- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-01-17
- Bylos Nr.
- 2K-44/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Benediktas Stakauskas
- Nuteistasis
- J. Ž., A. D., D. B.
- Kategorijos
- 1.2.14.8Sukčiavimas (BK 182 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu už Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų įgijimą apgaule:
už 147 241 Lt – dvejiems metams;
už 148 629 Lt – dvejiems metams keturiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
Iš nuteistųjų A. D., J. Ž. ir D. B. solidariai Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 295 470 Lt.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti D. B. ir A. D., o A. L. išteisinta, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo J. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. Ž. nuteistas už tai, kad bendrininkų grupe su A. D. ir D. B. 1997 m. sausio–vasario mėnesių laikotarpiu, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 147 241 Lt valstybės biudžeto lėšų:
A. D. ir D. B. 1997 m. sausio mėnesį įkalbėjo J. Ž. jo vadovaujamo ir valdomo juridinio asmens UAB ,,K“ (duomenys neskelbtini) vardu sukurti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apmokestintų prekių eksporto fikciją, pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) neteisėtus prašymus sugrąžinti tariamas PVM permokas ir taip apgaule įgyti valstybės biudžeto lėšas. Vykdydamas šį susitarimą, A. D. į UAB ,,P“ 1997 m. sausio 27 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. 145550 įrašė melagingus duomenis apie tai, kad UAB ,,P“ tariamai gabena UAB ,,K“ imtuvus su pozicionieriais ,,8700 LT” ir ,,8700” bei konverterius ,,GP 2353”, iš viso prekių už 1 933 961 Lt, ir nenustatytu laiku išrašė tikrovės neatitinkančius kasos pajamų orderių (duomenys neskelbtini) kvitus, tariamai liudijančius apie atsiskaitymą už pateiktas prekes. J. Ž. į UAB ,,K“ krovinio važtaraštį Nr. 851525 pats bei pasinaudodamas UAB ,,T“ muitinės tarpininkų paslauga į UAB ,,K“ muitinės deklaraciją ir 1997 m. sausio 30 d. CMR važtaraštį įrašė melagingus duomenis apie tai, kad UAB ,,K“ eksportuoja Baltarusijos piliečiui G. F. U., adresu: (duomenys neskelbtini), tariamai iš UAB ,,P“ įsigytus video tiunerius bei konverterius, iš viso prekių už 818 007 Lt, ir pateikė šiuos dokumentus Panevėžio teritorinės muitinės Centro postui. Panevėžio teritorinės muitinės Centro posto vyresniajam inspektoriui D. B., iš anksčiau pažinojusiam J. Ž., neatlikus krovinio muitinio tikrinimo muitinės išvykimo įstaigoje, o pasitikėjus J. Ž. pateiktais duomenimis, 1997 m. sausio 30 d. įregistravus UAB ,,K“ eksporto deklaraciją, suteikus jai Nr. (duomenys neskelbtini), D. B., A. D. ir J. Ž. nuvyko į Vilniaus teritorinės muitinės postą, ten J. Ž. automobiliu (duomenys neskelbtini), kuris negabeno jokio krovinio, pervažiavo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir netrukus sugrįžo atgal. A. G. UAB ,,K“ eksporto deklaracijos (duomenys neskelbtini) 5-jame egzemplioriuje, langelyje ,,I paskirties įstaigos tikrinimas (tranzitas)”, padarė žymas: ,,1997-01-30” ir “patikrinta”, nurodžiusi muitinio tikrinimo ir tikrinimo rezultatų kodus 33/11, o tai pagal 1996 m. spalio 31 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsakymu Nr. 514 patvirtintus muitinio tikrinimo būdų ir rezultatų klasifikatorius reiškė: ,,suskaičiuotos visos prekių siuntą sudarančios prekės / pažeidimų nenustatyta”; padarė žymas apie krovinio muitinį tikrinimą eksporto deklaracijos tranzito šaknelėje, patvirtino šiuos duomenis savo parašais bei muitinės spaudu ir įregistravo eksporto procedūrą, kaip baigtą, išvežamų krovinių registravimo žurnale. J. Ž., žinodamas, kad eksporto dokumentuose nurodytos prekės nebuvo eksportuotos, UAB ,,K“ apskaitoje nėra juridinę galią turinčių PVM sąskaitų–faktūrų, kuriose būtų išskirta prašoma grąžinti PVM permokos suma, todėl UAB ,,K“ neįgijo teisės susigrąžinti PVM permokos, kaip įmonės vadovas, patvirtino parašais melagingus duomenis, įrašytus UAB ,,K“ 1997 m. sausio mėnesio PVM deklaracijoje ir 1997 m. vasario 5 d. prašyme grąžinti PVM permoką, kuriuose buvo nurodyta, kad UAB ,,K“ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 147 241 Lt dydžio PVM permoka, susidariusi tariamai eksportavus prekes į Baltarusiją ir pritaikius šioms prekėms 0 proc. PVM tarifą. Panevėžio apskrities VMI netinkamai atlikus patikrinimą, be to, dėl apgaulės patikėjus suklastotais UAB ,,K“ eksporto dokumentais, priėmus sprendimą grąžinti prašomą PVM permokos sumą ir 1997 m. vasario 11 d. mokėjimo pavedimu Nr. 186 pervedus į UAB ,,K“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) 147 241 Lt, J. Ž. 1997 m. vasario 13 d. čekiu iš šios sąskaitos tariamai prekėms pirkti paėmė 60 000 Lt ir šią sumą tyrimu nenustatytomis proporcijomis pasidalijo su D. B. ir A. D., t. y. A. D. paėmė iš J. Ž. ne mažesnę negu 8000 JAV dolerių (32 000 Lt) sumą, kurią pasidalijo su D. B., t. y. D. B. gavo ne mažesnę nei 3500 JAV dolerių (14 000 Lt) sumą. Likusia apgaule užvaldytos sumos dalimi laisvai disponavo J. Ž. savo įmonės interesais.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis J. Ž. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų skundo argumentų, be to, savo sprendimą pagrindė netirtomis byloje aplinkybėmis.
Kasatorius neigia sukčiavimo būdu pasisavinęs svetimą turtą ir nurodo, kad byloje nesurinkta neginčytinų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismų sprendimai iš esmės pagrįsti neva nustatyta aplinkybe, kad prekių eksportas buvo fiktyvus, t. y. vyko tik popieriuje, bet ne realiai. Šią klaidingą išvadą teismai grindžia UAB ,,P“ ir UAB ,,V“ tarpusavio ūkiniais santykiais, t. y. ta aplinkybe, kad UAB ,,V“ 1996–1997 metais nevykdė jokios veiklos, nemokėjo mokesčių, prekių judėjimas buhalterijoje neužfiksuotas. Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad iš tikrųjų UAB ,,P“ radijo detalių iš UAB ,,V“ nepirko, todėl padarė išvadą, kad ir UAB ,,K“ negalėjo kitą dieną gauti šių prekių. Tačiau kasatorius teigia, kad UAB ,,P“, parduodama prekes UAB ,,K“, įformino visus reikalingus dokumentus, kurie tuo metu įprastai buvo naudojami, PVM važtaraščiuose buvo išskirtas.
Kasatorius nurodo, kad 1997 metais verslo praktika ir santykiai iš esmės skyrėsi nuo šių dienų: apskaita įmonėse buvo vedama ne taip griežtai, dėl dažnos įstatymų ir kitų norminių aktų kaitos buvo daroma daug klaidų. Tai patvirtino ir VMI specialistai, nurodydami, jog tuo metu reikalavimai patikrinimui grąžinant PVM už eksportuotas prekes nebuvo itin dideli. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1996 m. sausio 23 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. I-1185 12 straipsnyje nurodyta, kad ,,PVM už prekes ir paslaugas galėjo būti apskaičiuojamas pardavėjui (paslaugos tiekėjui) išrašius pirkėjui (paslaugos gavėjui) sąskaitą–faktūrą arba kitą dokumentą už parduodamas prekes (teikiamas paslaugas); sumokėjus į kasą pinigus, kai neišrašoma sąskaita–faktūra; importo mokesčiams apskaičiuoti nustatyta tvarka, kai prekės importuojamos“. Kasatoriaus nuomone, ši įstatymo norma patvirtina, kad UAB ,,P“ ir UAB ,,K“, įformindamos prekių pirkimą pardavimą ir atlikdamos atsiskaitymus grynais pinigais, PVM įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vis tiek padarė išvadą, kad išrašyti sąskaitas–faktūras buvo būtina. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra nei vieno neginčytino įrodymo, jog UAB ,,K“ realiai negavo prekių iš UAB ,,P“. Be to, mano, kad negalima laikyti įrodymais aplinkybių, kurios įvertintos neobjektyviai, t. y. neatsižvelgiant į tuometines verslo sąlygas.
Kasatorius pripažįsta, kad įmonės apskaitos dokumentus tvarkė ne itin kruopščiai ir tvarkingai, todėl mano, kad iš bylos duomenų galima padaryti tik vieną išvadą, kad įmonės apskaita buvo vedama aplaidžiai, t. y. jo veika galėtų atitikti BK 220, 223 straipsnių sudėtis, o ne BK 182 straipsnyje numatytą sukčiavimą, nes jo veiksmuose nebuvo tyčios apgaule pasisavinti svetimą turtą. Byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Teismai nepagrįstai atmetė kasatorių teisinančius įrodymus ir rėmėsi tik tais, kurie jį neva kaltina. Teismas nesirėmė liudytojo V. P. parodymais vien dėl to, kad duodamas parodymus praėjus šešeriems metams jis suklydo dėl nereikšmingų detalių, o A. D. ir jo parodymus įvertino kaip melagingus vien dėl to, kad jų parodymai šiek tiek skyrėsi dėl iškrovimo aplinkybių. Kasatoriaus neva buvusį susitarimą su A. D. paliudijo tik D. B., kurio parodymai remiasi tik nuogirdomis. Teismai nepagrįstai vadovavosi jo bei A. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes nuosprendis turi būti grindžiamas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnis). Kasatorius teigia, kad buvo priverstas duoti parodymus prieš save, nes jis, niekuomet nebuvęs areštinėje, buvo gerokai išgąsdintas ir sugniuždytas, be to, tuo metu sunkiai sirgo tėvai, dukra mokėsi, o jis buvo vienintelis šeimos išlaikytojas. Taigi pareigūnai turėjo daug galimybių paveikti jį psichologiškai.
Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismas padarė išvadas dėl asmenų, kurių veiksmai nebuvo tiriami baudžiamojoje byloje, t. y. nurodė, kad dėl PVM grąžinimo kalti Panevėžio VMI specialistai. Taip teismas išėjo už apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų, nes nei viename skunde nebuvo prašoma nustatyti asmenų, nesančių proceso dalyviais, veiksmų teisėtumo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnio reikalavimų, paduoto skundo atmetimą motyvavo naujais teismo posėdžiuose netirtais ir nepatikrintais duomenimis, o tai pripažintina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kasatorius mano, kad tokia išvada galėjo būti padaryta tik patenkinus jo prašymą skirti ekspertizę siekiant nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusius įstatymus UAB ,,K“ pateiktų dokumentų Panevėžio VMI pakako priimti sprendimą dėl PVM grąžinimo. Teismas prašymą atmetė nurodydamas, kad specialistų išvadose visos aplinkybės ištirtos. Tačiau specialistams nebuvo užduoti klausimai, kuriuos užduoti ekspertams prašė kasatorius, be to, specialistų išvados neatsakė į klausimą, kurį nežinia kuo remdamasis išsprendė apeliacinės instancijos teismas. Kasatorius nurodo, kad 2002 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje neatsakyta į užduotus klausimus, tačiau padarytos išvados, kurių specialistas negalėjo nustatyti (išvadoje nurodyta, kad UAB „K“ pateikti dokumentai „neleido daryti išvadų, kad prekės išgabentos į Baltarusiją“). Kasatorius teigia, kad VMI specialistai ir negalėjo nustatinėti, ar buvo įvykdytas eksportas, ar ne. Pagal tuo metu galiojančias normas reikšminga buvo tik tai, ar pateiktų dokumentų visuma leidžia grąžinti PVM, ar ne. Kasatoriaus nuomone, Panevėžio VMI specialistai, grąžindami PVM permoką, patikrino pateiktus dokumentus pagal tuo metu galiojančius reikalavimus ir priėmė atitinkamus sprendimus. Apeliaciniame skunde kasatorius prašė skirti ekonominę ekspertizę ir nurodė klausimus, kurie turėtų būti užduoti ekspertams.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino...“. Šio straipsnio 2 dalies dispozicija numato kvalifikuojamąjį požymį: ,,Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino ...“.
BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti objektyvieji sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymiai yra alternatyvūs, todėl nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas, jei nustatomas bent vienas iš jų, toliau aptariamas tik svetimo turto įgijimas apgaule, nes tik tai aktualu šioje byloje. Svetimas, t. y. kitam asmeniui (tiek fiziniam, tiek juridiniam) nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe sandorių, paveldėjimo bei kitais įstatymo nustatytais pagrindais, t. y. teisėtai. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, pasekmė – turtas įgyjamas neteisėtai. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis patį turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir taip jie dėl suklydimo perduoda turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei arba laikinai valdyti. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (1995 m. birželio 28 d., Nr. I–974; 2004 m. balandžio 13 d., Nr. IX–2112) mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymą (1990 m. liepos 30 d., Nr. I–430; 2003 m. gruodžio 23 d., Nr. IX–1946) valstybės biudžetas yra Seimo patvirtintas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas. Valstybės biudžeto pajamas sudaro biudžete sukaupiamos lėšos, t. y. valstybės biudžeto pajamas, be kitų pajamų, sudaro ir pajamos iš mokesčių, gaunamų į valstybės biudžetą pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. PVM mokėtojai privalo į biudžetą sumokėti PVM. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatyta jo apskaičiavimo, mokėjimo į biudžetą bei grąžinimo tvarka (1993 m. gruodžio 22 d., Nr. I–345; 2004 m. sausio 15 d., Nr. IX–1960). Tik laikantis šio įstatymo nuostatų PVM mokėtojui gali būti grąžinama PVM permoka.
Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes apgaulė pasireiškė tuo, kad J. Ž., veikdamas su bendrininkais, suklastojo UAB ,,K” prekių pirkimo ir jų eksporto į Baltarusiją dokumentus, PVM deklaraciją, kurią pateikė VMI prašydamas grąžinti PVM permoką, ir dėl šios apgaulės iš valstybės biudžeto UAB ,,K” buvo nepagrįstai grąžinta tariama PVM permoka, pirmuoju atveju – 147 241 Lt, antruoju – 157 944 Lt. J. Ž. subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia buvo nukreipta užvaldyti valstybės biudžeto lėšas, t. y., klastodamas prekių pirkimo ir jų eksporto į Baltarusiją dokumentus, PVM deklaraciją, ją pateikdamas VMI prašydamas grąžinti PVM permoką, jis suvokė, kad prekių nepirko, už jas PVM nemokėjo, tų prekių neeksportavo, todėl jokios PVM permokos nebuvo, o prašydamas ją neteisėtai grąžinti numatė, kad tuo padarys turtinę žalą valstybės biudžetui, ir to siekė.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti išsamūs duomenys ir motyvai, kuriais remiantis teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad J. Ž., veikdamas su bendrininkais, tyčia apgaulės būdu iš valstybės biudžeto užvaldė pirmuoju atveju – 147 241 Lt, antruoju – 157 944 Lt. Kiekvienu atveju ši suma viršija 250 MGL (250 MGL x 125 Lt = 31 250 Lt), todėl tai yra didelės vertės turtas (BK 190 straipsnis), ir šis požymis daro sukčiavimą kvalifikuotą, taigi kiekviena nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas kasatoriui pritaikytas tinkamai.
Dėl BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, jog nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais duomenimis, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis), perskaityti rašytinius įrodymus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal senojo BPK normas, o jį tęsiant, įsigaliojus naujajam BPK, taikytos šio kodekso normos. BPK 184 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos manydamas, kad liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus. BPK 276 straipsnis nustato, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai. Įstatymų leidėjas nustato skirtingą reikšmę kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo teisėjui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei prokurorui. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta: ,,Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas“. Remdamasi šia įstatymo nuostata teisėjų kolegija konstatuoja, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o tik šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Teismas, siekdamas patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kaltinamojo D. B. parodymus, specialisto išvadą, rašytinius įrodymus), perskaitė kaltinamųjų J. Ž. ir A. D. pirminius parodymus, duotus ikiteisminį tyrimą atlikusiam pareigūnui (tada jie pripažino esmines bylos aplinkybes, jog sukčiavimo būdu užvaldė valstybės biudžeto lėšas), nes jie iš esmės skyrėsi nuo jų parodymų, duotų teisme. Šie J. Ž. ir A. D. parodymai patvirtino kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir teisingumą, kuriais teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti. Kaltinamojo J. Ž. versiją teisme, kad pirminiai jo parodymai buvo išgauti dėl psichologinio poveikio, teismas tikrino ir motyvuotai ją paneigė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimo, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nepažeidė.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, kasatorius nenurodė, kokios bylos aplinkybės neišnagrinėtos.
Byloje surinktus įrodymus teismai įvertino teisingai, nes jų vertinimas pagrįstas išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, todėl atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina bei jais remiantis nustato faktines bylos aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinis teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti įrodymų kasacinis teismas neturi teisės. Kasatorius pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymų vertinimą ginčijo ir apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas apelianto prašymą skirti ekspertizę siekiant nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusius įstatymus UAB ,,K“ pateiktų dokumentų Panevėžio VMI pakako priimti sprendimą dėl PVM grąžinimo, atmetė pagrįstai, nes ši aplinkybė neturi esminės reikšmės kasatoriaus atsakomybei. Šios aplinkybės nustatymas turėtų esminę reikšmę sprendžiant, ar Panevėžio VMI pareigūnai pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimą grąžinti PVM UAB ,,K“, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Aptariant kasatoriaus veikos kvalifikavimą jau buvo minėta, kad apgaulė šioje byloje pasireiškė tuo, kad J. Ž., veikdamas su bendrininkais, suklastojo UAB ,,K” prekių pirkimo ir jų eksporto į Baltarusiją dokumentus, PVM deklaraciją, kurią pateikė VMI prašydamas grąžinti PVM permoką ir dėl šios apgaulės iš valstybės biudžeto UAB ,,K” buvo nepagrįstai grąžinta tariama PVM permoka. Dėl J. Ž. kasaciniame skunde minimų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė apeliacinėje nutartyje. Kasatorius neteisus, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinio skundo atmetimą motyvavo naujais teismo posėdžiuose netirtais ir nepatikrintais duomenimis, nes šie duomenys (prekių gabenimo važtaraščiai) buvo ištirti, ir teismas, išanalizavęs 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, konstatavo, kad šių nuostatų grąžinant PVM nebuvo laikomasi. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo. Kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatoriaus motyvai, kuriais jis ginčija žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymų vertinimą, paliekami nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo J. Ž. kasacinį skundą atmesti.