Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. (R.) L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui R. L. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. L. privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 2856,08 Eur žalą dėl nukentėjusiosios V. B. gydymo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2-ojo PK Kriminalinės policijos skyrius atliko ikiteisminį tyrimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Pasak ieškovo, įtariamojo R. L. nusikalstamais veiksmais buvo sužalota nukentėjusioji V. B., kuri dėl patirtų sužalojimų gydyta asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Šios sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau - PSDF) biudžeto lėšų. Suteiktų paslaugų kaina - 2856,08 Eur. 2011-01-19 d. (data ištaisyta į 2011-09-09) Vilniaus miesto prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nustačius nežymų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 139 str. 1 d., tačiau ši veika yra priskirta privataus kaltinimo bylų kategorijai. Atsakovui R. L. 2015-04-29 buvo siųstas raginimas savanoriškai atlyginti žalą padarytą PSDF biudžetui, tačiau žala iki šiol nėra atlyginta. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė prašė ieškinio senaties terminą, jei jis buvo praleistas, atnaujinti, laikant, jog jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atsakovas R. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti CK 1.125 str. 8 p. numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį ieškiniams dėl žalos atlyginimo. Nurodė, kad ieškovas apie patirtą žalą žinojo arba turėjo sužinoti ne vėliau nei tuo metu, kai V. B. buvo suteiktos gydymo paslaugos, tačiau į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. liepos mėn., t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Taip pat teigė, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes nėra įrodytos būtinos atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (CK 6.246-6.249 str.). Atsakovas nėra pripažintas kaltu dėl jam pateikto įtarimo dėl V. B. sveikatos sužalojimo, todėl jo manymu, veiksmai negali būti laikomi nusikalstamais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, atnaujino ieškovui terminą ieškiniui pateikti, priteisė iš atsakovo R. L. ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2856,08 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2015-07-17) nuo įsiskolinimo dydžio (2856,08 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat į valstybės pajamas iš atsakovo priteisė 3,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bei 64 Eur žyminio mokesčio. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro 2011-01-19 (taisyta į 2011-09-09) nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-893-10 buvo nutrauktas, kadangi nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių įtariamojo R. L. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 1 d., padarymo, taip pat dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d. požymių. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog R. L. 2010-03-11 d. apie 20.00 val., 2010-03-13 d. apie 14.00 val., 2010-03-16 d. apie 16.00 val., 2010-04-09 d. apie 14.00 val., namuose, būdamas neblaivus tyčia sudavė savo žmonai V. B. ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas pastarajai fizinį skausmą. Taip pat, jis 2010-07-20 d. apie 16.00 val. namuose, būdamas neblaivus tyčia sudavė savo žmonai V. B. ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, dėl ko pastaroji pargriuvo ir patyrė kairio žastikaulio proksimalinio galo lūžį, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusioji V. B. nuo 2010-05-13 iki 2010-08-12 kreipėsi į medicinines įstaigas, kuriose jai buvo suteiktos medicininės paslaugos, apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų ir sudaro 2856,08 Eur. Ieškovas kreipėsi su raginimu atlyginti žalą privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, tačiau atsakovas žalos nurodyta tvarka ir terminais PSDF geruoju neatlygino. Iš įrodymų visumos teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmuose yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, o jo atsikirtimai į ieškinį neįrodyti. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl BK 138 str. 1 d. numatytos veikos, nes nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, o dėl fizinio skausmo sukėlimo bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo V. B. pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nustatytas aplinkybes, kad ieškovas ikiteisminiame tyrime 2010-12-20 pareiškė 9861,46 Lt (2856,08 Eur) civilinį ieškinį, reikalavimo dėl žalos atlyginimo nebuvo atsisakęs, apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą nebuvo informuotas, praleido terminą tik 9 mėn., teismas laikė sudarančiomis pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu ieškiniu siekiama apginti viešąjį interesą, kuris užtikrintų privalomojo sveikatos draudimo fondo pajamas, į ieškovo elgesį, protingumo kriterijų, - šiuo konkrečiu atveju konstatavimas, jog ieškinio senaties terminas pasibaigė ir neatnaujintinas, neatitiktų šio instituto paskirties bei tikslų, todėl atnaujino ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl 2856,08 Eur žalos atlyginimo pareiškimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas R. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-10-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškovo ieškinį dėl žalos iš atsakovo priteisimo atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nesutinka, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties. Teigia, kad priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nutraukta ieškinio senaties termino eiga prasidėjo iš naujo. Ieškovas, veikdamas, kaip pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, 2010-12-20 ikiteisminiame tyrime pateikęs civilinį ieškinį, turėjo galimybę ir privalėjo domėtis ikiteisminio tyrimo eiga, bei sužinoti apie šio ikiteisminio tyrimo nutraukimą, nepraleisdamas CK nustatyto ieškinio senaties termino. Atkreipė dėmesį, jog ikiteisminis tyrimas dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų turi būti baigtas ne vėliau nei per šešis mėnesius, todėl ieškovas, rūpindamasis savo teisių įgyvendinimu, turėjo pats kreiptis į prokurorą ar ikiteisminio tyrimo įstaigą. Pažymėjo, kad ieškovas turi teisės skyrių, kuriame dirba šeši kvalifikuoti teisės specialistai. Apelianto įsitikinimu, teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002, kadangi nesutampa minėtos kasacinio teismo nagrinėtos ir šios bylos faktinės aplinkybės. Šiuo atveju, neegzistavo objektyvios priežastys, kurios galėjo sutrukdyti ieškovui domėtis ikiteisminio tyrimo eiga ir sužinojus apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą laiku pareikšti ieškinį atsakovui civiline tvarka, nepraleidžiant ieškinio senaties terminų. Taip pat teigia, jog nesutampa ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007 nagrinėtos ir šios bylos faktinės aplinkybės. Šioje byloje viešasis interesas neegzistuoja. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas net ir sužinojęs, jog yra praleidęs ieškinio senaties terminą, teikė atsakovui pretenziją, o ieškinį pareiškė po daugiau nei dviejų su puse mėnesių po pretenzijos atsakovui išsiuntimo. Pažymi, kad atsakovas 2015-05-11 atsakyme į pretenziją nurodė, jog nesutinka atlyginti žalą ieškovui, nes jo reikalavimas pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Sutrumpinto ieškinio senaties termino praleidimą esamoje situacijoje laiko ženkliu, todėl mano, jog jis negali būti atnaujinamas remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepime prašo atmesti apelianto R. L. apeliacinį skundą, kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyta pareiga ar konkretus terminas, kuriam praėjus ieškovas pats turėtų kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą. Pasak ieškovo, jis ieškinio civilinio proceso tvarka negalėjo pareikšti dėl nuo ieškovo valios nepriklausančių priežasčių. Taip pat paaiškino, jog ieškovas raginimus savanoriškai atlyginti žalą siunčia visais atvejais, siekdamas suteikti asmeniui galimybę ne teismine tvarka atlyginti padarytą žalą ir išvengti galimų papildomų bylinėjimosi išlaidų. Pasak ieškovo, tokie veiksmai turėtų būti vertinami kaip protingi ir sąžiningi bei nereiškiantys, jog ieškovas nepagrįstai delsia ar atsisako savo teisės. Atkreipė dėmesį, jog apelianto nurodomo 2015-05-11 atsakymo į pretenziją ieškovas negavo, apeliantas šio rašto kopijos teismui nepateikė. Ieškovo manymu, 9 mėnesių ieškinio senaties praleidimo laikas turėtų būti vertinamas susietai su 3 metų ieškinio senaties terminu, todėl laiko, jog jis praleistas santykinai nedaug. Pažymėjo, kad apeliantas nenurodė prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos, nepateikė prašymą pagrindžiančių duomenų, todėl mano, jo toks prašymas negali būti tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad 2010-03-30 bei 2010-04-20 pradėti ikiteisminiai tyrimai byloje Nr. 13-1-00893-10 (numeris suteiktas sujungus du ikiteisminius tyrimus) dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 138 str. 1 d. (nesunkaus sveikatos sutrikdymo) ir 145 str. 1 d. (grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimo), t. y. dėl to, kad 2010-03-16, apie 16.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), R. L. grasino nužudyti savo sugyventinę V. B. ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas; taip pat dėl to, kad 2010-04-09 tame pačiame bute, R. L., grasindamas savo žmonai V. B., naudojo fizinį smurtą jos atžvilgiu ir sulaužė kairę ranką. 2010-04-28 pranešimas apie įtarimą atsakovui R. L. įteiktas dėl penkių epizodų (įtariamas tuo, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą ir grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro 2011-01-19 (taisyta į 2011-09-09) nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-893-10 nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimų, numatytų BK 145 str. 1 d. požymių, taip pat dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, pagrindžiančių įtariamojo R. L. kaltę dėl nusikaltimo, numatyti LR BK 138 str. 1 d., padarymo. V. B. išaiškinta, jog dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo ji turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Vilniaus teritorinė ligonių kasa 2015-07-17 kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. L. PSDFV biudžetui padarytą žalą dėl nukentėjusios V. B. gydymo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės vienu argumentu, - nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties, t.y. kad yra pagrindas ieškovui atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimui dėl žalos iš atsakovo priteisimo pareikšti.

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas – atnaujinamas. CK nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012, 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-265/2009). Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, kad teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2014 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014).

Nagrinėjamu atveju, sutiktina su apelianto argumentais, kad valstybės institucijai, kuriai teisės aktais pavesta vykdyti teisės aktų pavestas PSDF biudžeto vykdymo ir jo lėšų naudojimo funkcijas, turi būti keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai. Tačiau griežtesnių standartų taikymas nereiškia, kad tokiais atvejais praleisto senaties termino atnaujinimas iš viso negalimas.

Šioje byloje svarbu įvertinti tai, kad ieškovas buvo pareiškęs civilinį ieškinį atsakovui ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenys, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą 2011-10-18 buvo išsiųstas tik V. B. ir R. L.; ieškovas apie nutarimą informuotas nebuvo. Tokią informaciją ieškovas gavo 2015-04-16. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybės, kad ieškovas ilgą laiką nesidomėjo ikiteisminio tyrimo eiga negalima prilyginti tiems atvejams, kuomet reikalavimai apskritai nepareiškiami, t.y. neišreiškiama pozicija dėl teisės pažeidimo ir savo teisių gynimo. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo nutraukimo metu, tiek šiuo metu galiojančio Baudžiamojo proceso kodekso 214 straipsnio 3 dalis numato, jog apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą (...) pranešama įtariamajam, jo atstovui, gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams išsiunčiant sprendimų nuorašus. Taigi, ieškovas turėjo pagrįstą lūkestį, jog ikiteisminio tyrimo institucija, vykdydama teisės aktuose numatytus reikalavimus, informuos ieškovą apie jam reikšmingą procesinį sprendimą. Apelianto nurodoma aplinkybė dėl įstatyme nustatytų ikiteisminio tyrimo terminų nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas turėjo žinoti tikslų ikiteisminio tyrimo pabaigos laiką, juolab baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę šiuos terminus pratęsti, kas buvo padaryta ir šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl savo paties nerūpestingumo, t.y. dėl savo paties kaltės.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Teigia, kad teismas rėmėsi suformuota teismų praktika bylose, kuriose nagrinėjamos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamų; ir kad šiuo atveju viešasis interesas neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

Pažymėtina, kad viešuoju interesu pripažįstama asmens, visuomenės ir valstybės teisės ir teisėti interesai. Valstybės turtiniai interesai (konkrečiu atveju - valstybės lėšų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudojimas), reiškia naudos siekimą visos visuomenės gerovės užtikrinimui, todėl yra vieši. Vilniaus teritorinė ligonių kasa, kaip privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija išieškodama PSDF biudžetui padarytą žalą, užtikrina apdraustųjų sveikatos draudimu teises ir įgyvendina valstybės socialinės apsaugos funkciją, taigi, įgyvendina viešojo intereso apsaugą privalomojo sveikatos draudimo srityje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgiant į tai, jog reiškiamu reikalavimu siekiama apginti viešąjį interesą, į ieškovo elgesį, protingumo kriterijų, šiuo atveju ieškinio senaties termino neatnaujinimas neatitiktų šio instituto paskirties bei tikslų.

Taip pat teisėjų kolegijos teismo nuomone, 9 mėnesių ieškinio senaties praleidimo laikas turėtų būti vertinamas susietai su 3 metų ieškinio senaties terminu, todėl laiko, jog jis praleistas santykinai nedaug.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų nepasisakytina. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Vadovaudamasis aukščiau nustatytomis faktinėmis aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo R. L. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.