Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Osvaldui Martinkui,

2024 m. sausio 23 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos 2022 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 21-IL-30-00441-e „Dėl D. B. atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 12 d. Klaipėdos AVPK pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei. Atsakovas išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą 2021 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą Nr. 21-IL-30-01275-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“. Klaipėdos AVPK minėta sprendime konstatavo, kad vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, pareiškėjas nėra laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi Klaipėdos apygardos teismas 2003 m. liepos 31 d. nuosprendžiu pripažino pareiškėja kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje ir BK 258 straipsnio 2 dalyje. Pabrėžiama, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta didžiausia bausmė yra 7 metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis matyti, kad pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo 2021 m. rugsėjo 7 d. sprendimo išvadomis, 2021 m. rugsėjo 29 d. pateikė skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams, prašydamas teismo panaikinti minėtą sprendimą. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. sausio 11 d. sprendimu priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-308-342/2022, nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, panaikino Klaipėdos AVPK 2021 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2022 m. vasario 11 d.

Atsakovas, vykdydamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. sausio 11 d. sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą išduoti Leidimą ir priėmė Sprendimą, kuriuo pakartotinai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

Vertinant Sprendimo turinį nustatyta, kad jo priėmimo teisiniais pagrindais yra nurodomi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas reglamentuoja, jog šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus. Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Sprendime teigiama, jog patikrinus pareiškėjo anketinius duomenis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registre buvo nustatyta, jog 2001 m. kovo 14 d. Klaipėdos apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-173-26/2001 pareiškėją pripažino padarius nusikaltimus numatytus tuo metu galiojusios redakcijos BK 272 straipsnio 2 dalyje (Plėšimas, padarytas pakartotinai, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsibraunant į negyvenamąją patalpą, arba panaudojant šaunamąjį ginklą) bei BK 235 straipsnyje (Neteisėtas nešaunamojo ginklo gaminimas arba nešiojimas) ir skyrė jam 3 metų 2 mėnesių ir 8 dienų laisvės atėmimo bausmę. Klaipėdos apygardos teismas 2003 m. liepos 31 d. perkvalifikavo pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir pripažino jį kaltu padarius nusikaltimus numatytus BK 180 straipsnio 2 dalyje (Tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą) ir BK 258 straipsnio 2 dalyje (Tas, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą) ir skyrė pareiškėjui 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

Sprendime konstatuojama, jog pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo grupės asmenų iš anksto suplanuotame ginkluotame plėšime įsiveržiant į patalpas, kuriame buvo panaudoti šaunamasis ir nešaunamieji ginklai, pareiškėjas atliko aktyvius smurtinius veiksmus su neteisėtai laikomu savadarbiu nešaunamuoju ginklu prieš nukentėjusį asmenį, taip sukeldamas realią grėsmę asmens gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie tyčinių, smurtinių nusikaltimų, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Praėjus beveik 20 metų po nuteisimo, pareiškėjas konfliktą su kaimynu sprendė veikdamas spontaniškai, panaudodamas aktyvius smurtinius veiksmus. Atsakovas įvertinęs anksčiau minėtą padarė išvadą, jog pareiškėjas gali kelti pavojų ir grėsmę asmenų bei visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti Leidimą nutarė jo netenkinti.

Vadovaujantis anksčiau minėtu darytina išvada, jog Klaipėdos AVPK atsisakymą tenkinti pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymą iš esmės grindžia dvejais argumentais: 1) aplinkybe, jog Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. liepos 31 d. nutartimi pripažintas kaltu padarius tyčinį, smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus kaimyno sveikatos sutrikdymo, kuris vėliau buvo nutrauktas nustačius, kad pareiškėjas veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau tai įrodo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai ar visuomenės saugumui, kadangi jis linkęs konfliktines situacijas spręsti aktyviais smurtiniais veiksmais (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenis, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais, jiems keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-843-492/2015; 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-690-662/2022).

Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo) pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė) tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

Dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo pagrįstumo

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, jog šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Kaip ir anksčiau minėta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

Iš teismui pateiktos 2021 m. sausio 11 d. pažymos Nr. 14R-500 „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizini asmenį“ turinio matyti, jog pareiškėjas 2001 m. kovo 14 d. Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs nusikalstamas veikas numatytas tuo metu galiojusios redakcijos BK 272 straipsnio 2 dalyje bei BK 235 straipsnyje ir jam buvo paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Klaipėdos apygardos teismas 2003 m. liepos 31 d. nutartimi pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš BK 272 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 2 dalį bei iš BK 235 straipsnio į BK 258 straipsnio 2 dalį bei paskirta galutinė bausmė – 3 metai laisvės atėmimo.

Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalis teigia, jog tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą ar kitą daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti, arba apiplėšė pagrobdamas didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Tuo tarpu BK 258 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tas, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neneigia, jog praeityje buvo pripažintas kaltu padarius tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį numatyta maksimali bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, tačiau laikosi pozicijos, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams, kadangi jame nurodytas sąlygas atitinkantis asmenys yra neterminuotai pripažinti kaip nepriskirtini nepriekaištingos reputacijos asmenimis.

Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą ir pasisakydamas dėl šių pareiškėjo skundo argumentų, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. KT103-N7/2020 dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) pripažino, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019-06-28, Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2020 m. gruodžio 31 d.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2021 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2, 11, 13, 16, 17, 18, 19, 21, 24, 25, 30, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIV-283, įsigaliojusiu 2021 m. gegužės 5 d., buvo pakeista Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, ankstesnėje redakcijoje buvusi formuluotė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, pakeista, nurodant, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Iš Įstatymo 18 straipsnio nuostatų matyti, jog šio straipsnio 2 dalis buvo papildyta 2 punktu, kuriame numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus, bet neviršija 6 metų laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų.

Priimdamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įstatymų leidėjas nenumatė galimybės, jog asmuo, padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, po tam tikro laiko tarpo galėtų būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir tokie asmenys galėtų būti vertinami individualiai pagal kiekvieno asmens situaciją.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį teismą su prašymu įvertinti ar Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį eliminuojama galimybė tiek institucijai, išduodančiai leidimą, tiek teismui, tikrinančiam jos sprendimo teisėtumą, individualizuotai vertinti, ar asmuo ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis teismas 2023 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT30-N3/2023 pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2021 m. balandžio 29 d. redakcija, TAR, 2021-05-04, Nr. 9685) tiek, kiek jame nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2022 m. kovo 24 d. redakcija) visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio Įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2023 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad šis nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre 2023 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų nepatikslino t. y. administracinės bylos nagrinėjimo metu galioja Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcija, kurią Konstitucinis teismas pripažino prieštaraujančiam konstituciniam teisinės valstybės principui.

Oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai: pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą).

Vis dėlto Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Minėtame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šioje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuris paremtas Konstitucijai prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatomis. Nors Sprendimo priėmimo metu šios Įstatymo nuostatos buvo galiojančios, tačiau konstatavus Įstatymo nuostatų priešingumą Konstitucijai, Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl Įstatymo neteisėtumo nepaisymas iš esmės leistų pripažinti iš neteisėto veiksmo kilus teisėtas pasekmes (paneigiant principą, kad iš ne teisė s negali atsirasti teisė, lot. ex injuria jus non oritur), taip pat būtų pažeistas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė, teismo pareiga vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis).

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą ir įvertinus Konstitucinio Teismo 2023 m. kovo 15 d. nutarimo išaiškinimus konstatuotina, kad negalima situacija, kurioje vien tik nusikaltimo, už kurį numatyta maksimali sankcija viršija 6 metų laisvės atėmimo ribą, padarymas, nevertinant realiai paskirtos bausmės ir kitų aplinkybių, neribotą laiką atima teisę gauti leidimą, todėl negalima pripažinti, kad priimant Sprendimą buvo teisėtai, pagrįstai ir proporcingai pritaikyti apribojimai pareiškėjo atžvilgiu, todėl darytina išvada, jog Sprendimas, toje apimtyje, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nes jis buvo pripažintas kaltu padarius tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį numatyta didesnė nei 6 metų laisvės atėmimo bausmė, pripažintinas nepagrįstu.

Dėl pareiškėjo pripažinimo galinčiu kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui

Kaip ir anksčiau minėta Klaipėdos AVPK taip pat atsisakė pareiškėjui išduoti Leidimą motyvuodamas aplinkybe, jog turi duomenų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2640-602/2021).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą (tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 11 punktas) lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2640-602/2021). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatymo nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-261/2019, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018 ir kt.).

Iš teismui pateikto Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2019 m. spalio 31 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-27040-19 turinio matyti, jog pareiškėjui buvo pareikštas įtarimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis mušdamas nežymiai sužalojo žmogų – 2019 m. birželio 26 d. apie 18.30 val., gyvenamojo namo kieme pareiškėjas tyčia vieną kartą rankos kumščiu sudavė kaimynui į veidą, ko pasekoje pastarajam padarė žaizdą su kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje t. y. nežymiai sužalojo. Vis dėlto minėtu nutarimu prokuratūra nutarė nutraukti pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjos veikė būtinosios ginties sąlygomis – gynė savo sutuoktinę nuo agresyviai besielgusio kaimyno kėsinimosi jai suduoti. Byloje nėra jokių duomenų, jog Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2019 m. spalio 31 d. nutarimas būtu buvęs apskųstas aukštesniajam prokurorui, todėl konstatuotina, kad jis yra įsiteisėjęs.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra apibrėžiamos žmogaus teisės bei laisvės, kurių apsaugą turi garantuoti valstybė. Kadangi ne visais atvejais valstybės institucijų turimomis priemonėmis yra galimybė tas teises bei laisves apginti, todėl įstatymų leidėjai baudžiamuoju įstatymu suteikė teisę asmeniui gintis pačiam. BK 28 straipsnis nurodo, kad kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti užpuolimo arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Veiksmai, padaryti esant būtinajai ginčiai, yra socialiai vertingi, nes nukreipti prieš pavojingą nusikalstamą kėsinimąsi. Būtent dėl to asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį (nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus) nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė veiką, formaliai atitinkančią baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimą ar nusižengimą. Būtinoji gintis visada yra susijusi su žalos padarymu besikėsinančiam asmeniui. Tačiau būtinoji gintis yra galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi, kurie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę, ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą darytina išvada, jog Sprendime cituojami pareiškėjo veiksmai yra socialiai vertingi, kadangi jis gynė savo sutuoktinę nuo agresyviai nusiteikusio kaimyno. Teisėjų kolegijos nuomone Klaipėdos AVPK Sprendime nepagrįstai nurodė, jog Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2019 m. spalio 31 d. nutarime nurodytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes konstatuojama, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos 2022 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 21-IL-30-00441-e „Dėl D. B. atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ yra grindžiamas teisės norma, kurią Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui ir atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų, gyvybei, sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, todėl pareiškėjo D. B. skundas tenkintinas ir Sprendimas naikintinas.

Teisėjui kolegijai įvertinus ginčijamo akto teisėtumą jame nurodytais pagrindais ir jį panaikinus kaip neteisėtą, administracinio akto panaikinimas grąžina šalis į status quo ante ir sukuria atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymą išduoti Leidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos 2022 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 21-IL-30-00441-e „Dėl D. B. atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.