Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-05-22 · Civilinė byla Nr. 2A-774-560/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-22
Bylos Nr.
2A-774-560/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-39490-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Dainius Rinkevičius
Ieškovas
SĮ „Vilniaus miesto būstas“
Atsakovas
G. M., V. K., T. M.
Trečiasis asmuo
UAB „Vilniaus energija“
Išvadą teikia
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius
Civilinė byla Nr. 2A-774-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39490-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 50.11.2.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams G. M., V. K. bei T. M. dėl skolų priteisimo ir iškeldinimo, trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“, institucija, teikianti išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti G. M., V. K. ir T. M. su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamosios patalpos, ieškovo valdomos patikėjimo teise ir esančios (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų G. M. ir V. K. 2 062,33 Lt (1 942,16 Lt skola, 120,17 Lt delspinigiai) skolos už būsto nuomą; priteisti solidariai iš atsakovų G. M. ir V. K. 3 491,07 Lt skolos už šilumos energiją; priteisti solidariai iš atsakovų G. M. ir V. K. 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo naudai bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2009-04-08 atsakovei G. M. buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtas butas priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Pažymėjo, kad pagal 2009-04-08 sudarytos Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.39.-N09/0902 (toliau – Sutartis) 3 p., nurodytoje gyvenamojoje patalpoje taip pat turi teisę gyventi V. K. ir T. M., deklaravę savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pagal Sutarties 31 p. atsakovė G. M. įsipareigojo kas mėnesį mokėti nuomos ir komunalinius mokesčius. Atsakovų įsiskolinimas už buto nuomą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-08-31 sudaro 1 942,16 Lt. Praleidus terminą, numatytą Sutarties 34 p., apskaičiuoti delspinigiai sudaro 120,17 Lt. Už tiektą šilumos energiją atsakovai laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-09-30 yra skolingi 3 491,07 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovė G. M. iki 2013-03-04 nepateikė ieškovui dokumentų, patvirtinančių jos teisę pratęsti socialinio būsto nuomos santykius, todėl Sutarties 40.2 p. pagrindu Sutartis laikytina pasibaigusia. Pabrėžė, kad vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.612 str. savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.

Atsiliepimas

Atsakovė G. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad reikalingus dokumentus ji ieškovui teikė, tačiau ieškovas atsisakė juos priimti, kadangi nebuvo pridėta pažyma apie jos sūnaus (atsakovo) V. K. pajamas. Pažymėjo, kad atsakovas V. K. su atsakove G. M. negyvena, todėl jis atsisakė jai pateikti tokią pažymą. Dėl šios priežasties, atsakovė neturėjo galimybės pateikti ieškovui jo prašomų duomenų. Nurodė, kad sužinojusi apie pateiktą ieškinį ji dar kartą nuvyko pas ieškovą ir paaiškino, kad atsakovas V. K. su ja negyvena. Tik tuomet jai buvo patarta kreiptis dėl duomenų apie atsakovo V. K. deklaruotą gyvenamąją vietą panaikinimo. Jai buvo nurodyta, kad ši procedūra truks apie šešis mėnesius. Mano, kad ne dėl jos kaltės buvo pažeistos Sutarties 12 p. nuostatos. Atsakovė G. M. paaiškino, kad 2013 m. pradžioje jai stipriai sušlubavo sveikata, dėl stuburo išvaržos kentėjo didelį skausmą, praktiškai negalėjo vaikščioti. 2013-06-12 jai atlikta stuburo išvaržos operacija, 2013-06-23 dėl ligos ji atleista iš darbo, nuo 2013-07-23 jai nustatytas 45 procentų netektas darbingumas, nuo 2013-11-13 ji registruota darbo biržoje. Įsiskolinimas už komunalines paslaugas susidarė dėl sunkios atsakovės turtinės padėties. Galimybių įsidarbinti greitu laiku ji neturi, nes dėl savo sveikatos būklės jokio fizinio darbo dirbti negali. Visas jos pajamas sudaro 331,32 Lt per mėnesį, o pusę šios sumos išskaičiuoja antstoliai už anksčiau priteistus įsiskolinimus už komunalines paslaugas. Pabrėžė, kad atsakovės turtinė padėtis atitinka teisės aktų reikalavimus ir ji turi teisę į socialinį būstą. Atsakovė G. M. nesutinka su ieškovo reikalavimu iškeldinti ją ir jos dukrą atsakovę T. M.. Taip pat mano, kad apskaičiuojant įsiskolinimą už būsto nuomą, turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-04-25 nutarimo Nr. 472 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.1 p., numatantis atvejus, kai socialinio būsto nuomininkams taikytinas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas.

Atsakovė G. M. pateikė teismui dokumentą, patvirtinantį, kad ji pripažįsta ieškinio dalį dėl 3 491,07 Lt skolos už šilumos energiją priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ naudai iš atsakovės G. M. 3 491,07 Lt skolos už šilumos energiją, 776,86 Lt skolos už būsto nuomą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2013-11-28, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.

Teismas sprendime pažymėjo, kad, sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto ir siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 str. 1 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 str. prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Atkreipė dėmesį, kad tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. K-3-51/2010; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. G. D., bylos Nr. 3K-3-249/2008). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, judgement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45). Teismas atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą, taip pat nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius bylai aktualius ir su socialinio būsto nuoma susijusius teisės aktus, konstatavo, kad atsižvelgiant į atsakovės G. M. ypatingai mažas pajamas, ji neabejotinai turi teisę į socialinį būstą. Sprendė, kad byloje nurodytos ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nėra jokio įstatyminio bei faktinio pagrindo iškeldinti atsakovę G. M. ir jos nepilnametę dukrą T. M. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad atsakovės pateiktas ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2014-02-05 raštas Nr. 1.35-14/393, patvirtina, jog vyksta neteisminis V. K. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas. Be to, byloje nustatyta, kad V. K. bute (duomenys neskelbtini) faktiškai negyvena nuo 2010 m. Įvertinęs šias aplinkybes konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl V. K. iškeldinimo. Įvertinęs tai, kad skolos už šilumos energiją susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2013-01-01-01 iki 2013-09-30 atsakovas V. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyveno, o atsakovė visiškai sutinka su pareikštu reikalavimu, ieškovo reikalavimą dėl skolos už šilumos energiją priteisimo tenkino iš dalies ir tik iš atsakovės G. M. ieškovui priteisė 3 491,07 Lt skolos už šilumos energiją (CK 6.584 str.). Spręsdamas klausimą dėl skolos už būsto nuomą priteisimo teismas nurodė, kad byloje neįrodyta, jog yra pagrindas šią skolą priteisti solidariai iš dviejų atsakovų t. y. iš V. K. ir G. M., nes, kaip nurodyta anksčiau, byloje nustatyta, jog skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2013-01-01 iki 2013-08-31, atsakovas V. K. bute negyveno. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką (Vilniaus apygardos 2014-01-20 nutartis civ. byloje Nr. 2A-1120-823/2014), taip pat nustatė, kad ieškovo reikalavimui dėl skolos už būsto nuomą priteisimo yra pagrindas taikyti 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantį koeficientą. Konstatavo, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, jog atsakovė G. M. atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 472 2.1 punkto sąlygas, todėl iš jos ieškovui priteisiama 776,86 Lt skolos už būsto nuomą (1 942,16 x 0,4 = 776,86 Lt) (CK 6.576 str.). Pirmosios instancijos teismas atsisakė priteisti ieškovo prašomus delspinigius, kadangi ieškinio reikalavimas dėl iškeldinimo grindžiamas ne sutartiniais santykiais, o atvirkščiai tuo, jog atsakovai socialiniame bute gyvena savavališkai, o vadovaujantis ieškovo nurodytu pagrindu (dėl savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos) negalima priteisti sutartinių delspinigių. Atsižvelgdamas į CK 6.37 str. ir 6.210 str. 1 d. teismas tenkino reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškinys, panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovams turi būti taikomas nuomos mokestį mažinantis 0,4 dydžio koeficientas. Pažymėjo, kad atsakovai nepateikė priešieškinio reikalavimo dėl teisės į socialinio būsto nuomą patvirtinimo, kuri šiuo atveju sietina su koeficiento taikymu. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir taikydamas koeficientą, ne tik peržengė ieškinio ribas, tačiau taip pat neišsprendė ginčo iš esmės. Pažymėjo, kad palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą teisiniai atsakovų ir ieškovo santykiai dėl ginčo patalpų lieka neapibrėžti. Teismas konstatavęs, kad atsakovai turi teisę į socialinį būstą, taikė nuomos mokestį mažinantį koeficientą, tačiau neišsprendė klausimo, kada atsakovai ieškovui turės pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į socialinio būsto nuomą. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1120-823/2014. Paaiškino, kad minima byla nėra analogiška nagrinėjamai bylai, t. y. skiriasi nuomininkų statusas. Nagrinėjamu atveju atsakovė G. M. su ieškovu yra sudariusi rašytinę nuomos sutartį, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1120-823/2014 nuomininkai nebuvo sudarę rašytinės buto nuomos sutarties. Atsižvelgiant į tai, kad bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos, nėra pagrindo vadovautis pirmosios instancijos teismo nurodyta teismų praktika. Ieškovas taip pat nesutinka, kad atsakovė G. M. turi teisę į socialinį būstą. Pabrėžė, kad byloje nėra objektyvių rašytinių įrodymų patvirtinančių, jog atsakovė įvykdė prievolę pateikti ieškovui Sutarties 12 p. nurodytus dokumentus, Sutarties 13 p. numatytais terminais ar vėliau. Akcentavo, kad minėti dokumentai reikalingi įvertinti nuomininkų pajamas ir turimą turtą bei patvirtinti teisę į socialinį būstą. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nekritiškai ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, t. y. atsakovės G. M. paaiškinimus ir 2012-12-27 Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Tvirtina, kad Sutarties 12 p. įvardintų dokumentų nepateikimas yra esminis Sutarties pažeidimas ir tai įrodo Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 str. 4 d., kurioje aiškiai įtvirtinta, jog socialinio būsto nuomos sutartyje turi būti nustatyta socialinio būsto nuomininko pareiga kas treji metai Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus (12 paskutinių mėnesių). Akcentavo, kad Sutarties 40.2 p. numato, jog nustatytu laiku nepateikus teisę į socialinį būstą patvirtinančių dokumentų, Sutartis laikoma pasibaigusia, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai ir toliau gyvena ginčo bute be jokio teisinio pagrindo. Pagal Sutarties 41 p. pasibaigus gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai ar ją nutraukus prieš terminą, nuomininkas ir jo šeimos nariai iškeldinami CK nustatyta tvarka, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Įvertinus tai, kad atsakovai Sutartyje nustatytos pareigos pateikti teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus neįvykdė, Sutartis laikytina pasibaigusia, o patalpų neatlaisvinę nuomininkai turi būti iškeldinami.

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsakovė G. M. pateikė savo ir nepilnametės dukters T. M. teisę į socialinį būstą pagrindžiančius dokumentus ir Vilniaus miesto savivaldybė patvirtino jų teisę į socialinio būsto nuomą. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas V. K. gyvenamajame būste, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena, jo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys yra panaikinti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, ieškovas nurodė, kad atsiima ieškinį dalyje dėl atsakovės G. M. iškeldinimo, o apeliacinio skundo dalyje dėl atsakovo V. K. iškeldinimo atsisako. Informavo, kad apeliacinio skundo dalies atsiėmimo ir atsisakymo pasekmės apeliantui yra žinomos.

Atsiliepimas

Atsakovai G. M., V. K. bei T. M. ir trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pareiškėjo pateikto pareiškimo dalis, kuria atsiimamas apeliacinis skundas dalyje dėl iškeldinimo, vertintina kaip apeliacinio skundo dalies atsisakymas, kadangi galiojantis teisinis reguliavimas nenumato apeliacinio skundo atsiėmimo instituto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1939/2013). Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovo pareiškimas dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo dalyje dėl atsakovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tenkintinas, priimant atsisakymą nuo šios apeliacinio skundo dalies ir apeliacinį procesą dėl iškeldinimo nutraukiant. Tai neprieštarauja byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei viešajam interesui. Apeliantui žinomos dalies apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 str. 2 d., 308 str.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas skolą už būsto nuomą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, susijusias su nuomos mokestį mažinančio koeficiento taikymu, todėl ši Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo dalis keistina – ieškovo naudai priteistina 562,49 EUR (1 942,16 Lt) dydžio skola už socialinio būsto nuomą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 906 2.1. p., socialinio būsto nuomininkams ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., atitinkantiems Įstatymo 8 str. 1 d. sąlygas, taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Įstatymo 10 str. 1 d. taip pat imperatyviai įtvirtinta, kad savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį nustato savivaldybės vykdomoji institucija, vadovaudamasi Vyriausybės patvirtintu Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu. Socialinio būsto nuomininkams, atitinkantiems šio įstatymo 8 str. 1 d. sąlygas, taikomas Vyriausybės nustatytas socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Pagal Įstatymo 11 str. 4 d. socialinio būsto nuomos sutartyje turi būti nustatyta, kad socialinio būsto nuomininkas privalo kas treji metai Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruoti turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus (12 paskutinių mėnesių). Nuomos sutartyje taip pat turi būti nustatyta, kad socialinio būsto nuomininko (jo šeimos) deklaruotam turimam turtui ar gautoms pajamoms viršijant dydžius, nustatytus pagal šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas, nuomos sutartis nutraukiama nuomos sutartyje nustatyta tvarka. Duomenys apie deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas per mėnesį nuo šioje dalyje nurodyto termino pateikiami savivaldybės vykdomajai institucijai. Pagal Sutarties 12 p. atsakovė įsipareigojo vieną kartą per trejus metus pateikti teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus: pajamų ir turto deklaraciją, pažymą apie šeimyninę padėtį bei deklaruotą gyvenamąją vietą, VĮ Registrų centro pažymą apie nuosavybės teise turimą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje visiems šeimos nariams, įskaitant ir vaikus. Sutarties 13 p. įtvirtinta nuostata, kad minėtus dokumentus atsakovė privalo pateikti po trijų metų iki balandžio 30 dienos nuo sutarties pasirašymo datos.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė socialinio būsto nuomos mokestį mažinantį koeficientą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais apelianto argumentais. Nagrinėjamu atveju atsakovė G. M. tinkamai ir laiku neatliko Sutartimi ir teisės aktais nustatytų įsipareigojimų. Kaip matyti iš ieškovo pateikto atsisakymo nuo dalies apeliacinio skundo, tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo pateikti reikiami dokumentai ir teisės aktais nustatyta tvarka patvirtinta atsakovės G. M. teisė į socialinio būsto nuomą. Apeliantas pagrįstai nurodė, kad socialinio būsto nuomą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia nuomos mokestį mažinantį koeficientą taikyti teisės aktų nustatyta tvarka nepasitvirtinus teisės į socialinio būsto nuomą – nuomininkui nepateikus sutartyje ir įstatyme nurodytų dokumentų. Įvertinus anksčiau išdėstytą, darytina išvada, jog šioje byloje susiklostė situacija, kad atsakovė įstatymų nustatytais terminais nevykdydama Sutartimi ir teisės aktais nustatytos prievolės teikti statusą patvirtinančius dokumentus negali pretenduoti į statuso pagrindu suteikiamas lengvatas. Pagal aptartą teisinį reguliavimą socialinio būsto nuomininko statusas įgyjamas tik pateikus įgaliotoms institucijoms atitikimą reikalavimams patvirtinančius dokumentus, t. y. nustatyta forma atskleidus statuso suteikimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantas taip pat laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1120-823/2014, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad skundžiamame sprendime nurodytoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1120-823/2014 ir šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Dėl šios priežasties nėra pagrindo remtis minėta nutartimi, sprendžiant klausimą dėl galimybės taikyti Koeficientą nagrinėjamoje byloje. Anksčiau nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 0,4 dydžio koeficientu sumažinta ieškovui priteistina skola už socialinio būsto nuomą, yra keistina. Įvertinus tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo dalies, kuria atsisakyta priteisti delspinigius laiku nesumokėjus nuomos mokesčių, teisėjų kolegija, konstatuoja, jog ieškovui priteistina 562,49 EUR (1 942,16 Lt) skolos už nuomos mokestį.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308 str., 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Priimti ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsisakymą nuo apeliacinio skundo dalyje dėl atsakovų G. M., V. K. bei T. M. iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir apeliacinį procesą šioje dalyje nutraukti.

Ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas dėl skolos už būsto nuomą priteisimo, bei priteisti iš atsakovės G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, į. k. 124568293, naudai 562,49 EUR (1 942,16 Lt) nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-08-31, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. lapkričio 28 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėJūratė VaranauskaitėD. R.