Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Odetos Gruodienės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. R. paskirta 60 parų arešto bausmė, ją atliekant pataisos įstaigoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką V. R. įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. rugsėjo 13 d. 17.30 val. iki 2022 m. rugsėjo 15 d. 09.42 val.

Kaltinamajam V. R. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei nustatytu atstumu – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, nuosprendį pradėjus vykdyti – panaikinti.

Iš kaltinamojo V. R. nepriteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. R. nuteistas Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžiu už tai, kad 2022 m. rugsėjo 13 d., apie 13.20 val., namuose (duomenys neskelbtini), Užusalių sen., Jonavos r., apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare – sugyventine L. M. metu, tyčia sudavė jai smūgį kumščiu į galvą, tuo sukėlė nukentėjusiajai L. M. fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad:

2.1. ištyrus byloje surinktus įrodymus, V. R. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi jis tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare – sugyventine L. M. metu, tyčia sudavė nukentėjusiajai L. M. smūgį kumščiu į galvą, tuo sukėlė nukentėjusiajai L. M. fizinį skausmą.

2.2. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. R. padarė vieną nesunkią baigtą nusikalstamą veiką, nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, praeityje teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei smurtą prieš tą patį asmenį, administracine tvarka baustas, baudos nesumokėtos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad veiką padarė būdamas recidyvistu bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas, taip pat įvertino, jog kaltinamojo pavartotas smurtas nebuvo intensyvus, pasireiškė vienu smūgiu, bei į tai, kad nukentėjusioji kaltinamajam atleido, pretenzijų neturėjo ir nepageidavo būti pripažinta nukentėjusiąja, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju bus teisinga V. R. paskirti arešto bausmę ir nustatė maksimalų dydį – 90 parų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir V. R. pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

7. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių seką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei išsamiai motyvuotomis išvadomis. Nors V. R. apeliaciniame skunde neigia, jog fiziškai smurtavo prieš sugyventinę, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. R. pripažintas kaltu pagrįstai, apelianto kaltę įrodo būtent įrodymų visuma. Tai, ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių bei metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, vykstantis pagal BPK normų nustatytas ribas. Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nėra nustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje esantį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis V. R. 2022 m. rugsėjo 13 d., apie 13.20 val., namuose (duomenys neskelbtini), Užusalių sen., Jonavos r., apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare – sugyventine L. M. metu, tyčia sudavė jai smūgį kumščiu į galvą, tuo sukėlė nukentėjusiajai L. M. fizinį skausmą patvirtina nukentėjusiosios L. M. parodymai, perskaityti teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje, numatyta tvarka, filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota kaip L. M. pareigūnams pasakė, kad jai sudavė sugyventinis V. R. bei parodė sužalojimo žymes kaktoje; asmens apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotos L. M. sužalojimo žymės; liudytojo M. M. parodymai, kad nukentėjusioji jam sakiusi, kad jai sudavė V. R., matė ant jos kaktos sužalojimo žymes, pranešė bendrajam pagalbos centrui. Be to, savo kaltės neneigė ir pats V. R..

9. Nukentėjusiosios L. M. parodymais, perskaitytais teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnio 4 dalyje, numatyta tvarka nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji L. M. patvirtino, kad su sugyventiniu V. R. 2022 m. rugsėjo 13 d. vartojant alkoholinius gėrimus, kilo konfliktas. Konflikto metu sugyventinis pasakė, kad jai tuoj trenks. Jam atsakė – „Bandyk“. Iš karto po to V. R. pakilo nuo savo lovos, priėjo prie jos sėdinčios ir dešiniu kumščiu smogė į veidą kairio antakio srityje, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Po smūgio pašoko nuo lovos ir pabėgo iš namo. Prie savęs turėjo mobiliojo ryšio telefoną. Užsidariusi lauko tualete, paskambino M. M. ir jam pasakė, kad sugyventinis prieš ją smurtavo, prašė padėti. Pati pareigūnų nekvietė, nes bijo, kad sugyventinis, tai sužinojęs, vėl gali ją mušti. Atvykusiems pareigūnams papasakojo apie prieš ją panaudotą smurtą, parodė veido sritį, į kurią buvo suduota (1 t., b. l. 50-53). Liudytojas M. M., apklaustas teisiamajame posėdyje, parodė kad kaltinamąjį pažįsta, santykiai su juo buvo geri. Patvirtino, kad jam paskambinusi L. M. pasakė: „M., padėk“. Nuvažiavus, ji rodė gumbelį dešinėje pusėje prie smilkinio, sakė, kad kaltinamasis sudavė jai. Pačių muštynių jis nematė. Ji sakė, kad V. ją skriaudžia dėl to, kad nebuvo santykiavimo. Kai jis atvažiavo, V. jau gulėjo lovoje, todėl jis jį pakratė, sakė, kad keltųsi. Vėliau kartu dar ir alaus išgėrė. Nekilo mintis, kad L. gali meluoti, nes matė ant jos veido gumbelį. Patvirtino, kad apie įvykį telefonu pranešė bendrajam pagalbos centrui. 2022 m. rugsėjo 14 d. pokalbių suvestine nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 13 d. 17.08 val. ir 17.22 val. M. M. Bendrajam pagalbos centrui telefonu pranešė apie smurtą artimoje aplinkoje, adresu (duomenys neskelbtini), Užusalių sen., Jonavos r., nurodydamas, kad prieš L., kurios pavardės nežino, smurtauja jos sugyventinis (1 t., b. l. 20-22). 2022 m. rugsėjo 15 d. kitų objektų apžiūros protokole nustatyta, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas L. M. pasakojimas policijos pareigūnams apie sugyventinio V. R. prieš ją panaudotą fizinį smurtą. Nurodė, kad V. R. jai sėdinčiai kumščiu smogė į veidą, nuo smūgio skaudėjo. Parodė pareigūnams sumuštą vietą. V. R., kuris buvo akivaizdžiai apsvaigęs, neigė smurtavęs prieš sugyventinę (1 t., b. l. 26-29). 2022 m. rugsėjo 14 d. asmens apžiūros protokolu nustatyta, kad nukentėjusiosios L. M. veido srityje virš kairiojo antakio matomas patinimas su melsvai gelsvos spalvos kraujosruva 25x10 mm dydžio. Apžiūros metu fotografuota (1 t., b. l. 57-62). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai, rašytiniai įrodymai tarpusavyje sutampa, jais netikėti ar abejoti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

10. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad V. R. apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu kumščiu jai sudavė smūgį į galvą, tokiais veiksmais jai sukėlė fizinį skausmą. Vertintina, jog nuteistasis, kumščiu suduodamas smūgį nukentėjusiajai į galvą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padariniai – fizinis skausmas, ir jų norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. R. veikoje nustatė nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius.

11. Apeliantas skunde teigia, jog nagrinėjama byla turi būti nutraukta, kadangi nėra nukentėjusiosios skundo. Pažymi, kad vienose bylose nesant nukentėjusiojo pareiškimo, skundo, byla nutraukiama, o pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalį nesant nukentėjusiojo skundo byla pradedama, o tai prieštarauja lygiateisiškumo principui – nėra skundo, nėra bylos.

12. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gavę pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą arba patys būdami to įvykio liudininkai, užfiksuoja duomenis apie smurto artimoje aplinkoje įvykį ir, nustat1ę nusikalstamos veikos požymius, pradeda ikiteisminį tyrimą, ir imasi priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir užtikrinta smurtą patyrusio asmens apsauga. Smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Teismas pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių (BK 140 straipsnio 4 dalis, BPK 167 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą (BPK 167 straipsnio 4 dalis).

13. Taigi nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad V. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o būtent fizinio skausmo sukėlimą sugyventinei, todėl vadovaujantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, smurtą patyrusio asmens skundo nereikia, kadangi smurtas yra naudojamas artimoje aplinkoje, dėl ko tokia veika savaime įgauna visuomeninę reikšmę ir nukentėjusio asmens interesai tokiu atveju ginami net nepaisant jo paties valios.

14. Skunde apeliantas prašo sustabdyti nagrinėjamą bylą ir kreiptis į Konstitucinį teismą, Prezidentą, Teisingumo Ministrą, kadangi Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 straipsnio l dalis prieštarauja Konstitucijos 18, 22, 31 straipsniams. Teisėjų kolegija atmeta šį prašymą kaip nepagrįstą. Apeliantas savo prašymą grindžia deklaratyviais teiginiais, nenurodydamas konkrečių argumentų kaip minėtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai.

15. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

16. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. R. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. V. R. padarė nesunkų nusikaltimą, veika baigta, nusikaltimas padarytas esant tiesioginei tyčiai. Nuteistasis praeityje teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei smurtą prieš tą patį asmenį (1 t., b. l. 132-138), administracine tvarka baustas, baudos nesumokėtos (1 t., b. l. 171-173). Teismas įvertino ir tai, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė ta, kad veiką padarė būdamas recidyvistu bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Apylinkės teismas atsižvelgė taip pat ir į tai, kad jo pavartotas smurtas nebuvo intensyvus, pasireiškė vienu smūgiu, bei į tai, kad nukentėjusioji V. R. atleido, pretenzijų neturėjo ir nepageidavo būti pripažinta nukentėjusiąja ir skyrė areštą, nustatant maksimalų bausmės dydį – 90 parų. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

17. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. R. (2 t., b. l. 44-46). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 90 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. V. R. yra darbingas, prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl išieškotina nuteistojo.

18. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog V. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš V. R. 90 Eur (devyniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.