieškovę dėl Sutarties nutraukimo kreipėsi tik 2022 m. spalio 26 d., atsakovė šios aplinkybės neginčijo bei byloje nėra jokių kitų duomenų, jog atsakovė į ieškovę kreipėsi anksčiau dėl Sutarties nutraukimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad naujasis savininkas būtų kreipęsis į ieškovę dėl naujos elektros energijos pirkimo–pardavimo ir (ar) elektros energijos persiuntimo sutarties sudarymo. Dar daugiau, atsakovė 2022 m. rugpjūčio 31 d. pati deklaravo elektros skaitiklių parodymus, vadinasi, atsakovė suprato ir laikė, kad būtent jai kyla pareiga tiek deklaruoti suvartotą elektros energijos kiekį, tiek apmokėti už iki šio laikotarpio tiektą elektros energiją. Juolab, kad atsakovei buvo siunčiamos PVM sąskaitos faktūros kiekvieną mėnesį, tačiau atsakovė net ir gavusi sąskaitas buvo pasyvi ir nesiėmė jokių veiksmų dėl Sutarties nutraukimo. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė buvo pasyvi ir bylos nagrinėjimo metu – byloje buvo organizuojami trys teismo posėdžiai, tačiau atsakovė nė viename iš jų nedalyvavo, nedalyvavimo priežasčių nenurodė.

34. Įvertintus ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovei laiku neinformavus ieškovės apie Sutarties nutraukimą bei neįrodžius, jog patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei nuosavybės teise nebepriklausė nuo 2022 m. rugpjūčio 9 d., atsakovė turėjo prievolę atsiskaityti už ieškovės 2022 m. rugpjūčio mėn. tiektą elektros energiją patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini).

35. Kadangi atsakovė neginčijo ieškovės pateikto įsiskolinimo paskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 246,17 Eur skolą, todėl jį tenkina.

36. Ieškovė taip pat prašė priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Nurodyta nuostata įtvirtina kreditoriaus teisę į minimalių nuostolių atlyginimą. Juos kreditorius patiria todėl, kad skolininkas piniginės prievolės neįvykdo geruoju ir laiku, todėl po termino suėjimo jis toliau neteisėtai naudojasi kreditoriaus lėšomis esant teisme iškeltai bylai dėl prievolės įvykdymo ir iki pat įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

38. Remiantis aptartu reglamentavimu, ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. rugsėjo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

39. Įvertinus pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo ir ieškinį atmetė. Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas pilnai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

40. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

41. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, taip pat tenkinus ir ieškovės apeliacinį skundą, laikytina, kad ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

42. Ieškovė pateikė pagrindžiančius įrodymus, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patyrė 44 Eur bylinėjimosi išlaidų už žyminio mokesčio mokėjimą (22 Eur žyminis mokestis už ieškinį, 22 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 44 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendžia:

Tenkinti apeliantės (ieškovės) akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ apeliacinį skundą.

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, juridinio asmens kodas 304151376, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Automisija“, juridinio asmens kodas 303127372, 246,17 Eur (du šimtus keturiasdešimt šešis eurus 17 ct) skolą, 6 (šešių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 44,00 (keturiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.