Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lanalita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria nemokumo administratoriaus prašymas dėl finansinių reikalavimo sąrašo tikslinimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Lanalita“ bankroto byloje tenkintas iš dalies.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

9. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus ir kuriam įsigaliojus neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomas ĮBĮ. Taigi iki pradėtose 2019 m. gruodžio 31 d. bankroto bylose sprendžiat klausimą dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, taikomos ĮBĮ nuostatos.

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Lanalita“ nemokumo procesas pradėtas galiojant ĮBĮ (pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas teismui 2019 m. gruodžio 4 d.), todėl padarė teisingą išvadą, kad dėl kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo spręstinas vadovaujantis ĮBĮ.

Dėl finansinio reikalavimo tikslinimo

11. Byloje ginčas kilo dėl VMI finansinio reikalavimo tikslinimo BUAB „Lanalita“ bankroto byloje. Nemokumo administratorius argumentuoja, kad 53 943,54 Eur suma yra mokėtinas GPM į valstybės biudžetą, Garantinio fondo lėšomis patenkinus BUAB „Lanalita“ darbuotojų finansinius reikalavimus, kuris turi būti tvirtinamas bankroto procese. VMI su tokiu reikalavimu nesutinka ir argumentuoja, kad GPM, apskaičiuotas patenkinus bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių reikalavimus Garantinio fondo lėšomis, yra reikalavimas, atsiradęs po bankroto bylos iškėlimo.

12. Remiantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

13. Kreditorių reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

14. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 1 d. civilinėje byloje Nr. B2-1018-273/2020 patvirtinto VMI 48 625,91 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Lanalita“ bankroto byloje. Ši nutartis yra įsiteisėjusi (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

15. Nemokumo administratorius pirmosios instancijos teismui teikė prašymą patikslinti VMI finansinį reikalavimą ir prie patvirtino 48 625,91 Eur finansinio reikalavimo pridėti 53 943,54 Eur GMP, apskaičiuotą nuo Garantinio fondo išmokų sumos bei patvirtinti bendrą 102 569,45 Eur antrosios eilės finansinį reikalavimą. Nemokumo administratorius šiame prašyme nurodė, kad apskaičiuotas ir nesumokėtas GPM nuo Garantinio fondo lėšomis patenkintų pirmosios eilės kreditorių (darbuotojų) reikalavimų, yra VMI antrosios eilės finansinis reikalavimas bankroto byloje.

16. Prie minėto prašymo pirmosios instancijos teismui nemokumo administratorius pateikė BUAB „Lanalita“ mėnesinę pajamų mokesčių deklaraciją, kurioje nurodyta, kad sumokėta GPM nuo išmokų, išmokėtų po mėnesio 15 d. iki paskutinės mėnesio dienos, yra 53 943,54 Eur.

17. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl kreditoriaus (VMI) finansinio reikalavimo patikslinimo GPM suma, susidariusia išmokėjus pirmosios eilės kreditoriams (darbuotojams) Garantinio fondo lėšas, susijusias su darbo užmokesčiu, po įmonės bankroto bylos iškėlimo. Atkreipiamas dėmesys, kad šiuo klausimu Lietuvos apeliacinio teismo praktika yra suformuota Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1492-450/2020, kurioje buvo spręstas analogiškas klausimas dėl GPM mokestinių nepriemokų, apskaičiuotų nuo išmokų darbuotojams iš Garantinio fondo kvalifikavimo bankroto procese. Šia suformuota praktika turi būti remiamasi ir nagrinėjamoje byloje.

18. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje byloje nustatė, kad nepaisant GPM prievolės atsiradimo ir jos deklaravimo mokesčių administratoriui momento laiko aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į ginčo reikalavimo teisinį pagrindą. Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymu (toliau – ir GDDTNIDIĮ) Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam (1 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis), t. y. išmokos iš Garantinio fondo darbuotojams mokamos, kai darbdavys privalėjo, bet neišmokėjo darbuotojams darbo užmokesčio. Tokiu atveju, išmokėjus darbuotojams Garantinio fondo išmokas, darbuotojo patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodyto fondo sumokėtos sumos dydžiu (ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalis), o Garantinio fondo administratorius turi atgręžtinio reikalavimo teisę išieškoti šią sumą iš darbdavio. Garantinio fondo administratoriaus reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka (GDDTNIDIĮ 8 straipsnio 6 dalis). Taigi, Garantinio fondo administratoriui, išmokėjus darbuotojams lėšas iš Garantinio fondo, susiformuoja pastarojo regresinė prievolė, kurios ypatybė ta, kad ji yra išvestinė iš pagrindinės prievolės, kuri egzistavo iki regresinės prievolės atsiradimo.

19. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalies norma negali būti aiškinama taip, kad reikalavimas dėl su darbo užmokesčiu susijusio GPM, apskaičiuoto po bankroto bylos iškėlimo nuo kreditoriams (darbuotojams) išmokėtų lėšų iš Garantinio fondo, nepatektų į ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, vien dėl to, kad darbdaviui tinkamai nevykdant savo pareigos mokėti darbuotojams darbo užmokestį, GPM buvo apskaičiuotas ir deklaruotas po bankroto bylos iškėlimo. Nustačius, kad ginčo GPM, kuris į valstybės biudžetą yra mokamas darbuotojo naudai, yra apskaičiuotas ir sumokėtas už išmokas, kurias turėjo prievolę išmokėti darbdavys, tačiau nustatytu laiku neįvykdė savo pareigos išmokėti darbo užmokestį bendrovėje dirbusiems darbuotojam, ko pasėkoje šią prievolę įvykdė Garantinio fondo administratorius, įgydamas išvestinę prievolę į darbdavį, spręstina, kad ginčo reikalavimas patenka į ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Taigi su darbo užmokesčiu susijęs GPM, apskaičiuotas nuo kreditoriams (darbuotojams) išmokėtų lėšų iš Garantinio fondo, nepaisant jo apskaičiavimo ir sumokėjimo momento, negali būti prilyginamas einamiesiems bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės mokesčiams, mokamiems pagal MAĮ nustatytą tvarką. Priešingas aiškinimas lemtų tai, kad VMI, kaip kreditorė, atsidurtų palankesnėje padėtyje lyginant su kitais kreditoriais.

20. Remiantis suformuota teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ĮBĮ nuostatas ir nepagrįstai atsisakė patikslinti VMI reikalavimą.

21. VMI nemokumo administratoriui teiktame pranešime dėl finansinio reikalavimo tikslinimo nurodė, kad VMI neturi teisinio pagrindo įtraukti finansinį reikalavimą po bankroto bylos iškėlimo dienos deklaruotą gyventojų pajamų mokestį. Atitinkamai atsiliepime į atskirąjį skundą VMI nurodo, kad GPM nepriemoka, susidariusi patenkinus pirmosios eilės (darbuotojų) kreditorių finansinius reikalavimus iš gautų Garantinio fondo lėšų, yra reikalavimas, atsiradęs po bankroto bylos iškėlimo.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia VMI pozicija dėl nemokumo administratoriaus teikto VMI reikalavimo patikslinimo 53 943,54 Eur suma reiškia, kad VMI iš esmės neginčija, nei šio reikalavimo apskaičiavimo tikslumo, nei jo teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi, VMI iš esmės sutinka, kad toks reikalavimas turėtų būti reiškiamas ir vertinamas bankroto procese. Tačiau VMI nesutinka, kad šis reikalavimas turi būti bankroto procese laikomas einamuoju mokėjimu ar iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusio finansinio reikalavimo tikslinimu. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas yra suformavęs teisės aiškinimo praktiką dėl šioje byloje nagrinėjamo kreditoriaus reikalavimo vertinimo klausimo ir VMI pateikta teisės aiškinimo pozicija nekeičia suformuotos teismų praktikos.

23. Atitinkamai, nepagrįstais laikytini pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyti argumentai, kad šiuo atveju nesant paties kreditoriaus (VMI) reikalavimo dėl jo finansinio reikalavimo tikslinimo, administratorius neturi teisės teikti prašymo dėl reikalavimo tikslinimo, todėl nemokumo administratoriaus prašymas dalyje dėl patikslinto VMI finansinio reikalavimo patvirtinimo pripažintinas nepagrįstu. Kaip minėta, VMI iš esmės nemokumo administratoriaus teikiamo reikalavimo neginčija, tik nesutinka su jo teisiniu vertinimu (kvalifikavimu). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti klausimą ir nustatyti, kaip turi būti kvalifikuotas pareikštas bankroto administratoriaus prašymas tikslinti VMI patvirtintą reikalavimą.

24. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ĮBĮ nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

25. ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija. Šiuo atveju nemokumo administratoriaus prašymas patikslinti patvirtintą VMI 53 943,54 Eur suma laikomas reikalavimu, kylančiu iš mokestinių teisinių santykių.

26. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas panaikina Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartį dalyje, kuria teismas netenkino BUAB „Lanalita“ nemokumo administratoriaus prašymo patikslinti VMI finansinį reikalavimą ir prie patvirtinto 48 625,91 Eur finansinio reikalavimo pridėti 53 943,54 Eur ir patvirtinti bendrą 102 569,45 Eur antrosios eilės finansinį reikalavimą ir klausimą išsprendžia iš esmės – patikslina VMI finansinį reikalavimą ir prie jau patvirtinto 48 625,91 Eur finansinio reikalavimo prideda 53 943,54 Eur GPM suskaičiuotą nuo Garantinio fondo išmokų sumos bei patvirtina bendrą VMI 102 569,45 Eur (48 625,91+53 943,45) antrosios eilės kreditorinį reikalavimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartį dalyje, kuria netenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lanalita“ nemokumo administratoriaus prašymas patikslinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinį reikalavimą ir prie patvirtinto 48 625,91 Eur finansinio reikalavimo pridėti 53 943,54 Eur ir patvirtinti bendrą 102 569,45 Eur antrosios eilės finansinį reikalavimą ir klausimą išspręsti iš esmės – patikslinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lanalita“ bankroto byloje patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 48 625,91 Eur finansinį reikalavimą prie jo pridedant 53 943,54 Eur finansinį reikalavimą ir patvirtinti bendrą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 102 569,45 Eur antrosios eilės finansinį reikalavimą.