- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-14
- Bylos Nr.
- 1A-39-1036/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02148-2024-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerij Lauš, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
- Nuteistasis
- R. A.
- Advokatai
- Rimantas Aliukonis
- Kategorijos
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
- 1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
- 1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
- 1.2.14.1.1Vagystė (BK 178 str. 1 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerij Lauš,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Kristinos Rekertienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. A. (R. A.) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta arešto bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. A. (R. A.) skirta galutinė 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.
Į bausmės laiką įskaitytas R. A. (R. A.) laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. sausio 18 d. 16.30 val. iki 2024 m. sausio 19 d. 12.57 val., vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.
Ikiteisminio tyrimo metu R. A. (R. A.) paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumentų paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintos.
M. D. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš R. A. (R. A.) priteista 100 (vienas šimtas) eurų M. D. turtinei žalai atlyginti.
2024 m. gegužės 23 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas iš R. A. (R. A.) paimtiems gryniesiems pinigams – 140 (vienam šimtui keturiasdešimt) eurų, palikas galioti iki visiško civilinio ieškinio atlyginimo dienos, o apribotas lėšos nukreiptinos civilinio ieškinio atlyginimui.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos advokato išlaidoms apmokėti iš R. A. (R. A.) nepriteistos.
Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. R. A. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad:
jis, 2024 m. sausio 16 d. apie 22.33 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, M. D. leidimu būdamas jo (M. D.) įrenginėjamo kotedžo patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), paėmė M. D. priklausantį turtą - suktuvą MAKITA DDF484, 150 Eur vertės, smūginį suktuvą MAKITA DTD152, 150 Eur vertės, perforatorių MAKITA DHR242, 150 Eur vertės, rankinį diskinį pjūklą MAKITA DSS610, 200 Eur vertės, perforatorių BOSCH GBH 2-26 DRE PROFESSIONAL, 200 Eur vertės, lazerį KAPRO 873G, 300 Eur vertės, gipso suktuvą MAKITA BFR550, 250 Eur vertės, keturias baterijas MAKITA IEC61960, kurios vieneto vertė 70 Eur, bendrai 280 Eur vertės, baterijų kroviklį MAKITA DC18RC, 100 Eur vertės, MAKITA krepšį su ratukais, 70 Eur vertės, ir su daiktais išėjo iš kotedžo patalpų, tokiu būdu jis pagrobė svetimą, M. D. priklausantį, bendros 1850 Eur vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė Kristina Rekertienė (toliau – ir Prokurorė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) dalį dėl R. A. paskirtos bausmės ir R. A. skirti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir R. A. paskirti galutinę 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Kitą Skundžiamo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
1.1. Prokurorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. A. paskirta bausme, apeliaciniame skunde cituoja Skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl bausmės skyrimo, taip pat baudžiamojo įstatymo reguliavimą ir kasacinio teismą praktiką, susijusius su bausmės individualizavimu, paskirtimi bei skyrimu. Prokurorės vertinimu pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę – areštą, netinkamai vadovavosi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, į visas baudžiamajame įstatyme nurodytas aplinkybes atsižvelgė formaliai, tinkamai jų neįvertino, todėl nuteistajam parinko aiškiai per švelnią ir neteisingą bausmės rūšį. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir teigiama, jog apylinkės teismas įtikinamų ir išsamių motyvų, dėl kurių šioje baudžiamojoje byloje R. A. parinko arešto bausmės rūšį, nepateikė, kas yra pagrindas pakeisti nuosprendį (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
1.2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog R. A. yra teistas 13 (trylika) kartų, didžiąją dalį už nusikaltimus nuosavybei. Akcentuojama ir tai, kad paleistas iš įkalinimo įstaigos nuteistasis nepraėjus nei metams laiko, vėl nusikalto ir padarė analogišką nusikalstamą veiką. Nustatytos aplinkybės rodo, kad R. A. yra nelinkęs pasitaisyti, daro pavojingas nusikalstamas veikas, tyčia nesilaiko įstatymų ir yra pavojingas visuomenei asmuo, kurį siekiant teisingai nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas galima tik skyrus griežtas bausmes. Skiriam bausmę turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad nuteistojo atžvilgiu praeityje kelis kartus buvo taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau šis institutas dėl nuteistojo daromų pažeidinėjimų buvo panaikintas ir nuteistasis buvo pasiųstas atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės. Atlikdavęs skirtas bausmes, R. A. netrukus buvo nuteisiamas už naujos nusikalstamos veikos padarymą ir jam skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Paminima ir tai, kad paskutinį kartą R. A. buvo nuteistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą (BK 178 straipsnio 1 dalis), t. y. dėl to, kad pavogė svetimą, buvusiam darbdaviui priklausanti turtą, o būtent įvairius darbo įrankius, prietaisus ir už šios, tokiomis pačiomis kaip ir Skundžiamame nuosprendyje ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymą R. A. buvo skirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, prokurorė kelia klausimą kodėl priimant Skundžiamą nuosprendį už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, kuomet kitais teismų sprendimais nuteistajam jau skiriamos laisvės atėmimo bausmės, analizuojamu atveju pastarajam parinkta švelnesnė bausmės rūšis.
1.3. Apibendrinant prokurorė nurodo, jog nuteistojo elgesys nebuvo spontaniškas ar atsitiktinis – R. A. turi polinkį vogti, savo elgesio nekoreguoja ir tinkamų išvadų nedaro, teistumo laikotarpiu vėl nusikalto, taip pat yra baustas administracine tvarka už padarytas vagystes. Tai, kad asmuo negeba savo teisėto elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį, jį neabejotinai charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai spręsti, jog jokių išvadų iš savo ankstesnio nusikalstamo elgesio nuteistasis nedaro. Ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, ir be kitų aplinkybių, į kurias privalo atsižvelgti nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas, sprendžiant asmeniui skirtų bausmių pagrįstumo klausimą, negalimas. Prokurorės teigimu, minėtų aplinkybių teisinis įvertinimas rodo, kad nuteistojo delinkventinės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio nagrinėjamoje byloje ir naujos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio pasekmė.
1. Teismo posėdžio metu prokurorė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Pažymėjo, jog R. A. ir nukentėjusįjį siejo darbiniai santykiai. Nukentėjusysis nuteistajam buvo skolingas virš 1 500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų, dėl ko R. A. savavališkai paėmė daiktus ir reikalavo sumokėti skolą, o tai atitinka savavaldžiavimo, įtvirtinto BK 294 straipsnyje, požymius. Gynėjo vertinimu, apeliacinė instancija, nepaisant to, kad R. A. apeliacinio skundo nerašė, turėtų patikrinti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo atliktus veiksmus. Nesant galimybės ištirti įrodymus, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunkčiu, perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. Prokurorė, atsikirsdama į gynėjo prašymą, su pastarojo pozicija nesutiko. Nurodė, kad nugeistojo veika kvalifikuota tinkamai, o jos apeliaciniame skunde keliamas klausimas tik dėl bausmės. Teismo posėdžio metu R. A. nesutiko su prokurorės apeliaciniu skundu ir prašė palikti Skundžiamą nuosprendį nepakeistą. Nurodė, kad nukentėjusiojo atsiprašė, daiktus jam grąžino.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Kristinos Rekertienės apeliacinis skundas atmestinas.
2. Prokurorė savo apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka tik su Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. A. už nusikalstamą veiką paskirta bausme. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad R. A. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta arešto bausmė neproporcinga, prieštarauja BK 54 straipsnyje nurodytiems bendriems bausmės skyrimo pagrindams ir neigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuojantiems duomenims. Kartu keliamas klausimas, kodėl nagrinėjamu atveju nuteistajam skiriama švelnesnė bausmės rūšis, nei ankstesniu apkaltinamuoju nuosprendžiu už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Prokurorės vertinimu, nuteistajam R. A. pirmosios instancijos teismo paskirta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė yra per švelni ir nepagrįsta.
3. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų, pasisakys dėl apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjo išreikštos pozicijos, jog baudžiamoji byla turėtų būti perduota iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, kadangi veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktis). Gynėjo manymu, R. A. veiksmai atitinka ne vagystės (BK 178 straipsnio 1 dalis), o savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) požymius. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei nuteistasis R. A., nei jo gynėjas apeliacinio skundo nepadavė. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, tačiau nei šiame, nei kitame BPK straipsnyje nenustatyta teismo pareiga atsakyti į proceso dalyvio, nepateikusio apeliacinio skundo, argumentus. Apeliacinės instancijos teismas nei prokurorės apeliacinio skundo nagrinėjimo metu teismo posėdyje, nei šio procesinio sprendimo priėmimo metu nenustatė, jog būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, sudarantys pagrindą nukrypti nuo apeliacinio skundo ribų, kaip tai numatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje (jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems). Be to, apeliacinio proceso dalyviai teismo posėdžio metu gali pateikti teismui įvairių prašymų, tarp jų ir susijusių su bylos nagrinėjimo ribomis, pateikti papildomos medžiagos, baigiamosiose kalbose pateikti naujų argumentų, kurie, atsižvelgiant į jų reikšmę ir esmingumą, gali tapti svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu ir priimamam sprendimui įtakos turinčiu veiksniu. Vis tik, vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir nutartyje nepasisakyta dėl kiekvieno proceso metu pateikto argumento, nėra pagrindas pripažinti, kad tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-422/2014). Šiuo atveju pagal analogiją galima vadovautis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais baudžiamosiose bylose, jog subjektams, turintiems teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus apeliacine tvarka, nenumatyta teisė paduotą apeliacinį skundą papildyti naujais argumentais. Tai reiškia, kad apeliantai neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494/2011, Nr. 2K-162-303/2017). Taigi, įvertinus šiai situacijai aktualias BPK nuostatas ir kasacinio teismo praktiką bei susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos atsakyti į gynėjo advokato teiginius, išsakytus baigiamųjų kalbų metu, kadangi nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas Skundžiamą nuosprendį, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie leistų nukrypti nuo apeliacinio skundo ribų. Juolab, kad jau kaip ir minėta, gynyba ir R. A. apeliacinių skundų nepadavė, o ir pats nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė palikti galioti Skundžiamą nuosprendį.
4. Taigi sprendžiant nuteistajam R. A. paskirtosios bausmės teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš sudėtingiausių bei svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį.
5. Kartu būtina pabrėžti, kad vadovaujantis nuoseklia ir vieninga teismų praktika, beje šiuo klausimu ir naujausia (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-358-627/2024, Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-382-449/2024), pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią ir neteisingą bausmę. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas ir (ar) netinkamai individualizavo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir taip R. A. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.
6. Skundžiamu nuosprendžiu R. A. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Už minimo nusikaltimo padarymą straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimu iki trejų metų. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas R. A. paskyrė 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę, t. y. bausmės rūšimi – antrą pagal sankcijoje numatytą griežtumą, ir maksimalų jos dydį (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu R. A. paskirta bausmė sankcijos ribose iš esmės įvertinus veikos mastą, pobūdį bei aplinkybės, kartu ir patį nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, buvo paskirta nepažeidžiant bausmių skyrimo taisyklių.
7. Paminėtina, kad skirdamas bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
8. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytas bausmės rūšis ir jų ribas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, įvertino visas R. A. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. O būtent, kad jis padarė vieną nesunkią, baigtą nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia. Įvertino tai, jog nuteistasis pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi, kas tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. kad nusikaltimą R. A. padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kartu buvo atsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – R. A. teistas, taip pat ir už analogiškas nusikalstamas veikas (2 t., b. l. 39–64), baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 28–38), nedirbantis (2 t., b. l. 16–17).
9. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria prokurorės apeliacinio skundo argumentams ir byloje nekyla abejonių, kad R. A. asmenybę iš esmės charakterizuojama labiau neigiamai. Nuteistasis, kaip jau minėta, teistas ne vieną kartą, taip pat ir už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, turi polinkį elgtis priešingai visuomenėje priimtoms moralės ir elgesio normoms. Vis tik, vien prokurorės nurodoma aplinkybė, kad ankstesniu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistajam savo rūšimi buvo paskirta griežtesnė bausmė, t. y. laisvės atėmimas, tai vertinant kartu su visuma kitų nustatytų svarbių aplinkybių, savaime nesuponuoja, kad R. A. besąlygiškai turi būti paskirta griežtesnė bausmė, nei buvo paskirta pirmosios instancijos teismo Skundžiamu nuosprendžiu. Skiriant bausmę, žemesnės instancijos teismas, įvertino visas prokurorės skunde akcentuojamas aplinkybės, ir šiuo pagrindu paskyrė maksimalaus dydžio, antrą pagal griežtumą, arešto bausmę. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje turi būti atkreiptas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies.
10. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertina ir nuteistojo elgesį bei veiksmų kryptingumą po nusikaltimo padarymo, t. y. R. A. iš esmės pripažino savo kaltę įvykdęs vagystę, savanoriškai grąžino pavogtus daiktus, ginčo nustatinėjant esmines nusikalstamos veikos aplinkybes tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo. Paminėtos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog nuteistasis siekia palaikyti (atkurti) pozityvų kontaktą su visuomenėje priimtomis teisės normomis, rodo, kad daro išvadas dėl savo ankstesnio nusikalstamo elgesio ir imasi veiksmų, orientuotų į savo asmenybės tobulinimą bei nusikalstamo elgesio kontrolę. Taigi prokurorės prašoma bausmės dydžiai šiuo konkrečiu atveju iš esmės reikštų vienintelį bausmės paskirties – nubaudimo, realizavimą. Kiti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai nagrinėjamoje byloje objektyviai nebūtų pasiekti ir netektų prasmės. O visgi paskirta bausmė turi būti veiksminga. Veiksminga bausme gali būti pripažinta tik tokia bausmė, kuria įgyvendinami visi jai keliami tikslai.
11. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam R. A. už jo padarytą nusikalstamą veiką bausmę bei motyvuodamas šį savo sprendimą, laikėsi BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, aktualias ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymui, ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti tik realiai atlikus arešto bausmę. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
12. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2024 m. gruodžio 10 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma Nr. APD-2024-12553 dėl 145,83 (vieno šimto keturiasdešimt penkių eurų ir 83 centų) išieškojimo iš nuteistojo R. A. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
13. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, jog šios įstatymo nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimo galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-648/2022). Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas valstybinio kaltintojo iniciatyva, prokurorės apeliacinis skundas atmestas. Pažymėtina, jog gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, taigi siekiant įgyvendinti nuteistojo teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo paties nuteistojo valios. Esant nurodytoms aplinkybėms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo R. A. neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Kristinos Rekertienės apeliacinį skundą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo R. A. (R. A.) neišieškoti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.