Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-209-544/2013

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-335/2012 pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovui R. Č. ir atsakovo priešieškinį ieškovei, institucijos teikiančios išvadą byloje – Molėtų rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Apeliacinis skundas atmestinas, o 2012 m. gruodžio 19 d. Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovas R. Č. dalyse dėl nepilnamečio sūnaus M. Č. gyvenamosios vietos nustatymo. Teisėjų kolegija nagrinėja bylą apeliacinio skundo ribose ir dėl nepaskųstos teismo sprendimo dalies nepasisako. Teisėjų kolegija sutinka su esminėmis pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-03-01nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2012; 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į dviejų savivaldybių Vaikų teisių apsaugos skyrių pateiktas išvadas, nustatęs, jog šalių nepilnametis sūnus M. Č. šiuo metu gyvena su motina, kuri jį tinkamai prižiūri, atlieka visas pareigas vaiko atžvilgiu, į per instituciją išreikštą vaiko nuomonę, pripažino, kad gyvenamosios vietos nustatymas su motina J. Č. labiau atitinka rimtų sveikatos problemų ir raidos sutrikimų turinčio neįgalaus mažamečio vaiko M. Č. interesus. Kadangi vaikas tėra 6 metų amžiaus, jautrus, ligotas, teismas sprendė, jog netikslinga jį trikdyti ir klausinėti, su jis labiau norėtų gyventi, nes ir be to visiškai pakanka argumentų, kad jo interesus labiau atitinka gyvenimas su motina. Atsakovas nesutinka su šiomis teismo išvadomis ir tvirtina, kad nepilnamečio sūnaus interesai būtų labiau užtikrinti gyvenant su juo, o ne su ieškove, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai įvertino įrodymus, ko pasekoje priėmė sprendimą išskirti abu brolius, nesiaiškino laisva valia suformuotų vaiko norų ir pažiūrų bei sugebėjimų juos išreikšti nepatiriant jokios prievartos. Apelianto argumentai vertinami nepagrįstais dėl šių motyvų.

Sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vadovaujamasi teisiniu reglamentavimu, kuris grindžiamas prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), kuris reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Dėl to įvertinamos kiekvieno iš tėvų pastangos bei galimybės užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, tėvo ir motinos asmeniniai bruožai ir kiekvieno iš jų reali galimybė sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykiai ir kt. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan. Be to, sprendžiant ginčą dėl teismo nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, pagal šalių pateiktus duomenis būtina įvertinti kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas – tiek tas, kuriose vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, tiek tas, kuriose jam tektų gyventi, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su kitu tėvu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Skundžiamoji teismo sprendimo dalis minėtą suformuotą teismų praktiką atitinka.

Pagal CK 3.174 str., teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaujamasi vaiko interesais ir atsižvelgiama į vaiko norą, jeigu šis dėl savo amžiaus objektyviai gali savo norus suformuluoti. Taigi vienintelis objektyvus įstatymo nustatytas kriterijus yra vaiko noras, į kurį neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Vaiko interesai reikalauja sudaryti tokias sąlygas vystytis, kad jis užaugtų sveika, intelektuali, dorovinga bei tvirta asmenybe, todėl įvertintina, ar aplinkoje, kurioje gyvena kiekvienas iš tėvų, atsižvelgiant į tėvų charakterio savybes, gyvenimo būdą ir kita, objektyviai galimas tokių sąlygų sudarymas. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Teismo posėdyje išklausant vaiko pažiūras ir norus, be vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo, gali būti kviečiamas pedagogas ir (ar) psichologas. Vaiko pažiūros ir norai gali būti teismo išsiaiškinami pavedant tai padaryti valstybinei vaikų teisių apsaugos institucijai, vaiko pedagogams, auklėtojams ir kt. Visais atvejais teismas, aiškindamasis vaiko pažiūras ir norus, turi išsiaiškinti, ar vaikas pakankamai brandus, kad juos suformuluotų ir išreikštų. Teismas, suabejojęs vaiko gebėjimu suformuluoti ir išreikšti savo pažiūras, gali į teismo posėdį pakviesti ekspertą psichologą. Siekdamas nustatyti, ar vaikas pakankamai brandus, kad suformuluotų ir išreikštų savo pažiūras ir nuomonę, teismas gali paskirti psichologinę ekspertizę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35, 12 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nepilnametis šalių sūnus M. Č. nuo 2010-2011 m. žiemos kartu su ieškove gyvena (duomenys neskelbtini) ieškovės tėvų namuose (1 t., b. l. 3-6, 57). Keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esamoji aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą ir nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, dėl kurių pripažinimo svarbiomis sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Tarptautinėje ir Lietuvos teismų praktikoje akcentuojamas ilgesnis nei vienerių metų gyvenimo vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje terminas. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Kaip minėta, nepilnametis šalių sūnus M. Č. nuo 2010-2011 m. žiemos gyvena kartu su ieškove (duomenys neskelbtini) ieškovės tėvų namuose. Vaikui gyvenant su motina jau nusistovėjo jos šeimos aplinka, kuri užtikrina dabartinių jos poreikių tenkinimą.

Iš byloje pateiktos medžiagos teismas pagrįstai nustatė, nes tai patvirtina byloje esanti įrodymų visuma, kad šalims esant neblaivioms kildavo nuolatiniai barniai, kivirčai ir netgi muštynės vykdavo matant vaikams, ir tai žalojo augančių nepilnamečių vaikų psichiką. Teismas pagrįstai tai vertino kaip netoleruotiną abiejų tėvų elgesį su vaikais (1 t., b. l. 136-139). Byloje yra gautos dviejų savivaldybių Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvados ir psichologės išvados. Iš Molėtų RSA VTAS 2011-04-11 rašto matyti, kad skyriaus atstovai, kol J. Č. buvo ligoninėje, kelis kartus lankėsi Č. šeimoje ir 2010-11-15 apsilankymo metu pasitvirtino, kad R. Č. kelias dienas girtavo, rasta visiška netvarka, o pats apeliantas elgėsi labai agresyviai uošvės atžvilgiu, varė ją iš buto, suplėšė striukę, stumdamas sužeidė jai ranką, sutuoktinės atžvilgiu vartojo jis necenzūrinius žodžius mažamečių vaikų akivaizdoje. Po J. Č. gydymosi ją palydėjus į namus vėlgi bute buvo rasta betvarkė, girtavimo pėdsakai, buteliai, o neblaivus R. Č. lakstė po butą, šūkavo, keikėsi ir vartojo necenzūrinis žodžius prieš sutuoktinę, atvykus policijos pareigūnams juos gąsdino smurtu ir grasinimu nušauti. Sekantį kartą nuvykus pas R. Č. rasta iš esmės analogiška padėtis, todėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos VTAS pritarė dėl M. Č. gyvenamosios vietos nustatymo su motina (1 t., b. l. 76-78). Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos VTAS 2012-06-05 rašte nurodyta, kad, lankantis J. Č. ir M. Č. gyvenamojoje vietoje, buvo nustatyta, kad vaikui sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Po J. Č. buities gyvenimo sąlygų patikrinimo apie galimai pasikeitusias ir netinkamas vaiko gyvenimo sąlygas ar kitus vaiko teisių apsaugos pažeidimus iš asmenų ar įstaigų, taip pat ir mokyklos nebuvo gauta (1 t., b. l. 198). Iš (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos 2012-01-25 rašo matyti, kad M. Č. ugdymui mama yra nupirkusi visas reikiamas priemones, laiku sumoka už grupės lankymą, išperka pietus, kad jaučiamas rūpinimasis vaiku ir šilti tarpusavio santykiai, kad vaikas, būdamas mokykloje klausia, ar greitai ateis mama (1 t., b. l. 199, 2 t., b. l. 76). Iš Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos VTAS 2012-10-17 išvados matyti, kad ieškovė kartu su nepilnamečiu sūnumi M. Č. gyvena jos tėvams nuosavybės teise priklausančiame švariame, tvarkingame name, kad jiems skirtas atskiras kambarys, kuriame yra visi reikiami namų apyvokos daiktai ir būtinos ugdymui priemonės, baldai, žaislai. Buvo nustatyta, kad yra sudarytos saugios ir tinkamos sąlygos vaiko gyvenimui ir ugdymui, kad vaiko motina turi galimybes tinkamai užtikrinti sūnaus mokymosi, poilsio, gydymo ir laisvalaikio poreikius, kad pedagogai yra pastebėję nuoširdų ir šiltą sūnaus, mamos ir senelių bendravimą. Todėl išvadoje buvo nurodyta, jog tokie duomenys leidžia teigti, kad J. Č. sudarytos poilsio, laisvalaikio, mokymosi sąlygos atsakingas ir nuolatinis rūpinimasis sūnaus sveikata atitinka M. Č. poreikius ir interesus, kad juos sieja artimi emociniai ir psichologiniai ryšiai, kad vaikui svarbi aplinka, kurioje jis gyvena ir mokosi (2 t., b. l. 100-101). Nepilnametį vaiką konsultavusi psichologė nurodė, jog berniukas labai įsitempęs, konsultacijas lankė tik dalyvaujant mamai, labai greitai susijaudina, bendrauja tik šalia esant mamai ir jam būtina tausojanti aplinka (2 t., b. l. 104). Įvertinęs minėtų ir kitų įrodymų iš esmės tarpusavyje sutampančią įrodymų visumą bei vaiko amžių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog netikslinga vaiką trikdyti ir dar kitose institucijose klausinėti, su kuo jis labiau norėtų gyventi, nes ir be to pakanka patikimų ir objektyvių įrodymų padaryti išvadą, kad vaiko interesus labiau atitinka gyvenimas su motina. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo prašymas skirti vaikui psichologinę ekspertizę buvo nepagrįstas ir netikslingas, tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka CK 3.174 str. 2 d. esmę ir teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl gyvenamosios vietos nustatymo pagrindė byloje esančiais įrodymais ir pagal CK 3.178 str. 2 d. reikalavimus įvertino Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadose esančius duomenis apie šalių buities sąlygas, nepilnamečio vaiko ir tėvų tarpusavio santykius, jų pobūdį, kiekvieno iš tėvų asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, taip pat ištyrė ir įvertino vaiko brandą ir norą gyventi kartu su mama, atsižvelgdamas į byloje išvadas teikusių specialistų išvadas ir, svarbiausia, į paties nepilnamečio interesus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįgyvendino savo teisės skirti apelianto prašomą ekspertizę. Dėl tų pačių motyvų ir argumentų teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo byloje skirti ir apelianto apeliaciniame skunde nurodytą prašomą skirti ekspertizę (3 t., b. l. 8-10).

Apeliantas nurodo, kad brolių M. Č. ir M. Č. išskyrimas pažeistų jų interesus. Teismas pažymi, kad CK 3.161 str. 3 d. įtvirtina nepilnamečių vaikų teisę bendrauti su giminaičiais apima ir siekį užtikrinti, jog broliai ir seserys gyventų kartu, jeigu tai nepažeidžia jų interesų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr.35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium” 6 punkto 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi išsiaiškinti, ar vaikas, dėl kurio gyvenamosios vietos nustatymo vyksta ginčas, turi brolių ir seserų, kokie tarp jų santykiai, išsiaiškinti jų norus sprendžiamu klausimu. Brolių ir seserų atskyrimas, ypač tada, kai vaikus sieja glaudūs santykiai, mėgsta tarpusavyje bendrauti ir būti kartu, pažeistų vaikų interesus. Pagal šios bylos duomenis, šalių sūnūs kartu negyvena nuo 2010-2011 metų žiemos. M. Č. gyvenant su motina jau nusistovėjo jos šeimos aplinka, kuri užtikrina dabartinių jos poreikių tenkinimą, jis šioje aplinkoje jaučiasi saugus, yra labai jautrus, dažnai serga, jam diagnozuota išplitusi idiopatinė epilepsija (2 t., b. l. 5-21). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje yra nustatytos aplinkybės, dėl kurių yra pateisinamas nepilnamečių brolių išskyrimas. Teismas, atsižvelgęs į vaikų norus ir interesus, pagrįstai nurodė, kad turi būti sudarytos sąlygos abiems broliams bendrauti, kad jie neprarastų ryšio vienas su kitu ir teismo sprendimu nustatė priemones, šiam tikslui įgyvendinti.

Atsižvelgiant į M. Č. 6 metų amžių, jautrumą ir individualias neigiamas apelianto savybes ir charakterį, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tėvo susitikimai su M. Č., dalyvaujant ir M. Č., paprastai turi vykti nedalyvaujant vaiko motinai, bet privalomai dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui, tokia bendravimo tvarka tęstina tol, kol vaikui sueis 10 metų (2016-11-05). Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo su nepilnamečiu sūnumi bendravimo tvarka yra išdėstyta išsamiai, aiškiai, yra pakankamai plačios apimties ir optimaliai atitinka tiek nepilnamečio vaiko, tiek jo brolio, tiek tėvų teises ir teisėtus interesus.

Pažymėtina, jog pagal CK 3.170 str. tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (LR CK 3.156 str.). Tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Nors tas iš tėvų, su kuriuo lieka vaikas, turi didesnes galimybes jį auklėti, tačiau tai nesumažina kito tėvo teisės dalyvauti vaiko auklėjime ir neatleidžia jo nuo šios pareigos (LR CK 3.170 str.). Tėvas ir motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CPK 3.170 str. 3 d.). LR CK 3.169 str. 3 d. nurodyta, jog teismo sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo neturi res judicata galios, todėl pasikeitus aplinkybėms jis gali būti peržiūrimas išsprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Esant pagrįstų duomenų, kad ieškovė trukdo ar nesudaro sąlygų sūnui bendrauti su tėvu pagal teismo nustatytą tvarką, teismo sprendimas gali būti peržiūrimas ir sūnaus gyvenamoji vieta pakeista.

Reikšmingos ginčui byloje išspręsti aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik tada daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vadovavosi virš minėtomis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis ir jų nepažeidė.

Vadovaudamasi išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamasis sprendimas paliekamas nepakeistu.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto ieškovei turi būti priteistos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Ieškovė pateikė įrodymus, kad turėjo 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (3 t., b. l. 20-21). Atsakovės išlaidos teisinei advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme laikytinos atitinkančiomis CPK 98 str. reikalavimus ir Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) patvirtintus dydžius. Todėl iš apelianto ieškovei už tinkamo atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą priteisiama 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.