Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo V. Z. bankroto byloje, suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl fizinio asmens mokumo plano atitikties įstatymo nustatytiems reikalavimams.

Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ) paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus iš visos nemokios įmonės turto masės) tikslai nėra tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą, o šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, kurios turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius, bei jų įgyvendinimo tvarka. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-04 nutartimi V. Z. iškelta bankroto byla bei nustatytas keturių mėnesių terminas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti, bankroto administratoriumi paskirtas M. T. (II T., b. l. 34-38). 2014-11-06 nutartimi patvirtintas V. Z. kreditorius Danske Bank A/S Lietuvos filialas su 1 258 619,75 Lt (364 521,48 EUR) dydžio finansiniu reikalavimu (II T., b. l. 52-53). 2014-12-18 administratorius M. T. (toliau – Administratorius) pateikė teismui prašymą patvirtinti V. Z. mokumo atkūrimo planą, nurodė, kad 2014-12-02 įvyko pirmasis kreditorių susirinkimas, kuriame kreditorius Danske Bank A/S Lietuvos filialas išsakė pastabas bei pasiūlymus dėl pateikto plano projekto. Atsižvelgiant į kreditoriaus pastabas, buvo pateiktas patikslintas planas, tačiau 2014-12-10 antrojo pakartotinio susirinkimo metu buvo nutarta nepritarti V. Z. patikslintam planui, t. y. kreditorius nepritarė siūlomai administravimo išlaidų sąmatai, taip pat siūlomam 2,5 metų plano įgyvendinimo laikotarpiui. Administratorius su banko siūlymais nesutinka ir prašo patvirtinti V. Z. patikslintą mokumo atkūrimo planą (II T., b. l. 58-60), išvadoje patikslinto fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto įgyvendinimo galimybių nurodė, kad planas atitinka įstatymo reikalavimus ir gali būti įgyvendintas, todėl turėtų būti patvirtintas (II T., b. l. 68-72).

Teismui pateiktame tvirtinti patikslintame 2014-12-02 Fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekte (toliau – Atkūrimo planas) nurodyta, kad:

1) V. Z. nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi Danske Bank A/S Lietuvos filialu nulėmė verslo projekto (žemės sklypo paskirties keitimo) nesėkmė, taip pat pasikeitusios rinkos sąlygos (nekilnojamojo turto vertės sumažėjimas dėl ekonomikos nuosmukio):

V. Z. kreditoriniai įsipareigojimai atsirado 2007-09-04 Kredito sutarties Nr. BPGEL390701741, sudarytos su Danske Bank A/S Lietuvos filialu, pagrindu, pagal kurią V. Z. buvo suteiktas 253 127 EUR dydžio kreditas žemės sklypo pirkimui ir gyvenamojo namo statybai 39 metų laikotarpiui. V. Z. dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių laiku neparengus detaliojo plano ir negalint laiku įvykdyti Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, 2009-08-07 buvo sudarytas susitarimas Nr. BPGEL390701741-P-1 dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo kredito paskirtis pakeista į žemės sklypo pirkimą, o galutinis kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2011-09-04; taip pat po įvykusio teisminio ginčo su Danske Bank A/S Lietuvos filialu 2012-06-27 buvo sudaryta taikos sutartis (civilinės bylos Nr. 2-270-734/2012), kurioje užfiksuotas V. Z. skolos bankui dydis – 207 945,85 EUR negrąžinto kredito ir 5 627,43 EUR palūkanų, aptarti įsipareigojimai pakeisti žemės sklypo paskirtį ir sklypą parduoti bei gauti lėšų kredito grąžinimui, taip pat kartu su sklypo bendrasavininku T. M. mokėti bankui po 600 Lt sumą kas mėnesį, kurie iki šiol nėra įvykdyti dėl įvairių biurokratinių kliūčių, žemės sklypas nėra parduotas, įmokos bankui dėl nepakankamų pajamų taip pat nebuvo mokamos. Remiantis atliktu žemės sklypo vertinimu, 2013-10-10 duomenimis, jo vertė buvo 520 000 Lt, o V. Z. nuosavybės teise priklauso tik ½ dalis sklypo, todėl jį pardavus V. Z. vis tiek liktų skolingas kreditoriui dideles sumas, be to, dėl banko skaičiuojamų palūkanų V. Z. įsiskolinimas bankui vis didėja, o jo padengti, atsižvelgiant į gaunamas pajamas, nėra net teorinių galimybių.

2) Bankroto proceso laikotarpiu asmens pajamas sudarys darbo užmokestis UAB „Regroup projektavimas“ – 1 000 Lt per mėnesį bruto (845,50 Lt neto), pažymint, kad asmuo dės maksimalias pastangas gauti didesnį darbo užmokestį, kiek tai leis situacija darbovietėje, o esamoje situacijoje, V. Z. nuomone, netikslinga nutraukti darbo sutarties ir ieškoti kitos darbovietės;

Turimo turto sąrašą sudaro 260 000 Lt vertės ½ dalis žemės sklypo, 1 000 Lt vertės namų apyvokos daiktai, 1 000 Lt rūbai, 2 000 Lt baldai, 2 500 Lt grynieji pinigai nenumatytoms išlaidoms bei 8 Lt sąskaitoje laikomi grynieji pinigai, iš viso 266 508 Lt; šia suma asmuo disponavo 2014-09-04 bankroto bylos iškėlimo metu, po bankroto bylos iškėlimo sumokėjus bankroto administratoriui 2 450 Lt sumą, grynųjų pinigų likutis sudaro 50 Lt; nurodyto nekilnojamojo turto siūloma nepardavinėti;

3) Skolininkų asmuo neturi;

4) Plano 6 dalyje pažymima, kad bankrutuojantis asmuo yra sveikas, darbingo amžiaus, todėl numato atsiradus galimybei įsidarbinti geriau apmokamame darbe ir gauti papildomų lėšų, nedelsiant šia galimybe pasinaudoti;

5) Fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga 760 Lt per mėnesį, o asmens skaičiavimu, pagal FABĮ nuostatas (7 straipsnio 3 dalį) būtiniesiems poreikiams suma negali būti mažesnė nei 725,25 Lt ((850,50 x 20 proc.) + ((1 000 – 850,50) x 70 proc.); atsižvelgiant į bankrutuojančio asmens neto pajamų dydį, siūloma asmens būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą sumą mažinti iki 760 Lt;

6) Administravimo išlaidų sąmatą, norint pasiekti kompromisą su kreditoriumi, siūloma nustatyti bendra suma 7 500 Lt visam bankroto proceso laikotarpiui (plius administratoriaus mokėtini mokesčiai, t. y. PVM ir kiti mokesčiai, mokami nuo pajamų);

7) Už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki Plano patvirtinimo dienos siūloma patvirtinti 1 800 Lt + PVM administratoriui išmokėtiną sumą;

8) Plano 8.3 dalyje nurodyta, kad planuojama administravimo išlaidas išmokėti kas mėnesį arba kas tris mėnesius (FABĮ 22 straipsnio 2 dalis), papildomai nustatant, jog iš periodinių bankrutuojančio asmens pajamų administravimo išlaidoms skiriama ne daugiau kaip 100 Lt per mėnesį; administravimo išlaidoms skiriama ½ bankrutuojančio asmens sumokėtų pagal plano 4.2 punktą sumų ir iš pardavus įkeistą turtą gautų lėšų padengiamos likusios administravimo išlaidos su sąlyga, kad joms skiriama suma neviršija 5 proc. įkeisto turto kainos ar vertės, kurių nenumatoma padengti iš minėtų mokėjimų;

9) Plano 9 dalyje nurodyta, kad sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė ir kurias bankrutuojantis asmuo toliau numato vykdyti, nėra; sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė ir kurias bankrutuojantis asmuo numato nutraukti, nėra (plano 10 dalis);

10) Plano 11 punkte nurodyta, kad vienintelis kreditorius – Danske Bank A/S Lietuvos filialas, kurio kreditorinį reikalavimą sudaro: pagrindinė skola – 719,783,76 Lt, netesybos ar palūkanos – 538 835,99 Lt, iš viso – 1 258 619,75 Lt;

11) Plano 12 dalyje nurodyta, kad kreditoriaus pagalba dėl skolinių įsipareigojimų būtų sutikimas nepardavinėti plano 4.2 dalyje bankrutuojančio asmens kilnojamojo turto (namų apyvokos daiktų, rūbų ir baldų);

12) Plano 13 dalyje aptartame kreditorių reikalavimų tenkinimo grafike nurodyta, kad remiantis FABĮ 29 straipsnio 2 dalimi, kreditorių reikalavimai bus tenkinami dviem etapais – pirmuoju etapu tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, antruoju – ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos);

13) Plano 14 dalyje nurodyta, kad tikslinga patvirtinti 30 mėnesių (2,5 metų) trukmės plano įgyvendinimo laikotarpį, nes kreditoriaus siūlomas maksimalus 5 metų laikotarpis neatitiktų nei kreditoriaus, nei bankrutuojančio asmens interesų, kadangi administravimo išlaidos didėja tiesiogiai proporcingai plano įgyvendinimo laikotarpio trukmei.

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas atsisakė patvirtinti apelianto mokumo atkūrimo planą, kuriame numatytas jo įgyvendinimo terminas 30 mėnesių.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2007 metais pareiškėjas vykdė individualią veiklą, jo pajamos sudarė apie 1 657,50 Lt, atskaičiuos mokesčius, kas ketvirtį (b. l. 91, II t.), 2008 m. asmuo vykdė individualią veiklą, jo pajamos sudarė 2 040 Lt, atskaičiuos mokesčius, per ketvirtį, o V. Z. individualios įmonės pajamos sudarė 2 040 Lt, atskaičiuos mokesčius, kas ketvirtį (b. l. 93, 94, II t.). 2009 metais asmuo iš individualios veiklos ir individualios įmonės pajamų negavo, o UAB „Regroup“ pajamos vidutiniškai sudarė apie 1 500 Lt atskaičiuos mokesčius kas du mėnesius (b. l. 95, 96, 100). 2010-2012 metais UAB „Regroup“ pajamos vidutiniškai sudarė apie 500 Lt, atskaičiuos mokesčius, kas mėnesį, 2013-2014 metais – apie 600 Lt, atskaičiuos mokesčius, per mėnesį (b. l. 97-99), o minėtais laikotarpiais asmuo iš individualios veiklos ir individualios įmonės pajamų negavo. Taip pat asmuo 2012-07-25 – 2013-03-15 laikotarpiu dirbo UAB „Enerseta“, kur jo pajamos buvo apie 20 Lt per mėnesį (b. l. 89, 103, II t.), o 2011-11-29 – 2013-06-14 laikotarpiu dirbo UAB „Šiauduko energija“, kur jo pajamos buvo nuo 60 Lt iki 6 Lt per mėnesį (b. l. 89, 102, II t.). Kaip matyti, iš teismui pateikto mokumo atkūrimo plano, skolininkas neketina keisti darbo ar profesijos, ieškoti papildomų pajamų, nors jau nuo 2008 m. gauna tik minimalų atlyginimą. Ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro prielaidą spręsti, kad skolininkas jau ilgą laikotarpį nesiima aktyvių veiksmų, nors jos fizinė sveikata, jaunas amžius, šeiminė padėtis (neturi išlaikytinių) tokią galimybę sudaro, pajamoms uždirbti bei savo mokumui atstatyti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju pareiškėjo darbas tose pačiose pareigose, toje pačioje darbovietėje bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone jo mokumui atkurti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Nors įstatymas ir nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus visa apimtimi, tačiau asmuo turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo.

Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, būtent nuo asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, o tuo pačiu fizinių asmenų bankroto įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimas. Tai pirmiausiai reiškia, jog pats fizinis asmuo, kuris kreipiasi, kad jam būtų iškelta bankroto byla, privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymo suteiktomis teisėmis, o tuo pačiu ir sąžiningai vykdyti įstatymo jam nustatytas pareigas (FABĮ 16 str.). Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju bankrutuojančio asmens nurodyti teiginiai, jog jis dės maksimalias pastangas gauti didesnį darbo užmokestį, yra deklaratyvūs, neparemti absoliučiai jokiais konkrečiais įrodymais, kad egzistuoja didesnio darbo užmokesčio perspektyva. O pareiškėjo pozicija, jog esamoje situacijoje netikslinga būtų nutraukti darbo sutartį ir ieškoti kitos darbovietės, suponuoja išvadą, jog pareiškėjas nededa maksimalių pastangų ieškoti priemonių savo mokumui atkurti, o asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, iš esmės nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, o tuo pačiu pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.

Pastebėtina, kad pagal pateiktą planą bankroto proceso metu iš esmės bus tik parduodamas skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas, o gautos lėšos paskirstomos administravimo išlaidoms bei kreditoriniams reikalavimams padengti. Jokių kitų reikšmingų pajamų nėra numatoma gauti. Teismo vertinimu, toks siūlomas bankroto procesas yra išimtinai palankus skolininkui ir užtikrinantis tik jo interesų apsaugą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju, patvirtinus pateiktą planą, kreditorinių reikalavimų padengta dalis būtų netgi mažesnė nei vykdant priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, kadangi iš lėšų, gautų pardavus turtą, bus atskaitoma pakankamai ženkli dalis administravimo išlaidoms padengti. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vien turto pardavimas bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone skolininko mokumui atkurti, kadangi tokiu atveju skolininkui net nereiktų imtis jokių aktyvių veiksmų, turto pardavimą atliks bankroto administratorius, o vien tik skolininkui priklausančio turto realizavimui bankroto procedūros nėra būtinos (Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1969-658/2014).

Nors ir sutiktina su tuo, jog pareiškėjui nustačius maksimalų penkerių metų plano įgyvendinimo terminą, padengti visus įsiskolinimus galimybės būtų menkos, tačiau teismas negali toleruoti tokios situacijos, kai skolininkas, turėdamas potencialą gauti didesnes pajamas, išvis neketina mokėti įsiskolinimo, o iš esmės siekia skolų nurašymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nutartis nepritarti pateikto plano tvirtinimui, kadangi jame nenumatytos priemonės fizinio asmens mokumui atkurti, yra pagrįsta ir teisėta.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pritaria ir pirmos instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytoms abejonėms dėl pareiškėjo sąžiningumo. Kaip ir pastebėjo pirmos instancijos teismas, pareiškėjo nurodomų gaunamų pajamų dydis yra panašus kaip ir sudarant kredito sutartį. Akivaizdu, jog pareiškėjo turtinė padėtis kredito sutarties pasirašymo laikotarpiu turėjo būti tokia, kad gaunamos pajamos būtų pakankamos banko nustatytu grafiku grąžinti bankui kredito įmokas bei palūkanas. Taip pat abejones dėl pareiškėjo sąžiningumo stiprina ir ta aplinkybė, kad 2012-06-27 taikos sutartimi, kurios sudarymo metu pareiškėjo deklaruojamas atlyginimas iš esmės buvo toks pat kaip ir dabar, pareiškėjas, įvertindamas savo finansines galimybes, prisiėmė įsipareigojimą bankui su kitu žemės bendrasavininku mokėti po 600 Lt kas mėnesį. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmos instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjo nesąžiningumo nurodant gaunamas pajamas.

Sutiktina ir su skundžiamoje nutartyje išdėstytais argumentais dėl prašomo patvirtini bankroto administratoriaus atlyginimo nepagrįstumo. Pažymėtina, kad FABĮ numato, jog bankroto administratoriaus atlyginimo suma turi būti detalizuota (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 22 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmos instancijos teismo argumentu, jog bankroto administratoriaus prašomos patvirtinti bankroto administravimo išlaidos, administratoriaus atlyginimas turi būti pagrįstas, atitikti jo vykdomų funkcijų pobūdį, mastą ir bylos sudėtingumą. Nagrinėjamu prašoma patvirtinti 7 500 Lt bankroto administravimo išlaidų sąmata 30 mėnesių bankroto proceso laikotarpiui, tačiau pastebėtina, jog argumentai, kuriais yra grindžiamas šios sumos pagrįstumas yra deklaratyvaus pobūdžio ir akivaizdžiai nepagrindžiantys prašomos patvirtinti sumos reikalingumo. Be to, nagrinėjamo klausimo konteskte pažymėtina, kad tokia administravimo išlaidų suma nėra adekvati ir skolininko gaunamoms pajamos, kadangi iš pastarųjų minusavus skolininko būtinąsias išlaidas ir administravimo išlaidas, kreditoriui visiškai nelieka lėšų jo reikalavimų tenkinimui, todėl, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, lieka neaišku, kaip būtų vykdomas ir kokia apimtimi Atkūrimo plano 13 dalyje numatytas reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame nenurodyta, kokia dalimi per 30 mėnesių būtų padengti kreditoriaus reikalavimai.

Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

Nustačius, kad bankrutuojančio pareiškėjo mokumo atkūrimo planas neužtikrina kreditorių ir skolininko teisingos interesų pusiausvyros, jame nėra nustatyta jokių priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, bankrutuojančiam asmeniui nėra numatyta jokių pareigų imtis aktyvių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.