Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Kriaučiūnaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutarties elektroninėje civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Būsto inžinerijos centras“ dėl sutarties pažeidimo ir avanso grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą 20 000 Eur sumai, pirmiausia areštuojant atsakovės nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, akcijas, o šių nesant ar esant nepakankamai – areštuojant atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, bankuose ar pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei atlikti operacijas su atitinkamomis lėšomis, jei jomis yra atsiskaitoma su ieškovu, arba areštuoti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), arba įpareigoti atsakovę įmokėti į depozitinę teismo sąskaitą 20 000 Eur.

3. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tokiais argumentais. Pradėti teismo procesai prieš atsakovę; atsakovė pardavė žemės sklypą su statiniu, kuriuos ieškovas turėjo įsigyti pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, kas reiškia, jog šio ginčo turto nebėra; ieškinio suma ieškovui yra didelė; atsakovės atžvilgiu vykdomos vykdomosios bylos; atsakovė nuo pat skolos atsiradimo elgiasi lengvabūdiškai, neatsakingai, neigė skolos atsiradimo faktus ir aplinkybes, kas suponuoja jos nesąžiningumą; atsakovė gali parduoti jai priklausantį kitą turtą ir iš gautas lėšas nuslėpti, todėl atsiskaitymas su ieškovu pagal jam galimai palankų teismo sprendimą jau nebebus galimas; atsakovė nuo 2021 m. nuslėpė nuo ieškovo, kad jau nuo 2022 m. išimtas statybos leidimas, gyvenamasis namas žemės sklype, (duomenys neskelbtini), yra pastatytas ir 2024 m. galimai parduotas tretiesiems asmenims; 2025 m. sausio 24 d. ieškovui pateikus pretenziją atsakovei, buvo gautas atsakymas, kad atsakovė nesiruošia grąžinti sumokėto avanso, nesiūlo sudaryti pagrindinę sutartį; ieškovas yra silpnesnioji sutartinių santykių pusė, jam yra taikomi vartojimo teisiniai santykiai, o atsakovė yra stipresnioji šio ginčo pusė, turinti patirties sutarčių sudaryme, pardavimuose bei finansiniuose reikaluose.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė 2025 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, kuria įrodinėja atsakovės nesąžiningumą, t. y., kad atsakovė perleido turtą tretiesiems asmenims. Nuo pat 2025 m. sausio 17 d. atsakovei atsirado pareiga pagal Sutarties 3.11 punktą grąžinti avansą, ko atsakovė nepadarė. Ieškovui net nežinant apie įvykusį 2025 m. sausio 17 d. sandorį ir kreipiantis su pretenzija 2025 m. sausio 24 d., 2025 m. vasario 24 d. atsakovė atsisakė tai padaryti ir jau tuomet nuslėpė faktą, kad perleido turtą tretiesiems asmenims. Tai akivaizdžiai suponuoja atsakovės nesąžiningumą.

10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas priima apelianto pateiktus įrodymus.

Dėl ginčo esmės

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

13. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tada, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą (pirmoji sąlyga) ir jeigu nesiėmus atitinkamų priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidarytų apskritai negalimas (antroji sąlyga) (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

14. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, todėl pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja. Apeliantas šios teismo nustatytos aplinkybės neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas jos plačiau nevertina ir nepasisako.

15. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog 2025 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė perleido turtą tretiesiems asmenims, todėl nuo 2025 m. sausio 17 d. atsakovei atsirado pareiga pagal Sutarties 3.11 punktą grąžinti avansą, ko atsakovė nepadarė. Ieškovui net nežinant apie įvykusį 2025 m. sausio 17 d. sandorį ir kreipiantis su pretenzija 2025 m. sausio 24 d., 2025 m. vasario 24 d., atsakovė atsisakė tai padaryti ir jau tuomet nuslėpė faktą apie turto perleidimą tretiesiems asmenims. Tai akivaizdžiai suponuoja atsakovės nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo spręsti apie antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalingos sąlygos egzistavimą.

16. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje akcentuojama, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (paprastai ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 2022 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-1199-330/2022 ir kt.).

17. Asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020).

18. Iš šalių procesinių dokumentų turinio matyti, kad ginčas kilo tarp ieškovo ir UAB „Būsto inžinerijos centras“ dėl 2021 m. rugpjūčio 16 d. sudarytos preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovo nurodomi argumentai, kuriais grindžiami ir ieškinio reikalavimai, t. y. kad atsakovė pažeidė preliminariąją sutartį, negrąžina sumokėto avanso, yra susiję su šalių ginčo esme (sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką) ir šioje civilinio proceso stadijoje, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertinami kaip savaime pagrindžiantys atsakovės nesąžiningumą.

19. Apeliantas teigia, kad atsakovės atžvilgiu pradėti net keli teisminiai procesai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė neteikia pagrindo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu.

20. Pagal teismų praktiką, nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl šios aplinkybės neįrodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1088-516/2020). Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-193-330/2023, 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-790/2022 ir joje nurodyta praktika).

21. Duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovės galimą nesąžiningumą, jos siekį išvengti jai galbūt nepalankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo, tuo tikslu perleidžiant, įkeičiant, kitaip apsunkinant turtą ar kitais būdais sąmoningai bloginant turtinę padėtį, apeliantas neįrodė.

22. Pareiga paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį ir įrodyti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą, atsakovui kiltų tik tuomet, jei teismas pritaikytų ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovas teikiamu skundu siektų paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingas aplinkybes. Analizuojamu atveju teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl atsakovei nekilo pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-168-330/2023). Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė nurodo, kad atsakovė vykdo įprastą ūkinę komercinę veiklą ir iš jos kylančias prievoles.

23. Nagrinėjamu atveju apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė objektyvių duomenų apie galimus atsakovės ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekiant išvengti būsimo apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nenustačius grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo įmanomumui, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

Dėl procesinės bylos baigties

24. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Apeliantas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio prašymo nesprendžia, nes klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bus sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės pirmosios instancijos teisme.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.