Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai pridėta 2019 m. balandžio 8 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų baudžiamuoju įsakymu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 189 straipsnio 1 dalį, 64¹ straipsnį paskirta ir neišieškota 34 MGL (1 700 Eur) baudos bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje ir 34 MGL (1 700 Eur) bauda.

Priimtas civilinio ieškovo A. S. atsisakymas nuo ieškinio D. P. ir procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. P. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. kovo 10 d., apie 15.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie UAB „R“, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį į veido sritį nukentėjusiajai A. S. tuo padarydamas kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke ir tokiu būdu nukentėjusiajai A. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Apylinkės teismas pripažindamas nuteistąjį kaltu nurodė, kad kaltinamojo kaltę pagrindžia ne tik nukentėjusiosios, tačiau ir liudytojų E. G., E. R. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai teisme.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuteistasis D. P. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo veiksmuose buvo nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, prašo jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl D. P. kaltės grindė ne prielaidomis, o byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą, ar juo labiau bylą nagrinėjančio teismo šališkumą patvirtinančios aplinkybės. BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 2 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas dėl D. P. kaltės.

7. Nuteistasis D. P. viso proceso metu kaltės nepripažino, savo kaltę neigė. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu D. P. nurodė, kad tyčia ir sąmoningai smurto nukentėjusiosios atžvilgiu kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nenaudojo. Vis tik nurodė, kad laikydamas (automobilio) dureles, galėjo netyčia kažkaip užkabinti, paliesti ar kitaip netyčia kliudyti A. S. veidą ar tuo metu dėvėtus akinius. Kontaktas galėjo būti, tačiau jis nebuvo tyčinis.

8. Sprendžiant iš pateikto apeliacinio skundo turinio, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuoja tuo, jog apylinkės teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nukentėjusiosios ir jai palankiais kitais įrodymais, nepagrįstai kaip gynybinę versiją atmetant nuteistojo parodymus, kas rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą bei BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistojo bei jo gynėjo dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio procesinį sprendimą, prerogatyva, o dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos. Taip pat skundo argumentų kontekste pažymėtina, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

9. D. P. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visų pirma patvirtina ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios A. S. duoti parodymai, pagarsinti teisiamajame posėdyje (nes nukentėjusioji dėl staigios ligos ir jos liekamųjų reiškinių įvykio aplinkybių neprisimena). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje susitiko su kaltinamuoju pastarojo iniciatyva. Pokalbio metu kilo žodinis konfliktas, kurio ji nenorėjo tęsti. Todėl paliko kaltinamąjį ir sėdo į savo automobilio vairuotojo vietą. Įsėdusi į automobilį pajuto smūgį į kairę veido pusę. Kokiu būdu jis buvo suduotas, pasakyti negali, nes viskas įvyko labai greitai ir ji to nepastebėjo. Tačiau tai buvo smūgis į veido sritį, labiau į akį. Iškart jautė skausmą veido ir akies srityje, skausmą juto keletą dienų. Buvo atsiradusi kraujosruva. Kreipėsi į teismo medicinos specialistą. Taigi, šiuose pirminiuose parodymuose (tiek pareiškimo pateikimo metu, tiek papildomos apklausos metu) A. S. aiškiai įvardijo tiek nusikalstamus nuteistojo veiksmus, tiek ir patvirtino dėl jų jautusi fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo vykusios akistatos tarp jos ir nuteistojo D. P. metu, tiek teisme dėl esminių įvykio aplinkybių davė nuoseklius ir nekintančius parodymus (viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nuteistasis jai sėdantis į automobilį sudavė į smūgį į veidą, kairį skruostą). Tai, kad nukentėjusioji negalėjo įvardinti konkretaus jos sužalojimo mechanizmo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pateisinama nagrinėjamo įvykio netikėtumu, staigumu ir trumpumu, kadangi sužalojimas buvo padarytas nukentėjusiajai sėdantis į automobilį, tai yra po žodinio konflikto su nuteistuoju nukreipus savo dėmesį kitur ir mažiausiai tikintis sulaukti tokio nuteistojo veiksmo – smūgio į veido sritį. Šios aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu, pagrįstai nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nepatikimus.

10. Be to, nukentėjusiosios parodymus dėl padaryto sužalojimo mechanizmo ir lokalizacijos papildo teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. S. konstatuota kraujosruva kairės akies viršutiniame voke. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimas buvo padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu ir galėjo būti padarytas vienu poveikiu. Sužalojimas galėjo būti padarytas 2022 m. kovo 10 d. nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusioji sužalojimo metu galėjo jausti fizinį skausmą. Pastebėtina, jog sužalojimo lokalizacija, trauminių poveikių kiekis atitinka nukentėjusiosios pirminius parodymus.

11. Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos specialistas V. V. patvirtino savo 2022 m. kovo 14 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), papildomai paaiškino, kad poveikis į nukentėjusiosios voką turėjo būti stiprus, kadangi nuo jo trūko kraujagyslė ir susiformavo kraujosruva. Nuo poveikio pati akis nebūtinai turėjo būti kartu sužalota. Galėjo būti sužalotas tik vokas. Toks poveikis į akies voką galimas iš visų pusių. Nustatytą sužalojimą galima buvo padaryti rankos pirštu, jei buvo suduota rankos plaštaka. Akivaizdu, kad daiktas, kuris žalojo, yra nedidelio ploto ir pataikė į nukentėjusiosios akies voką. Galėjo ir akiniai sužaloti. Sužalojimą galėjo sukelti bet koks kontaktas su bet kokiu buku daiktu. Įmanoma, kad tokį sužalojimą gali pasidaryti ir pats žmogus. Apžiūroje nukentėjusioji lankėsi 2022 m. kovo 14 d. Tada buvo nežymi kraujosruva. Ji turėjo būti padaryta daugiau nei prieš tris paras laiko. Tuo metu kraujosruva jau galėjo rezorbuotis ir labiau neryškėti. Kraujosruva ryškėja, kuomet iš sužalotos kraujagyslės į audinį nuteka kraujas. Kai kraujagyslė sužalojimo vietoje užkreša, kraujosruva nebesiplečia ir nustoja lietis ir ryškėti. Kraują audiniuose už kraujagyslių organizmas atpažįsta ir traktuoja kaip svetimkūnį, todėl stengiasi jį utilizuoti. Prasideda rezorbcijos procesas. Dėl to keičiasi kraujosruvos spalva ir jos ryškumas mažėja. Patvirtina, jog nukentėjusiosios apsilankymo metu kraujosruvai turėjo būti daugiau kaip trys paros, nes būtent po jų kraujosruva pradeda keisti spalvą. Atsiranda gelsvas ir žalsvas atspalvis. Kraujosruva gali pradėti ryškėti ir vizualiai matytis po pusvalandžio ar net valandos. Tai priklauso tik nuo to, kokio dydžio ir kaip stipriai sužalota kraujagyslė. Nagrinėjamu atveju kraujosruva turėjo būti matoma kažkur po pusvalandžio. Galimi nedideli laiko svyravimai į vieną ar kitą pusę. Poveikis į akies sritį visada yra skausmingas.

12. Taigi, esminių neatitikimų ir (ar) prieštaravimų dėl patirto fizinio smurto nukentėjusiosios parodymuose nėra. Pažymėtina, kad asmuo, kiekvieną kartą duodamas parodymus, gali atsiminti naujas detales ir savo duodamus parodymus papildyti ar patikslinti. Vertinant asmens parodymus kaip patikimumus, svarbu nustatyti, kad proceso metu asmens duodami parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nekintantys, juos galima patikrinti BPK proceso veiksmais ir juos patvirtina kiti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2021). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymai išliko nuoseklūs, nekito viso proceso metu, todėl jais netikėti ir nesivadovauti pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Šiuos parodymus nukentėjusioji palaikė ir apklausiama pirmosios instancijos teisme metu.

13. Nustatytų aplinkybių kontekste nėra reikšmingi apelianto argumentai, kad nukentėjusioji nebuvo jo veiksmais sužalota, nes po įvykio ant jos veido akivaizdžiai nematyti sužalojimų, be to, ji nesielgė kaip smurtą ką tik patyręs asmuo. Teismo medicinos ekspertas patvirtino, jog kraujosruva gali pradėti ryškėti ir vizualiai matytis po pusvalandžio ar net valandos, priklausomai nuo pažeistos kraujagyslės dydžio ir sužalojimo stiprumo. Tuo tarpu nuteistosios elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo išskirtinai kitoks kaip bando apibūdinti nuteistasis, ir buvo adekvatus įvykiui. Šių skundo argumentų kontekste pastebėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014).

14. Atsižvelgiant į skundo argumentus reikia pastebėti, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad įvykio metu nuteistojo ir nukentėjusiosios santykis buvo konfliktiškas, todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Nors, kaip teigia nuteistasis, pati nukentėjusioji negali tiksliai nurodyti jos sužalojimo mechanizmo, nuteistojo kaltė yra grindžiama ne tik nukentėjusiosios parodymais. Be paminėtų nukentėjusiosios parodymų nuteistojo kaltę patvirtina pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai ir jų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 66-70), iš kurių matyti policijos pareigūnų, nukentėjusiosios ir liudytojos E. G. bendravimas, kurio metu nukentėjusioji paaiškino pareigūnams smurto panaudojimo aplinkybes, sutampančias su jos pirminiais parodymais, parodė kokiu nuteistojo rankos veiksmu jai buvo sukeltas skausmas veido kairėje pusėje ir padarytas sužalojimas prie kairiosios akies.

15. Nuteistojo kaltę patvirtina ir teisme apklaustos liudytojos E. G. parodymai, kurie iš esmės sutampa su nukentėjusiosios parodymais, iš kurių taip pat matyti, jog D. P. įvykio metu po pokalbio su nukentėjusiąja buvo labai piktas bei kad buvo linkęs naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Liudytoja E. G. paaiškino, kad patvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad yra A. S. draugė, o taip pat pažįsta D. P.. 2022 m. kovo 10 d. su nukentėjusiąja pastarajai priklausančiu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ važiavo per miestą. Tuo metu paskambino D. P.. Iš pokalbio suprato, kad jis su nukentėjusiąja nori apie kažką pasikalbėti. A. S. nuvažiavo prie UAB „E“. Sustojo automobilių stovėjimo aikštelėje. Nukentėjusioji išlipo, o ji liko sėdėti viduje. A. S. nuėjo prie automobilio galo, kur jau buvo priėjęs D. P.. Matė, kad jie kažką kalbasi. Ji tuo metu sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje. Po kokių 10 minučių A. S. įsėdo į automobilį ir norėjo užsidaryti automobilio dureles, bet tuo metu kaltinamasis ranka sudavė nukentėjusiajai keletą kartų per veido sritį, tačiau kiek kartų sudavė nepasakys, tačiau gali būti, kad sudavė ne daugiau nei 2 smūgius. Tai matydama, kaltinamajam dar pasakė, ką jis daro, tačiau pastarasis į jos repliką nereagavo. Nukentėjusioji pasakė, kad iškvies policiją. Tuo metu kaltinamasis nuėjo prie savo automobilio, tačiau po kelių minučių vėl grįžo, atidarė automobilio dureles ir paklausė, ko nukentėjusioji nevažiuoja į policiją. A. S. pasakė, kad policija iškviesta ir tuoj atvažiuos. Po šių žodžių kaltinamasis nuėjo nuo automobilio, sėdo į savąjį ir kažkur išvažiavo. Kuomet nukentėjusioji dar kartu gyveno su kaltinamuoju, ne kartą pati mačiusi, kad D. P. yra smurtavęs prieš nukentėjusiąją. Jis yra linkęs smurtauti, agresyvus. Nukentėjusioji dėl patirto smurto anksčiau į nieką nesikreipė. Šiuos parodymus patvirtina, nes jie teisingi. Tai iškart po įvykio – 2022 m. kovo 15 d. – geranoriškai papasakotos įvykio aplinkybes. Šiuo metu visko detaliai jau neprisimena. Patvirtina, kad kai nukentėjusioji įsėdo į automobilį, ji norėjo užsidaryti dureles. Tada pribėgo kaltinamasis ir jas griebė, kad neužsidarytų. Staiga nukentėjusiajai nukrito akiniai ir ji susiėmė už akies. Negali pasakyti, ar po to iškart buvo sužalojimas. Atsimena, kad kaltinamasis buvo labai piktas ir tai galėjo būti visko nutikusiojo priežastimi.

16. Nukentėjusiajai buvus sužalojimą ties akimi, patvirtino ir liudytoja apklausta E. R., kuri paaiškino, kad patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad A. S. ir D. P. pažįsta. Jie yra jos draugai, iki šiol su jais bendrauja, palaiko šiltus santykius. Nė su nė vienu iš jų nėra susipykusi. 2022 metų kovo mėnesį, tikslios datos neprisimena, pas ją į darbą atėjo nukentėjusioji. Iškart pamatė, kad jos akis raudona, lyg kraujosruva, todėl paklausė, kas jai atsitiko. A. S. papasakojo, kad jai kaltinamasis kažkaip griebė ir su kažkuo pataikė į akį. Minėjo, kad gal pirštu pataikė į akį. Daugiau neklausinėjo, nes nenorėjo į svetimus konfliktus gilintis. A. S. pasakė, kad yra girdėjusi, kad kažkas tarp jų įvyko, tačiau tuo pokalbis ir pasibaigė. Jai žinoma, kad konflikto laiku tarp A. S. ir D. P. buvo nesutarimai. Paties įvykio nematė. Patikslino, jog matė tik nukentėjusiosios akies raudoną obuolį, patinimo nebuvo. Kol nukentėjusioji nepasakė, pati negalvojo, jog tai sumušimas, nes pati turi problemų su akimis, kurios dažnai parausta. Ji buvo iškviesta į policiją, nors įvykio nebuvo mačiusi. Kiek žino, ją kaip liudytoją buvo nurodęs D. P..

17. Esant šių duomenų visumai, neabejotina, kad analizuojamu atveju D. P. buvo susierzinęs, nes kaip pats nurodo, nukentėjusiajai sėdantis į automobilį iškeikė ją necenzūriniais žodžiais, kas vėlgi leidžia pagrįstai abejoti jo nekaltumu jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

18. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais ir patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek apeliantą teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus – tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiosios parodymus, liudytojų E. G., E. R. parodymus, išvadą parengusio specialisto V. V. paaiškinimus teisme, nukentėjusiosios ir nuteistojo bei liudytojos E. G. ir nuteistojo akistatos protokolus, taip pat rašytinius bylos įrodymus (telefoninio skambučio išklotinę, specialisto išvadą), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiosios parodymai dėl kvalifikavimui esminių aplinkybių yra nuoseklūs, taip pat juos patvirtina iš dalies paties nuteistojo bei liudytojos E. G. parodymai, taip pat liudytojos E. R. parodymai, pareigūnų vaizdo kameromis užfiksuota informacija bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto 2022 m. kovo 14 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, o nuteistojo dėstomą įvykio versiją laikė gynybine. Skundo argumentai, kad nukentėjusioji yra nenuosekli netiksliai nurodydama, į kurią konkrečią veido sritį jai buvo suduota, yra nepagrįsti, vis tik ir nereikšmingi, nes nuo suduoto smūgio nukentėjusioji skausmą galėjo jausti visame kairės pusės veido plote, o konkrečią smūgio lokalizacijos vietą nustatė specialisto išvada. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra priežasčių netikėti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, nes viso proceso metu iš esmės jie buvo nuoseklūs ir byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji A. S. būtų turėjusi pagrindą apkalbėti D. P. nepagrįstai jį apkaltindama.

19. Ir nors nuteistasis skunde itin akcentuoja tai, kad nei nukentėjusioji nurodė, nei nuosprendyje patikslintas konkretus nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas (sužalojimas padarytas plaštaka ar jos dalimi, ar pan.), ši aplinkybė nešalina nuteistojo atsakomybės ir nedaro nuosprendžio nepagrįstu, kadangi iš baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad sužalojimas nukentėjusiajai padarytas suduodant ranka (delnu). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisme pakartotinai išanalizavus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. P. 2022 m. kovo 10 d., apie 15.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie UAB „R“, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia sudavė vieną smūgį į veido sritį nukentėjusiajai A. S. tuo padarydamas kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke ir tokiu būdu nukentėjusiajai A. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvertinus nuteistojo atliktą veiksmą – sudavimą ranka į veido sritį, konstatuotina, kad nuteistasis suvokė, jog tokiu būdu daro pavojingą veiką, numatė, kad tokiu būdu nukentėjusiajai gali būti sukeltas fizinis skausmas, ir to siekė, taigi veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl D. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

20. Pakartotinai pastebėtina, kad galimai tarp šalių buvusi įtampa dėl su šia byla nesusijusių konfliktų, nulėmusi nors ir spontaniškus, tačiau neteisėtus veiksmus, nepateisina nuteistojo D. P. neteisėto elgesio ir baudžiamosios atsakomybės dėl to nešalina. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka jo turiniui BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados išsamiai išdėstyti ir argumentuoti, teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje ir D. P. išteisinti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

21. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

22. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. P. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą: padaryta viena tyčinė nesunki nusikalstama veika; veika baigta; nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta; teistas (8 kartus), tačiau charakterizuojamas patenkinamai, yra dirbantis, administracine tvarka nebaustas. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pagrįstai nuteistajam skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė lygų sankcijoje numatytam vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, D. P. paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

23. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir keisti jį nuteistojo D. P. apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. P. apeliacinį skundą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.