Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Nusutinka su ginčijamu sprendimu ir pažymi, jog jis jam yra aktualus nes pageidauja įsigyti šaunamąjį ginklą ir tapti medžiotoju. Teigia, kad nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus - 19 metų. Atkreipia dėmesį, jog teismo paskirtą bausmę yra atlikęs, nusikaltimu padarytą žalą atlyginęs, o teistumas yra išnykęs. Tvirtina, jog papildomų duomenų apie teistumo išnykimą pateikti negali, nes pagal BK 97 str. nuostatas, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai; šiuo atveju - 5 metai po bausmės atlikimo.

Pažymi, kad dėl jaunystėje padaryto nusikaltimo apgailestauja ir padarė būtinas išvadas. Akcentuoja, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėję daugiau nei 20 metų. Nurodo, kad yra vedęs, augina tris mažamečius vaikus, turi nuolatinę gyvenamą vietą bei nuolatinį darbą, kuriame yra skatinamas bei pakeltas pareigose. Atkreipia dėmesį, jog nuo šių metų rugsėjo 1 d. pradėjo mokslus VšĮ Jūrinio sektoriaus darbuotojų rengimo centre.

Mano, kad ginčijamas sprendimas priimtas formaliais pagrindais ir nėra individualizuotas ir pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti duomenis, pagrindžiančius, jog yra pagrindas paneigti preziumuojamą prielaidą, jog jis negali būti laikomas asmeniu, turinčiu nepriekaištingą reputaciją. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktiką (2020-06-05 nutarimą Nr. KT103-N7/2020).

Nustatyta, jog pareiškėjas pateikė atsakovui 2021-08-12 prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, kad atsakovas, atlikdamas patikrinimą, nustatė, jog 2003-07-31 Klaipėdos apygardos teismas jį pripažino kaltu dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje padarymo (baudžiamoji byla Nr. 30-1-04300-99) ir skyrė jam terminuotą laisvės atėmimą 3 metams. Ginčijamame sprendime pažymėta, kad BK 180 straipsnio 2 dalyje didžiausia bausmė yra 7 metų laisvės atėmimas. Akcentuota, kad pareiškėjas padarė nusikaltimą, kuri yra priskiriama prie tyčinių, smurtinių nusikaltimų ir didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, todėl jis nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014-03-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009-03-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014-10-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Be to, pastebėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2021-04-29 redakcija; TAR, 2021, Nr. 2021-09685) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2020-06-05 priėmė nutarimą Nr. KT103-N7/2020 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010-11-18 redakcija; Žin., 2010, Nr. 142-7261) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019-06-27 redakcija; TAR, 2019-06-28, Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves ir teisiniu reguliavimu nustatydamas neterminuotą draudimą Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose nurodytus nusikaltimus padariusiems fiziniams asmenims įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis, paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio proporcingumo principo, pažymėjo, jog Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu reikalavimu, kad įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo, jog leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami asmenims, kurie kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose, nesudaroma galimybių, praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo, įvertinti, ar, atsižvelgiant į individualią kiekvieno asmens situaciją, šiuose punktuose nurodytus nusikaltimus padarę asmenys ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

Aiškindamas anksčiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2020-06-05 nutarimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis 2021-02-03 sprendime administracinėje byloje Nr. A-674-602/2021 darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją (t. y., atsižvelgiant į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, įvertinti jo keliamą pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo)) ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis Teismas 2020-06-05 nutarime taip pat pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas iki tol, kol įsigalios šis Konstitucinio Teismo nutarimas, nenustatys kitokio, Lietuvos Respublikos Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Įstatymo (2019-06-27 redakcija) 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus nusikaltimus, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims policijos įstaigos turės vadovautis, be kita ko, Įstatymo (2019-06-27 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgdamos į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms.

Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2021-04-29 redakcija; TAR, 2021, Nr. 2021-09685) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t.y., atsakovas vadovavosi naujos redakcijos Įstatymo nuostatomis. Kita vertus, vertinant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, matyti, jog pagal jį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Darytina išvada, kad nurodytoje nuostatoje iš esmės nėra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas, nei Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose, kuriuose buvo įtvirtintas neterminuotas draudimas įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams. Anksčiau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2020-06-05 nutarime konstatavo, jog teisinis reguliavimas tiek, kiek jame nurodyti asmenys visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, sprendžia, kad negalima tokia situacija, kai dėl praeityje padaryto nusikaltimo iš fizinio asmens visam laikui atimama teisė įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams. Tokiu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, privalėjo atsižvelgti į Konstitucinio Teismo nutarimą ir turėjo ne tik nurodyti pareiškėjo atžvilgiu 2003-07-31 priimto nuosprendžio motyvus, bet argumentuoti, kokiu būdu prieš 19 metų pareiškėjo atlikta neteisėta veika gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ginčijamo sprendimo priėmimo metu. Pažymėtina, jog atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino, jog vadovavosi tik teisės aktais, tačiau nevertino individualios situacijos.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu 2003-07-31 priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nors ir neigiamai charakterizuoja pareiškėją, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu (praėjus daugiau kaip 19 metų nuo nuosprendžio priėmimo dienos) pareiškėjas galėjo kelti arba kėlė grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Be kita ko, pažymėtina, kad tiek pareiškėjo į bylą pateikti duomenys, tiek liudytojo J. P. V. paaiškinimai teigiamai charakterizuoja pareiškėją. Kitų argumentų ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad yra duomenų, jog pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ginčijamame sprendime nenurodyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu inicijuoto baudžiamojo persekiojimo formalus įvardijamas sprendime negali būti laikomi charakterizuojamais duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjo keliamą grėsmę sau ir visuomenei. Pažymėtina, jog valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą, taip pat privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.