Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria patikslintas antros eilės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sostinės mėsinė“ bankroto byloje Nr. B2-1161-232/2020.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas ( Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

12. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ ir neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). Pagal JANĮ 155 straipsnio 1 dalį iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1–5 punktuose nustatytas išimtis.

13. Nagrinėjamu atveju BUAB „Sostinės mėsa“ bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, nors skundžiama teismo nutartis priimta galiojant JANĮ, tačiau kreditorių reikalavimų dydžio ir eilės tenkinimo tvarka patenka į JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, taikymo išimtį, todėl šiuo atveju taikytos ĮBĮ nuostatos, kurios taikomos ir apeliaciniam procesui.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2020 m. rugpjūčio 14 d. pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patikslintas VMI finansinis reikalavimas, padidinant jį 3 692,98 Eur GPM suma, susidariusia išmokėjus pirmos eilės kreditoriams (darbuotojams) Garantinio fondo lėšas, susijusias su darbo užmokesčiu, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Kreditorių reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. gegužės 8 d. VSDFV Alytaus skyrius išmokėjo 11 080,54 Eur Garantinio fondo išmokų buvusių BUAB „Sostinės mėsa“ darbuotojų reikalavimams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 12 d. nutartimi patikslino BUAB „Sostinės mėsa“ kreditorių sąrašą, į jį įtraukdamas Garantinio fondo lėšas administruojantį VSDFV Alytaus skyrių su 11 080,54 Eur suma bei išbraukdamas dalį pirmos eilės kreditorių (darbuotojų), o likusios dalies pirmos eilės kreditorių (darbuotojų) finansinius reikalavimus sumažindamas Garantinio fondo išmokėtų lėšų suma. Nemokumo administratorius VMI elektroninio deklaravimo sistemoje 2020 m. birželio 15 d. pateikė BUAB „Sostinės mėsa“ 2020 m. gegužės mėn. mokestinio laikotarpio mėnesinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM313), kurioje deklaravo 3 692,98 Eur GPM, apskaičiuoto nuo darbuotojams išmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų. Nemokumo administratorius 2020 m. birželio 22 d. raštu kreipėsi į VMI, prašydamas patikslinti VMI finansinį reikalavimą 3 692,98 Eur suma. 2020 m. liepos 9 d. raštu VMI informavo nemokumo administratorių, kad nėra teisinio pagrindo įtraukti po bankroto bylos iškėlimo deklaruotą GPM į VMI finansinio reikalavimo sumą, nes tai yra einamasis mokėjimas, kuris turi būti mokamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka. Nemokumo administratorius, nesutikdamas su tokia kreditorės pozicija, kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas patikslinti BUAB „Sostinės mėsinė“ antros eilės kreditorės VMI finansinį reikalavimą, jį padidinant 3 692,98 Eur suma iki 314 687,67 Eur. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pritarė nemokumo administratoriaus pozicijai, kad pirmos eilės kreditoriams (darbuotojams) išmokėjus lėšas iš Garantinio fondo, su darbo užmokesčiu susijęs GPM turėtų būti tenkinamas antrąja eile, todėl VMI finansinį reikalavimą padidino 3 692,98 Eur suma iki 314 687,67 Eur. Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.

18. ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų. Minėta norma rodo, kad antrąja eile tenkinami su mokestinėmis prievolėmis susiję kreditorių reikalavimai, t. y. reikalavimai tų subjektų, kurie turi administracinius įgaliojimus rinkti mokesčius bei įmokas į valstybės biudžetą. MAĮ 2 straipsnio 25 punktas mokestį apibrėžia kaip mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatytą piniginę prievolę valstybei. Prievolė mokėti mokesčius ir įmokas mokesčių mokėtojui kyla įstatymo pagrindu. MAĮ 13 straipsnis numato baigtinį mokesčių sąrašą, kurio pagrindu sumokėti mokesčiai gali būti laikomi mokesčiais, sumokėtais į biudžetą – tai, be kita ko, ir gyventojų pajamų mokestis (MAĮ 13 straipsnio 3 punktas).

19. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Jei su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios išmokos už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį mokamos dalimis, tai pajamų mokestis išskaičiuojamas išmokant paskutinę šios išmokos dalį (nuo bendros už tą mėnesį išmokėtų dalių sumos), išskyrus su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias išmokas, išmokamas už atitinkamo mokestinio laikotarpio gruodžio mėnesį, kai pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų dalių sumos, jeigu paskutinė išmokos dalis bus išmokėta vėliau nei to mėnesio paskutinę dieną. Jeigu paskutinė su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusi išmokos už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį dalis neišmokėta per 10 darbo dienų tam mėnesiui pasibaigus, tai pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų dalių sumos.

20. GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens pareiga, išmokant išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį. GPMĮ 23 straipsnio 4–6 dalyse detalizuojami šios pareigos vykdymo terminai, kai mokamos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios išmokos. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, matyti, kad gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas yra neatsiejamas nuo išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, mokėjimo, t. y. mokant išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, turi būti vykdomos ir GPMĮ 23 straipsnyje nustatytos pareigos, o jų nevykdymas yra viešosios teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-915/2019, 27 punktas). Taigi darbdavys, mokėdamas darbo užmokestį, privalo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka išskaičiuoti ir sumokėti GPM. Pavėluotas darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams gali sukurti darbdaviui įstatymais nustatytus padarinius, tačiau pagal GPMĮ nuostatas nesukuria jam pareigos, kol neišmokamas darbo užmokestis, skaičiuoti ir sumokėti GPM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-219/2020, 22 punktas).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 17 punkte nustatytas faktines aplinkybes bei remdamasi nutarties 19 punkte nurodytu aktualiu nagrinėjamam ginčui teisiniu reglamentavimu bei kasacinio teismo praktika (nutarties 20 punktas), sprendžia, kad VMI pagrįstai teigia, jog ginčo GPM mokestinė nepriemoka, apskaičiuota nuo išmokų darbuotojams iš Garantinio fondo, atsirado po bankroto bylos iškėlimo.

22. Kita vertus, nepaisant GPM prievolės atsiradimo ir jos deklaravimo mokesčių administratoriui momento laiko aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į ginčo reikalavimo teisinį pagrindą. Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymu (toliau – ir GDDTNIDIĮ) Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam (1 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis), t. y. išmokos iš Garantinio fondo darbuotojams mokamos, kai darbdavys privalėjo, bet neišmokėjo darbuotojams darbo užmokesčio. Tokiu atveju, išmokėjus darbuotojams Garantinio fondo išmokas, darbuotojo patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodyto fondo sumokėtos sumos dydžiu (ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalis), o Garantinio fondo administratorius turi atgręžtinio reikalavimo teisę išieškoti šią sumą iš darbdavio. Garantinio fondo administratoriaus reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka (GDDTNIDIĮ 8 straipsnio 6 dalis). Taigi, Garantinio fondo administratoriui, išmokėjus darbuotojams lėšas iš Garantinio fondo, susiformuoja pastarojo regresinė prievolė, kurios ypatybė ta, kad ji yra išvestinė iš pagrindinės prievolės, kuri egzistavo iki regresinės prievolės atsiradimo. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo GPM buvo apskaičiuotas ir sumokėtas už tą išmokėtą darbo užmokesčio dalį, kurią valstybė išmokėjo nemokios įmonės darbuotojams už šios pareigos, egzistavusios iki bankroto bylos iškėlimo, nevykdantį darbdavį. Jeigu BUAB „Sostinės mėsa“ būtų laiku mokėjusi darbo užmokestį savo darbuotojams iki bankroto bylos iškėlimo, atitinkamai nuo tokių išmokų būtų buvę apskaičiuoti mokesčiai, tame tarpe ir GPM, mokėtini į valstybės biudžetą.

23. Minėta, kad ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą. Aptariamoje normoje antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių į biudžetą mokėjimo neskirstomi pagal tai, ar jie sumokėti iki bankroto bylos, ar po bankroto bylos iškėlimo. Nutarties 20 punkte cituota kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas yra neatsiejamas nuo išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, mokėjimo, t. y. mokant išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, turi būti vykdomos ir GPMĮ 23 straipsnyje nustatytos pareigos, o jų nevykdymas yra viešosios teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-915/2019, 27 punktas). Todėl ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalies norma negali būti aiškinama taip, kad reikalavimas dėl su darbo užmokesčiu susijusio GPM, apskaičiuoto po bankroto bylos iškėlimo nuo kreditoriams (darbuotojams) išmokėtų lėšų iš Garantinio fondo, nepatektų į ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, vien dėl to, kad darbdaviui tinkamai nevykdant savo pareigos mokėti darbuotojams darbo užmokestį, GPM buvo apskaičiuotas ir deklaruotas po bankroto bylos iškėlimo. Nustačius, kad ginčo GPM, kuris į valstybės biudžetą yra mokamas darbuotojo naudai, yra apskaičiuotas ir sumokėtas už išmokas, kurias turėjo prievolę išmokėti darbdavys, tačiau nustatytu laiku neįvykdė savo pareigos išmokėti darbo užmokestį bendrovėje dirbusiems darbuotojam, ko pasėkoje šią prievolę įvykdė Garantinio fondo administratorius, įgydamas išvestinę prievolę į darbdavį, spręstina, kad ginčo reikalavimas patenka į ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Taigi su darbo užmokesčiu susijęs GPM, apskaičiuotas nuo kreditoriams (darbuotojams) išmokėtų lėšų iš Garantinio fondo, nepaisant jo apskaičiavimo ir sumokėjimo momento, negali būti prilyginamas einamiesiems bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės mokesčiams, mokamiems pagal MAĮ nustatytą tvarką. Priešingas aiškinimas lemtų tai, kad VMI, kaip kreditorė, atsidurtų palankesnėje padėtyje lyginant su kitais kreditoriais.

24. Apeliantė, tvirtindama, kad vienu atveju draudžiant įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius iki ir po bankroto bylos iškėlimo, o kitu atveju patvirtinus reikalavimus, atsiradusius po bankroto bylos iškėlimo, susidarytų situacija, kad būtų apeinamos kreditorių reikalavimo tenkinimo proporcijos, kuomet patenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, kurio jis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-219/2020.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019, 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad darbdavys, mokėdamas darbo užmokestį, privalo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka išskaičiuoti ir sumokėti GPM. Pavėluotas darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams gali sukurti darbdaviui įstatymais nustatytus padarinius, tačiau pagal GPMĮ nuostatas nesukuria jam pareigos, kol neišmokamas darbo užmokestis, skaičiuoti ir sumokėti GPM, todėl sprendė, kad mokesčių mokėtojo permoka, atsiradusi iki jam bankroto bylos iškėlimo, ir GPM nepriemoka, atsiradusi po bankroto bylos šiam asmeniui iškėlimo, negali būti įskaitytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neatsižvelgė į minėtos kasacinės bylos nagrinėjimo dalyką – materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą įmonės bankroto byloje (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) aiškinimą ir taikymą, todėl netinkamai interpretuoja kasacinio teismo išaiškinimus. Kaip pagrįstai nurodo nemokumo administratorius, aptariamoje nutartyje nėra paneigiama aplinkybė, kad iš Garantinio fondo išmokėjus lėšas darbuotojams, susidaręs GPM, kaip VMI finansinis reikalavimas, yra tvirtinamas antrąja eile. Kaip jau minėta, šioje nutartyje pasisakyta dėl draudimo įskaityti priepriešinius reikalavimus įmonės bankroto byloje, atsiradusius skirtingu laikotarpiu, t. y. iki ir po bankroto bylos iškėlimo, tačiau ne dėl GPM, apskaičiuoto po bankroto bylos iškėlimo nuo kreditoriams (darbuotojams) išmokėtų lėšų iš Garantinio fondo, pripažinimo antros eilės finansiniu reikalavimu.

27. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-219/2020 konstatavo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino bei taikė nagrinėtam ginčui aktualias teisės normas. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, nagrinėdamas ginčą dėl įskaitymo teisėtumo, VMI atliktą įskaitymą pripažino neteisėtu bei padidino VMI finansinį reikalavimą 37 970,53 Eur GPM nepriemokos suma, apskaičiuota po bankroto bylos iškėlimo išmokėjus lėšas iš Garantinio fondo.

28. Kiti atskirojo skundo argumentai vertinant nutarties teisėtumą ir pagrįstumą teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, Nr. 18390/91, par. 29; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Nr.16034/90, par. 61).

29. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.