- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- 2S-1066-856/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05105-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „Be investor“, AB DNB bankas, Šaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, S. L.
- Pareiškėjas
- D. L.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens UAB „Be investor“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-6445-650/2015 pagal pareiškėjo D. L. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims UAB „Be investor“, AB DNB bankas, Šaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, S. L., antstolei D. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas D. L. pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Centrinis bankroto biuras LT“, patvirtinti 868 Eur sumą bankroto administravimo išlaidoms bei 411 Eur sumą D. L. būtiniems poreikiams tenkinti per mėnesį.
Nurodė, kad 1993 metais buvo įkurta D. L. prekybos įmonė, kurios pagrindinė veiklos kryptis buvo mažmeninė ir didmeninė prekyba maisto produktais. 2008 metais prasidėjus visuotinei krizei, prekybos centrams „IKI“ bei „MAXIMA“ įkūrus parduotuves Radviliškyje, valstybei nusprendus uždrausti prekiauti alkoholiu nakties metu, itin smarkiai pablogėjo įmonės veikla. 2009-04-22 Šiaulių apygardos teismas įmonei iškėlė bankroto bylą, buvo parduotas įmonei priklausęs visas turtas, 2014-11-28 Šiaulių apygardos teismas priėmė sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos. 2012-11-20 Šiaulių apygardos teismo sprendimu iš D. L. bankrutuojančiai D. L. prekybos įmonei priteista 29 971,55 Eur suma, šią skolą perėmė naujasis kreditorius UAB „Be investor“. 2008 metais pareiškėjas išsiskyrė su žmona, vaikams R. ir D. priteistas išlaikymas po 115,85 Eur. Šiuo metu pareiškėjas yra susituokęs su D. L., kuri lėšų negauna, augina dukrą iki 3 metų amžiaus. Pareiškėjas niekuomet nesudarė nesąžiningų sandorių, jo įsiskolinimas viršija Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau - FABĮ) numatytą pradelstų įsipareigojimų sumą, jis atitinka siekiančio bankrutuoti fizinio asmens sąlygas, todėl pareiškėjui keltina bankroto byla (b.l. 1–7).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo S. L. atsiliepimu į pareiškimą neprieštaravo bankroto bylos iškėlimui, nurodė, kad pareiškėjas pagal savo finansinę padėtį, jo poreikius, negali savarankiškai atsiskaityti su kreditoriais, jos žiniomis pareiškėjas nėra sudaręs nesąžiningų sandorių, todėl jam turi būti keliama bankroto byla (b.l. 109–110).
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad 2015 m. liepos 15 d. apskaitos duomenimis pareiškėjas valstybės biudžetui yra neskolingas, todėl klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo paliko spręsti teismo nuožiūra (b.l. 117–118).
Suinteresuotas asmuo UAB „Be investor“ atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2012-11-20 sprendimas rodo, jog D. L., pasisavinęs įmonės pinigines lėšas – 27 530,76 Eur, savo neteisėtais veiksmais sužlugdė D. L. prekybos įmonę ir privedė ją prie bankroto. Pareiškėjo nemokumą lėmė ne kas kitas, kaip tik jo paties nesąžiningi veiksmai. Be to, pareiškėjas nurodė, jog niekuomet nėra sudaręs nesąžiningų sandorių, tačiau šie jo teiginiai yra klaidinantys, kadangi pareiškėjas nuslėpė informaciją apie jo atžvilgiu priimtą Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą, kuriuo teismas pripažino negaliojančiais dovanojimo ir nekilnojamojo turto perleidimo sandorius ir iš pareiškėjo priteisė 11 204,82 Eur bankrutuojančios D. L. prekybos įmonės naudai (b.l. 131–132). Pareiškėjas, būdamas nesąžiningas ir neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, sąmoningai perleido nuosavybės teise priklausantį turtą tretiesiems asmenims, siekdamas sumažinti savo mokumą, todėl tokie pareiškėjo veiksmai traktuotini kaip viena iš sąlygų, numatytų FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkte, dėl ko pareiškėjui bankroto byla nekeltina.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi iškėlė pareiškėjui D. L. fizinio asmens bankroto bylą, paskyrė bankroto administratoriumi UAB „Centrinis bankroto biuras LT“, patvirtino 100,00 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjo D. L. bankroto procedūroms atlikti, 411,00 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį D. L. būtiniesiems poreikiams tenkinti, nustatė 20 dienų terminą kreditorinių reikalavimų pateikimui ir dviejų mėnesių terminą mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimui (b.l. 145–149).
Teismas nurodė, kad bendra pareiškėjo nurodoma pradelstų jo kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro 59 827,08 Eur, t. y. akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą 7500,00 Eur ribą, pareiškėjo pajamos sudarė apie 511,00 Eur kas mėnesį atskaičius mokesčius, pareiškėjo vardu nėra įregistruota transporto priemonių ir nekilnojamųjų daiktų, banko sąskaitose esančių piniginių lėšų likučiai yra nuliniai arba minusiniai.
Teismas konstatavo, kad sutartys, kuriomis pareiškėjas padovanojo jam priklausantį garažą ir pardavė ¼ dalį žemės sklypo, gyvenamojo namo, garažo ir kitų statinių, esančių adresu Sukilėlių g. 35, Šiauliuose, sudarytos ne per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, todėl teismas nelaikė to pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Be to, pareiškėjas dirba UAB „M.R.“ direktoriumi, jo mėnesinis darbo užmokestis sudaro 511,00 Eur atskaičius mokesčius, t. y. jo darbo užmokestis yra didesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Trečiojo asmens UAB „Be Investor“ teiginius, kad pareiškėjas turi susirasti geriau apmokamą darbą, gauti didesnes pajamas ir geriau vykdyti prievoles kreditoriams, teismas laikė deklaratyvaus pobūdžio. Teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo UAB „Be Investor“ neįrodė pareiškėjo nesąžiningumo bei nepaneigė pareiškėjo nemokumo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB „Be investor“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį, atmesti pareiškėjo ieškinį kaip nepagrįstą (b.l. 160–161).
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Nors pareiškime D. L. nurodė, kad verslo žlugimas, investicijų neatsipirkimas, didžiulė finansinė našta priteista už jo įmonę, daro įtaką tam, jog jis negali ir negalės savarankiškai atkurti savo mokumo, tačiau priešingai nei teigia pareiškėjas, Šiaulių apygardos teismo 2012-11-20 sprendimas rodo, jog pats pareiškėjas, pasisavinęs įmonės pinigines lėšas - 27 530,76 EUR, savo neteisėtais veiksmais sužlugdė D. L. prekybos įmonę ir privedė ją prie bankroto. Akivaizdu, jog pareiškėjo nemokumą lėmė ne kas kitas, o jo paties nesąžiningi veiksmai.
2. Pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, jog niekuomet nesudarė nesąžiningų sandorių FABĮ prasme, tačiau šie pareiškėjo teiginiai yra akivaizdžiai klaidinantys, kadangi pareiškėjas nuslėpė informaciją apie jo atžvilgiu priimtą Šiaulių apygardos teismo 2012-02-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-301-357/2012. Pripažinus negaliojančiomis pareiškėjo sudarytas sutartis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnį, kuriame įtvirtintas actio Pauliana institutas, viena iš šio instituto taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas. Pareiškėjas, būdamas nesąžiningas ir neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, sąmoningai perleido nuosavybės teise priklausiusį turtą tretiesiems asmenims, siekdamas sumažinti savo mokumą. Tokie pareiškėjo veiksmai, kuriais pažeidžiamos kreditorių teisės, yra traktuotini kaip viena iš sąlygų, numatytų FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punkte, dėl ko pareiškėjui bankroto byla nekeltina.
3. Teismas visiškai nepasisakė dėl Šiaulių apygardos teismo 2012-11-20 sprendimo, kuriuo iš atsakovo D. L. buvo priteistas 27530,70 EUR žalos atlyginimas bankrutuojančios D. L. prekybos įmonės naudai, nes šiame sprendime buvo konstatuota, kad atsakovas, kaip įmonės savininkas, elgėsi nesąžiningai, ko pasekoje padarė D. L. prekybos įmonei žalą, kuri ir buvo priteista iš pareiškėjo. Šios aplinkybės patenka į FABĮ 5 str. 8 d. nurodytų atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą sąlygų sąrašą ir turi tiesioginės įtakos klausimui dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui. Teismas netinkamai vertino byloje esančias aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
4. Pareiškėjas per visą laikotarpį nuo nesąžiningų veiksmų atlikimo neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekęs didinti savo mokumą ir mažinti turimus įsiskolinimus, atvirkščiai, pareiškėjas tik padidino turimus įsiskolinimus ir prisiėmė naujų įsipareigojimų. Jeigu yra nustatoma, kad skolininkas tik siekia skolų nurašymo ir neatlieka jokių veiksmų savo mokumui atkurti, negali būti taikomas fizinių asmenų bankroto įstatymas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas D. L. prašo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-08-18 nutarties atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 164–169).
Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma sudaro netgi 59 827,08 Eur, t. y. akivaizdžiai viršija FABĮ nustatytą 7500,00 Eur sumą. Teismų praktika patvirtina, jog FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių, tačiau minėta praktika neįtvirtina pareigos vertinti ankstesnius nei 3 metai sudarytus sandorius. Iš tokio teisinio reguliavimo spręstina, jog teismai turi teisę, bet ne pareigą, sąžiningumo kriterijumi vertinti ir ankstesniu nei FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. numatytu laikotarpiu sudarytų sandorių. Šiuo atveju nesąžiningais teismo pripažinti sandoriai buvo sudaryti netgi 2008-11-25 ir 2009-02-13, kas lemia, jog jie sudaryti prieš daugiau nei dvigubai ilgesnį laikotarpį, nei numatoma FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. Vien tai, jog pareiškėjui nepavyko atkurti ar padidinti savo mokumo, savaime negali reikšti, jog jis nedėjo pastangų, jog didintų savo mokumą. Darbo rinkoje pareiškėjas nėra itin patrauklus darbdaviams, todėl savaime manyti, jog tik panorėjęs pareiškėjas gali gauti didesnes pajamas, yra visiškai nelogiška. Pareiškėjas gyvena Šiauliuose, kur darbo pasiūla taip pat nėra itin didelė. Pareiškėjas turi darbą bei pajamas ir tai visiškai pagrįstai nutartyje konstatavo teismas. Apeliantas neįrodė savo teiginių apie pareiškėjo nesąžiningumą, kadangi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nėra preziumuojamas kaip nesąžiningas asmuo, ko pasekmėje būtent apeliantas turėjo įrodinėti savo teigiamas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirąjame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Atskirasis skundas tenkinamas.
Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatomis, pareiškėjui D. L. iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo, apeliantui teigiant, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą, ir todėl nepagrįstai iškėlė pareiškėjui bankroto bylą.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi.
Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.).
Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, pateikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo sąžiningas, nes kreditoriaus UAB „Be investor“ pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo, 2012-02-09 sprendime nurodyti sandoriai buvo sudaryti daugiau nei prieš tris metus iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateikimo, todėl, teismo vertinimu, tai nelaikytina pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad pareiškėjas nuslėpė informaciją apie jo atžvilgiu priimtą Šiaulių apygardos teismo 2012-02-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-301-357/2012, kurioje teismas konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą perleidžiant jam nuosavybės teise priklausiusį turtą, siekiant išvengti atsiskaitymo su D. L. prekybos įmonės kreditoriais.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu.
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-301-357/2012 nurodyta, kad D. L. 2008-10-17 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 10117 pardavė R. M. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį garažą, 2008-11-25 dovanojimo sutartimi Nr. 10569 D. L. perleido (padovanojo) A. D. L. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį garažą (boksą), esantį adresu (duomenys neskelbtini), 2009-02-13 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 667 D. L. atsakovams A. R. A. ir A. H. A. perleido (pardavė) už 30 000,00 Lt D. L. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), t. y. 1/4 dalį žemės sklypo, 1/4 dalį gyvenamojo namo, 1/4 dalį garažo ir 1/4 dalį kitų statinių. Bankrutuojančios D. L. prekybos įmonės kreditorius UAB „Radviliškio duona“ ir bankrutuojanti D. L. prekybos įmonė kreipėsi į teismą dėl aukščiau minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (b.l. 133–138).
Teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad 2008-11-25 dovanojimo sutartimi D. L. nuosavybės teise priklausęs garažas neatlygintinai perleistas su D. L. giminystės ryšiais susijusiam asmeniui A. D. L.. Teismas, vadovaudamasis CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, konstatavo, kad ginčijamais sandoriais perleidus priklausiusį nekilnojamąjį turtą, D. L. vardu daugiau nebuvo registruota jokio nekilnojamojo turto, o sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartis D. L. gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo, kaip individualios įmonės savininko, subsidiarūs įsipareigojimai įmonės kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti. Teismas minėtoje byloje padarė išvadą, kad D. L. asmeninės nuosavybės teise valdytas nekilnojamasis turtas 2009-02-13 pirkimo-pardavimo sandoriu bei 2008-11-25 neatlygintinu dovanojimo sandoriu perleistas tikslingai, nesąžiningai siekiant išvengti asmeninės bankrutavusios individualios įmonės savininko atsakomybės prieš įmonės kreditorius, minėtų sandorių pagrindu sumažinant D. L. mokumą (b.l. 136).
Be to, teismas pripažino, kad už parduotą turtą gautas atlygis įtakojo D. L. galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimą. Aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu D. L. buvo žinoma prasta jo įmonės finansinė padėtis, patvirtina atsakovo nesąžiningus ketinimus pabloginti savo mokumą ir tuo apsunkinti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais galimybes. Teismas nurodė, kad atsakovai įsigijo iš skolininko turtą už gerokai mažesnę kainą nei reali šio turto rinkos vertė, todėl akivaizdi sandorio šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija ginčijamo sandorio šalių atžvilgiu leidžia taikyti CK 6.67 str. 4 p. įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją.
Taigi, Šiaulių apygardos teismas, pripažindamas negaliojančiomis pareiškėjo sudarytas dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sutartis, vadovavosi CK 6.66 straipsniu, kuriame įtvirtintas actio Pauliana institutas, o viena iš šio instituto taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas. Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-301-357/2012 nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo nesąžiningumą turi įrodomąją reikšmę šiai bylai sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui D. L.. Šiaulių apygardos teismui 2012 m. vasario 9 d. sprendime konstatavus D. L. nesąžiningus veiksmus, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir pareiškėjo veiksmus įvertinti bendrame bylos kontekste.
Kaip jau minėta, CK 6.67 str. išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas D. L. sandorius sudarė su savo artimu giminaičiu A. D. L., todėl, vadovaujantis CK 6.67 straipsniu, jo nesąžiningas elgesys yra preziumuojamas. Pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas D. L., pateikdamas prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodė, kad jis niekuomet nesudarė nesąžiningų sandorių FABĮ prasme, tačiau aukščiau nurodytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia šį pareiškėjo teiginį. Pareiškėjo veiksmai nuslepiant aplinkybes apie jo atžvilgiu priimtą Šiaulių apygardos teismo 2012-02-09 sprendimą, vertintini kaip pareiškėjo nesąžiningumas pateikiant teismui ne visą informaciją.
Iš Šiaulių apygardos teismo 2012-11-20 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-567-357/2012 matyti, kad bankrutuojančios D. L. prekybos įmonės bankroto administratorius UAB „Bankroto administravimas ir teisinių paslaugų centras“ ieškiniu kreipėsi į teismą atsakovams D. L. ir S. L., prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti 303842,01 Lt dydžio žalą (b.l. 71–74). Ieškinyje bankroto administratorius nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-694-357/10 atlikus įmonės finansinės veiklos ekspertizę ir gavus ekspertizės aktą paaiškėjo, kad įmonės savininkas D. L. padarė žalą ne tik įmonei, bet ir jos kreditoriams, nes įmonė dėl atsakovo D. L. kaltų veiksmų negalėjo su kreditoriais atsiskaityti. Įmonės savininkas D. L. be jokio pagrindo išimdamas iš įmonės kasos ir pasisavindamas grynuosius pinigus, neperduodamas bankroto administratoriui grynųjų pinigų, buvusių kasoje bankroto bylos iškėlimo dieną, neteisėtai ir nepagrįstai panaudodamas įmonės lėšas savo asmeniniams interesams tenkinti, nepanaudojo įmonės turto atsiskaitymui su kreditoriais, aplaidžiai ir nerūpestingai vykdė įmonės savininko pareigas, ir tuo padarė įmonei nuostolių už 303 842,01 Lt.
Teismas bankrutuojančios D. L. prekybos įmonės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš D. L. ieškovui bankrutuojančiai D. L. prekybos įmonei 95058,21 Lt žalos atlyginimo ir 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovės S. L. atžvilgiu ieškinį atmetė. Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs įmonės turimo turto bei įsipareigojimų bendrą balansą, konstatavo, kad piniginės lėšos (37859,20 Lt) iš įmonės kasos buvo paimtos tuo laikotarpiu, kuomet ši įmonė faktiškai buvo nemokios būsenos, turėjo daug pradelstų kreditorinių įsipareigojimų, todėl laikė, kad grynųjų pinigų išėmimu iš įmonės kasos prieš ieškinio pateikimą dėl bankroto, buvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės ir padaryta žala jų teisėtiems interesams. Minėtame sprendime teismas taip pat nurodė, kad įmonės savininkas D. L., be jokio pagrindo pasisavindamas grynuosius pinigus (57 199,01 Lt), neperduodamas bankroto administratoriui grynųjų pinigų, buvusių kasoje bankroto bylos iškėlimo dieną, neteisėtai ir nepagrįstai panaudodamas įmonės lėšas savo asmeniniams interesams tenkinti, nepanaudojo įmonės turto atsiskaitymui su kreditoriais, aplaidžiai ir nerūpestingai vykdė įmonės savininko pareigas, ir tuo padarė įmonės kreditoriams nuostolių. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjo D. L. nesąžiningi veiksmai kreditorių atžvilgiu buvo konstatuoti ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu, todėl pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes taip pat turėjo įvertinti ir dėl jų pasisakyti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014 yra nurodęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais, teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti.
Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2012-02-09 ir 2012-11-20 sprendimuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas D. L., pasisavindamas bankrutuojančiai įmonei priklausiusias pinigines lėšas ir sudarydamas sandorius, numatytus CK 6.66, 6.67 straipsnių normose, siekė išvengti atsakomybės prieš kreditorius, privedė įmonę prie bankroto, todėl jo veiksmai laikytini nesąžiningais. D. L. pasisavinus bankrutuojančiai įmonei priklausiusias pinigines lėšas, bankrutuojanti įmonė nebeturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl kreditorių reikalavimai bankroto byloje liko nepatenkinti. Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 3 d., 4 d.). Nepatenkinus kreditorinių reikalavimų D. L. prekybos įmonės bankroto byloje, bankrutavusios D. L. prekybos įmonės kreditoriai AB DNB bankas ir UAB „Be investor“ savo reikalavimus pareiškė fiziniam asmeniui D. L.. Pripažintina, kad šių kreditorių reikalavimai D. L., kaip fiziniam asmeniui, yra dideli, viršija FABĮ 2 straipsnyje nustatytą 25 MMA ribą, pareiškėjas pagal savo finansines galimybes jų patenkinti negali. Pareikšti reikalavimai sukėlė pareiškėjo nemokumą, tačiau pripažintina, kad pareiškėjo nemokumą sąlygojo paties D. L. nesąžiningi veiksmai.
Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008). Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė pareiškėjo nesąžiningumą patvirtinančius įrodymus ir, nors pareiškėjo nesąžiningumą patvirtinantys sandoriai buvo sudaryti daugiau nei prieš 3 metus, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu šie sandoriai sąlygojo pareiškėjo D. L. nemokumą, t.y. pareiškėjo nesąžiningumas turėjo tiesioginę įtaką jo nemokumui.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 65/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015).
FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. yra numatytas 3 metų laikotarpis, per kurį sudarytų sandorių sąžiningumą turi tikrinti teismas, tačiau ši nuostata neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių bei vertinti juos kartu su paskutinių 3 metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjo elgesiu (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-147-640/2014). Aplinkybę, kad teismas sandorius gali vertinti ankstesniu laikotarpiu nei prieš tris metus iki pareiškimo teismui pateikimo, pripažino ir pareiškėjas D. L. atsiliepime į atskirąjį skundą (b.l. 166).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui D. L. prieštarautų FABĮ tikslui - atkurti sąžiningo asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi iškeldamas pareiškėjui bankroto bylą, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl priėmė teisiškai nepagrįstą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendžia iš esmės – pareiškimą atmeta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
nutaria:
panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą atmesti.