- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-09
- Bylos Nr.
- e2A-169-739/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00815-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Vygintas Mažuika, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- M. V.
- Atsakovas
- I. V., A. M., A. K., valstybės įmonei „Ignalinos atominė elektrinė“
- Trečiasis asmuo
- Visagino miesto 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2022 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-160-1147/2022 pagal ieškovės M. V. ieškinį atsakovams I. V., A. M., A. K., valstybės įmonei „Ignalinos atominė elektrinė“ dėl sandorių ir turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiais, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys Visagino miesto 2-ojo notarų biuro notarė A. S., O. D. T., antstolė Aistė Mikulėnienė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama pripažinti negaliojančiais 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 2012 m. lapkričio 6 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0053/12/00222/1, 2021 m. rugsėjo 16 d. Mainų sutartį Nr. 3085, taip pat pripažinti 5/8 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovės asmenine nuosavybe; taikyti restituciją – grąžinti ieškovės asmeninėn nuosavybėn 5/8 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje aiškino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas, ir ginčo butas) 1992 m. sausio 15 d. buvo privatizuotas atsakovo I. V. vardu tik už ieškovės investicinius čekius, todėl ieškovė manė, kad butą pirko ji, be to, pasirašant 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį ieškovei buvo paaiškinta, kad buto savininku yra laikomas asmuo, už kurio lėšas butas perkamas, kad nesvarbu, kas pasirašys, o kadangi sutarties pasirašymo metu nebuvo ieškovės sutuoktinio notarų biure, todėl buvo pasakyta pasirašyti ieškovės sūnui I. V. (atsakovui), neišaiškintas Butų privatizavimo įstatymo 5 ir 12 straipsnių turinys, ieškovė mažai žinojo apie privatizavimo tvarką. Teigė, kad ieškovė bute gyvena nuo 1980 metų, iki šiol moka už buto komunalines paslaugas, jį remontuoja, buvo įsitikinusi, kad butą pirko sau jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir jai priklauso 5/8 buto dalys. Nurodė, kad tik 2020 metais sužinojo, kad ne ji yra buto savininkė, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Taip pat pažymėjo, kad butas buvo suteiktas ieškovės sutuoktinio vardu.
Šalies argumentai
3. Atsakovas I. V. su ieškiniu sutiko ir nurodė, kad 1992 m. sausio 15 d. sutarties sudarymo aplinkybių jis neprisimena, už butą nemokėjo, buto savininkais laikė savo tėvus, bute negyvena nuo 1993 metų, butą tvarko ir už komunalines paslaugas mokėjo tėvai (po jo tėvo mirties tik motina – ieškovė), iki buto privatizavimo nebuvo jokių susitarimų, kad buto savininku taps jis, jis buvo įrašytas pirkėju dėl kažkieno klaidos, jį supainiojus su tėvu I. V., jam nesant teisėtu buto savininku į butą negalėjo būti nukreiptas išieškojimas, o vykdant išieškojimą butas turėjo būti perduotas vaikų, o ne A. M. (tuo metu buvusi A. V.) nuosavybėn.
Atsiliepimas
4. Atsakovė valstybės įmonė „Ignalinos atominė elektrinė“ su ieškiniu nesutiko. Atsakovė nesutikimą su ieškiniu iš esmės grindė tuo, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas; buto įsigijimo ieškovės lėšomis faktas ir kitos nurodytos aplinkybės (gyvenimas bute, mokėjimas už paslaugas) nesudaro pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia; privatizavimo dokumentai buvo sunaikinti suėjus saugojimo terminui; 1992 m. sausio 15d. sutartis buvo sudaryta esant ieškovės, jos sutuoktinio ir atsakovo I. V. susitarimui; ieškovės siūlomas restitucijos būdas negalimas.
5. Atsakovė A. M. su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad butą pagal 1992 m. sausio 15 d. sutartį įsigijo I. V., trečiojo asmens sumokėjimas už butą jį perkant ir mokėjimas už buto komunalines paslaugas nesudaro pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia; neįrodyta aplinkybė, kad ieškovei buvo paaiškinta, kad buto savininku yra laikomas asmuo, už kurio lėšas butas perkamas, neišaiškintas Butų privatizavimo įstatymo 5 ir 12 straipsnių turinys; 1992 m. sausio 15 d. sutartis buvo sudaryta ieškovei ir atsakovui I. V. suprantama rusų kalba, sutartyje pirkėju nurodytas „V. I. I.“, todėl buvo aišku, kad tai atsakovas I. V., kurio I. I., o ne jo tėvas I. V., kurio tėvavardis J.. Atsakovė teigė, kad ieškovei buvo žinoma, kad ji nėra buto savininkė, 2009 m. rugpjūčio 26 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr.3746 sudarymo metu ieškovė negyveno ginčo bute; ieškovė žinojo, kad ginčo butas nuosavybės teise jai nepriklauso ir praleido ieškinio senaties terminą. Taip pat teigė, kad 2012 m. lapkričio 6 d. turto perdavimo išieškotojui aktas ir 2021 m. rugsėjo 16 d. Mainų sutartis yra teisėti, o įrašai taupomojoje knygelėje prieštaringi.
6. Atsakovas A. K. su ieškiniu sutiko, nurodydamas, kad ginčas dėl 1992 m. sausio 15 d. sutarties ir 2012 m. lapkričio 6 d. turto perdavimo išieškotojui akto su juo nesusijęs; su reikalavimu pripažinti negaliojančia 2021 m. rugsėjo 16 d. Mainų sutartį sutiko, nes su juo ši sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu.
Šalies argumentai
7. Trečiasis asmuo O. D. T. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad gyveno ginčo bute iki 2007 metų, ginčo butas 1980 metais buvo suteiktas jos tėvams (ieškovei ir jos sutuoktiniui), tėvo tėvavardis J., butas buvo privatizuotas tik ieškovės lėšomis, butas tapo tėvų nuosavybe, už buto komunalinės paslaugas mokėjo tik ieškovė, tik 2020 metais ieškovė sužinojo, kad butas registruotas ne jos vardu.
Atsiliepimas
8. Trečiasis asmuo antstolė Aistė Mikulėnienė atsiliepime nurodė, kad antstolio Leono Jankausko vykdytos, užbaigtos ir nesunaikintos vykdomosios bylos antstolei Aistei Mikulėnienei buvo perduotos tam, kad atėjus įstatymų nustatytam laikui antstolė jas sunaikintų įstatymų nustatyta tvarka.
9. Trečiasis asmuo notarė A. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmai 2022 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui A. K. 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Teismas nustatė, kad 1992 m. sausio 15 d Ignalinos valstybinė atominė elektrinė (dabartinis pavadinimas – valstybės įmonė „Ignalinos atominė elektrinė“) ir I. V., kurio I. I., sudarė sutartį, kuri buvo patvirtinta Sniečkaus miesto notarinės kontoros notarės N. A., notarinio registro Nr.2-0222, kurioje nurodyta, kad pagal Ignalinos atominės elektrinės 1992 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 5 pardavėjas Ignalinos atominės elektrinė pardavė, o pirkėjas I. I. I. nupirko butą, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), už 12720 rublių, iš kurių 1551 rublių pirkėjas sumokėjo 1992 m. sausio 6 d. į Lietuvos taupomojo banko Ignalinos rajono Sniečkaus filialą Nr.7617/020 grynais pinigais, kvitas be numerio, ir 11169 rublių valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis.
12. Taip pat nustatė, kad 1992 m. sausio 6 d. M. V. Taupomojo banko skyriuje Nr.7617/020 sumokėjo 1551 rublį į sąskaitą Nr. 221104 Lietuvos banke Ignalinos skyriuje už buto privatizavimą, o iš nebalansinės sąskaitos Nr. J-1365 sumokėjo 11169 rublių į sąskaitą Nr. 221104 Lietuvos banke Ignalinos skyriuje už buto privatizavimą. Teismas sprendė, kad byloje esamų įrodymų visuma patvirtino ieškovės nurodytą aplinkybę, kad už butą pagal 1992 m. sausio 15 d. sutartį sumokėjo M. V..
13. Teismas nustatė, kad 1992 m. sausio 15 d. sutartyje pirkėju nurodytas atsakovas I. V., jo parašo tikrumas sutartyje neginčijamas, ši sutartis patvirtinta notariškai, todėl sprendė, kad butą pirko atsakovas I. V. ir jam nuosavybėn perėjo parduotas butas. Pasak teismo, jokie įrodymai byloje nepatvirtino ieškovės teiginio, kad butą pirko ieškovė. I. V. ir M. V. teiginiai, kad pas notarą ėjo M. V., o I. V. tik ją palydėjo teismo buvo įvertinti kaip neįrodyti ir nepaneigiantys 1992 m. sausio 15 d. sutartyje nurodytų aplinkybių apie tai, kad butą pirko I. V., pasirašydamas sutartį. Teismas sprendė, kad jokie pateikti byloje įrodymai nepatvirtina atsakovo I. V. teiginio, kad įvyko klaida, jį supainiojus su tėvu, kurio vardas ir pavardė tokia pat.
14. Konstatavo, kad 1992 m. sausio 15 d. sutartis, tuo metu galiojęs Civilinis kodeksas, Butų privatizavimo įstatymas nenumatė, kad privatizuojamo buto pirkėjas privalėjo tik pats apmokėti privatizuojamo buto kainą, todėl nebuvo pagrindo nepriimti M. V. mokėjimų už I. V. už buto privatizavimą, o priėmimas nesudaro pagrindo pirkėju pripažinti asmenį, kuris už pirkėją įvykdė prievolę sumokėti buto kainą.
15. Teismas nustatė, kad 1984 m. kovo 23 d. Ignalinos rajono tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr.55 išrašas patvirtina ieškovės nurodytą aplinkybę, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini) buvo skirtas gyventi ieškovės sutuoktiniui I. V., t. y. jis buvo buto nuomininkas, o jo sutuoktinė M. V. ir vaikai I. V., O. D. T. buvo šeimos nariai. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnį nuomininkas I. V. (ieškovės sutuoktinis) ir kiti šeimos nariai (M. V., O. D. T.), neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, turėjo teisę juo naudotis kaip savininko šeimos nariai. Sprendė, kad aplinkybė, jog buto pirkimo – pardavimo sutartį sudarė ne nuomininkas, o vienas iš nuomininko šeimos narių (I. V., kurio tėvavardis J., sūnus I. V., kurio I. I.), nesudaro pagrindo buto pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.
16. Teismas sprendė, kad ieškovės teisių pagal 1992 m. sausio 15 d. sutartį pažeidimo buvimo faktas neįrodyti ir tai sudarė savarankišką pagrindą teismui šioje dalyje netenkinti ieškinio. Teismas nurodė, kad nesant prievolės ar teisių pažeidimo, nėra momento, nuo kurio būtų skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, todėl konstatavo, kad klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui pripažinti 1992 m. kovo 15 d. sutartį negaliojančia neturi reikšmės sprendimo šioje byloje priėmimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės M. V. ieškinį, priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17.1. Teigia, kad pirmos instancijos teismas apsiribojo tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet nevertino jų kompleksiškai ir tokiu būdu neišsiaiškino tikrųjų šalių ketinimų bei neatskleidė bylos esmės. Mano, kad ieškovės rašytiniais įrodymais ir nuosekliais paaiškinimais, pateiktais byloje, yra atskleisti tikrieji šalių ketinimai ir nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai sudarydami ginčijamus sandorius, nors tik ieškovė investavo savo pinigus ir valdė butą (duomenys neskelbtini).
17.2. Pasak apeliantės, pirmos instancijos teismas kritiškai vertino tik ieškovės pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, o visus atsakovų pateiktus paaiškinimus dėl ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių įvertino kaip nuoseklius ir įtikinamus, nors jų paaiškinimuose yra labai daug prieštaravimų, nelogiškumo ir neatitikimų byloje esantiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
17.3. Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė ir atsakovas I. V. patys labai aiškiai nurodė teismui, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai, tačiau pirmos instancijos teismas, neatsižvelgdamas į paties atsakovo nurodytus tikruosius ketinimus dėl ginčijamo sandorio sudarymo, akivaizdžiai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
17.4. Mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą ir toks aplinkybių vertinimas neatitinka kasacinio teismo praktikos: sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Teigia, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, jog už butą pinigus sumokėjo išimtinai tik ieškovė ir kad, kaip patvirtino ieškovė, atsakovas I. V. ir trečiasis asmuo O. T., ieškovė būtent sau ir savo sutuoktiniui ketino pirkti butą, kadangi tuo metu augino 5 metų dukrą.
17.5. Teigia, kad teismas nevertino, jog buto privatizavimo sutartyje nebuvo nurodyta nei sutarties šalių asmens kodų, nei asmens dokumentų numerių, nei šalių gimimo datų, o ieškovės sutuoktinio I. V. ir atsakovo I. V. sutampa vardai ir pavardės, todėl, galimai, dėl to ir įvyko klaida. Teismas neįvertino, kad butas atiteko visiškai pinigais neprisidėjusiam asmeniui, o tai akivaizdžiai prieštarauja gerai moralei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.81 str.). Mano kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, konkrečiai CK 1.81, 1.86 ir 1.91 straipsnius, kompleksiškai neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Realiai ginčo sandoris nebuvo įvykdytas, aplinkybės, nurodytos pirmos instancijos teismo kaip neva atskleidžiančios sandorio įvykdymo faktą, yra apgaulingos, nes I. V. neperėmė savininko teisių ir pareigų, o vien formalių sandorio sąlygų vykdymo imitavimas nesudaro pagrindo konstatuoti realaus sandorio vykdymo.
17.6. Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai nevertino įrodymų, kad ieškovė gyveno, tvarkė, mokėjo mokesčius už būstą. Visą gyvenimą ieškovė mokėjo komunalinius mokesčius, kurių patvirtinimai yra byloje. Ieškovės teigimu, ieškovė ne tik nebuvo skolinga atsakovei A. M., bet atvirkščiai, atsakovė A. M. yra skolinga ieškovei. Teigia, kad liudytojos V. S. ir D. Č. patvirtino teismo posėdyje, kad ginčo bute visuomet gyveno ieškovė su sutuoktiniu ir dukra, o sūnus I. V. nebegyveno nuo 1992 m. Taip pat liudytoja patvirtino, kad ieškovė jai sakė, jog nusipirko butą ir bus kaimynės. Taigi akivaizdu, kad ieškovė pagrįstai tikėjo, kad butas yra jos su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovė investavo savo lėšas, daugiau jokios kitos gyvenamosios vietos neturi, pagrįstai tikėjo, kad pirko butą sau, kur galės auginti mažametę dukrą O. V..
17.7. Teigia, kad Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis nurodo, kad Butų privatizavimo įstatymas nustato butų pirkimo-pardavimo tvarką tik pareiškusiems norą įsigyti gyvenamąsias patalpas iki 1991 m. gruodžio 31 d. Teismas visiškai nevertino 1984 m. kovo 23 d. Ignalinos rajono vykdomojo komiteto sprendimo, kuriame aiškiai nurodyta, kad butas suteikiamas ieškovės sutuoktiniui. Be to, teismas nevertino, kad 1991 m. gruodžio 22 d. atsakovui I. V. suėjo tik 18 metų, todėl mažai tikėtina, kad tik suėjus 18 metų atsakovas iškart per kelias dienas pareiškė norą įsigyti butą tuo labiau, kad neturėjo pinigų. Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis nurodo, kad susitarimas, jei toks būtų tarp šeimos narių, turėjo tuomet būti patvirtintas notariškai, ko nebuvo sudarant sutartį nei pas notarą, nei Utenos filialo archyve kaip pagrindas sudaryti pirkimo-pardavimo sutarčiai. Byloje esančiame atsakyme iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo aiškiai nurodyta, kad buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo byloje archyve yra tik 1992 m. sausio 15 d. sutartis ir kad papildomų dokumentų, kurių pagrindu buvo sudaryta buto privatizavimo sutartis, filialui saugoti neperduoti, kas pagrindžia ir ieškovės teiginius, kad nei ieškovė, nei jos sutuoktinis nedavė jokių sutikimų pirkti butą kitam asmeniui ir nebuvo jokių susitarimų tarp šeimos narių.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
18.1. Teigia, kad Ignalinos rajono tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 55 3 punktu Butas buvo skirtas gyventi ieškovės sutuoktiniui I. V.. Šis dokumentas patvirtina, kad I. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) buvo buto nuomininkas, o jo sutuoktinė M. V., vaikai I. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) bei O. (gim. vėliau – (duomenys neskelbtini) m.) laikyti šeimos nariais. Nėra jokių abejonių, jog I. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), veikdamas sutartinai su pilnamečiais šeimos nariais (sūnumi ir sutuoktine), Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ir tvarka šia teise tinkamai pasinaudojo, nes 1992 m. sausio 15 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos (Buto) pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartis, pagal kurią butą įgijo sūnus I. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.). Faktai, kad M. V. būtent su sūnumi I. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) vyko į notaro biurą ir pati sumokėjo I. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) įsigyjamo buto kainą, suponuoja tvirtą įsitikinimą, jog M. V. buvo informuota apie savininko pakeitimą ir visuma aktyvių veiksmų prisidėjo prie skundžiamų pasekmių atsiradimo (įskaitant pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio l dalį privalomo susitarimo, kuris nebeišliko, pasirašymą).
18.2. Pasak atsakovės, nors pagal galiojusių Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį ir Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnį, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, tačiau 2009 m. rugpjūčio 26 d. gavusi paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, į kurį jos atžvilgiu nebuvo įtrauktas ginčo turtinis vienetas, M. V. nesiekė neatidėliotino menamos savo turto dalies atgavimo – buto išreikalavimo iš I. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.). Iniciatyvos šalinti tariamą klaidą nesiėmė ir ieškinį palaikantis atsakovas I. V. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) (2012 m. butas perėjo A. M. nuosavybėn). Tik 2021 metų pabaigoje dėl nesąžiningų ir apsimestinių priežasčių minėtų asmenų iniciatyva buvo iškelta civilinė byla.
18.3. Atsakovės nuomone, lemiamą teisinę reikšmę vykstančio ginčo baigčiai turi aplinkybė, jog I. V. (gim. (duomenys neskelbtini)m.) iki pat savo mirties dienos ((duomenys neskelbtini)) nekėlė klausimų dėl subjektinės teisės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti jam skirtą butą suvaržymo ar esminio pažeidimo, tuo nuosekliai pripažindamas / patvirtindamas Sutarties dokumentuose užfiksuotą privatizavimo rezultatą kaip atitinkantį jo tikrąją valią bei ketinimus.
19. Atsakovė A. M. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, priteisti atsakovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
19.1. Pasak atsakovės, apeliantės ir jos sūnaus atsakovo I. V. parodymai neatitinka tikrovės, nes atsakovas I. V. tapo buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininku būdamas pilnamečiu ir veiksnu asmeniu, notariškai patvirtintas dokumentas buvo sudarytas apeliantei ir jos sūnui atsakovui I. V. suprantama rusų kalba, be to sutartis 1992 m. sausio 22 d. buvo įregistruota Lietuvos Respublikos viešame – nekilnojamojo turto registre.
19.2. Nors apeliantės skunde ir atsakovo I. V. atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad atsakovas I. V. buvo įrašytas buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkėju, galimai, dėl kažkieno klaidos, supainiojus jį su tėvu, nes atsakovo ir atsakovo tėvo vardai yra vienodi – I. V., atsakovės manymu, šie apeliantės ir jos sūnaus teiginiai neatitinka tikroves, nes pirkimo-pardavimo sutartyje buto pirkėju nurodytas būtent apeliantės sūnus – atsakovas „V. I. I.“, o apeliantės sutuoktinis buvo V. I. J..
19.3. Pasak atsakovės, apeliantės parodymai, kad ji neva tik 2020 m. sužinojo, jog buvo apgauta dėl buto adresu (duomenys neskelbtini) neatitinka tikrovės, nes apeliantei ir atsakovui I. V., kuris atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, apie I. V. priklausančio nuosavybės teise buto, adresu (duomenys neskelbtini), areštą ir šio nekilnojamojo turto varžytynių eigą buvo pranešta tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka. Be to, 2009 m. rugpjūčio 26 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime butas, adresu (duomenys neskelbtini), kaip apeliantės mirusio sutuoktinio palikimas nenurodytas. Taip pat teigia, kad apeliantė net negyveno ginčijame bute adresu (duomenys neskelbtini), gyveno jai ir sutuoktiniui I. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), nes šiame notaro dokumente nurodytas apeliantės gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini).
19.4. Atsakovės teigimu, apeliantės skunde nenurodyta dėl kokių priežasčių ir motyvų turi būti pripažintas negaliojančiu antstolio Leono Jankausko sudarytas 2012 m. lapkričio 6 d. turto perdavimo išieškotojui aktas Nr. 0053/12/00222/1, dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo išieškotojai A. V. priteisto išlaikymo padengimui. Nei apeliantė M. V., nei jos pilnametis sūnus – atsakovas I. V., nei kiti asmenys šio antstolio akto neapskundė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, dėl nuosavybės pripažinimo ir kitų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.
22. Esminis ginčas byloje kilo dėl 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria privatizuotas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), atsakovo I. V. vardu. Ieškovė ieškinyje teigė, kad ginčo butas buvo skirtas jos sutuoktiniui I. V., tačiau privatizavimo sutarties pasirašymo metu butas buvo užrašytas ieškovės sūnaus, taip pat I. V., vardu, pasirašant sutartį dalyvavo ieškovė ir jos sūnus. Pasak ieškovės, sutarties pasirašymo metu, galimai, įvyko klaida, sumaišius sutuoktinio ir sūnaus vardus bei pavardes, ieškovė, sumokėjusi visą buto kainą savo asmeninėmis lėšomis, visą laiką laikė save teisėta buto savininke ir tik 2020 metais sužinojo, kad butas priklauso atsakovei A. M.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, nes ieškovė neįrodė 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo pagrindų.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek skundžiamo teismo sprendimo argumentus, tiek apeliacinio skundo motyvus, taip pat įvertinusi ginčą reglamentuojančias procesinės bei materialinės teisės normos, sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismas sprendimas yra netesėtas ir nepagrįstas.
24. Visų pirma, apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčijami sandoriai sudaryti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, šie sandoriai yra tariami, prieštaraujantys gerai moralei, todėl yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
25. 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme (toliau – BPĮ) buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privatinėn nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. BPĮ 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. BPĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas ir jo šeimos nariai Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Tai reiškia, jog įvykdžius pirmąją sąlygą – minėtiesiems asmenims iš principo susitarus dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, susitariama dėl pirkėjo pusėje esančių teisės subjektų konkrečios teisinės padėties sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. 1991 m. liepos 29 d. priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo, kuriuo Valstybinio notariato įstatymas papildytas 161 straipsniu. Šiame straipsnyje buvo numatytas šeimos narių susitarimų dėl gyvenamojo būsto pirkimo supaprastintas tvirtinimas, t. y. valstybinei įmonei, įstaigai buvo leista patvirtinti buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo buto pirkimo.
26. Byloje nustatyta, kad 1984 m. kovo 23 d. Ignalinos rajono tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 55 butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo skirtas gyventi ieškovės sutuoktiniui I. V., t. y. jis buvo buto nuomininkas. Kad ieškovės sūnus I. V. turėjo teisę pirkti ginčo butą, patvirtina jau minėtas BPĮ 4 straipsnis – teisė išsipirkti butus turėjo ir nuomininkų šeimos nariai. Nors į bylą nebuvo pateiktas susitarimas kieno vardu bus perkamas butas, nes jis neišliko (buto pardavėja – valstybės įmonė „Ignalinos atominė elektrinė“, turėjusi teisę tvirtinti buto nuomininko šeimos narių susitarimą, nurodė, kad pasibaigus saugojimo terminui, buto privatizavimo dokumentai buvo sunaikinti), akivaizdu, kad be šio susitarimo buto pirkimo-pardavimo sutartis nebūtų sudaryta (BPĮ 5 straipsnis, žiūrėti nutarties 25 punktą). Byloje esantis Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartis valstybės inventorizavimo biure užregistruota 1992 m. sausio 22 d., taigi ieškovės sūnaus nuosavybės teisė į ginčo butą buvo išviešinta jau 1992 m. sausio 22 d. Dėl šios priežasties spręsti, kad ieškovės sūnui atsakovui I. V. po sutarties pasirašymo ir jos patvirtinimo tapus teisėtu buto savininku ir šį faktą išviešinus, įvyko klaida, nėra jokio teisinio pagrindo. Ieškovės versija dėl jos sutuoktinio ir sūnaus vardų bei pavardžių tapatumo ir dėl to įvykusios klaidos teisėjų kolegijai taip pat atrodo neįtikima, kadangi skiriasi šių asmenų tėvavardžiai – 1984 m. kovo 23 d. Ignalinos rajono tarybos vykdomojo komiteto sprendime Nr. 55, kuriuo butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo skirtas gyventi ieškovės sutuoktiniui I. V., aiškiai nurodyta, kad ieškovės sutuoktinis yra I. V. J., kai 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad butą perka I. I. I..
27. Nors apeliantė aiškina, kad butas atiteko visiškai pinigais neprisidėjusiam asmeniui, o tai akivaizdžiai prieštarauja gerai moralei, tačiau, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą, o geros moralės kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Svarbu tai, kad jokie ginčui aktualiu metu galioję įstatymai nedraudė ir nereguliavo asmenų, perkančių ir mokančių už privatizuojamus butus, tarpusavio santykių, nei ieškovė, nei atsakovas byloje neteigė, kad jų santykiai tuo metu buvo priešiški, kad atsakovas, būdamas ieškovės sūnumi, tyčia veikė prie ieškovę, todėl ieškovės veiksmai sumokant už sūnaus nuosavybėn įgyjamą turtą, o atsakovui I. V. su tuo sutinkant, negali būti vertinami kaip pažeidžiantys geros moralės principus. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad 1998 m. ieškovė atsakovui, savo sūnui, padovanojo pusę gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (1999 m. balandžio 30 d. atsakovo I. V. turto deklaracija), todėl, darytina labiau tikėtina išvada, kad būtent pati ieškovė siekė, kaip 1998 m., taip ir 1992 m., savo noru perleisti teises į turtą sūnui, kas negali būti laikoma kaip prieštaravimas gerai moralei.
28. Pasak apeliantės, realiai ginčo sandoris nebuvo įvykdytas, nes I. V. neperėmė savininko teisių ir pareigų, o vien formalių sandorio sąlygų vykdymo imitavimas nesudaro pagrindo konstatuoti realaus sandorio vykdymo. Kaip galima suprasti iš šių argumentų, apeliantė jais siekia įrodyti buvus tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnio 1 dalis).
29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliantė teigia, kad 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo tariamas sandoris, kokiu tikslu jis buvo sudarytas, t. y. kodėl buvo siekiama sudaryti vaizdą dėl buto perėjimo atsakovo I. V. nuosavybėn, apeliaciniame skunde nėra nurodoma, ypač įvertinus tai, kad ir pati ieškovė, pagal BPĮ 4 bei 5 straipsnius turėjo visas teises tapti ginčo buto nuosavybės turėtoja. Apeliantės argumentai, kad sandoris niekada realiai nebuvo vykdomas – atsakovas I. V. niekada neperėmė savininko teisių ir pareigų, nes tik ieškovė visada gyveno ginčo bute ir juo rūpinosi, niekaip neįrodo tariamo sandorio buvimo. Nuomininko ir jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisių į privatizuotą gyvenamąją patalpą, teisės buvo apibrėžtos BPĮ 12 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, jog nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Tai reiškia, kad asmenys, BPĮ nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą (nes tokią teisę perleido kitiems BPĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuotu butu – tokia teisė jiems išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į privatizuotą butą perėjimo kitam asmeniui faktu. Taigi ta aplinkybė, kad ieškovė gyveno ginčo bute, rūpinosi juo, patvirtina naudojimosi ginčo butu faktą, bet ne jo nuosavybę.
31. Be to, apeliantės argumentus, kad I. V. niekada neperėmė savininko teisių ir pareigų, paneigia byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurių ieškovė iš esmės neginčija ir dėl jų apeliaciniame skunde nepasisako. Visų pirma, dar 1999 m. balandžio 30 d. pateiktoje deklaracijoje I. V. aiškiai patvirtino, kad jam priklauso ginčo butas, kuris įgytas už tėvų pinigus („nupirkta tėvais mano vardu“), 2011 m. gruodžio 12 d., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jis įgaliojo kitą asmenį ginčo butą, nurodydamas, kad butas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, padovanoti nepilnametei dukrai T. V.. Šie atsakovo veiksmai aiškiai patvirtina, kad atsakovas laikė save ginčo buto savininku, įgyvendino su šio buto nuosavybe susijusias teises, todėl spręsti, kad I. V., pasirašydamas ginčo buto 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, siekė sudaryti sandorį tik dėl akių, nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindo.
32. Be to, ieškovės argumentai dėl buto nuosavybės teisių nebuvo nuoseklūs – ieškovė vienu atveju teigė, kad ji mokėjimo visą sumą už butą savo pinigais bei investiciniais čekiais, todėl manė, kad butas priklausys jai (jau pasisakyta nutarties 27 punkte), kitu atveju teigė, kad ginčo butas buvo skirtas jos sutuoktiniui, todėl ji tikėjo kad butas jai priklauso bendrosios nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu.
33. Pagal suformuotą teismų praktiką, sutuoktinių įsigyti butai pagal BPĮ (iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo) iš tiesų buvo laikomi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002), tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės sutuoktinis mirė dar (duomenys neskelbtini), pačios ieškovės teismui pateiktame 2009 m. rugpjūčio 26 d. paveldėjimo teisės liudijime buvo nurodytas visas ieškovės mirusio sutuoktinio paliktas turtas. Kodėl ieškovei jau tuo metu nekilo klausimų dėl sutuoktinio paveldimo turto sąrašo, apeliantė nenurodo, todėl labiau tikėtina, kad 1992 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu ieškovė aiškiai suvokė, kad ginčo butas nuosavybės teise atitenka jos sūnui atsakovui I. V. ir jį laikė teisėtu buto savininku.
34. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantė nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, jų vertinimo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pasirinko remtis tik kitos šalies įrodymais ir visiškai nevertino ieškovės įrodymų bei jos kviestų liudytojų parodymų, nevertino atsakovo paaiškinimų, svarbu tai, kad įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis patvirtina, kad teismas ištyrė byloje pateiktus rašytinius įrodymus, jais rėmėsi byloje, ir, atsižvelgęs į įrodymų visumą, padarė ieškovės kvestionuojamas išvadas. Nors teismas nesirėmė ieškovės kviestų liudytojų parodymais, pažymėtina, kad tiek liudytojų parodymus, tiek atsakovo I. V. paaiškinimus paneigė kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Iš apeliacinio skundo matyti, kad ieškovė tiesiog siekia, jog byloje surinkti įrodymai, liudytojų paaiškinimai būtų vertinami kitaip, t. y. ieškovės naudai. Tačiau nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Dėl to apeliantės argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
35. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2022 m. spalio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atmetus apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
38. Atsakovė A. M.į bylą pateikė prašymą priteisti 2000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija vertina, kad nors ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, 2000 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą yra nepagrįstai didelė suma, atsižvelgus į tai, kad byla buvo nesudėtinga, nedidelės apimties, apeliaciniame skunde nebuvo keliami nauji teisiniai klausimai, o atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti iš esmės tie patys argumentai kaip ir atsiliepime į ieškinį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinga ir protinga suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą šioje byloje – 1200 Eur, todėl ji priteistina atsakovei A. M. iš ieškovės M. V..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2022 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.