Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. ir nuteistojo A. M. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį 50 (penkiasdešimties) parų areštu;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 300 MGL dydžio (11 298 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 2 dalimi, šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 250 MGL dydžio (9 415 eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant R. J. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti teismo priteistą turtinę žalą valstybei ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje.

Realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo atveju, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 22 d.

Nustatytas 24 mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos savanoriškai sumokėti baudą.

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (3 766 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (mėnesiams) ir 80 MGL dydžio (3 012 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. M. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti teismo priteistą turtinę žalą valstybei ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje.

Realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo atveju, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d.

Nustatytas 12 mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos savanoriškai sumokėti baudą.

Iš nuteistųjų R. J. ir A. M. solidariai priteista 898,71 Eur (aštuoni šimtai devyniasdešimt aštuoni eurai 71 euro centai) valstybei turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų R. J. ir A. M. priteista po 359,38 Eur (tris šimtus penkiasdešimt devynis eurus 38 euro centus) proceso išlaidų už transporto priemonių saugojimą Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriui, pinigus pervedant į sąskaitą (duomenys neskelbtini).

Iš nuteistųjų R. J. ir A. M. priteista po 179,09 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt devynis eurus 9 euro centus) proceso išlaidų už prekės saugojimą Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. ir A. M. nuteisti už tai, kad jie ir asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2010 m. rugsėjo 22 d. (duomenys neskelbtini) mieste, iš anksto ruošdamiesi numatytos nusikalstamos veikos darymui, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo transporto priemonę – vilkiką IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį VĮ „Regitra“ įregistravo jokios ūkinės veiklos nevykdančios UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vardu. Po to, 2010 m. spalio 19 d. R. J. ir A. M., (duomenys neskelbtini) susitarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios puspriekabės KRONE SDP27, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri bus skirta jų suplanuotos nusikalstamos veikos darymui, įsigijimo. Vėliau R. J. internetiniame tinklalapyje www.cargo.lt suradęs Latvijos Respublikos įmonės SIA „(duomenys neskelbtini)“, teikiančios ekspedicines paslaugas, 2011 m. spalio 19 d. patalpintą skelbimą, ieškantį įmonės, galinčios savo transporto priemone pervežti degtinės krovinį iš Latvijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ Austrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, tęsdami nusikalstamą sumanymą dėl svetimo turto pasisavinimo, 2011 m. spalio 19 d. R. J. iš pradžių telefonu, o vėliau elektroniniu paštu, melagingai prisistačius UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi R. M., pateikė Latvijos Respublikos įmonės SIA „(duomenys neskelbtini)“ atsakingam darbuotojui paraišką dėl degtinės krovinio transportavimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu registruota transporto priemone IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paraiškoje nurodydamas, kad krovinį paims bei transportuos ekspeditorius M. A. ir vairuotojas B. G.. Iš Latvijos įmonės SIA „(duomenys neskelbtini)“ gavęs patvirtinimą, jog gali transportuoti degtinės krovinį, ir degtinės krovinio paėmimui bei transportavimui būtinus dokumentus, R. J. 2010 m. spalio 20 d. naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), perdavė A. M. ir asmeniui, kurio atžvilgiu byla nutraukta šiam mirus, iš anksto pagamintą netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), su jame nurodytais piliečio B. G. asmens duomenimis ir esančia A. M. fotonuotrauka, bei negaliojančią asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą piliečio M. A. vardu, nurodydamas jiems su iš anksto įsigytomis transporto priemonėmis nuvykti į Latvijos Respublikos įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kur, pasinaudojant netikrais dokumentais, įgyti degtinės krovinį. 2010 m. spalio 20 d. ryte, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, A. M. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta šiam mirus, vykdydami R. J. nurodymą, su vilkiku IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabe KRONE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvyko į Latvijos Respublikos įmonę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), kur apgaule, t. y. A. M., Latvijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ atsakingiems darbuotojams prisistatydamas B. G. vardu ir pateikdamas netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) su šiame vairuotojo pažymėjime nurodytais piliečio B. G. asmens duomenimis ir jame esančia A. M. fotonuotrauka, o asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta šiam mirus, prisistatydamas M. A. vardu ir pateikdamas negaliojančią asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą piliečio M. A. vardu, iš Latvijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – Austrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 19 344 0,7 litro talpos butelius degtinės „Stolichnaya vodka“, kurių bendra vertė – 53 228,24 eurų (183 786,47 Lt), ir, R. J. nurodymu, 2010 m. spalio 20 d., apie 23 valandą, apgaulės būdu įgytą degtinės krovinį atgabeno į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo R. J., nuomojamas patalpas – teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Po to, R. J. kartu su bendrininkais A. M. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, nuėmė plombą Nr. (duomenys neskelbtini), su kuria Latvijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo užplombuota puspriekabė su degtinės kroviniu, ir dalį degtinės krovinio iš puspriekabės iškrovė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojamą sandėlį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir 183 0,7 litro talpos butelius su degtine „Stolichnaya vodka“ pasisavino, o likusi degtinės krovinio dalis – 19 161 butelis su degtine 2010 m. spalio 22 d. buvo rastas ir sulaikytas policijos pareigūnų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, jie nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką įgijo, gabeno ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent:

jie, pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose nedenatūruotą bei denatūruotą etilo alkoholį, falsifikuotus ar kontrabandinius alkoholio produktus ir tabako gaminius, 2010 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. XI-722, 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, 7 straipsnį, 8 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 7 punktus, 9 straipsnio 6, 7 ir 8 dalis, 15 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 821 ,,Dėl akcizų įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ (2010 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 577, įsigal. 2010 m. gegužės 28 d., redakcija) nustatytą tvarką dėl akcizais apmokestinamų prekių sandėlio steigimo, akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gaminimo, perdirbimo, saugojimo, gabenimo, nebūdamas akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininku, registruotu bei neregistruotu prekybininku ir įmonės, turinčios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų, atstovu, veikdami bendrininkų grupe 2010 m. spalio 20 d. Latvijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu įgijo Austrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį krovinį – 19 344 0,7 litro talpos butelius degtinės „Stolichnaya vodka“, kuriuos pagal krovinio gabenimo dokumentus turėjo nugabenti į Austrijos Respublikos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, esantį adresu „(duomenys neskelbtini) Austrijoje, tačiau tą pačią dieną 19 344 0,7 litro talpos butelius degtinės „Stolichnaya vodka“ vilkiku IVECO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe KRONE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Latvijos Respublikos atgabeno į Lietuvos Respubliką ir iki 2010 m. spalio 22 d. dalį degtinės krovinio laikė puspriekabėje, o kitą dalį laikė iškrovę sandėlyje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojamoje teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, jie, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką įgijo, gabeno ir laikė akcizais apmokestinamas prekes – 19 344 0,7 litro talpos butelius degtinės „Stolichnaya vodka“, kurių vertė mokestine prasme 2010 m. spalio 22 d. iš viso sudarė 511 795 Lt, iš kurių 239 185 Lt sudaro nesumokėtas akcizas ir 88 842 Lt sudaro nesumokėtas pridėtinės vertės mokestis (PVM), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje.

Be to, R. J. nuteistas už tai, kad panaudojo žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą, o būtent:

jis 2010 metų rudenį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu gavęs netikrą dokumentą – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo panaudoti tikri piliečio B. G. asmens duomenys (gimimo metai, asmens kodas) ir kito asmens – A. M. fotonuotrauka ir šį žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą panaudojo 2010 m. spalio 20 d. naktį teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), jį perduodamas A. M. ir asmeniui, kurio atžvilgiu byla nutraukta šiam mirus, ir nurodydamas jiems šį netikrą vairuotojo pažymėjimą pateikti nusikalstamu būdu įgyjant degtinės krovinį iš Latvijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas nurodo, kad teismo išvados dėl išdėstytų duomenų pripažinimo įrodymais, jų vertinimo sąsajumo ir patikimumo požiūriais nėra pagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius ir konkrečius parodymus, jog nusikalstamų veikų nepadarė, nurodė priežastis, dėl kurių jį apkalba liudytojas R. V., apelianto atžvilgiu vykdęs ir nusikalstamą veiką, taip pat kiti asmenys. Nuosprendyje nuteistojo R. J. parodymai paneigti prielaidomis ir abejonėmis.

Teismo išvada, jog „A. M. suprato, kad yra vykdoma nusikalstama veika, matyti iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu“, tik patvirtina įrodymų vertinimo palankumą ikiteisminio tyrimo duomenims, kurie įrodymų statuso negali turėti. Nuosprendyje teigiama, kad teismas, vertindamas kaltinamųjų parodymus, atsižvelgia ir vertina ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas atveju, kai žmogaus pripažinimą kaltu lemia parodymai asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama liudytojo ar įtariamojo apklausa gali būti pripažinta įrodymu tik tada, kai ji atitinka Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punktą, BPK 44 straipsnio 7 punktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika tokias nuostatas patvirtina (kasacinės bylos Nr. 2K-15/2006, Nr. 2K-721/2006, Nr. 2K-67/2008). Apeliantas nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu A. M. ir A. Š. apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo nei jam, nei jo gynėjui nedalyvaujant, A. Š. yra miręs. Todėl A. Š. parodymais, atsižvelgiant į Konvencijos ir BPK reikalavimus, apelianto kaltumas negalėjo būti grindžiamas. Taip pat A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjui, negali būti pripažinti įrodymais.

Apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. sausio 8 d. ekspertizės akto Nr. 11-2021(13) išvadą, kurioje nurodyta, jog „užsienio kalbomis surašytame važtaraštyje, įvardintame „(duomenys neskelbtini)“ lapo apačioje, prie antspaudo „Uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, rankraštinį įrašą „R. M.“ parašė ne R. M., ne R. J., nustatyti, ar jį parašė R. V., nėra galimybės. PZU Lietuva vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo liudijime PZULT Nr. 1225652, gautame iš draudimo bendrovės PZU Lietuva, lapo apačioje rankraštinė įrašą „R. M.“ parašė ne R. M., ne R. J., nustatyti, ar jį parašė R. V., nėra galimybės. Nustatyti, ar R. M. vardu pasirašė R. M., R. J., R. V., nėra galimybės, nes parašas yra netinkamas identifikacijai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. rugsėjo 22 d. įgaliojime tarp išspausdintų įrašų „Direktorius“, „R. M.“ pasirašė ne R. M.. Nustatyti, ar R. M. vardu pasirašė R. J., R. V., nebuvo galimybės. 2010 m. spalio 20 d. panaudos sutartyje Nr.10/10/20, lapo antroje pusėje, apačioje, po antspaudo atspaudu „Uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, rankraštinį įrašą „Direktorius R. M.“ parašė ir pasirašė ne R. M., ne R. J.. Nustatyti, ar jį parašė ir pasirašė R. V., nėra galimybės. 2010 m. spalio 20 d. panaudos sutartyje Nr.10/10/20, lapo antroje pusėje, apačioje, po antspaudo atspaudu „Uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, rankraštinį įrašą „Direktorius R. M.“ parašė ir pasirašė ne R. J..“ Taigi, anot apelianto, ši eksperto išvada pašalina jo dalyvavimą surašant minėtus dokumentus, bet nepaneigia R. V. dalyvavimo darant šią veiką.

Nuteistasis nurodo, jog teismui buvo pateikti teismų konstatuoti duomenys, kad liudytojas R. V. padarė eilę nusikalstamų veikų panašaus pobūdžio, artimu laiku, kaip ir šioje byloje nagrinėjamos, tarp jų – ir apelianto atžvilgiu tuo metu, kai jis buvo suėmime. Teismo nuosprendyje šie duomenys apskritai neminimi, nors jie turi tiesioginę reikšmę vertinant liudytojo R. V. nenuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes.

Skunde teigiama, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis tik galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės bylos Nr. 2K-42/2006, Nr. 2K-44/2006 ir kt.). Tai reiškia, kad liudytojo parodymų teisme negali paneigti to paties liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui. Be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytojo apklausos tikslus bei apimtį diktuoja išimtinai ją atliekantis asmuo, nedalyvaujant įtariamiesiems, kuriems liudytojo apklausos duomenys gali būti itin svarbūs, todėl tokių apklausų duomenų konkretumas nėra ta aplinkybė, kuri pati savaime apibrėžia parodymų patikimumą. Tokiu būdu, liudytojų R. B. ir R. Č. parodymai, duoti teisme, nepagrįstai atmesti kaip įrodymų šaltinis. Apeliantas nurodo, kad jo parodymų apie įvykio aplinkybes nepaneigia ir nuosprendyje išdėstyti liudytojų E. M., V. J. parodymai bei paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų metu, taip pat liudytojo B. D., atlikusio byloje ikiteisminį tyrimą, parodymai. Visi kiti nuosprendyje pateikti duomenys, liečiantys paimto iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ krovinio įforminimo ir pervežimo aplinkybes, nėra būtent apelianto veiksmus identifikuojantys įrodymai, todėl nėra pakankami jo kaltei patvirtinti.

Nuteistojo A. M. gynėjas advokatas Gintaras Putvinskis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžio dalį dėl A. M. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 199² straipsnio 1 dalį panaikinti ir jį išteisinti. Civilinį ieškinį A. M. atžvilgiu palikti nenagrinėtu, nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų panaikinti.

Skunde nurodo, kad teismas nenurodė savo išvadų faktinių ir teisinių argumentų. Nuosprendis prieštarauja procesinėms ir materialinėms teisės normoms, pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, skirtas užtikrinti teisminio nagrinėjimo išsamumą ir priimamų procesinių sprendimų objektyvumą. Teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį.

Teismas nuosprendį pagrindė iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, o palankių nuteistajam įrodymų teismas neanalizavo ir nevertino. Pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, tačiau nepateikė pagrįstų išvadų ir motyvų, kuris iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, nepateikė inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų. Nuosprendyje teismas argumentuotai nepasisakė, kodėl nesirėmė A. M. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, o rėmėsi parodymais, kurie buvo gauti A. M. būnant suimtam. Jis yra gimęs Rusijos Federacijoje, gynėjo turimais duomenimis, baigęs rusų mokyklą, gimęs ir augęs rusų karininko šeimoje ir jo valstybinės kalbos šnekamosios kalbos žinios prastos, nebuvo sudarytos sąlygos naudotis vertėjo pagalba.

Gynėjas skunde nurodo, kad A. M. veiksmuose nėra nustatyta objektyvioji nusikalstamų veikų sudėties pusė, taip pat šios veikos padaromos tik tiesiogine tyčia. Byloje yra duomenų, leidžiančių teigti, kad A. M. galėjo suvokti, kad atlieka teisėtus, su jo darbinėmis funkcijomis susijusius veiksmus. Atsižvelgiant į ginamojo išsilavinimą, teisinę sąmonę, atliekamas vairuotojo pareigas, valstybinės kalbos suvokimą, galima teigti, kad jis važiavo ir atliko tuos veiksmus kaip vairuotojas, nesiaiškindamas savo veiksmų prasmės, todėl jo veiksmuose tyčios nėra. A. M. negalėjo žinoti, kad prekės nebus pristatomos į AAP sandėlį, už akcizinių prekių laikymą ar cirkuliaciją, būdamas vairuotoju, atsakingas būti negali.

Gynėjas taip pat nesutinka su civilinio ieškinio išsprendimo klausimu. Nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Teismas fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, kitas aplinkybes, liečiančias civilinių ieškinių išsprendimo klausimą, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Šioje byloje civilinis ieškinys grindžiamas BK 199² straipsnio l dalies pažeidimu, todėl, išteisinus A. M. dėl šios veikos, civilinis ieškinys jo atžvilgiu paliktinas nenagrinėtu. Remiantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, iš A. M. proceso išlaidos nepriteistinos.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas Gintaras Putvinskis prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Rimas Andrikis prašo savo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas, o nuteistojo R. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu R. J. ir A. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie ir asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o pagal BK 199² straipsnio 1 dalį už tai, jog jie ir asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką įgijo, gabeno ir laikė akcizais apmokestinamasis prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. R. J. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad panaudojo žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą.

Nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį, pagal kurią teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir nepagrįstai jo ginamojo veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, jo veiksmuose nenustačius objektyviosios nusikalstamos veikos pusės. Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundų argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra aptarti skundžiamame nuosprendyje, jie įvertinti, nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti. Dėl to teisėjų kolegija iš naujo išsamiai nedėstys visų įrodymų, patvirtinančių R. J. ir A. M. kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, o nurodys tik tuos, kurie yra susiję su konkrečiais apeliacinių skundų argumentais.

Dėl nuteistojo A. M. gynėjo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi ir nevertino įrodymų visumos (nuteistajam palankių įrodymų), teisėjų kolegija jau pasisakė, nurodydama, jog teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje, be to, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nurodė įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat motyvuotai paaiškino, kodėl kai kuriuos įrodymus (palankius nuteistajam) atmetė ir jais nesirėmė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų (kiekvieno atskirai ir jų visumos) vertinimas grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių – teisinančių ir kaltinančių – išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti ir nuteistojo R. J. skundo argumentai, kad jo nuoseklūs parodymai skundžiamame nuosprendyje paneigiami prielaidomis ir abejonėmis.

Kadangi abu apeliantai kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą nesiremti A. M. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, o remtis pastarojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teisėjų kolegija dėl šių apeliantų argumentų pasisako bendrai.

Nuteistasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu atliekant jo apklausą pas tyrėją ir ikiteisminio tyrimo teisėją iš esmės parodė, jog R. J. paprašė jo nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) pažiūrėti parduodamo vilkiko, pats jį vežė, davė 5 000 Eur tam, kad jis sumokėtų pardavėjui už vilkiką, po to R. J. pasakė jam ir A. Š. nuvažiuoti ir nupirkti puspriekabę, o paskui važiuoti su A. Š. į Rygą, davė pastarajam dokumentus, o jam – 2 000 Eur grynais sumokėti už puspriekabę ir 1 000 Eur – baudoms, taip pat R. J. padavė jam suklastotą vairuotojo pažymėjimą, nurodydamas, kad pažymėjimą reikės parodyti krovinį išduodančiam asmeniui, taip pat mobilaus ryšio telefoną, sakydamas, jog tik jis (R. J.) į šį telefoną jam skambins. Taip pat A. M. parodė, kad, paėmus krovinį, R. J. jam skambino ir teiravosi, kada jie grįš į Lietuvą, o atvažiavus į aikštelę, esančią prie (duomenys neskelbtini) turgavietės, liepė nuplėšti plombą ir parodyti, ar atvežė visą krovinį. Tačiau teisme A. M. pakeitė savo parodymus ir paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo R. J., o visus tuos veiksmus, kuriuos neva atliko R. J., iš tikrųjų padarė R. V.. Parodymų keitimo priežastimi A. M. nurodė tai, kad bijojo R. V.. Nesutikdama su nuteistojo R. J. skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas suteikė nepamatuotą prioritetą A. M. parodymas, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, prieš jo paties parodymus teisiamajame posėdyje, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada remtis būtent ikiteisminio tyrimo metu A. M. duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad A. M. teisme nesugebėjo aiškiai ir logiškai paaiškinti, kodėl, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, bijojo R. V. ir kodėl jo nebijo duodamas parodymus teisme. Taip pat į tai, kad A. M. parodymai teisme nėra tokie detalūs ir konkretūs, kokie buvo ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog parodymų keitimu A. M. siekia, kad R. J., o tuo pačiu ir jam, būtų taikoma švelnesnė baudžiamoji atsakomybė arba jos būtų išvengta.

Nuteistojo A. M. gynėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik parodymais, kurie buvo gauti jo ginamajam būnant suimtam ir nesudarius sąlygas naudotis vertėjo pagalba. Gynėjas iš dalies yra teisus, nes iš tikrųjų 2010 m. spalio 23 d. apklausoje vertėjas nedalyvavo (t. 7, b. l. 137–140), tačiau iš apklausos protokolo matyti, kad A. M. pareiškė, jog moka lietuvių kalbą ir pageidauja parodymus duoti lietuvių kalba. Pažymėtina tai, kad šioje apklausoje dalyvavo ir A. M. gynėjas, kuris neturėjo pastabų dėl vertėjo nedalyvavimo. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik pirmos apklausos metu gautais A. M. parodymais. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad A. M. šiuos parodymus patvirtino ir papildė jo 2010 m. spalio 27 d. papildomoje apklausoje, kurioje dalyvavo vertėjas, taip pat 2010 m. lapkričio 25 d. jį apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir dalyvaujant vertėjui (t. 7, b. l. 144–148, 173–179). Nuteistojo A. M. gynėjo skunde akcentuojama aplinkybė, kad jo ginamasis ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė būdamas suimtas, nesudaro pagrindo abejoti duotų parodymų patikimumu, ypač atsižvelgiant į tai, kad apklausiant jį pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir galutinės apklausos metu kardomoji priemonė – suėmimas nebebuvo taikoma. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, liudijančių, jog A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė ne savo valia ar kieno nors verčiamas. Nuteistasis R. J. skunde atkreipia dėmesį į tai, kad jis neturėjo galimybės užduoti A. M. (taip pat kitam įtariamajam A. Š.) klausimų, kai šie buvo apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nes apklausos vyko nedalyvaujant jam (R. J.) ir jo gynėjui. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 189 straipsnyje, reglamentuojančiame ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą įtariamojo apklausą, nenurodyta, kad apklausoje turi dalyvauti kiti įtariamieji ir jų gynėjai.

Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktą kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį pagrįstai nusprendė pasiremti ne A. M. teisme duotais parodymais, o tais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad įtariamasis A. Š. mirė nespėjus jo apklausti teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiamajame posėdyje perskaitė įtariamojo A. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir jais vadovavosi priimdamas nuosprendį.

Palyginus nuteistojo A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, su nuteistojo R. J. parodymais, darytina išvada, kad A. M. tikroji parodymų pakeitimo priežastis buvo padaryti juos panašesnius į R. J. parodymus, kurių esmė – vilkiką, puspriekabę įsigijo ir degtinės krovinio gabenimu rūpinosi ne jis, o R. V.. R. J. parodė, jog nežinojo, kad krovinys galėjo būti įgytas nusikalstamu būdu, jo įgijime nedalyvavo ir su tuo nieko bendro neturi, jis pats neįsigijo nei vilkiko, nei puspriekabės, kuriais buvo gabenamas šis krovinys, neturėjo ir nematė krovinio dokumentų, jų niekam nepateikinėjo, neklastojo jokių dokumentų, niekam jų nenurodė panaudoti nusikalstamiems veiksmams atlikti, jo teigimu, krovinį įsigijo R. V..

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, R. J. parodymus, taip pat A. M. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, paneigė R. V. duoti viso proceso metu nuoseklūs parodymai, kad jis neketino sau pirkti vilkiko ir puspriekabės, nedalyvavo Latvijoje įsigyjant krovinį, jokių dokumentų niekam nėra davęs. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų skundų argumentus dėl R. V. duotų parodymų nepatikimumo ir ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu nepagrįsto nutraukimo. Vien apeliantų akcentuojama aplinkybė dėl R. V. problemų su teisėsauga (dėl kitoje byloje jam inkriminuotų panašaus pobūdžio nusikalstamų veiksmų) nesudaro pagrindo kritiškai vertinti R. V. parodymus ir jais nesiremti. Nuteitasis R. J. skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas R. V. buvo nutrauktas neteisėtai, nes nagrinėjamoje byloje atliktos ekspertizės išvada neginčijamai pašalina jo (R. J.) dalyvavimą rengiant dokumentus, bet nepaneigia R. V. dalyvavimo vykdant tokią veiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia BPK 255 straipsnis, pagal kurio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamu atveju byla dėl galimų R. V. nusikalstamų veikų, kurias nurodo apeliantai, teismui nebuvo perduota, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako. Kaip minėta, R. J. parodymus, taip pat A. M. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, paneigė ir įtariamojo A. Š. (kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, šiam mirus) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliantas R. J., toliau laikydamasis savo pozicijos, kad jis nedalyvavo nagrinėjamuose įvykiuose, skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino liudytojų R. B. ir R. Č. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų R. B. ir R. Č. parodymus įvertino kaip nenuoseklius. Liudytojas R. B. (kuris dirbo sargu UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo R. J.) ikiteisminio tyrimo metu išvis neminėjo V. pavardės, o teisiamajame posėdyje teigė, kad sargo budelyje rastus krovinio dokumentus atnešė R. V., kuris liepė nuplėšti krovinio plombą ir ištraukti dėžę degtinės, kad būtent R. V. nuplėšė tą plombą ir paėmė dėžę degtinės. Liudytojas R. Č. (kuris taip pat dirbo sargu UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo R. J.) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. spalio 21 d. į teritoriją įvažiavo vilkikas, iš kurio išlipo vairuotojas, kurį jis atpažino kaip A. M., o po 10-15 minučių su savo automobiliu atvažiavo ir R. J.. Tačiau teisme R. Č. jau teigė, kad tokių įvykių jis neatsimena ir ikiteisminio tyrimo metu duotų įrodymų nepavirtina. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šie liudytojų parodymai prieštarauja A. M. ir A. Š. parodymams bei teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl teismas pagrįstai suabejojo jų objektyvumu ir teisingumu bei jais nesirėmė.

Priešingai nei skunde teigia nuteistasis R. J., jo parodymus paneigia liudytojų E. M. ir V. J. (vilkiko ir puspriekabės savininkų) parodymai, kurie patvirtina, kad būtent R. J. buvo atvažiavęs apžiūrėti vilkiko ir puspriekabės. Apeliantas atkreipia dėmesį į šių liudytojų būtent ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie neturi įrodymų statuso. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie liudytojai buvo apklausti ir teisiamajame posėdyje, tačiau praėjus ilgesniam laiko tarpui negalėjo atsiminti visų aplinkybių, todėl prašė vadovautis ir jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Pirmosios instancijos teismas, iš mobilaus ryšio telefonų su sim kortelėmis, paimtų pas R. J. ir A. M., išklotinių nustatęs, kad iš R. J. mobiliojo ryšio telefono į A. M. mobiliojo ryšio telefoną buvo skambinta ir rašyta sms žinučių 2010 m. rugsėjo 22 d. – 20 kartų, o nuo 2010 m. lapkričio 21 d. 10.33 val. iki 2010 m. lapkričio 22 d. 12.29 val. – 56 kartus, kai pagal bylos duomenis 2010 m. rugsėjo 22 d. buvo įsigytas vilkikas, o 2010 m. spalio 22 d. – degtinės krovinys, pagrįstai atmetė kaltinamųjų teiginius, kad R. J. su A. M. retai bendravo, o R. J. nieko nežinojo apie daromas nusikalstamas veikas. Vadovaudamasis šiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė priešingą išvadą, kad R. J. intensyviai kontroliavo degtinės krovinio įsigijimą ir jo gabenimą į Lietuvą, prieš tai įsigijęs transporto priemonę ir pasirūpinęs netikrais dokumentais.

Nuteistojo A. M. gynėjas skunde taip pat dėsto argumentus, susijusius su jo ginamojo veikų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį nepagrįstu kvalifikavimu, todėl teisėjų kolegija dėl to pasisako.

BK 182 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Darant šį nusikaltimą apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo, apgaulės paveikti savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui.

BK 199² straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (kurių vertė viršija 250 MGL) gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bet kuris, t. y. bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Pažymėtina, kad nurodytame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis – formali, ji laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų (ar vieno jų) padarymo momento. Taigi, nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai, pavyzdžiui, įgijimu, laikymu, gabenimu (ar kitais veiksmais) tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintose Fiziniams asmenimis taikomose alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse, Akcizų įstatyme ir jį įgyvendinant priimtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime. Šis nusikaltimas, kaip ir sukčiavimas, padaromas tiesioginė tyčia.

Nuteistojo A. M. gynėjo teigimu, byloje nenustatyta objektyvioji nusikalstamų veikų sudėties pusė, šios veikos padaromos tik tiesiogine tyčia, o byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad jo ginamasis galėjo suvokti, jog atlieka teisėtus, su jo darbinėmis funkcijomis susijusius veiksmus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo A. M. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, kaip tik paneigia šią gynėjo skunde akcentuojamą versiją, t. y. darbinių funkcijų vykdymą, nes nuteistasis teisme tvirtino, kad visus nurodymus jam duodavo būtent R. V., su kuriuo jis, priešingai nei su R. J., nebuvo susijęs darbo santykiais (legaliais arba nelegaliais). Nuteistasis A. M. pripažino, kad išvažiuojant į Rygą pasiimti krovinio jam buvo duotas vairuotojo pažymėjimas, kuriame buvo jo nuotrauka, tačiau nurodyti visai kito asmens B. G. duomenys, todėl suprato, jog turės dalyvauti nusikalstamoje veikoje, o vėliau, panaudojęs suklastotą vairuotojo pažymėjimą atsiimant krovinį, pažymėjimą išmetė pro vilkiko langą. Be to, matė, kad asmuo vardu A., kuris kartu su juo važiavo į Rygą, turėjo ir pateikė atsiimant krovinį asmens tapatybės kortelę, kurioje buvo ne to asmens nuotrauka. Taip pat pripažino, kad matė, jog pagal dokumentus krovinys turi būti pristatytas į Austriją, tačiau pristatė jį į aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Šie A. M. parodymai paneigia jo gynėjo skundo argumentus, kad, atsižvelgiant į A. M. išsilavinimą, teisinę sąmonę, atliekamas vairuotojo pareigas, valstybinės kalbos suvokimą, jis važiavo ir atliko tuos veiksmus, kurių buvo prašoma iš jo atlikti kaip vairuotojo, nesiaiškindamas savo veiksmų prasmės.

Nuteistojo A. M. gynėjas skunde sutinka, kad byloje nėra duomenų, jog degtinės krovinys buvo deklaruotas ir už jį sumokėti atitinkami mokesčiai bei kad krovinys nebuvo pristatytas į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, taip pat sutinka, jog krovinys buvo atgabentas į Lietuvą neketinant jį toliau nugabenti teisėtam gavėjui. Tačiau gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jo ginamasis pagal savo išsilavinimą ir suvokimą tokių duomenų neturėjo, situacijos nesuprato, todėl jo veiksmuose tyčios dėl akcizinių prekių disponavimo nėra, jis negalėjo žinoti, kad prekės nebus pristatomos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neatitinkančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tai, kad A. M. suprato, jog važiuoja būtent degtinės krovinio, matyti iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. A. M. parodė, kad iš jam į kelionę pateiktų dokumentų pamatė, jog reikės važiuoti pasiimti degtinės „Stoličnaja“. Degtinė yra akcizais apmokestinama prekė, kuria disponavimo tvarka yra numatyta teisės aktuose. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. M. (taip pat kitas nuteistasis R. J.) pažeidė disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 pavirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose nedenatūruotą ir denatūruotą etilo alkoholį, falsifikuotus ar kontrabandinius alkoholio produktus ir tabako gaminius, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, 7 straipsnį, 8 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 7 punktus, 9 straipsnio 6–8 dalis, 15 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 821 „Dėl akcizų įstatymo nuostatų įgyvendinimo“ (2010 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 577, įsig. 2010 m. gegužės 28 d., redakcija) nustatytą tvarką dėl akcizais apmokestinamų prekių sandėlio steigimo, akcizais apmokestinamų prekių laikymo, gaminimo, perdirbimo, saugojimo, gabenimo, nebūdamas akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininku, registruotu bei neregistruotu prekybininku ir įmonės, turinčios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų, atstovu. Byloje nustatyta, kad nuteistieji disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis (alkoholiu), už kurias akcizo mokėjimas buvo laikinai atidėtas ir kurios turėjo būti pristatytos iš Latvijos Respubliką į Austriją. Gabenant šias prekes per Lietuvos Respublikos teritoriją, joms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas. Degtinės krovinio atgabenimas į Lietuvą ir nepristatymas jo į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, suponuoja prievolės mokėti taikytiną akcizą atsiradimą. Nuteistojo A. M. gynėjo skundo argumentus, kad jo ginamasis negalėjo žinoti, kad prekės nebus pristatomos į apmokestinamų akcizais prekių sandėlį, paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad A. M., priėmęs degtinės krovinį Latvijos Respublikoje, nepristatė jo nei į Austriją, nei į Lietuvos Respublikoje esantį apmokestinamų akcizais prekių sandėlį, o pristatė į aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), kuria pagal nuomos sutartį naudojosi UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo R. J..

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantų prašymas išteisinti R. J. ir A. M. dėl jiems kaltinimo inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, padarymo, motyvuojant tuo, kad byloje nėra įrodyta, kad jie padarė šias nusikalstamas, atmetami kaip nepagrįsti.

R. J. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. rudenį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu pagamino netikrą dokumentą – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), šiame vairuotojo pažymėjime panaudodamas tikrus piliečio B. G. asmens duomenis (gimimo metus, asmens kodą) ir kito asmens – A. M. fotonuotrauką ir šį žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą panaudojo 2010 m. spalio 20 d. naktį teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), jį perduodamas A. M. ir A. Š. (kurio atžvilgiu byla nutraukta šiam mirus) ir nurodydamas jiems šį netikrą vairuotojo pažymėjimą pateikti nusikalstamu būdu įgyjant degtinės krovinį iš Latvijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje. Taigi R. J. buvo kaltinamas pagaminęs ir panaudojęs netikrą vairuotojo pažymėjimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, laikė nustatytu, kad R. J. panaudojo žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą, tačiau pažymėjo, jog byloje surinkti įrodymai negali objektyviai patvirtinti R. J. inkriminuoto šio dokumento neteisėto pagaminimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas R. J. inkriminuotą vieną iš BK 300 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų neteisėto dokumento disponavimo veiksmų – netikro vairuotojo pažymėjimo pagaminimą – pašalino iš kaltinimo. Nesant prokuroro skundo (BPK 320 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su R. J. inkriminuoto vieno iš BK 300 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų neteisėto dokumento disponavimo veiksmų – netikro vairuotojo pažymėjimo pagaminimo – pašalinimu iš kaltinimo.

Pašalinus iš kaltinimo pirmiau nurodytą aplinkybę, R. J. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad tik panaudojo žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą. Tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką, jeigu kaltininkas pats neklastoja, o tik pasinaudoja suklastotu dokumentu, jo veika kvalifikuojama tik kaip sukčiavimas, nes pasinaudojimas suklastotais dokumentais įeina į sukčiavimo sudėtį kaip nusikaltimo padarymo būdas, kaip apgaulės priemonė siekiant užvaldyti ar įgyti teisę į svetimą turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-213/2009). Kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse numatytų nusikalstamų veikų sutaptį tais atvejais, jeigu jis pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nenustatyta, kad R. J. pagamino netikrą vairuotojo pažymėjimą, o nustatyta, jog jis netikrą vairuotojo pažymėjimą panaudojo 2010 m. spalio 20 d. naktį teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), jį perduodamas A. M. ir A. Š. (kurio atžvilgiu byla nutraukta šiam mirus) ir nurodydamas jiems šį netikrą vairuotojo pažymėjimą pateikti nusikalstamu būdu įgyjant degtinės krovinį iš Latvijos Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“. Šie nuteistojo R. J. veiksmai (kartu su kitais veiksmais) pirmosios instancijos teismo jau yra kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl papildomai pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nekvalifikuotini.

Taigi pirmosios instancijos teismas, R. J. padarytą veiką kvalifikavęs kaip nusikaltimų sutaptį pagal 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. nuteistojo R. J. veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies ir BK 300 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina į BK 182 straipsnio 2 dalį bei R. J. skirtina tokio paties dydžio bausmė, kokia už šią nusikalstamą veiką (BK 182 straipsnio 2 dalis) buvo paskirta pirmosios instancijos teismo.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo A. M. gynėjo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, kitas aplinkybes, liečiančias civilinio ieškinio išsprendimo klausimą, neįvertino bylos duomenų jų patikimo aspektu. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad civilinio ieškinio klausimas nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas labai kruopščiai, šiam tikslui buvo atidedami teismo posėdžiai, renkami papildomi duomenys, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas šį klausimą išsprendė netinkamai. Gynėjas skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje civilinis ieškinys buvo grindžiamas BK 199² straipsnio 1 dalimi, todėl išteisinus A. M. dėl šios veikos, civilinis ieškinys jo atžvilgiu paliktinas nenagrinėtu, taip pat nepriteistinos proceso išlaidos. Taigi iš šių skundo argumentų matyti, kad civilinio ieškinio ir priteistų proceso išlaidų nepagrįstumą gynėjas labiau sieja su išteisinamojo nuosprendžio priėmimu. Teisėjų kolegijai atmetus apeliantų argumentus dėl išteisinimo ir padarius išvadą, kad A. M. ir R. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai ir teisėtai nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu, taip pat nepriteisti proceso išlaidų.

Bausmė nuteistajam A. M. paskirta įvertinus tai, kad jis padarė du baigtus tyčinius sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnis), anksčiau neteistas, neturi kriminalinės praeities, nuo nusikaltimų padarymo praėjo daugiau nei metai, nėra duomenų, kad per tą laiką jis būtų patrauktas baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, į psichiatrinę ar narkologinę įskaitas neįrašytas. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o nustatė vieną sunkinančią aplinkybę – nusikaltimai padaryti bendrininkų grupe, tačiau atsižvelgė į A. M. antraeilį vaidmenį bendrininkų grupėje, taip pat į tai, kad nusikalstamos veikos nesukėlė didelių neigiamų pasekmių, savininkas savo turtą atgavo, civilinio ieškinio dėl negautų 183 degtinės butelių nepareiškė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai už sunkiausią padarytą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskyrė vienintelę sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko mažesnį nei jos vidurkis, o už nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kurios dydis taip pat žemesnis nei jos vidurkis (BK 47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės pirmosios instancijos teismo subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, nepažeidžiant BK 63 ir 65 straipsnių reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atidedant jos vykdymą (BK 75 straipsnis).

Bausmė nuteistajam R. J. paskirta įvertinus tai, kad jis padarė du sunkius tyčinius baigtus nusikaltimus (BK 11 straipsnis), ankščiau teistas du kartus, teistumai išnykę, psichiatrijos ligoninėje nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas, dirba, turi šeimą, gyvenamąją vietą, nuo nusikaltimų padarymo praėjo daugiau nei metai, nėra duomenų, kad per tą laiką jis būtų patrauktas baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, tačiau nustatė vieną sunkinančią aplinkybę – nusikaltimai padaryti bendrininkų grupe, atsižvelgė į jo pagrindinį vaidmenį bendrininkų grupėje, taip pat į tai, kad nusikalstamos veikos nesukėlė didelių neigiamų pasekmių, savininkas savo turtą atgavo, civilinio ieškinio dėl negautų 183 degtinės butelių nepareiškė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai už sunkiausią nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskyrė vienintelę sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis žemesnis nei jos vidurkis, o už nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kurios dydis taip pat žemesnis nei jos vidurkis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atidedant jos vykdymą (BK 75 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, BK 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendį pakeisti:

R. J. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, naujai paskirtą bausmę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 199² straipsnio 1 dalį subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir R. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 250 MGL dydžio (9 415 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant R. J. per 6 (šešis) mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos atlyginti teismo priteistą turtinę žalą valstybei ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.