Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus,

dalyvaujant prokurorui Arminui Elijošiui (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą ZOOM),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Renatos Šauklienės ir nuteistojo J. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-476/2023 paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme (nuosprendžio priėmimo dieną pagal ankstesnį nuosprendį atlikta visa bausmė, neatliktos bausmės dalies nėra) ir J. S. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką J. S. įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. vasario 6 d. 02.20 val. iki 2024 m. vasario 7 d. 13.58 val. (dvi paros).

J. S. išteisintas jam nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – J. S. paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios, šias kardomąsias priemones nuspręsta panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – peilį su juodos spalvos dėklu, saugomą Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.6. Kartu prokurorė pažymi, kad teismas, 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskyręs J. S. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai subendrino šią bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri buvo atlikta, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 64 straipsnio 1 dalį. Atkreipia dėmesį, kad J. S. 2024 m. sausio 23 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 82 straipsnio 3 dalimi, buvo lygtinai paleistas iš Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo neatlikęs 1 mėnesio ir 15 dienų laisvės atėmimo bausmės, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartimi J. S. lygtinis paleidimas buvo panaikintas, jis pasiųstas atlikti likusią bausmės dalį. Bylos duomenimis, J. S. 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę atliko 2024 m. gegužės 20 d. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai veika padaryta neatlikus anksčiau teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, tačiau naujo nuosprendžio priėmimo metu ankstesnė bausmė yra atlikta, bausmės BK 64 straipsnio 1 dalies pagrindu nebendrinamos, Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo naikintina.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. S. prašo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių raJ. rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio „netenkinti“, nes jis buvo „apkaltintas neteisingai“.

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

6. Apygardos teismo posėdyje prokuroras Arminas Elijošius prašė prokurorės Renatos Šauklienės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo J. S. gynėjas advokatas Saulius Staškus prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuteistojo J. S. apeliacinio skundo

10. Pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

12. Nukentėjusiosios G. P. parodymus, o kartu ir nuteistojo J. S. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys. 2024 m. vasario 6 d. asmens apžiūros protokole ir prie jo pridėtose fotonuotraukose užfiksuota, kad ant G. P. kairiojo skruosto yra patinimas – kraujosruva, dešinėje ir kairėje veido pusėse, kaktoje, kaklo kairėje pusėje, kairės rankos alkūnės srityje, kairės rankos priekinėje dilbio srityje, kairės kojos kelio srityje yra kraujosruvos (1 t., b. l. 30–31, 33–40). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad G. P. konstatuoti šie sužalojimai: 2 poodinės kraujosruvos kaktoje, kairės akiduobės minkštuosiuose audiniuose su akies obuolio sumušimu, 2 poodinės kraujosruvos abiejuose žanduose, kraujosruva kakle, kraujosruva dešinėje krūtyje bei kraujosruvos abiejuose žastuose. Poodinės kraujosruvos kaktoje, veide padarytos smūgiuojant ranka ir greičiausiai kumščiu, o ne delnu, bei suduodant 5 smūgius. Kraujosruvos kaklo abiejose pusėse padarytos spaudžiant kaklą rankų pirštais ir galėjo išsivystyti nuo 1 smaugimo epizodo. Kraujosruvos abiejose kaklo pusėse yra lyg pirštų įspaudai bei taškinių kraujosruvų veido odoje atsiradimas (padidėjusio veninio spaudimo suspaudžiant kaklą morfologinė išraiška), ir leidžia teigti, kad smaugimas buvo intensyvus, galimai sukėlęs ir sąmonės praradimą, tačiau to įrodyti remiantis vien medicininiais duomenimis negalima. Konstatuotos poodinės kraujosruvos žastuose, dešinėje krūtyje padarytos kietu buku daiktu, galimai pirštais bei mažiausiai 3 poveikiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Visi nurodyti sužalojimai padaryti mažiausiai 9 poveikiais. Turimais duomenimis, visi sužalojimai, tiek visumoje, tiek vertinant atskirai, atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo kriterijus (1 t., b. l. 53–55).

13. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistojo J. S. veiksmuose nustatyti visi, t. y. tiek objektyvieji (smurtavimo), tiek subjektyvieji (tiesioginės tyčios), nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino J. S. kaltu ir nuteisė jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Renatos Šauklienės apeliacinio skundo

14. Apeliaciniame skunde prokurorė Renata Šauklienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rajono rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria J. S. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir jį dėl šios nusikalstamos veikos nuteisti laisvės atėmimu 9 mėnesiams, subendrinti J. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 145 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes ir paskirti jam galutinę bausmę – laisvės atėmimą 11 mėnesių bei į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2024 m. vasario 6 d. 2.20 val. iki 2024 m. vasario 7 d. 13.58 val. Taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. S. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, iš naujo įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. S. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad J. S. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria J. S. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

16. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2007, 2K-139-511/2020).

17. Pirmosios instancijos teismas išteisino J. S. konstatavęs, kad byloje negalima daryti neabejotinos išvados apie realų grasinimą nukentėjusiajai (dėl kaltinamosios nenuoseklumo, parodymų keitimo, skirtingų versijų apie išsakytus žodžius, kitų įrodymų apie tai, kad kaltinamojo grasinimas buvo apskritai išsakytas nebuvimo, nukentėjusiosios teiginių apie nuolatinius konfliktus su kaltinamuoju ir jo nuolat vartojamus žodžius „padėsiu į vietą“, kas rodo nukentėjusios ir kaltinamojo bendravimo būdą), juolab, kad nagrinėjamos situacijos kontekste kaltinamojo galimai išsakyti žodžiai „padėsiu į vietą“ gali būti sietini su pykčiu, emocijomis, buvimu neblaiviu, ir vertintini kaip bendro pobūdžio psichinė prievarta, siekiant sukelti nukentėjusiajai baimę. Sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.

18. Iš nukentėjusiosios G. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad šie parodymai dėl esminių aplinkybių yra išsamūs ir nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu nėra pagrindo. 2024 m. vasario 6 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad apklausiama iš karto po įvykio G. P. nurodė, jog po jos ir sugyventinio L. A. konflikto, įvykusio 2024 m. vasario 5 d., apie 22.50 val., buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje, kartu buvęs pastarojo draugas J. S. kaire ranka sugriebė jai už kaklo ir stipriai suspaudė, sukeldamas fizinį skausmą, kurį ji vertina 9 balais iš 10, tuomet parvertė ją ant lovos, dešinėje rankoje laikydamas peilį, šį peilį priglaudė jai prie kaklo, sakydamas: „Aš tave nužudysiu“ (1 t., b. l. 13–16). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. vasario 27 d. G. P. nurodė, kad iš virtuvės su peiliu rankoje atėjęs J. S. pradėjo ją gąsdinti, sakydamas: „Padėsiu į vietą“, ir ji suprato, kad J. tikrai gali ją nužudyti, nes anksčiau jai gyrėsi, kad yra nužudęs žmogų. J. S. buvo piktas, norėjo peiliu jai pjauti per rankų riešus, tačiau neįpjovė, tik įbrėžė, nes ji stengėsi nuo pastarojo išsivaduoti. Tada J. pridėjo peilį jai prie gerklės. Šiuos veiksmus ji suprato kaip realų J. grasinimą ją nužudyti, išsigando. Ji prašė J. ją paleisti, o J. ją tildė suduodamas kumščiais į veidą. Tuo metu, kai J. kažkas paskambino ir jis trumpam nusisuko, ji (G. P.) išėjo į laiptinę ir, paskambinusi trumpuoju pagalbos numeriu, iškvietė policiją (1 t., b. l. 77–79). Tokias pat aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir suvesta į akistatą su L. A. Nukentėjusioji patvirtino, kad J. S., atėjęs iš virtuvės su peiliu, pradėjo ją gąsdinti, sakė: „Padėsiu į vietą“, norėjo peiliu pjauti rankų riešus, tačiau tik įbrėžė, nes ji stengėsi nuo J. išsivaduoti (1 t., b. l. 129–132). Tai, kad J. S. ją smaugė, grasino peiliu, bandė perpjauti peiliu rankų riešus, norėjo peiliu perrėžti kaklą, sakė, kad „padės ją į vietą“, nukentėjusioji nurodė ir 2024 m. kovo 4 d. suvesta į akistatą su J. S. Nukentėjusioji paaiškino, jog „peilis prie gerklės“ sudarė jai pakankamą pagrindą manyti, kad J. S. gali ją sužeisti ar nužudyti. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji G. P. taip pat nurodė, kad J. S. ją smaugė, atsinešęs iš virtuvės peilį, grasino ją nužudyti, sakė, kad ją papjaus. Ji išbėgo į laiptinę ir iškvietė policiją. Į teisėjo klausimus nukentėjusioji atsakė, kad „ikiteisminiame tyrime gal kitokie žodžiai buvo pasakyti, bet reiškė tą patį <...>“, žodžių „padėsiu į vietą“ ir „papjausiu“ reikšmė yra ta pati, „padėsiu į vietą“ reiškia nužudysiu (2 t., b. l. 84–85).

19. Taigi, iš nukentėjusiosios G. P. parodymų matyti, jog ji nuosekliai nurodė, kad J. S. grasino ją nužudyti, šį grasinimą išsakydamas žodžiais „aš tave nužudysiu“, „padėsiu į vietą“, „papjausiu“. Akivaizdu, kad šių žodžių reikšmė yra ta pati, be to, ir nukentėjusioji teisiamajame posėdyje patvirtino, kad visi jos nurodyti žodžiai, kuriais grasino J. S., reiškia tą patį, „padėsiu į vietą“ reiškia nužudysiu. Atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis J. S. grasino nužudyti nukentėjusiąją, t. y. atsižvelgiant į tai, kad tuo metu vyko konfliktas tarp nukentėjusiosios ir jos sugyventinio L. A., J. S., kaip nurodė nukentėjusioji, buvo piktas, liepė jai atiduoti L. (A.) piniginę, o kai ji to nepadarė, trenkė jai į veidą, pilvą, smaugė, paskui atsinešė iš virtuvės peilį ir pridėjo jį nukentėjusiajai prie riešų, o po to – prie kaklo, nekyla abejonių, kad L. S. grasinimą nužudyti G. P. suprato kaip realų ir tikėjo, kad jis gali būti įvykdytas. Juo labiau, kad prieš grasindamas nukentėjusiajai peiliu, J. S. smurtavo prieš G. P., Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad sužalojimai G. P. padaryti mažiausiai 9 poveikiais (1 t., b. l. 53–55). Nors, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, ikiteisminio tyrimo metu (apklausiama iš karto po įvykių) G. P. teigė, kad ją mušė ir sugyventinis L. A., tai nėra pagrindas netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes visų apklausų metu ji nurodė iš esmės analogiškus J. S. nusikalstamus veiksmus. Be to, nukentėjusioji papildomos apklausos metu paaiškino, kad ji policijos pareigūnams nurodė, kad ją mušė ir L. A., todėl, jog pastarasis negynė jos nuo J. S., paliko ją kambaryje su J., o pats išėjo, dėl to ji buvo ant pastarojo supykusi (1 t., b. l. 77–79).

20. Esant visumai nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija nepritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai G. P. išsakyti J. S. žodžiai „padėsiu į vietą“ galėjo būti suprantami ne kaip grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet kaip „kitokio pobūdžio“ veiksmai (paauklėjimas, atkeršijimas, nemalonios situacijos sukūrimas ir pan.). Nors, kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. S. anksčiau buvo teistas už nužudymą, tai taip pat nėra pagrindas netikėti nukentėjusiosios parodymais. Minėta, kad nukentėjusioji nuosekliai aiškino, jog J. S. jai gyrėsi, kad yra nužudęs žmogų, todėl ši aplinkybė dar labiau sustiprino jos baimę ir davė pagrindą manyti, kad grasinimas ją „padėti į vietą“, t. y. nužudyti, yra realus ir gali būti įvykdytas.

21. Nesutiktina ir su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nukentėjusiosios parodymai, kad J. S. ji matydavo beveik kiekvieną dieną, jie ginčydavosi, „išsikoliodavo“, o po to išsiskirdavo, J. S. pastoviai vartoja žodžius „padėsiu į vietą“ ar „papjausiu“, sudaro pagrindą spręsti, kad žodžiai „padėsiu į vietą“ aptariamu atveju kilusios konfliktinės situacijos metu gali būti vertinami kaip spontaniškai išsprūdę žodžiai, pykčio išraiška pavartojus alkoholio, nors ir į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys žodžiai. Kaip jau minėta, grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Įvertinus J. S. veiksmus konflikto metu, t. y. tai, kad pastarasis prieš nukentėjusiąją intensyviai naudojo smurtinius veiksmus, sugriebęs už kaklo, ją parvertė ant lovos, iš virtuvės atsineštą peilį pridėjo nukentėjusiajai prie rankų riešų, o po to – prie kaklo, grasindamas ją nužudyti, konstatuojama, kad J. S. norėjo, jog nukentėjusioji bijotų jo grasinimo įgyvendinimo ir šį tikslą pasiekė – nukentėjusioji iš tikrųjų bijojo, kad J. S. grasinimą ją nužudyti gali įgyvendinti, juo labiau, kad ji tikėjo nuteistojo žodžiais, jog jis jau yra nužudęs žmogų. Aplinkybę, kad G. P. iš tiesų labai bijojo J. S. ir tikėjo jo grasinimų realumu, patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji, vos tik pasitaikius galimybei, iš karto išbėgo iš buto į laiptinę ir paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, prašydama iškviesti policijos pareigūnus. Pasak liudytojo L. A., apsiverkusi G. taip greitai pro jį prabėgo, kad jis net nespėjo sureaguoti ir paklausti, kas nutiko (1 t., b. l. 92–94; 2 t., b. l. 85–86).

22. Kartu šiame kontekste pastebėtina, kad nors J. S. anksčiau nebuvo teistas už nužudymą, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog pastarasis yra teistas už smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (2 t., b. l. 19–28), be to, pats nuteistasis teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis sulaužė kitam vyrui žandikaulį ir dėl to šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas (2 t., b. l. 86–87). Tai rodo, kad J. S. yra linkęs smurtauti, ir sustiprina tikimybę, jog šioje byloje nagrinėjamos konfliktinės situacijos metu nukentėjusioji iš tikrųjų turėjo pagrindą tikėti neblaivaus nuteistojo (1 t., b. l. 155–156) grasinimų realumu, t. y. tuo, kad J. S. gali ją nužudyti, nes, esant aptartoms aplinkybėms, panaudojus peilį toks grasinimas galėjo būti lengvai įgyvendintas. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nuteistojo J. S. nukentėjusiajai G. P. išsakyti žodžiai „padėsiu į vietą“ negali būti vertinami kaip nukentėjusiosios ir nuteistojo bendravimo būdas.

23. Įvertinusi byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. S. 2024 m. vasario 5 d., apie 22.50 val., buto, adresu: (duomenys neskelbtini), miegamajame kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kaire ranka sugriebęs G. P. už kaklo, ją parvertęs ant lovos, dešinėje rankoje laikydamas peilį, jį pridėjęs prie rankų riešų, o vėliau ir gerklės, žodžiais grasindamas ją nužudyti, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai G. P. davė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas yra realus ir gali būti įvykdytas. J. S. padaryta veika atitinka visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Dėl bausmės

24. Skirdama bausmę J. S. teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019).

25. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Bylos duomenimis, nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, J. S. padarė būdamas anksčiau teistas 4 kartus (2 t., b. l. 19–28), neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 30–31), o tai rodo, kad nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. J. S. nedirba (2 t., b. l. 33), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

26. Įvertinusi paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus J. S. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, laisvės atėmimo bausmę, mažesnę negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris šiuo atveju yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Teisėjų kolegijos nuomone, J. S. skiriamos bausmės rūšis ir jos dydis atitinka pastarojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jo asmenybę, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kai šios bausmės vidurkis 7 mėnesiai 15 dienų, yra tinkamai individualizuota ir ne per griežta.

27. BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Atsižvelgiant į nuteistojo J. S. asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, pastarajam už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės subendrintinos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu.

28. Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad J. S. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnyje, 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams. 2024 m. vasario 1 d. J. S. buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos jam neatlikus 1 mėnesio 15 dienų laisvės atėmimo bausmės. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. vasario 21 d. nutartimi nuteistajam J. S. lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos buvo panaikintas ir jis buvo pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti likusią neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendį. Bausmę pagal minėtą nuosprendį J. S. atliko 2024 m. gegužės 20 d. (2 t., b. l. 80).

29. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nuteistasis jau yra atlikęs, jam nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 64 straipsniu, nebendrinamos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39/2008). Kadangi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje pažymėjęs, kad J. S. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę yra visiškai atlikęs, šią bausmę vis tiek subendrino su nauju nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendžio dalis, kuria subendrintos dviem nuosprendžiais nuteistajam paskirtos bausmės, naikinama (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

30. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas.

31. Pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2016). Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

32. Nors šiuo atveju yra formalios sąlygos svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, tačiau, kaip minėta, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga, tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bylos duomenimis, J. S. dvi naujas tyčines nusikalstamas veikas padarė būdamas anksčiau teistas 4 kartus, esant neišnykusiam teistumui, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos metu, o tai rodo, kad probacijos tarnybos pareigūnų vykdyta J. S. kontrolė nebuvo pakankamai veiksminga, be to, iš bylos duomenų matyti, kad lygtinis paleidimas J. S. buvo panaikintas ir jis buvo pasiųstas atlikti neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį (2 t., b. l. 80). Esant paminėtoms aplinkybėms, darytina išvada, kad J. S. nesupranta daromų nusikalstamų veikų pavojingumo, kritiškai savo elgesio nevertina, tinkamų išvadų nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas nėra pagrindo – vien baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų J. S. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

33. Šiaulių apygardos teisme 2024 m. rugsėjo 12 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-08894 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Prie šios pažymos pridėtas nuteistojo J. S. gynėjo advokato Sauliaus Staškaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (2 t., b. l. 128–128). Šiais dokumentais prašoma išieškoti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 112,50 Eur. Minėta pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai išėjus priimti sprendimo, t. y. tik po teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, taigi dėl šio prašymo neturėjo galimybės pasisakyti nei nuteistojo gynėjas, nei prokuroras. Todėl, vadovaujantis teismų praktika, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų paliekamas nenagrinėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-10-511/2023).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Renatos Šauklienės apeliacinį skundą tenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

pripažinti J. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, J. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirti J. S. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką J. S. įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2024 m. vasario 6 d. 2.20 val. iki 2024 m. vasario 7 d. 13.58 val. (dvi paras).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, J. S. paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-476/2023 paskirta laisvės atėmimo bausme ir J. S. paskirta galutinė subendrinta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už J. S. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme palikti nenagrinėtą.