Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dairesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dairesta“ ieškinį atsakovui D. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 bei 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimo. Apeliantės įsitikinimu, atsakovas, neperdavęs nemokumo administratoriui viso bendrovės turto ir dokumentų, tokiu neveikimu užkirto kelią nustatyti bendrovės turto masę, bankroto procese realizuoti jai priklausantį turtą bei tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, todėl turi atlyginti ieškovei padarytą žalą. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai įvertino bylos duomenis ir faktines aplinkybes, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir neanalizavo civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlygų.

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, ieškovės apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, laikosi nuostatos, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, būtų pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

Dėl įrodymų apie atsakovo pareigos perduoti bendrovės turtą ir dokumentus pažeidimą vertinimo

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

13. Priešingai nei teigia apeliantė, iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė tiek apeliantės nurodytas faktines aplinkybes, tiek pateiktus įrodymus, susijusius su bendrovės dokumentų perdavimu nemokumo administratoriui, taip pat perduotų dokumentų apimtimi bei turiniu, įvertino apeliantės nurodytas atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir pasisakė dėl jų taikymo galimybės. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų – vienos iš viseto būtinųjų sąlygų atsakomybės taikymui, neprivalėjo analizuoti kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimo ar nebuvimo. Analizuojamu byloje atveju apeliantė iš esmės kitaip vertina tas pačias teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

14. Apeliantė cituoja materialiosios teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktinius išaiškinimus, susijusius tiek su bendrovės vadovo pareigomis ir tinkamu jų vykdymu apskritai, tiek su vadovo pareiga perduoti nemokumo administratoriui visus bendrovės dokumentus ir turtą. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės atsakovui taikymo, sietino su neteisėtu vadovo pareigos perduoti bendrovės turtą ir dokumentus nevykdymu, sąlygų.

15. Byloje nustatyta, kad nemokumo administratoriui bendrovės turtas buvo perduotas 2018 m. rugsėjo 12 d. Trumpalaikio turto perdavimo aktu (atsargos) bei Ilgalaikio turto perdavimo aktu. Bendrovės dokumentai administratoriui perduoti 2018 m. rugsėjo 14 d. Bylų (dokumentų) perdavimo aktu pagal apyrašą. Nurodytus aktus pasirašė buvęs bendrovės vadovas (atsakovas) ir nemokumo administratoriaus įgaliotas asmuo. Kaip matyti iš byloje esančio Bylų (dokumentų) perdavimo akto, administratoriui buvo perduotos 355 bylos dokumentų, sudarytų 2007 – 2018 metų laikotarpiu. Akte išsamiai ir detaliai išvardinti konkretūs perduodami dokumentai (sutartys, banko išrašai, kasos operacijų žurnalai, suderinimo aktai, deklaracijos ir kt.). Apeliantė nurodo, kad perduotuose dokumentuose nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, kas sudaro atsakovo sudarytame 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 27 d. laikotarpio bendrovės balanse nurodytą 2 309 Eur finansinį turtą ir 40 021 Eur debitorinius reikalavimus. Be kita ko, apeliantė akcentuoja, kad administratoriui buvo perduota laikmenoje talpinama neveikianti elektroninė bendrovės buhalterinės apskaitos programa.

16. Apeliantė deklaratyviai teigia, kad atsakovas tyčia nepateikia reikalaujamų dokumentų (duomenų), darydama prielaidą, jog tokiu būdu (nuslepiant bendrovės debitorius) atsakovas siekia išvengti skolininkų atsakomybės bendrovei, spėdama, kad galbūt pats atsakovas yra bendrovės skolininkas, todėl ir nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, paremtais subjektyvaus pobūdžio prielaidomis. Aplinkybė, kad neveikia elektroninė bendrovės buhalterinės apskaitos programa, įvertinus faktą apie įvykusį bendrovės dokumentų fizinį perdavimą, nėra pakankama, jog galėtų lemti atsakovo atsakomybės už dokumentų neperdavimą atsiradimo sąlygas (CPK 185 straipsnis). Apeliantė neįrodė ir nepatvirtino, kad atsakovas sąmoningai siekė sugadinti ir/ar sugadino elektroninę apskaitos programą, turėdamas tikslą dėl programoje esančių duomenų išvengti galimų reikalavimų jo ar kitų asmenų atžvilgiu pareiškimo. Apeliantė akcentavo, kad pats atsakovas sudarė ir perdavė bendrovės balansą, kuriame nurodyti bendrovės finansinio turto dydis ir debitorinių reikalavimų suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė niekaip nepatvirtina apeliantės teiginių dėl atsakovo tyčios nuslėpti faktą dėl konkrečių bendrovės debitorių. Ieškovės pozicija nėra nuosekli – vienu atveju teigdama, kad atsakovas piktybiškai nevykdo jam nustatytos pareigos perduoti bendrovės dokumentus nemokumo administratoriui, kitu atveju nurodo, jog ilgą laiką bendravo ir susirašinėjo su atsakovu, kuris teigia, kad tikrai viską perdavęs administratoriui. Pagrįstas abejones dėl ieškovės teiginių apie tai, kad pagal turimus dokumentus jos administratorius neturi jokių galimybių nustatyti (identifikuoti) bendrovės debitorių, kelia dar viena aplinkybė. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartyje dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo (bylos Nr. eB2-1870-657/2018), be kita ko, nurodyta, kad atsakovė (bendrovė) turi debitorinių įsiskolinimų, kurių bendra suma – 28 411,35 Eur, tačiau iš debitorių sąrašo matyti, kad dalis debitorinių įsiskolinimų tęsiasi jau ilgą laikotarpį, tad abejotina realiomis šių įsiskolinimų padengimo galimybėmis. Toks teismo nutarties turinys leidžia pagrįstai manyti, kad netgi ieškovės bankroto bylos medžiagoje yra ar gali būti duomenų apie bendrovės debitorius ir jų įsipareigojimus (debitorių sąrašas, jų įsipareigojimų atsiradimo momentas ir trukmė).

17. Nors apeliantė teigia negalinti pateikti įrodymų, jog iš turimų dokumentų objektyviai nėra galimybės nustatyti, kokie yra konkretūs bendrovės debitoriniai reikalavimai, tačiau apeliantė taip pat negali patvirtinti, kad neveikiančioje bendrovės buhalterinėje programoje tokie duomenys egzistuoja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo ji iš UAB „Data Bank Group“ nuomojo duomenų talpinimo paslaugą ir tokiu būdu saugojo savo buhalterinės programos ir kitus duomenis, tačiau paslaugos teikėja UAB „Data Bank Group“ jokių duomenų apie talpintus saugojimui bendrovės buhalterinės apskaitos bei kitus elektroninius dokumentus administratoriui nepateikė. Nei ši, nei kitos aplinkybės nepatvirtina teiginio ar spėjimo, kad būtent atsakovas turi būti atsakingas dėl bendrovės elektroninės buhalterinės apskaitos programos, talpinamos administratoriaus žinioje esančioje laikmenoje, neveikimo.

Dėl procesinės baigties

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo. Remiantis šia išvada ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.