Telšių apylinkės teismo nuosprendis

2015-06-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1-24-832/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Telšių apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2015-06-02
Bylos Nr.
1-24-832/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Mindaugas Klemenis
Kaltinamasis
R. M.
Civilinis ieškovas
L. A.
Advokatai
Vidas Peikštenis, Algimantas Pileckis
NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU(S)2015 m. birželio 2 d.Mažeikiai
Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Klemenis,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorėms Lilijai Drizgienei, Germinai Nabažienei, dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorui Pauliui Gerybai, kaltinamosios R. M. gynėjams advokatams Vidui Peikšteniui (iki 2015-05-19), Algimantui Ruginiui, nukentėjusiajai, civilinei ieškovei L. A., jos atstovams advokatams Algimantui Pileckiui (iki 2014-11-28), Ramūnui Dobrovolskiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. M., gim. (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublikoje, Saldus r., Ežerės k., a. k. (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublikos pilietė, gyv. (duomenys neskelbtini) Latvijos Respublika, aukštojo išsilavinimo, išsituokusi, nedirbanti, neįgali (III grupė), neteista,

kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. 2012 m. birželio 21 d. apie 21.30 val. kelyje Tauragė-Plungė-Mažeikiai 9 km 250 m vairuodama automobilį „Mercedes Benz VITO 112“, valstybinis numeris LV (duomenys neskelbtini), su priekaba „BORO BR“, valstybinis numeris LV (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių (2012-06-14 – 2013-01-18 redakcija, 2012-06-06, Nr. 1950) 9 ir 132 punktų reikalavimus, t. y. pralenkdama priekyje jos ta pačia kryptimi važiuojančią dviratininkę L. A. nepasitraukė kairiau ir nepaliko saugaus tarpo iš dešinės, dėl to kliudė dešiniau jos važiavusią dviratininkę, t. y. priekabos dešinio šono užpakalinio rato purvasaugiu kontaktavo su ta pačia kryptimi važiavusio dviračio galiniu ratu, dėl ko eismo įvykio metu dėl patirtų sužalojimų (kairio žastikaulio kūno apatinio trečdalio lūžio, kairio šlaunikaulio kūno vidurinio trečdalio lūžio) nukentėjusiajai L. A. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Kaltinamoji R. M. nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymu kalta neprisipažino.

Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji R. M. parodė, kad ji važiuodama priekyje matė du dviračius. Važiavo apie 50-60 km/h greičiu. Tuo metu kelias buvo remontuojamas, ant kelio buvo duobės. Dviratininkės važiavo netolygiai, vinguriavo. Dviratininkė norėjo apvažiuoti mergaitę. Ji dviratininkes apvažiavo, baigiant lenkti pajuto smūgį, pajuto nedidelį triukšmą, pavažiavo į priekį ir sustojo. Dviratininkė apvažiuodama duobę užkrito ant priekabos. Dviračiai važiavo viduriu juostos (4-5 b. l., IV t.).

Nors kaltinamoji R. M. kalta ir neprisipažino, jos kaltė nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymu, grindžiama teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o būtent:

Nukentėjusiosios L. A. parodymais, kuri teisiamajame posėdyje patvirtino, kad dukra važiavo žvyruota kelio dalimi, o ji pamačiusi duobutes suko į dešinę ir pajuto smūgį į kairę alkūnę. Pakilo ir krito ant žemės, pajuto didelį skausmą, kairė ranka apsivijusi dviratį. Jos kūnas buvo ant baltos linijos. Ji susiraizgiusi ant dviračio. Jai ištraukė ranką ir koją, o dviratis liko gulėti šalia. Ant jos garsiai rusiškai šaukė moteris. Ji po kelių mėnesių grįžo į darbą, invalidumo atsisakė. Džiaugėsi, kad dukra liko sveika. Jaučia skausmą, per visą šlaunikaulį turi užrakinamą vinį, nevienodos kojos tiek ilgiu, tiek apimtimi. Nevienodos rankos, pilnai neištiesia kairės rankos. Turi didelius randus. Dešinėje kojoje, bate nešioja įdėklus, iškrypo stuburas, nes po operacijos kairė koja ilgesnė. Su kaltinamąja buvo susitaikiusi ir susitarusi, kad kaltinamoji R. M. jai atlygins 20000,00 Lt žalą ir ji sutiko, tačiau žalos neatlygino. Pradžioje jai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, po to atnaujinus bylos nagrinėjimą nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas (5-7 b. l., IV t.).

Nepilnametės liudytojos E. A. parodymais, kuri teisiamajame posėdyje patvirtino, kad ji dviračiu važiavo priekyje, o jos mama gale, kai atsisukusi pamatė momentinį vaizdą – mama ore, mašina važiuoja, todėl greitai metė dviratį ir bėgo pažiūrėti pas mamą. Automobilis važiavo toliau ir tik toliau sustojo. Bėgo surinkti mamos daiktus iš dviračio krepšelio. Mama buvo įsipainiojusi į dviratį, į ragus. Mama sakė, kad ji kalta, kad pasirinko tą kelią, o ne tą kurį siūlė ji. Jos važiavo kelkraščiu. Mama nukrito viduryje eismo juostos. Dvi duobės buvo stačiakampio formos, tarp jų tarpas. Mama važiavo žvyrkelio puse, automobilis buvo su didele priekaba, kaip žoliapjovių prikrauta (40-41 b. l., IV t.).

Liudytojo E. O.-Š. parodymais, kuris teisiamajame posėdyje parodė, kad važiavo iš Danijos. Buvo kelio ženklas – remontas. Asfalte buvo išpjaustytos duobės. Pastebėjo du dviratininkus. Mama parodė posūkio manevrą 100 m iki dviračių. Dviračiai buvo šalia vidurio linijos. Mamai pasakė tie dviračiai verčiasi. Jis pamatė kai dviratis buvo ties priekaba ir griuvo. Dešinės pusės veidrodyje jis matė kaip verčiasi ant priekabos. Vienas dviratis vertėsi, kitas šalia buvo. Kai jie sustojo moteris buvo kelio viduryje (38-40 b. l., IV t.).

Be to, jos kaltė grindžiama byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o būtent:

Informaciniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad Latvijos pilietė R. M. vairuodama savo sūnui E. O. priklausantį mikroautobusą „MB VITO“, v. n. LV NH-6, su priekaba, v. n. LV P6567, lenkdama dviratį ir grįždama į savo eismo juostą, nepaliko saugaus tarpo iš šono ir priekabos galiniu dešinės pusės sparnu bei užpakalinio bamperio dešiniąja dalimi, kliudė ta pačia puse važiavusią dviratininkę (15-16 b. l., I t.).

2012-06-21 eismo įvykio vietos apžiūros metu gautais duomenimis, kai buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti kelyje Mažeikiai-Plungė-Tauragė 9.250 km. Buvo nustatytos šios transporto priemonės sugadinimo žymės: įlenktas ir nubrėžtas dešinės pusės priekinis sparnas, nutrauktas ant galinio bamperio esančio gabarito (žibinto) laidas. Dviračio apgadinimai: sulankstytas vairas, sulankstytas užpakalinis ratas, užpakalinis sparnas, sulaužyta dviračio bagažinė, nulaužtos įvairios apdailos detalės (17-20; 21-24 b. l., I t.).

Apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, kai buvo apžiūrėtas nukentėjusiosios L. A. dviratis „Rival MOD 126“, ir nustatyti tokie sugadinimai kaip: nubrozdintas, sulūžęs balnelis, sulankstytas galinis purvasaugis, sulankstyta bagažinė, galinė padanga išnirusi iš ratlankio su stipinais (41-43; 44-46 b. l., I t.).

Apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, kai buvo apžiūrėta priekaba „Boro BR2“, v. n. P6567, ant dešinio priekabos purvasaugio galo iš vidaus rastas iki 3 cm įlinkimas, nutraukti lempų laidai (47-49; 50-53 b. l., I t.).

Nukentėjusiosios L. A. 2012-11-14 parodymų patikrinimo vietoje gautais duomenimis, kai ji įvykio vietoje parodė įvykio aplinkybes (76-77, 78, 79-83 b. l., I t.).

2013-01-17 specialisto išvada Nr. 11Š-267 (12), kurioje nurodyta, jog šio eismo įvykio eiga (mechanizmas) buvo tokia: automobilis „MB VITO 112“ su priekaba „BORO BR2“, vairuojamas R. M., važiavo keliu Tauragė-Plungė-Mažeikiai kryptimi link Mažeikių dešine kelio puse. Priekyje jo ta pačia kryptimi dešine kelio važiuojamosios dalies puse ar ties važiuojamosios dalies kraštu, važiavo dviratininkė L. A.. Automobilis „MB VITO 112“ su priekaba „BORO BR2“, judėdamas didesniu greičiu, priekabos dešinio šono užpakalinės dalies labiausiai atsikišusiomis detalėmis (dešinio užpakalinio rato purvasaugiu ir galinės apsauginės sijos dešinės pusės vidine dalimi, dešiniu ovalios formos žibinto laikikliu) kontaktavo su ta pačia kryptimi dešiniau jo judėjusio dviračio galiniu ratu ir, tikėtina, kairiu šonu jam būnant vertikalioje ar jai artimoje padėtyje, taip kad susidūrimo metu tarp automobilio priekabos ir dviračio išilginių simetrijos ašių buvo labai nedidelis smailus kampas, atviras link dviračio ir priekabos priekinių dalių. Po eismo įvykio automobilis toliau tęsė judėjimą į priekį ir sustojo eismo įvykio vietos plane užfiksuotoje padėtyje, o dviratis, tikėtina, buvo patrauktas į dešinį žiūrint transporto priemonių judėjimo kryptimi, kelkraštį.

Dviratininkė L. A. kelio pločio atžvilgiu buvo kliudyta ties važiuojamosios dalies kraštu arba važiuojamojoje dalyje, nedidesniu kaip 0,3 m atstumu nuo dešiniojo kelio važiuojamosios dalies krašto, žiūrint transporto priemonių judėjimo kryptimi.

Tikėtina, kad pirminio kontakto metu automobilis „MB VITO 112“ priekabos „BORO BR2“ dešinio užpakalinio rato purvasaugiu kontaktavo su dviračio galiniu ratu.

Šioje eismo įvykio situacijoje automobilio „MB VITO 112“ su priekaba „BORO BR2“ vairuotoja R. M. iš kairės pusės apvažiuodama ta pačia kryptimi važiuojančią dviratininkę, privalėjo palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

Dviratininkė L. A. turėjo važiuoti dešine kelio važiuojamosios dalies puse kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto pagal eismo kryptį.

Automobilio „MB VITO 112“ su priekaba „BORO BR2“ vairuotojos R. M. veiksmai,- pralenkdama priekyje jos ta pačia kryptimi judančią dviratininkę L. A. nepasitraukė kairiau ir nepaliko saugaus tarpo iš dešinės, dėl to kliudė dešiniau jos važiavusią dviratininkę,- techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Tyrimui pateiktos bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie įgalintų teigti, kad dviratininkės L. A. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (126-132 b. l., I t.).

Nukentėjusiajai L. A. padaryto sveikatos sutrikdymo mąstą patvirtina specialistų išvados. Pažymėtina, kad 2012-08-17 specialisto išvada Nr. G 117/12(13) L. A. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o po tai kai buvo panaikintas (45-48 b. l., II t.) nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (5-10 b. l., II t.) nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius, ir paskyrus pakartotinį kūno tyrimą, 2014-02-11 – 2014-03-17 specialisto išvada Nr. G 222/14(04) jai buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, ir ši išvada byloje gauta 2014-03-20 (66 b. l., II t.).

2012-08-17 specialisto išvadoje Nr. G 117/12(13) konstatuota, jog L. A. nustatyta: kairio žastikaulio skeveldrinis lūžimas su poslinkiu, kairio šlaunikaulio skeveldrinis lūžimas viduriniame trečdalyje, daugybiniai kūno sumušimai, stovis po osteositezės operacijų. Sužalojimai padaryti kontaktų su kietais bukais daiktais pasėkoje, galimai autoįvykio metu. Sužalojimai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (61 b. l., I t.).

2014-02-11 specialisto išvadoje Nr. G 222/14(04), konstatuota, kad L. A. nustatyti šie sužalojimai: kairio žastikaulio kūno apatinio trečdalio lūžis, kairio šlaunikaulio kūno vidurinio trečdalio lūžis, kairės alkūnės ir kairio kelio priekinio paviršiaus odos nubrozdinimai. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Dėl kairio žastikaulio ir kairio šlaunikaulio lūžių padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (67-68 b. l., II t.).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, vadovaudamasis BPK 20, 301 straipsniais, konstatuoja, kad surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina kaltinamosios R. M. kaltę padarius neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Jos kaltę pagrindžia nuoseklūs nukentėjusiosios L. A., jos dukros E. A. parodymai, kurios patvirtino, kad važiuojant dešine kelio puse, arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto nukentėjusiąją L. A. kliudė pravažiuojančio kaltinamosios R. M. vairuojamo automobilio priekaba.

Kaltinamosios R. M. ir liudytojo, jos sūnaus E. O.-Š., parodymus dėl to, kad neva dviratininkė pati užvirto ant priekabos paneigia eismo įvykio metu užfiksuoti duomenys, daiktų apžiūros metu gauti duomenys. Kurie patvirtina, kad automobilio priekabai buvo įlenktas ir nubrėžtas dešinės pusės priekinis sparnas, o dviračiui sulankstytas užpakalinis ratas, užpakalinis sparnas, kiti dviračio sugadinimai būdingi dviračio nuvirtimui ant žemės. Šie apgadinimai, bei specialisto išvadoje nustatytas eismo įvykio mechanizmas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad važiuojantis, vertikalioje padėtyje esantis nukentėjusiosios L. A. vairuojamas dviratis buvo kliudytas kaltinamosios R. M. vairuojamo automobilio „MB VITO 112“ priekabos „BORO BR2“ dešinio užpakalinio rato purvasaugiu. Darant prielaidą, kad dviratininkė pati užvirto ant priekabos, darytina išvada, kad nukentėjusiosios sužalojimai ir dviračio apgadinimai būtų kitokie, ir galimai nebūtų išsinėrusi dviračio galinio rato padanga, kuri šiuo atveju buvo kliudyta labiausiai atsikišusia priekabos dalimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. O. parodė, kad dviratininkė su dviračiu griuvo ant kairio šono, ir neva dviratininkei apvirtus nepavyko išvengti susidūrimo (86-87 b. l., I t). Tokiu atveju automobilis ar jo priekaba būtų pervažiavusi dviratininkę, o tai jau būtų visai kitokie ir net rimtesni ar net mirtini sužalojimai. Teismas prielaidas atmeta, nes teismo nuosprendis negali remtis prielaidomis, o byloje nustatytos aplinkybės ir ištirti įrodymai paneigia kaltinamosios ir kitą versiją, kad dviratis važiavo kelio viduriu, nes pati kaltinamoji R. M. parodė, kad dviratininkes apvažiavo ir jai baigiant lenkti pajuto smūgį. Pažymėtina, kad nors dviratininkė ir būtų važiavusi kelio viduriu, vairuotoja vis tiek turėjo pareigą apvažiuoti atsiradusią kliūtį (KET 134 punktas – jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams). Šiuo atveju kaltinamosios gynybinė versija atmetama kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams.

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojo V. V. duoti parodymai (dviratininkė aiškino, kad dėl nelygios kelio dangos susvyravo ir krito į važiuojamąją kelio dalį, kai tuo pačiu metu pro šalį važiavo visureigis su priekaba. Moteris pati jautėsi kalta, kad įvyko eismo įvykis) (100-101 b. l., I t.) niekuo neparemti, jie yra netiesioginiai ir paneigti pačios nukentėjusiosios L. A. parodymais, kuri teisiamajame posėdyje patvirtino, kad eismo įvykio vietoje sakė, kad yra kalta, tačiau ne dėl eismo įvykio, o tik dėl to kad važiavo būtent tuo keliu, o ne kitu keliu, kuriuo siūlė važiuoti jos dukra. Teismas išnaudojo visas galimybes liudytoją iškviesti į teismo posėdį (8-9 b. l., III t., 30-31 b. l., IV t.), tačiau jis į teismo posėdį neatvyko, todėl teismas patikrino jo parodymus byloje esančių įrodymų kontekste (BPK 276 straipsnis) ir juos atmetė kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius byloje esančių įrodymų visumai.

Kaltinamosios R. M. nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, kadangi ji pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, tuo sukeldama eismo įvykį, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios L. A. sveikata.

Skiriant kaltinamajai R. M. bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padaryta nusikalstama veika priskiriama prie neatsargių nusikaltimų kategorijos (BK 281 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnis). Padarytas nusikaltimas yra neatsargus, nes jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis). Kaltinamoji R. M. anksčiau neteista. Kaltinamosios R. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje (aktuali redakcija nuo 2012-01-07 iki 2012-07-03, 2011-12-22, Nr. VIII-1968) numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Vadovaujantis BK 47 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 5 punktu bauda skaičiuojama minimaliais gyvenimo lygiais, kuri už neatsargų nusikaltimą yra nuo vieno MGL iki 75 MGL. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897, bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 37,66 euro.

Teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir remdamasi teismų praktika tokiose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-95/2013, 2K-242-511/2015) mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajai R. M. straipsnio sankcijoje numatytą švelniausią bausmę – baudą. Bausmės dydis nustatytinas mažesnis nei vidurkis.

Dėl civilinio atsakovo – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atsakomybės

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) šioje byloje teismo nutartimi įtrauktas civiliniu atsakovu (52 b. l., III t.). Biuras 2015-01-15 raštu Nr. S-396-(5.9.) atsisakė atlyginti žalą nukentėjusiajai L. A., motyvuodamas tuo, kad biuras neturi teisinio pagrindo atlyginti patirtos žalos pagal pateiktą pretenziją. Biuras rašte nurodė, kad įvykis įvyko 2012-06-21, o pretenzija biurui pareikšta 2014-12-22, įvertino tai, kad apie nukentėjusiosios civilinį ieškinį biuras sužinojo 2014-10-16, Mažeikių rajono apylinkės teismui pateikus biurui teismo pranešimą dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos, todėl konstatavo, kad pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta vėliau nei per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią L. A. sužinojo apie padarytą žalą (144 b. l., III t.).

Teismo nuomone, biuras pagrįstai byloje patrauktas civiliniu atsakovu ir jis turi pareigą atlyginti padarytą žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPD) 16 straipsnio 5 dalį išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Šiuo atveju velkamoji transporto priemonė buvo apdrausta Latvijos Respublikoje, akcinėje draudimo bendrovėje „BALVA“, draudimo poliso Nr. CD412588 (32 b. l., I t.).

Pagal TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 3 dalį biuras pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą moka išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims už šiuos biuro narius: 1) už draudimo įmones ar užsienio valstybių draudimo įmonių filialus – pagal jų sudarytas draudimo sutartis, kurioms taikytina Lietuvos Respublikos teisė. O to paties straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei: kaltininkas žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (turi galiojančią draudimo sutartį), tačiau atsakingam draudikui – Biuro nariui iškelta bankroto byla. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką, jei apdrausta transporto priemonė padarė žalą Lietuvos Respublikos teritorijoje, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje užsienio valstybėje, kurios nacionalinis draudikų biuras yra pasirašęs Bendradarbiavimo nuostatus. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad atsakingam draudikui yra iškelta bankroto byla (jis yra likviduojamas), be to, dalį žalos, t. y. Šiaulių teritorinei ligonių kasai, biuras jau yra atlyginęs, ir biuras gavo išmoką iš likviduojamo draudiko, todėl atsisakymas mokėti likusią žalą yra nepagrįstas ir neteisėtas.

TPVCAPD sutartis, kaip ir kitos draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009).

Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Šiuo atveju reikalavimas reiškiamas biurui (TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 3 dalis).

Įstatyme nustatytas reguliavimas, kuriuo remiantis tiek nukentėjusiajam, tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek policijos pareigūnams nustatyta pareiga pranešti žalą padariusio asmens draudikui apie eismo įvykį (TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 15 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 15 dalis). Pažymėtina, kad bet kurio iš nurodytų subjektų pranešimas draudikui apie eismo įvykį yra laikytinas tinkamu draudiko informavimu ir šiam atsiranda pareiga pradėti žalos administravimo procesą – apžiūrėti eismo įvykio metu apgadintą ar sugadintą turtą (TPVCAPD įstatymo 15 straipsnio 2 dalis), nustatyti turtui padarytą žalos dydį (TPVCAD įstatymo 15 straipsnio 3 dalis), įvertinti visą dėl sveikatos sužalojimo asmens patirtą žalą (TPVCAD įstatymo 15 straipsnio 4 dalis) ir kt. Tai reiškia, kad, informavus draudiką apie eismo įvykį, pradedamas žalos atlyginimo sureguliavimo procesas, t. y. surenkama reikalinga informacija tam, kad, pateikus reikalavimą atlyginti žalą, būtų galima tinkamai apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmoką. Taigi nuo to momento, kada draudikas informuojamas apie draudžiamojo įvykio atsitikimą, atsiranda prielaida draudimo išmokai išmokėti. Pažymėtina, kad Šiaulių teritorinė ligonių kasa biurui pretenziją buvo pateikusi jau anksčiau, apie tai Šiaulių teritorinė ligonių kasa pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigai 2013-10-30 raštu Nr. S-6524 (71 b. l., I t.). Pats biuras 2013-11-21 raštu informavo Šiaulių teritorinę ligonių kasą, kad žalą atlygino, o eismo įvykio kaltininku pripažinta R. M. (38, 46 b. l., III t.), todėl akivaizdu, kad biuras žinojo apie eismo įvykį jau seniau ir turėjo pareigą pradėti žalos sureguliavimo procedūras. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad biuras 2014-11-14 rašte Nr. S-13603-(4.11.) pažymėjo, kad jis veikė kaip R. M. civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko BALVA AAS atstotas žalai administruoti bei išmokai mokėti. Be to, pažymėjo, kad civilinė atsakovė dėl 2012-06-21 eismo įvykio metu patirtos žalos į biurą ar biuro atstovą su pretenzija nesikreipė, kaip tai numatyta TPVCAPD įstatymo nuostatose (87-88, 92-93 b. l., III t.).

Teisė į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinama, per TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus pateikiant pretenziją draudikui. Šių terminų reikšmė draudiko prievolei išmokėti draudimo išmoką aiškintina, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių reguliavimo esmę ir tikslus. Vienas pagrindinių TPVCAPD sutarties sudarymo tikslų – perkelti transporto priemonės valdytojui galinčių kilti neigiamų turtinių padarinių riziką draudikui. Nors tokios sutarties sudarymas skirtas, be kita ko, nukentėjusio asmens interesams apsaugoti, tačiau įstatyme įtvirtintas reguliavimas nukentėjusiajam apsaugą suteikia net ir tuo atveju, jeigu transporto priemonės valdytojas draudžiamojo įvykio atsiradimo metu nebuvo sudaręs TPVCAPD sutarties (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindamas jam įstatymo nustatytą pareigą – sudaryti TPVCAPD sutartį – transporto priemonės valdytojas atlieka tam tikrus įstatyme nustatytus veiksmus (suteikia draudikui visą reikalingą informaciją sutarčiai sudaryti, sumoka draudimo įmoką ir kt.), kuriuos atlikęs įgyja teisę į draudimo apsaugą draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Taigi TPVCAPD sutarties sudarymas reiškia, kad, įvykus draudžiamajam (šiuo atveju – eismo) įvykiui, žalą nukentėjusiam asmeniui atlygins draudikas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o nukentėjusiam asmeniui per nurodytą terminą nepareiškus reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui, žalą padaręs asmuo (draudėjas) prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą. Priešingas aiškinimas prieštarautų TPVCAPD įstatyme įtvirtinto privalomojo civilinės atsakomybės draudimo esmei ir tikslams. Išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012).

Nagrinėjamu atveju eismo (draudžiamasis) įvykis atsitiko 2012 m. birželio 21 d., o ieškovė L. A. į biurą – atsakovą, su pretenzija kreipėsi 2014 m. gruodžio 22 d. L. A. sunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas 2014-03-20, kai byloje gauta specialisto išvada pagal papildomą užduotį atlikti kūno tyrimą (66 b. l., II t.), o pretenzija biurui pareikšta 2014-12-22 (125-126; 144 b. l., III t.).

Dėl to darytina išvada, kad vienerių metų terminas pretenzijai nėra praleistas, nes apie galutinį sveikatos sutrikdymą sužinota daug vėliau po eismo įvykio, apie kurį, be kita ko, biuras buvo informuotas Šiaulių teritorinės ligonių kasos. Be to, atsižvelgiant į pirmiau pateiktą išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą, biuras (kaip Latvijos Respublikos draudiko atstovas) neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą net ir praleidus vienerių metų terminą pretenzijai pareikšti, todėl siekiant neiškreipti draudimo sutarties esmės ir apsaugoti šalių interesus, nukentėjusiajai L. A. padaryta žala priteistina iš biuro.

Dėl civilinio ieškinio dydžio

Nukentėjusioji L. A. 2015-01-05 patikslintu civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 1083,92 euro turtinės žalos ir 5000,00 euro neturtinės žalos bei 10000,00 euro neturtinės žalos iš kaltinamosios R. M. (122-124 b. l., III t.).

Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad dėl kaltinamosios R. M. veiksmų nukentėjusioji L. A. patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kuri pasireiškė išlaidomis susijusiomis su dviračio sugadinimu, gydymo išlaidomis, negautomis pajamomis, fiziniu skausmu, nepatogumais, bendravimo galimybių sumažėjimu bei kilusiomis pasekmėmis likusiam gyvenimui.

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Jeigu pasekmės atsiranda dėl sunkių sveikatos sutrikdymų, jei jos susiję su ateities intervencijomis arba su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt.

Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir susiformavusią teismų praktiką. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką šios kategorijos bylose nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, paprastai priteisiamas nuo 30000 iki 80000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-59/2009, 2K-181/2010, 2K-95/2013, 2K-242-511/2015).

Šioje byloje kaltinamoji R. M. ir biuras iš esmės vengė atlyginti žalą nukentėjusiajai. Galimai todėl kaltinamoji nevykdė susitarimo su nukentėjusiąja ir neatlygino jai padarytos žalos, todėl nutrauktas ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas ir byla perduota teismui su kaltinamuoju aktu. Todėl šioje byloje itin aktualus neturtinės žalos dydžio klausimas. Šiame kontekste primintinos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos: „Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.“

TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija).

Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Fizinio asmens sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė.

Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, nukentėjusioji L. A. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl patirtų sužalojimų visam gyvenimui liko pasekmės – kairė koja tapo ilgesnė, kojos nevienodos tiek ilgiu, tiek apimtimi. Rankos taip pat nevienodos, pilnai neištiesia kairės rankos, liko dideli randai. Teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pasekmes, kaltinamosios kaltę, jos turtinę padėtį (duomenų apie jos sunkią turtinę padėtį nėra), į nedidelį turtinės žalos dydį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei vadovaudamasis suformuota teismų praktika mano, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti 15000 eurų neturtinė žala yra protinga ir pagrįsta. Todėl nukentėjusiosios L. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintinas visiškai ir priteistina iš civilinio atsakovo biuro 5000 eurų neturtinės žalos iš kaltinamosios R. M. 10000 eurų neturtinės žalos.

Nukentėjusiosios L. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos taip pat tenkintinas visiškai, kadangi jis visiškai įrodytas byloje esančiais įrodymais, jo dydžio iš esmės niekas neginčijo. Biuras tik atkreipė dėmesį į tai, kad trūksta informacijos dėl nukentėjusiojo darbo užmokesčio, tačiau ginčo dėl to nėra, todėl turtinė žala atlygintina visa apimtimi (89-90, 94-95 b. l., III t.).

Šiaulių teritorinė ligonių kasa 2012-09-03 buvo pareiškusi 7859,17 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo (65-66 b. l., I t.) 2014-06-26 raštu Nr. (1.43) S-3367, Šiaulių teritorinė ligonių kasa civilinio ieškinio atsisakė, nes 2013-11-22 Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras žalą visiškai atlygino (109 b. l., II t.). Ieškovui kaip juridiniam asmeniui yra žinomos civilinio ieškinio atsisakymo pasekmės, todėl ieškinio atsisakymas priimtinas ir procesas dėl 7859,17 Lt civilinio ieškinio nutrauktinas (CPK 140 straipsnio 1 dalis, BPK 107 straipsnis).

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.

BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teismų praktika patvirtina (kasacinės nutartys Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010), jog ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Šioje byloje nustatyta, jog vairuodama automobilį su pilnai prikrauta priekaba R. M. labai šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie kaltinamosios – Latvijos Respublikos – pilietės administracinius teisės pažeidimus, tačiau tai nesuteikia pagrindo laikyti, kad R. M. nepaskyrus baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones – būtų tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 68 straipsnis. Todėl kaltinamajai R. M. skirtina baudžiamojo poveikio priemonė.

Kaltinamąją R. M. pripažinus kalta, iš kaltinamosios R. M. priteistina nukentėjusiajai L. A. 1574,33 euro išlaidų advokato pagalbai sumokėti, kurias patvirtina byloje esantys pinigų priėmimo kvitai. Šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir teismo nuomone, atsižvelgiant į ilgą bylos procesą, ikiteisminio tyrimo nutraukimą, jo atnaujinimą, susijusį su skundų rašymu, yra protingos ir pagrįstos (BPK 103 straipsnis, 105 straipsnio 1 dalis).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktiniai įrodymai: dviratis „Rival MOD126“, saugomas pas nukentėjusiąją, grąžintinas nukentėjusiajai L. A.; automobilio priekaba „BORO BR“, v. n. P6567, saugoma pas liudytoją E. O.-Šnē, grąžintina E. O.-Šnē.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomoji priemonė neskirtina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115, 297-299, 301-302 straipsniais, 303 straipsnio 1, 2 dalimis, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1, 6 dalimis, 307 straipsnio 1, 6, 7 dalimis, 308 straipsniu,

nusprendė:

R. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje, ir nubausti 1129,80 euro (30 MGL) dydžio bauda.

Įpareigoti R. M. paskirtą baudą sumokėti į Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (biudžeto pajamų surenkamosios sąskaitos: AB „Citadele“ bankas, banko kodas – 72900, sąskaitos Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, SWIFT kodas – INDULT2X; AB DNB bankas, 40100, LT74 4010 0510 0132 4763, AGBLLT2X; AB SEB bankas, 70440, LT05 7044 0600 0788 7175, CBVILT2X; AB Šiaulių bankas, 71800, LT32 7180 0000 0014 1038, CBSBLT26; Danske Bank A/S Lietuvos filialas, 74000, LT74 7400 0000 0872 3870, SMPOLT22; Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, 21400, LT12 2140 0300 0268 0220, NDEALT2X; AB „Swedbank“, 73000, LT24 7300 0101 1239 4300, HABALT22; UAB Medicinos bankas, 72300, LT42 7230 0000 0012 0025, MDBALT22).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies l punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, R. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieneriems) metams.

Priimti civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio atsisakymą dėl 7859,17 Lt žalos ir procesą šioje dalyje nutraukti.

Nukentėjusios L. A. civilinį ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro civilinei ieškovei L. A. 1083,92 euro turtinės žalos, 5000 euro neturtinės žalos, iš kaltinamosios R. M. 10000 euro neturtinės žalos.

Priteisti iš kaltinamosios R. M. nukentėjusiajai L. A. 1574,33 euro išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinius įrodymus: dviratį „Rival MOD126“, saugomą pas nukentėjusiąją L. A., grąžinti L. A.; automobilio priekabą „BORO BR“, v. n. (duomenys neskelbtini), saugomą pas liudytoją E. O.-Š. grąžinti E. O.-Š.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės neskirti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Mažeikių rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Mindaugas Klemenis