Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Albino Bielskio, Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo I. N. ir E. M. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį išteisintos, joms nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. N. ir E. M. buvo kaltinamos ir perduotos teismui pagal BK 147 straipsnio 1 dalį už tai, kad I. N., gyvendama (duomenys neskelbiami) ir E. M. gyvenanti (duomenys neskelbiami), susitarusios ir veikdamos bendrininkų grupėje, turint tikslą, kad I. N. sutuoktinio brolis (duomenys neskelbiami) pilietis gautų leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje, už 2000 eurų atlygį (duomenys neskelbiami) gyvenančiai E. M. pasiūlė surasti Lietuvoje merginą, kuri sutiktų už 5000 eurų atlygį atvykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką su jos sutuoktinio broliu – (duomenys neskelbiami) piliečiu. E. M. sutiko ir 2015 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytą dieną, vykdydama susitarimą, surado (duomenys neskelbiami) gyvenančią D. S., gim. (duomenys neskelbiami), bei pasinaudodama D. S. pažeidžiamumu dėl jos jauno amžiaus, socialinės padėties, žemo išsilavinimo, blogos materialinės padėties, žinodama ir pasinaudodama tuo, kad D. S. yra vieniša, nedirbanti mažamečio vaiko motina, verbavo ją vykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką, žadėdama D. S. I. N. pasiūlytą 5000 eurų atlygį. Po ko tęsiant nusikalstamą veiką, E. M. apie surastą D. S. pranešė I. N., nurodydama aplinkybes apie D. S. pažeidžiamumą, bei socialinių tinklų pagalba suvedė ją su D. S., po ko I. N., pasinaudodama D. S. pažeidžiamumu, turėdama tikslą išnaudoti ją kitais išnaudojimo tikslais – fiktyviai santuokai, naudojantis socialiniais tinklais vykusio pokalbio metu, toliau verbavo ją vykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką, papildomai žadėdama nemokamą apgyvendinimą (duomenys neskelbiami), nupirkti naujų drabužių ir telefoną, bei kitų nemokamų paslaugų: kirpyklos, manikiūro, makiažo suteikimą už šios fiktyvios santuokos sudarymą (duomenys neskelbiami).

D. S. sutikus vykti fiktyvios santuokos sudarymo tikslu į (duomenys neskelbiami), I. N. 2015 m. gruodžio 8 d. iš savo vyro N. N. banko sąskaitos pervedė į E. M. banko sąskaitą 80 Eurų D. S. Lietuvos Respublikos piliečio paso padarymui, kad D. S. turėtų galimybę atvykti į (duomenys neskelbiami), po ko E. M., vykdydama bendrą susitarimą su I. N., 2015 m. gruodžio 17 d., susitarė su D. S. nuvykti į (duomenys neskelbiami) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (duomenys neskelbiami) grupę, adresu (duomenys neskelbiami), tikslu D. S. pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso įgijimo ir sumokėti pervestus pinigus už D. S. paso padarymą, tačiau sutartu laiku D. S. neatvyko bei atsisakė vykdyti susitarimą vykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: E. M. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; Vadovaujantis 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti 1/3 ir paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams;Vadovaujantis 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant E. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti su I. N..I. N. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; Vadovaujantis 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti 1/3 ir paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams;Vadovaujantis 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – 20 MGL (760 Eur), įpareigojant šią įmoką sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir įpareigoti atsiprašyti nukentėjusiosios D. S..Nukentėjusiosios D. S. civilinį ieškinį patenkinti ir iš E. M. ir I. N. solidariai priteisti 2 000 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti.Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20, 301 straipsniais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, vertindamas I. N. ir E. M. atliktus veiksmus, dėl to nepagrįstai jas išteisino pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, konstatuodamas, kad jos nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Apeliantės teigimu, palyginus šiuo metu galiojančią BK 147 straipsnio 1 dalies redakciją su nusikaltimo padarymo metu galiojusią minėto straipsnio redakciją, vadovaujantis LR Generalinio prokuroro, LR Vidaus reikalų ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymais Nr. I-327/1V-1015/A1-758 patvirtintomis ,,Prekybos žmonėmis aukų nustatymo, ikiteisminio tyrimo ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo“ rekomendacijomis, galima daryti išvadą, jog 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio redakcijoje, fiktyvios santuokos požymis prekybos žmonėmis sudėtyje pateko į išnaudojimą kitais tikslais terminą, o naujojoje straipsnio redakcijoje ši išnaudojimo sritis (forma) buvo iš esmės tik detalizuota. Taigi, E. M. ir I. N. veiksmai, priešingai, negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, yra baudžiami ir jie atitinka tiek ankstesnės, tiek naujos BK 147 straipsnio redakcijos prekybos žmonėmis objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Tai yra, nepaisant to, kad veikos padarymo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje fiktyvi santuoka, kaip išnaudojimo forma detalizuota nebuvo, E. M. ir I. N. veika vis tiek kvalifikuotina kaip prekyba žmonėmis šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste: byloje nustatyta, kad E. M. ir I. N. atliko jiems kaltinime inkriminuotus veiksmus, tai yra jos verbavo D. S., kuri buvo pažeidžiama, apie ką tiek I. N., tiek E. M. žinojo, ir pasinaudojo jos pažeidžiamumu, siekdamos, kad už atlygį ji sutiktų sudaryti ir sudarytų fiktyvią santuoką su trečiosios šalies, nepriklausančios Europos Sąjungai, piliečių, o pastarasis tokiu būdu įgytų teisę laisvai judėti ir gyventi vienoje iš Europos Sąjungos valstybių. Tokiu atveju, jeigu nusikaltimas padarytas galiojant 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio redakcijai, lenkimas, įkalbinėjimas (verbavimas) asmens, pasinaudojant jo pažeidžiamumu, sudaryti fiktyvią santuoką, pripažįstamas kitais išnaudojimo tikslais. Šios kategorijos bylų išnagrinėta yra nedaug, tačiau ta linkme yra formuojama ir teismų praktika (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-115-360/2016, 2017 m. birželio 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-462/2017). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje darydamas priešingą išvadą, tai yra, kad 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio redakcijoje verbavimas fiktyviai santuokai sudaryti nebuvo kriminalizuotas, neteisingai interpretavo ir aiškino 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio dispoziciją ir projekto derinimo, aiškinamojo rašto argumentus, priimant 2016 m. įstatymo pakeitimus dalyje, kur nurodyta, kad ,,nusikaltimo požymiai pasireiškia tik vėlesnėse proceso stadijose“.Apeliantė, skunde nesutikdama su I. N. ir E. M. išteisinimu, taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad santuoka, kuri buvo siūloma D. S., nors ir būtų fiktyvi, nelaikytina kitu išnaudojimo tikslu, kadangi išnagrinėjus bylą nenustatyta, kad santuokoje ji būtų buvusi išnaudojama: santuoka būtų vergiška, iš jos ji negalėtų ištrūkti, būtų priversta atlikti kitus seksualinius veiksmus ar pan. Apeliantės nuomone, teismas šioje nuosprendžio dalyje jau pereina prie išnaudojimo tikslų, kurie ir taip baudžiamajame įstatyme įvardinti kaip išnaudojimas seksualinėms paslaugoms, vergijos ar į vergiją panašiomis sąlygomis ir pan. Tuo tarpu I. N. ir E. M. nebuvo kaltinamos atlikusios veiksmus tokiais išnaudojimo tikslais. Šiuo atveju, prokurorės įsitikinimu, pats tikslas palenkti (įkalbėti) žmogų pasinaudojant jo pažeidžiamumu, siūlant pinigus sudaryti fiktyvią santuoką, pilnai atitinka 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį. Naujojoje BK 147 straipsnio 1 dalies redakcijoje, įstatymo leidėjas taip pat numato ne ,,išnaudojimą esant fiktyvioje santuokoje“, tai yra išnaudojimą po to, kai sudaryta fiktyvi santuoka, o fiktyvią santuoką kaip patį išnaudojimą su visomis po to išplaukiančiomis pasekmėmis. Šioje byloje remiantis surinktais duomenimis (nukentėjusiosios D. S., liudytojos I. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, I. N. teisme duotais parodymais), prokurorės nuomone, nustatyta, kad sudarytoje fiktyvioje santuokoje D. S. turėtų išbūti nustatytą laikotarpį (vienerius metus ar pusę metų). Pagal nukentėjusiosios parodymus, jai buvo nurodyta, kad tokiu atveju ji turės gyventi su vyru, už kurio ištekės, pusę metų, ji bus priregistruota gyvenamojoje vietoje užsienio šalyje ir turės ten būti, jeigu atvažiuotų policija tikrinti, turėtų sakyti, kad ištekėjo iš meilės, taip pat turėtų nurodytą laiką lankytis Migracijos tarnyboje, kur turėtų kalbėti ir elgtis taip kaip nurodytų I. N. Prokurorės nuomone, įvertinus tas aplinkybes, kad D. S. nemoka užsienio kalbos, būtų svetimoje šalyje, kurios nepažįsta, neturėtų ten artimųjų, akivaizdu, kad ji taptų visiškai priklausoma nuo ją ten atgabenusių ir ją išlaikančių asmenų (I. N., jos sutuoktinio ir jo brolio). Visa tai neįvyko, kadangi nusikalstama veika pasibaigė verbavimo stadijoje. Tačiau tikslas D. S. išnaudoti fiktyviai santuokai yra pilnai įrodytas. Be to, pasekmių atsiradimas, tai yra fiktyvios santuokos sudarymas, prokurorės nuomone, nėra būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei kilti, kadangi BK 147 straipsnio 1 dalies sudėtis yra formali ir padarinių atsiradimas kvalifikavimui reikšmės neturi.Remiantis išdėstytu, prokurorės nuomone, galima daryti išvadą, kad surinkti įrodymai patvirtina, kad I. N. ir E. M. veiksmuose yra 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko nepagrįstai konstatavo, jog I. N. ir E. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir jas išteisino. Teismo posėdžio metu prokurorė, nukentėjusioji D. S. ir jos atstovė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintųjų I. N. ir E. M. gynėjai prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.Apygardos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus ir, teisingai juos įvertinęs, pagrįstai nustatė, kad I. N. ir E. M. verbavo D. S. vykti į (duomenys neskelbiami) fiktyviai santuokai sudaryti su (duomenys neskelbiami) piliečiu, tačiau vertindamas išteisintųjų I. N. ir E. M. veiksmus, padarė nepagrįstą išvadą, kad nustatyti veiksmai, jų padarymo metu nebuvo kriminalizuoti ir neatitiko BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų nusikalstamų veiksmų – prekybos žmonėmis – sąvokos. Ši išvada lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą. Todėl apygardos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas, apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Pagrįstas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina kaltinime nurodytas nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1dalyje, padarymo aplinkybes. Pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 147 straipsnio 1 dalies redakciją (įstatymo Nr. XI-2198 2012 m. birželio 30 d. redakcija) atsakomybė už prekybą žmonėmis kilo tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.Išteisintoji E. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose prisipažino kelis kartus įkalbinėjusi D. S. vykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką su I. N. sutuoktinio broliu (duomenys neskelbiami) piliečiu. E. M. parodė, kad I. N. paprašė jos surasti merginą, kuri už pinigus norėtų išvažiuoti į užsienį ir sudaryti santuoką su jos vyro broliu. Ji surado D. S. ir apie ją pasakė I. N. I. N. už merginos suradimą pažadėjo 2 000 Eur atlygį. E. M. D. S. pažinojo nuo mažens, žinojo, kad jai sunku, nes neturi darbo, pastovios gyvenamosios vietos, pagimdė dukrą, kuri iš jos yra atimta. Ji nori dukrą susigražinti, bet tam reikalingos pastovios pajamos, gyvenamoji vieta. E. M. įkalbinėjo D. S. vykti į užsienį ir susituokti su I. N. vyro broliu, sakė, kad už tai jai bus sumokėta 5 000 Eur. Kadangi nukentėjusioji neturėjo paso, I. N. pervedė E. M. 80 Eur už D. S. paso padarymą. Iš pradžių D. S. sutiko fiktyviai susituokti už atlygį, todėl jos kartu turėjo eiti į migracijos skyrių daryti D. S. pasą. Vėliau nenurodydama priežasčių D. S. atsisakė vykti į (duomenys neskelbiami) ir paso nebepasidarė. Po kurio laiko D. S. pati vėl susisiekė su ja, sakė, kad nori vykti į užsienį, susitvarkyti gyvenimą, prašė susisiekti su I. N., tačiau I. N. pasakė, kad viskas baigta. Pati I. N. taip pat kalbėjo su D. S.. E. M. girdėjo tik vieną jų pokalbį, kurio metu I. N. sakė D. S., kad ji galėtų gyventi pastarosios namuose, I. N. surastų darbą, ja rūpintųsi. I. N. žadėjo D. S. padaryti manikiūrą, nupirkti telefoną ir kt. E. M. mano, kad ji, siūlydama D. S. fiktyviai susituokti, jokios žalos jai nepadarė, nes nežinojo, kad nukentėjusioji bus išnaudojama kokiems nors darbams (t. 2, b. l. 36-37). Išteisintoji E. M. apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiąją D. S. apibūdino kaip nesocializuota asmenybę, kurią prižiūrėjo socialinės darbuotojos (t. 2, b. l. 145-147, 180-182).Išteisintoji I. N. tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka parodė, kad prašė I. M. už 2 000 Eur atlygį surasti merginą, kuri norėtų ištekėti už jos vyro brolio. Ji norėjo, kad vyro brolis atvažiuotų gyventi į (duomenys neskelbiami), tačiau tam trukdė įstatymai. Vyro brolis, kadangi yra iš trečiosios šalies, galėjo atvažiuoti tik vesdamas merginą iš Europos Sąjungos. Ji būtų merginai už santuokos sudarymą sumokėjusi 5 000 Eur, atvažiavusi mergina būtų galėjusi dirbti. D. S. buvo keliamos sąlygos, kad negirtautų, nevalkatautų, nebijotų nuteiti į migracijos tarnybą ir santuokoje išbūtų tam tikrą laiką. Už paso padarymą E. M. ji pervedė 70 ar 80 Eur iš vyro sąskaitos. Jai E. M. sakė, kad iš nukentėjusiosios yra paimtas vaikas dėl blogų socialinių įgūdžių. Pripažino, kad susirašinėjo su nukentėjusiąja www.facebook.com ir skype (t. 2, b. l. 37-38). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išteisintoji I. N. savo parodymus papildė nurodydama, kad pats jos sutuoktinis ar sutuoktinio brolis sau gyvenimo draugės neieškojo ir ieškoti jos neprašė. Sumanymas surasti Lietuvoje merginą, kuri galėtų atvykti į (duomenys neskelbiami) ir ištekėti už jos sutuoktinio brolio – (duomenys neskelbiami) piliečio, buvo jos. D. S. per prievarta nebūtų reikėję gyventi su jos sutuoktinio broliu ar dirbti sutuoktinio restorane. Tai D. S. būtų dariusi tik tada, jeigu pati būtų norėjusi. I. N. norėjo, kad sutuoktinio brolis (duomenys neskelbiami) pilietis gautų leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje. Tam ji buvo pasiryžusi atiduoti savo turėtas santaupas – 5 000 Eur. 80 Eur ji pervedė E. M. už paso padarymą iš sutuoktinio sąskaitos, sakydama, kad draugei reikia padėti. Išteisintajai ir 80 Eur buvo didelė pinigų suma, nes pati naktimis uždarbiaudavo nešiodama spaudą. (t. 2, b. l. 145-147). Iš esmės analogiškus parodymus I. N. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, tik nurodė, kad jos tikslas buvo D. S. padėti susigrąžinti vaiką ir susitvarkyti gyvenimą (t. 1, b. l. 154-155, 161).Nukentėjusioji D. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuosekliai aiškino, kad I. N. ir E. M. ją bandė palenkti važiuoti į (duomenys neskelbiami) susituokti su jai nepažįstamu užsieniečiu, žadėdamos už tai sumokėti 5 000 Eur užmokestį. Pirmiausiai E. M. pasiūlė jai vykti į užsienį užsidirbti. Po to, E. M. padedant, socialiniame tinkle www.facebook.com nukentėjusioji susisiekė su I. N. Pokalbio metu I. N. pasiūlė jai sudaryti fiktyvią santuoką su jos sutuoktinio broliu ir bandė ją palenkti priimti šį pasiūlymą: žadėjo jai 5000 Eur atlygį, surasti darbą, gyvenamąją vietą, nupirkti naujus drabužius, telefoną, suteikti manikiūro, kirpėjo paslaugas. I. N. taip pat nurodė jai visas smulkmenas, ką ji turėtų daryti susituokusi. Ši sakė, kad ji turės su vyru kaip jo žmona pagyventi pusę metų, jeigu atvažiuotų tikrinti policija, pasakyti, jog susituokė iš meilės. I. N. jai žadėjo pusę pinigų sumos – 2 500 Eur sumokėti po to, kai bus sudaryta santuoka, o kita pusę, kai užsienietis gaus vizą. E. M. pritarė tokiam I. N. pasiūlymui, sakė, kad tai nukentėjusiosios šansas. Ji nebendravo su vyru, su kuriuo turėjo susituokti, matė tik jo nuotrauką, su juo būtų turėjusi gyventi I. N. namuose. D. S. 5 000 Eur yra labai didelė pinigų suma, todėl ji sutiko vykti į (duomenys neskelbiami), tačiau vėliau buvo aplinkinių žmonių atkalbėta. Ji apie tai pasakė E. M., kuri dėl to supyko, jai per dieną skambindavo po kokius keturis kartus, į www.facebook.com paskyrą parašė ir I. N., kuri vėl ją įkalbinėjo vykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką su užsieniečiu, todėl D. S. vėl sutiko ir susitarė su E. M. vykti į (duomenys neskelbiami) migracijos skyrių daryti LR piliečio pasą, už kurio padarymą būtų sumokėjusi E. M., kuriai I. N. buvo pervedusi jos paso darymui skirtus pinigus. E. M. liepė pasakyti socialinei darbuotojai, jog ji važiuoja dirbti į (duomenys neskelbiami), o ne sudaryti fiktyvią santuoką, nes už tai I. N. ir ji gali būti nuteistos. D. S. socialinei darbuotojai pasakė, kad jai siūlo susituokti su užsieniečiu. Tada socialinė darbuotoja paaiškino, jog tai yra prekyba žmonėmis ir ji niekur neleis D. S. išvažiuoti. Tą dieną, kai jos su E. M. turėjo vykti į migracijos skyrių, nukentėjusioji E. M. pranešė, kad į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką nevyks, nes iš jos gali atimti dukrą. Pinigų kelionei neturėjo, kelionės išlaidas būtų padengusi I. N. I. N. jai taip pat sakė, kad ji, jeigu jai nepatiks, galės grįžti atgal, tačiau tai būtų priklausę nuo I. N. E. M. ir I. N. žinojo, kad ji nemoka užsienio kalbos, neturi pinigų, iš jos yra atimta dukra. Ji su E. M. ir I. N. susirašinėjo pasivadinusi D. T. Žinutes, kurios parašytos šiuo vardu, parašė ji. Nukentėjusioji žino, kad po to, kai ji nesutiko, tokį patį pasiūlymą susituokti I. N. su E. M. pateikė ir E. G. (t. 1, b. l. 28-28, t. 2, b. l. 199-201). Liudytoja I. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patvirtino D. S. nurodytas aplinkybes, jog iš nukentėjusiosios ji sužinojo, kad E. M. siūlo 5 000 Eur atlygį už tai, kad ji vyktų į užsienį ištekėti už nepažįstamo vyro, su kuriuo turėtų kartu pagyventi pusę metų. Sudarius santuoką ji gautų pusę pinigų sumos. Taip pat sakė, kad apie santuoką su užsieniečiu per programą ,,Skype“ kalbėjo su I. N. Liudytoja iš D. S. pasakojimo suprato, kad jai už santuokos sudarymą buvo žadamos manikiūro, kirpėjo, makiažo paslaugos, naujas telefonas, nauji drabužiai ir kt. D. S. turėjo eiti su E. M. daryti LR piliečio pasą, už kurį sumokėtų E. M. E. M. jai pasakė, kad padeda D. S. išvykti į (duomenys neskelbiami) dirbti fabrike. Liudytoja suprato, kad tai gali būti prekyba žmonėmis, ir D. S. liepė jai girdint paskambinti E. M. ir pasakyti, kad nevažiuos. Taip D. S. ir padarė. Vėliau ji sužinojo, kad E. M. siūlė važiuoti į užsienį susituokti ir kitai merginai E. G. (t. 1, b. l. 48-49). Apeliacinės instancijos teisme I. B. papildomai nurodė, kad D. S., atėjusi pas ją, buvo labai susijaudinusi, jos rankos, balsas drebėjo, nežinojo, ką daryti. Jai sakė, kad norėtų vykti, bet bijo, kad tada gali nebeatgauti globos namuose esančios dukros. D. S. buvo vieniša mama, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, jos šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą dėl netinkamos vaikų priežiūros (t. 2, b. l. 147-148).L. G. ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka patvirtino, kad I. N. ir E. M. įkalbinėjo ir ją vykti į užsienį sudaryti fiktyvią santuoką su užsieniečiu – I. N. sutuoktinio broliu, žadant jai už tai 5 000 Eur atlygį, nupirkti drabužių, telefoną ir kt. Tokį patį pasiūlymą ji gavo tada, kai nesutiko D. S., bet liudytoja važiuoti atsisakė (t. 1, b. l. 54-55, t. 2, b. l. 201).Išrašas iš E. M. ,,S“ banko sąskaitos patvirtina išteisintųjų nurodytą aplinkybę, kad 2015-12-03 iš I. N. sutuoktinio – N. N. banko sąskaitos į E. M. sąskaitą buvo pervesta 80 eurų, o 2016-01-08 iš E. M. banko sąskaitos į I. N. sutuoktinio – N. N. banko sąskaitą buvo atgal pervesta 75 eurai (t. 1, b. l. 67), kurie buvo skirti D. S. paso padarymui.D. S. pateikti susirašinėjimo išklotinėje fiksuoti kontaktai tarp E. M. ir D. T. (D. S.) ir tarp D. T. (D. S.) ir A. I. N. (I. N.). Susirašinėjimai tarp E. M. ir D. T. (D. S.) vyko laikotarpiu nuo 2015-12-06 iki 2015-12-14. Pokalbių metu E. M. įkalbinėjo D. S. vykti pas I. N., skatino ją padaryti tai kuo greičiau, sakė, kad už D. S. LR paso padarymą jau yra pervesti pinigai. Susirašinėjime tarp D. T. (D. S.) ir A. I. N. (I. N.) laikotarpiu nuo 2015-12-14 iki 2015-12-15 I. N. kalbino D. S. atvykti pas ją, ragino eiti pasidaryti pasą. I. N. žadėjo, kad D. S. duos drabužių, padovanos telefoną, klausė, ar nebijos eiti į migracijos tarnybą pasakyti, kad nori, jog jos vyras atvyktų pas ją, sakė, kad pamokys, kaip ir ką kalbėti. I. N. kalbėjo, kad jau yra kita mergina, norinti važiuoti į (duomenys neskelbiami), tačiau žino, jog D. S. labiau reikia pinigų, nei kitai merginai, todėl laukia būtent jos atvykstant. Kai D. S. jai atsakė, kad kartu gali važiuoti ir kita mergina, nes jai netrukdo, į tai I. N. jai atsakė ,,kaip jūs pasidalinsit vienu vyru“, bei nurodė, kad darbo ieškojimu kitai merginai ji neužsiims, nes neturi tam laiko, ji turi savo gyvenimą (t. 1, b. l. 69-70).Susirašinėjime tarp E. M. ir I. N. www.facebook.com paskyroje, kuris vyko per programėlę ,,Messenger“ laikotarpiu nuo 2015-12-06 iki 2016-02-03 užfiksuoti E. M. ir I. N. pokalbiai apie D. S. lenkimą vykti į užsienį sudaryti santuoką su I. N. sutuoktinio broliu, buvo aptariama D. S. sunki padėtis dėl darbo neturėjimo, dėl vaiko iš jos paėmimo globai, girtavimo ir pan. Susirašinėjimas programoje „Print Scrn“ nukopijuotas iš E. M. socialinio tinklo www.facebook.com paskyros. Apžiūros protokole užfiksuoti šie susirašinėjimo duomenys:

Išteisintosios I. N. ir E. M. viso proceso metu iš esmės neginčijo fakto, kad ragino D. S. vykti į (duomenys neskelbiami) fiktyviai santuokai sudaryti, tačiau tvirtino, kad, jų suvokimu, jos nieko nusikalstamo nepadarė, nes žinodamos apie sunkią D. S. materialinę padėtį, norėjo nukentėjusiajai padėti, jokio tikslo pasipelnyti, kontroliuoti pastarosios veiksmus ir pasipelnymo tikslu ją išnaudoti, kaip socialiai pažeidžiamą asmenį, neturėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie išteisintųjų parodymai prieštarauja nukentėjusiosios, pačių išteisintųjų, liudytojų parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams. Savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.), kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-43-942/2016, 2K-156-699/2018 ir kt.).Šioje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad I. N. ir E. M., realizuodamos savo nusikalstamus tikslus, pasinaudojo D. S. pažeidžiamumu – jos nesugebėjimu priešintis, įvertinti pasekmes, D. S. elgesio sutrikimais, žemu išsilavinimu, jaunu amžiumi, socialine padėtimi ir sunkia jos materialine padėtimi. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn.Kaip jau minėta, aptarti bylos duomenys tvirtina, kad D. S. šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, D. S. buvo jauno amžiaus vieniša, nedirbanti, neturinti nuolatinės gyvenamosios vietos moteris, stokojanti socialinių įgūdžių, dėl kritiško mąstymo stokos, asmeninės emocinės brandos stokos D. S. lengviau pažeidžiama, ja galima lengviau pasinaudoti, manipuliuoti, išnaudoti, įtakoti. Todėl akivaizdu, kad įvykio metu nukentėjusiajai buvo apsunkinta galimybė priimti teisingą sprendimą dėl išteisintųjų jai teikiamo siūlymo - sudaryti fiktyvią santuoką su užsieniečiu už atlygį. 5000 Eur, siūloma gyvenamoji vieta ir kitos materialinės vertybės praradusiai dukrą nukentėjusiajai, neturinčiai darbo ir pajamų, stokojančiai socialinės brandos D. S. buvo labai didelė siekiamybė, todėl ji susidariusioje situacijoje pati neturėjo kito jai priimtino elgesio varianto pasirinkimo, kaip ištrūkti iš skurdo, susigrąžinti dukrą, apie kurią ji tuo metu galvojo. Kad D. S. yra pažeidžiama, išteisintosios žinojo ir suprato. E. M. D. S. pažinojo nuo mažens, kartu augo, žinojo apie sunkią D. S. padėtį, jos socialinį – materialinį pažeidžiamumą, tai, kad D. S. nori atgauti dukrą, o tam reikalingos pastovios pajamos, nuolatinė gyvenamoji vieta. Pati E. M., duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme, D. S. apibūdino kaip nesocializuotą, normaliai nemąstančią merginą. Apie šias aplinkybes E. M. pasakojo ir I. N., kuri patvirtino, kad jai buvo žinoma, jog D. S. yra vargšė, nesugebėjo pasirūpinti iš jos atimta dukra. Abi išteisintosios žinojo, kad nukentėjusioji nemoka jokios užsienio valstybės kalbos, neturi jokių lėšų, galimai bus apgyvendinta pas I. N. ir bus betarpiškai nuo jos priklausoma. Tai patvirtina ne tik išteisintųjų parodymai, bet ir jų susirašinėjimo turinys. Išteisintosios žadėjo nukentėjusiajai už fiktyvios santuokos sudarymą jos situacijoje labai didelę 5000 Eur pinigų sumą, nemokamą apgyvendinimą, drabužius ir kt. I. N. pokalbio su D. S. metu nurodė, kad ji (duomenys neskelbiami) nukentėjusiajai pasakys, ką reikės sakyti ir ką daryti; D. S. atsisakius vykti į užsienį, E. M. žadėjo I. N., kad žino viską apie D. S. ir padarys taip, kad ji važiuotų. Taigi E. M. su I. N. ne tik žinojo ir suvokė nukentėjusiosios D. S. pažeidžiamumą, bet tuo pasinaudodamos siekė ir ją kontroliuoti, lenkdamos savo nusikalstamų savanaudiškų tikslų įgyvendinimui: (duomenys neskelbiami) I. N. kontroliuojant D. S., nukentėjusiąją naudoti fiktyviai santuokai sudaryti, taip ją ateityje (duomenys neskelbiami) išnaudoti. I. N. ir E. M. veiksmus, nevieną kartą įkalbinėjant, primygtinai siūlant už 5000 Eur atlygį ir kitas materialines vertybes pažeidžiamai D. S. važiuoti į (duomenys neskelbiami) fiktyviai santuokai sudaryti, teisėjų kolegija vertina kaip nukentėjusiosios verbavimą BK 147 straipsnio prasme.Aptariamos veikos kontekste pažymėtina, kad verbavimas kaip veika, įeinanti į prekybos žmonėmis sudėtį yra specifinė nukentėjusiojo asmens įgijimo forma, pasireiškianti kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Pastebėtina, kad būtent ši veika seka pirmiausia iš visų kitų būdingų prekybai žmonėmis. Paprastai, kaltininko aktyvūs veiksmai pasireiškia asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kas suteikia vėliau galimybes asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir išnaudoti. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).Bylos duomenys patvirtina, kad I. N. iniciatyva buvo ieškoma merginos, norinčios vykti į užsienį sudaryti fiktyvią santuoką. E. M. už jai pažadėtą atlygį surado D. S., kuriai buvo pasiūlyta už 5000 Eur atlygį vykti į užsienį sudaryti fiktyvią santuoką su I. N. sutuoktinio broliu, tam, kad šis gautų leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje. Kaip matyti iš nukentėjusiosios D. S., išteisintųjų I. N., E. M. parodymų, socialinio tinklo www.facebook.com paskyroje užfiksuotų tarp I. N., E. M., D. S. vykusių pokalbių išklotinių, E. M. ir I. N. D. S. lenkimas vykti į užsienį susituokti su I. N. sutuoktinio broliu nebuvo vienkartinis pasiūlymas, D. S. lenkimas truko tam tikrą laiką ir buvo pakankamai intensyvus. E. M. sutikusi D. S. pirmojo pokalbio metu pasiūlė jai vykti į užsienį užsidirbti. Po to su D. S. socialiniame tinkle www.facebook.com, kurios vardas facebooke buvo D. T., tarpininkaujant E. M., susisiekė I. N. Pokalbio metu I. N. pasiūlė D. S. sudaryti fiktyvią santuoką su jos sutuoktinio broliu ir bandė ją palenkti priimti šį pasiūlymą: žadėjo jai 5000 Eur atlygį, surasti darbą, gyvenamąją vietą, nupirkti naujus drabužius, telefoną, suteikti manikiūro, kirpėjo paslaugas. E. M. taip pat nebuvo tik šių įvykių stebėtoja, ji pritarė I. N. veiksmams ir pati bandė paveikti D. S., kad ji priimtų šį I. N. pasiūlymą, sakydama, kad tai paskutinė D. S. galimybė susitvarkyti gyvenimą. D. S. iš pradžių sutiko vykti į užsienį, nes 5 000 Eur jai buvo labai didelė pinigų suma, tačiau vėliau, socialinei darbuotojai atsitiktinai sužinojus apie D. S. gabenimo į (duomenys neskelbiami) tikslus ir ją atkalbėjus, nukentėjusioji vykti atsisakė ir apie tai pranešė E. M. D. S. atsisakius ir neatsiliepiant į išteisintosios E. M. skambučius, E. M. ir I. N. darė dar didesnį psichologinį poveikį D. S., aiškino, kad jau yra pervesti pinigai pasui, kad ji negalės atgauti dukros, jeigu nevažiuos, ir praranda gerą galimybę susitvarkyti gyvenimą, jog yra dar viena mergina, kuri nori vykti į užsienį, kad, jeigu ji nesutinka, liks skolinga už kelionės išlaidas, pasą. Štai, pavyzdžiui, E. M. rašo D. S.: ,,kur dingai, ko nekeli <...> kodėl tu dabar nenori važiuoti, o tik po Naujųjų metų, jau yra pervesti pinigai tavo pasui“, ketvirtadienį eisim daryti pasą“; ,,jeigu tu anksčiau važiuosi, greičiau mergytę pasiimsi“, ,,<...> esi protinga mergina ir tau rūpi tavo dukrytė, šaunuolė“. E. M. rašo I. N., kad ,,ji nebūtų ji, ir, kad D. S. važiuos kaip tarėsi, nes ji moka ,,važiuoti per sąžinę“. I. N. atsako, kad ,,ji tikisi, kad ketvirtadienį D. S. eis darytis paso“. E. M. rašo, kad ,,eis, nes neturi kur dingti, nes ji žino, kur ji gyvena ir su ja geriau nežaisti“. I. N. rašo D. S.: ,,<...> ko vakar neatsiliepei E., kas su tavimi darosi?“, ,,<...> nepamiršk, kad rytojui turi eiti daryti pasą“ . D. S. pokalbio metu sutikus važiuoti, I. N. dar rašo, kad ,,tai jos paskutinis šansas, daugiau ji neklaus“; ,,<...> ji jau susitarė su kita panele, ji jai rytoj duos žinoti, ar ji gali važiuoti. Tik laukia vis dar jos (D. S.). Jeigu ji (D. S.) eis rytoj daryti paso, paskambins merginai ir pasakys, kad šios nereikia. D. S. pokalbio metu nurodžius, kad jai ta kita mergina netrukdo, gali važiuoti, I. N. jai rašo: ,,man reikia vienos, kaip vienu vyru pasidalinsite“. Po šio pokalbio I. N. rašo E. M., kad ,,ji parašė D. (D. S.) ir ši atrašė, kad važiuos, ir kad joms (E. M. ir I. N.) reikia kaip nors su ja gražiai pakalbėti“, ,,<...> D. pasakė, kad jos su E. jai duoda paskutinį šansą, daugiau su ja nežais, nes jau yra draugė, kuri nori važiuoti, ir, kad jei šį dar kartą apgaus E., jai (D.) bus nuo E. blogai, kad nesitikėtų jokios pagalbos, nes E. ant jos pyksta“. E. M. rašo, kad ,,pritaria, jog I. N. D. parašė tiesą“ (t. 1, b. l. 79-82, 83-96). Toks byloje užfiksuotas E. M., I. N., D. S. pokalbių turinys neabejotinai patvirtina išteisintųjų pastangas palenkti D. S. vykti į užsienį sudaryti fiktyvią santuoką su I. N. sutuoktinio broliu, o ne norą D. S. padėti. Juo labiau iš apeliacinės instancijos teisme išteisintosios I. N. pateiktų dokumentų apie gaunamas pajamas, duotų parodymų matyti, kad pačios I. N. finansinė padėtis nėra ir nebuvo gera. I. N. gaunamos pajamos per mėnesį sudaro apie 900 Eur. Jai tiek 5000 Eur, tiek ir 80 Eur buvo didelė pinigų suma. (t. 2, b. l. 145-147, 168-170). Kaip matyti iš išteisintosios E. M. parodymų, I. N. ir E. M. pokalbių turinio, I. N. gana primygtinai prašė E. M. grąžinti šiai pervestus 80 Eur už D. S. paso padarymą (t. 1, b. l. 79-82, 83-96). Bylos duomenimis I. N. sutuoktinis jai finansiškai šiuo klausimu nežadėjo padėti. Nei jis, nei jo brolis iš viso neprašė, kad I. N. rastų merginą, kuri sutiktų su broliu susituokti, viskas vyko I. N. iniciatyva (t. 2, b. l. 145-147). Taigi tokie faktiniai duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad I. N. nukentėjusiajai duoti pažadai už fiktyvios santuokos sudarymą (5000 Eur ir kt.) nebuvo realūs, o D. S. buvo verbuojama, siekiant ją pajungti būsimam išnaudojimui. Taigi verbavimu šiuo atveju buvo siekiama ne tik išgauti aukos sutikimą dalyvauti neteisėtuose veiksmuose – I. N. broliui gaunant neteisėtą leidimą gyventi (duomenys neskelbiami), bet ir turėti galimybę nukentėjusiąją ateityje kontroliuoti. Asmens verbavimas šiuo atveju vyko neslepiant fakto, jog ji bus išnaudojama.Taigi, byloje surinkti įrodymai neginčijai patvirtina, kad išteisintosios E. M. ir I. N. savo aktyviais ir tyčiniais veiksmais siekė palenkti nukentėjusiąją D. S. atvykti į (duomenys neskelbiami) susituokti su I. N. sutuoktinio broliu, žinant, kad nukentėjusioji, nesvarbu, kad ji sutiko, bus išnaudojama fiktyviai santuokai sudaryti, t. y., BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytiems kitiems išnaudojimo tikslams pasiekti. Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei, padaromas tiesiogine tyčia, siekiant pasipelnyti, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui ar kitiems išnaudojimo tikslams pasiekti arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014). BK 147 straipsnio specifika yra tokia, kad pats įstatymas detalizuoja nusikalstamos veikos padarymą tyčia kai kuriais labai svarbiais požymiais. BK 147 straipsnyje detalizuojamas kaltininko suvokimas, kad jis turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Tokiu atveju svarbiausia tampa tai, jog kaltininkas tiesiog supranta, kad jis įgyvendina kažkokią sandorio funkciją su žmogumi tam, kad jį išnaudotų, todėl tokio pobūdžio bylose svarbu atskleisti ir įrodyti asmens tyčią daryti tokias nusikalstamas veikas. Be to atsakomybė už BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas. Taigi toks detalizavimas yra pateisinamas, nes prekyba žmonėmis yra pakankamai funkcionalus verslas. Vieni auką verbuoja, kiti ruošia ją išvežti, treti gabena ir t. t. Todėl, turint tokią įstatymo formuluotę, asmens veiksmams kaip prekybai žmonėmis kvalifikuoti pakanka fakto, kad nusikaltėlis tiesiog suvokia, jog jis atlieka kažkokią funkciją dėl šio sandorio, kuriame siekiama žmogų išnaudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016).Bylos faktiniais duomenimis nustatytos aplinkybės tvirtina, kad I. N. iniciatyva E. M. ieškojo sunkiomis materialinėmis sąlygomis gyvenančios, socialiai pažeidžiamos merginos. E. M. už I. N. pažadėtą jai atlygį tokią suradus (D. S.), abi aktyviais veiksmais, darydamos nukentėjusiajai psichologinį spaudimą, taip siekė palenkti, kad pastaroji atvyktų į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką su I. N. sutuoktinio broliu – (duomenys neskelbiami) piliečiu. I. N. ją ruošė fiktyviai santuokai, pasakodama apie jai keliamas sąlygas, ką ji turėtų daryti ir kaip turi elgtis tikrinant ją migracijos tarnyboje ar atvykus pareigūnams patikrinti, žadėjo atsilyginti, savo lėšomis padaryti pasą, apmokėti kelionės išlaidas, manikiūro, kirpėjo paslaugas, nupirkti drabužių, telefoną, priregistruoti, surasti darbą. Taigi abiejų išteisintųjų tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiosios D. S. išnaudojimą kitiems tikslams, tai yra, fiktyviai santuokai sudaryti. I. N. ir E. M. veikė kaip vykdytojos suderintai, viena kitos veiksmams pritarė, abi žinojo sutartą nusikalstamų veiksmų vykdymo planą ir kiekviena iš jų realizavo objektyviuosius šio nusikaltimo požymius, siekdamos sau naudos: I. N., siekdama pagelbėti savo vyro broliui neteisėtai apsigyventi (duomenys neskelbiami), kaip pati tvirtino, tikintis, jog jis už tai atsilygins, o E. M. tikintis bendrininkės pažadėto 2000 Eur atlygio už surastą merginą. Nors I. N. ir E. M. teigė, kad, jų suvokimu, jos nieko nusikalstamo nepadarė, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad abi jos suprato savo veiksmų neteisėtumą, jų pavojingą pobūdį ir nustatytomis aplinkybėmis veikdamos siekė, pasinaudodamos nukentėjusiosios pažeidžiamumu, įgyvendinti bendrą nusikalstamą sumanymą - išnaudoti nukentėjusiąjką fiktyvios santuokos sudarymui. Tokias aplinkybes patvirtina išteisintųjų E. N. ir E. M., D. S. pokalbių turinys. E. M., nenorėdama, kad paaiškėtų jos ir I. N. nusikalstami veiksmai, D. S. liepė socialinei darbuotojai pasakyti, kad nukentėjusioji važiuoja į (duomenys neskelbiami) dirbti. Pati E. M. pokalbio metu su socialine darbuotoja taip pat neatskeidė tiesos. Socialinei darbuotojai pasiteiravus E. M. apie D. S. vykimą į užsienį, atsakė, jog ji padeda D. S. išvykti į (duomenys neskelbiami) ir įsidarbinti fabrike. Tai, kad išteisintosios slėpė nuo socialinės darbuotojos D. S. lenkimo važiuoti į (duomenys neskelbiami) tikslą, patvirtina, jog I. N. ir E. M. be jokios abejonės suvokė, kad D. S. bus išnaudojama kitų asmenų interesams tenkinti, bus lengvai kontroliuojama, nes nemoka jokios kitos valstybės kalbos, neturi pragyvenimo šaltinio ir gyvenamosios vietos bei žmonių, kurie ja pasirūpintų, o pati dėl socialinių įgūdžių trūkumo ir asmenybės savybių negali to pati padaryti. Taigi I. N. ir E. M. suprato, kad D. S. bus išnaudojama fiktyviai santuokai sudaryti ir, vedinos savo savanaudiškų tikslų, to siekė. Taigi jos veikė bendrininkų grupėje kaip vykdytojos tiesiogine tyčia. Taigi, esant tokiems duomenims, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja įrodytomis šias nustatytas aplinkybes:Nazir, gyvendama (duomenys neskelbiami), ir E. M., gyvenanti (duomenys neskelbiami), susitarusios ir veikdamos bendrininkų grupėje, turint tikslą, kad I. N. sutuoktinio brolis (duomenys neskelbiami) pilietis gautų leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje, už 2000 eurų atlygį (duomenys neskelbiami) gyvenančiai E. M. pasiūlė surasti Lietuvoje merginą, kuri sutiktų už 5000 eurų atlygį atvykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką su jos sutuoktinio broliu – (duomenys neskelbiami) piliečiu. E. M. sutiko ir 2015 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo metu nenustatytą dieną, vykdydama susitarimą, surado (duomenys neskelbiami) gyvenančią D. S., gim. (duomenys neskelbiami), bei pasinaudodama D. S. pažeidžiamumu dėl jos jauno amžiaus, socialinės padėties, žemo išsilavinimo, blogos materialinės padėties, žinodama ir pasinaudodama tuo, kad D. S. yra vieniša, nedirbanti mažamečio vaiko motina, verbavo ją vykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką, žadėdama D. S. I. N. pasiūlytą 5000 eurų atlygį. Po ko tęsiant nusikalstamą veiką, E. M. apie surastą D. S. pranešė I. N., nurodydama aplinkybes apie D. S. pažeidžiamumą, bei socialinių tinklų pagalba suvedė ją su D. S., po ko I. N., pasinaudodama D. S. pažeidžiamumu, turėdama tikslą išnaudoti ją kitais išnaudojimo tikslais – fiktyviai santuokai, naudojantis socialiniais tinklais vykusio pokalbio metu, toliau verbavo ją vykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką, papildomai žadėdama nemokamą apgyvendinimą (duomenys neskelbiami), nupirkti naujų drabužių ir telefoną, bei kitų nemokamų paslaugų: kirpyklos, manikiūro, makiažo suteikimą už šios fiktyvios santuokos sudarymą (duomenys neskelbiami).D. S. sutikus vykti fiktyvios santuokos sudarymo tikslu į (duomenys neskelbiami), I. N. 2015 m. gruodžio 8 d. iš savo vyro N. N. banko sąskaitos pervedė į E. M. banko sąskaitą 80 Eurų D. S. Lietuvos Respublikos piliečio paso padarymui, kad D. S. turėtų galimybę atvykti į (duomenys neskelbiami), po ko E. M. vykdydama bendrą susitarimą su I. N., 2015 m. gruodžio 17 d., susitarė su D. S. nuvykti į (duomenys neskelbiami) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (duomenys neskelbiami) grupę, adresu (duomenys neskelbiami), tikslu D. S. pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso įgijimo ir sumokėti pervestus pinigus už D. S. paso padarymą, tačiau sutartu laiku D. S. neatvyko bei atsisakė vykdyti susitarimą vykti į (duomenys neskelbiami) sudaryti fiktyvią santuoką. Tokiais veiksmais I. N. ir E. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje (2012-06-30 įstatymo Nr. XI-2198 redakcija). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentais, kad yra neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokie išteisintųjų veiksmai įvykio metu nebuvo kriminalizuoti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad inkriminuotos veikos padarymo metu BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje (įstatymo Nr. XI-2198 2012 m. birželio 30 d. redakcija) fiktyvi santuoka, kaip išnaudojimo būdas, nenumatytas, o santuokos, kokia buvo siūloma D. S., nors ji ir būtų buvusi fiktyvi, laikyti kitu išnaudojimo tikslu negalima. Iš tiesų, I. N. ir E. M. pareikštas kaltinimas šioje baudžiamojoje byloje atitinka BK 147 straipsnio 1 dalies (įstatymo Nr. XI-2198 2012 m. birželio 30 d. redakcija) dispozicijoje išdėstytą prekybos žmonėmis nusikaltimo redakciją, kur nurodyta, jog atsakomybė už prekybą žmonėmis kyla tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Taigi, kaip matyti, fiktyvi santuoka, kaip išnaudojimo būdas, nebuvo detalizuota, priešingai nei šiuo metu galiojančioje BK 147 straipsnio 1 dalies (2016 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XII-2340 (nuo 2016 m. gegužės 25 d.)) redakcijos dispozicijoje. Visgi, šioje baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už prekybą žmonėmis, redakcijoje buvo kalbama ir apie kitokius išnaudojimo būdus, kurie savo esme pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžiant žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis. Nors, visuotinai žinomos žmogaus išnaudojimo formos, su kuriomis siejama prekyba žmonėmis, yra vergija, prostitucija ir kitos seksualinio išnaudojimo sritys, pornografijos gaminimas, priverstinis darbas ir paslaugos, elgetavimas, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, nelegalus įvaikinimas, įtraukimas į nusikalstamą veiklą, santuokinė vergija, nelegalus žmogaus organų transplantavimas, tačiau BK 147 straipsnyje pateikta prekybos žmonėmis definicija palieka galimybę pripažinti išnaudojimu ir kitas, mažiau žinomas arba anksčiau nepasitaikiusias formas, kurios savo esme taip pat turi būti suderintos su sunkaus nusikaltimo bendra teisine samprata, t. y. patenka į bet kokio žmogaus išnaudojimo formą, esant kitiems sudėties požymiams. Taigi, nors šiuo metu galiojanti straipsnio redakcija buvo papildyta nauja išnaudojimo sritimi – priverstinė ar fiktyvi santuoka, t. y. detalizavo tam tikras kriminalizavimo ribas, tačiau negalima teigti, jog anksčiau suformuluota prekybos žmonėmis samprata jos neapėmė. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertinus projekto derinimo, aiškinamojo rašto argumentus, priimant 2016 m. įstatymo pakeitimus. Kaip matyti, įstatymo pakeitimu buvo siekiama detalizuoti nusikalstamos veikos formą – prekybos žmonėmis fiktyvios ar priverstinės santuokos sudarymo tikslu, tokiu būdu norint sustiprinti prevenciją, siekiant užkardyti prekybą žmonėmis, kad nusikalstamą veiką planuojantys asmenys aiškiai suvoktų, jog tokiai veikai taikytina griežta atsakomybė, kaip numatyta BK 147 straipsnyje, be kita ko, lengviau padėtų ir pareigūnams atpažinti nusikalstamą veiką. Taigi baudžiamojo įstatymo normos teisinis reguliavimas nebuvo keičiamas iš esmės, o detalizuotu atsakomybės įvedimu buvo siekiama prevencinės atgrasymo priemonėmis nutraukti arba nepradėti tokio pobūdžio nusikalstamos veikos.Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, jog 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio redakcijoje, fiktyvios santuokos požymis prekybos žmonėmis sudėtyje pateko į išnaudojimą kitais tikslais terminą, o naujojoje straipsnio redakcijoje ši išnaudojimo sritis (forma) buvo iš esmės tik detalizuota. Taigi, išteisintųjų veiksmai atitinka tiek ankstesnės, tiek naujos BK 147 straipsnio redakcijos prekybos žmonėmis objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Todėl nepaisant to, kad veikos padarymo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje fiktyvi santuoka, kaip išnaudojimo forma detalizuota nebuvo, ją apėmė kitų išnaudojimo būdų sąvoka. Taigi I. N. ir E. M. veiksmai nustatytų aplinkybių kontekste yra nusikalstami, vertinami kaip prekyba žmonėmis ir kvalifikuotini pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (įstatymo Nr. XI-2198 2012 m. birželio 30 d. redakcija).Šios išvados nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad byloje nenustatyta, jog santuoka buvo priverstinė ir santuokoje D. S. būtų kažkokiu būdu išnaudojama: būtų priversta atlikti kokius nors seksualinius veiksmus ir pan. Teismo nurodytos aplinkybės, vertinant jas I. N. ir E. M. pareikštų kaltinimų kontekste, jokiu būdu nėra pagrindas išteisinamajam nuosprendžiui priimti, ar konstatuoti, kad nėra nustatyti nusikalstamos veikos požymiai.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje atsakomybė numatyta už kelis alternatyvius veiksmus, iš kurių tik vienas buvo inkriminuotas išteisintosioms, t. y., verbavimas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienas alternatyvus įstatyme numatytas veiksmas (šiuo atveju esant tam tikroms įstatyme numatytoms sąlygoms) savarankiškai sudaro to nusikaltimo sudėtį, todėl turi būti įrodinėjamas kiekvienas atskirai. Verbavimas yra specifinė nukentėjusiojo asmens įgijimo forma, pasireiškianti aktyviais kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn nukentėjusiojo išnaudojimo tikslu. Verbavimas laikomas baigtu pradėjus atitinkamus verbavimo veiksmus, naudojant vieną ar kelis asmens palenkimo būdus ir neturi reikšmės, ar asmuo vėliau buvo išnaudojamas. Taigi pakanka žinojimo, kad nukentėjusioji dėl kaltininkių veiksmų bus ateityje pajungta išnaudojimui. Nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodoma, kad pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį yra tai, kad byloje surinkti įrodymai rodo, jog D. S. savo noru sutiko sudaryti fiktyvią santuoką, jos laisvė nebuvo varžoma. Pažymėtina, kad pati BK 147 straipsnio sudėtis aiškiai įtvirtina, jog nukentėjusiojo sutikimas nėra lemiamas veikos kvalifikavimui, net jeigu jis yra, nustačius kitus įtvirtintus požymius, kaltininkas atsako pagal šį straipsnį.Byloje neabejotinai pasitvirtino, kad D. S. dėl nustatytų aplinkybių buvo pažeidžiama, o išteisintosios tuo pasinaudojo savo nusikalstamiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sutikimas būti išnaudojamam (šiuo atveju fiktyviai santuokai sudaryti), duotas pasinaudojant asmens pažeidžiamumu, ar bet kuria kita valios palenkimo forma, negali būti laikomas savanorišku. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, buvo nustatyta, kad nukentėjusioji sutiko vykti į užsienį ir sudaryti fiktyvią santuoką dėl jai žadėto materialinio atlygio, dėl noro susigrąžinti dukrą, ištrūkti iš skurdo, o tai galėjo padaryti tik gaudama pastovias pajamas, turėdama nuolatinę gyvenamąją vietą (buvo socialiai pažeidžiama), t. y. iš esmės žinodama, kokiems tikslams ji bus išnaudojama, tačiau tokių aplinkybių nurodymas išteisintųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina, nes naudojimasis nukentėjusiosios pažeidžiamumu nedaro aukos išnaudojimo teisėtu.Teisėjų kolegija, atlikusi šioje byloje įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausus papildomai išteisintąsias I. N., E. M., nukentėjusiąją D. S., liudytojas I. B., L. G., įvertinusi aptartus faktinius duomenis apeliacine tvarka ištirtų įrodymų kontekste, konstatuoja, kad byloje esantys faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad išteisintosios I. N. ir E. M., pasinaudodamos D. S. pažeidžiamumu, verbavo ją vykti į (duomenys neskelbiami), turint tikslą ją išnaudoti kitiems tikslams, tai yra, fiktyvios santuokos sudarymui. Kaip jau minėta, šio nusikaltimo padarymo metu galiojo 2012 m. birželio 30 d. BK 147 straipsnio 1 dalies (įstatymo Nr. XI-2198) redakcija. 2016 m. gegužės 25 d. įsigaliojus naujai šio straipsnio 2016 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. XII-2340 patvirtintai redakcijai, sankcija nepasikeitė, tačiau buvo praplėstos galimos išnaudojimo formos. Toks baudžiamosios atsakomybės taikymo ribų išplėtimas, kad ir nekeičiant straipsnių sankcijose nustatytų bausmių dydžių, laikytinas iki šios redakcijos priėmimo galiojusio straipsnio pasunkinimu.BK 3 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis). Todėl I. N. ir E. M. veika kvalifikuotina pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį BK 147 straipsnio 1 dalį (įstatymo Nr. XI-2198 2012 m. birželio 30 d. redakcija).

Dėl I. N. ir E. M. skirtinos bausmės

Bausmė už nusikalstamą veiką skiriama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.Nazir ir E. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos veikos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką jos padarė veikdamos bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Nazir ir E. M. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurio padarymą įstatymas numato išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 10 metų. Jos anksčiau neteistos, yra jauno amžiaus, E. M. kartu su sugyventiniu augina keturis mažamečius vaikus (t. 2, b. l. 178), I. N. dirba, yra sukūrusi šeimą, turi vieną mažametį vaiką (t. 2, b. l. 167). Esant nustatytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti I. N. ir E. M. už šio nusikaltimo padarymą paskiriant baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant artimą sankcijos minimumui. Įvertinus tai, kad I. N. buvo šio nusikaltimo iniciatorė, kuri į nusikaltimo vykdymą įtraukė ir E. M., jai skirtina kiek griežtesnė laisvės atėmimo bausmė.Išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą I. N. ir E. M. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti joms švelnesnes bausmes, negu numatyta baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už jų padarytus nusikalstamus veiksmus, byloje nėra. BK 3 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. BK 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y., taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Šio nusikaltimo padarymo metu galiojo BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554, įsigal. 2015 m. kovo 24 d. (TAR, 2015-03-23, 2015-04087) redakcija), kuri asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus) numatė galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Realus laisvės atėmimas yra ultima ratio priemonė, kuri turi būti skiriama tik tais atvejais, kai yra būtinas nuteistojo izoliavimas. Šiuo atveju tokia kraštutinė situacija nėra nustatyta. I. N. ir E. M. teisiamos pirmą kartą, turi šeimas, augina mažamečius vaikus, pilnai prisipažino, paaiškindamos nusikaltimo padarymo aplinkybes ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo nemažai laiko, tačiau per tą laiką naujų nusikalstamų veikų jos nepadarė. Taigi bausme keliami tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti I. N. ir E. M. neizoliavus nuo visuomenės.Todėl kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslus galima pasiekti, taikant BK 75 straipsnį ir I. N. bei E. M. atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes yra pagrindas manymui, kad jos daugiau nebenusikals.

Dėl civilinio ieškinio

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Civilinis ieškinys (dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo) baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikaltimu sukeltus padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys, 6.282 straipsnio 3 dalis). Nustatant neturtinės žalos dydį pinigine išraiška, turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) žalos padarinius.D. S. pareiškė baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš I. N. ir E. M. solidariai priteisti 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad ji patyrė dvasinį sukrėtimą, stresą dėl patirto psichologinio smurto, gydėsi namuose, vartojo nervus raminančius vaistus (t. 2, b. l. 28-29). Byloje nustatyta, kad po įvykio pablogėjo D. S. sveikatos būklė. Ji jautė nerimą, baimę, patyrė nemigą, turėjo lankytis pas psichologą (t. 2, b. l. 197-198). Akivaizdu, jog I. N. ir E. M. padaryti nusikalstami veiksmai įtakojo D. S. sveikatos pablogėjimą, nes ji patyrė neigiamus išgyvenimus ir dėl to jai buvo padaryta neturtinė žala. Nežiūrint į tai, dėl įvykio nukentėjusiajai ilgalaikių, sunkių padarinių neatsirado. Tokių duomenų, kad prieš nukentėjusiąją būtų buvus naudojama fizinė prievarta, byloje nėra. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad dėl I. N. ir E. M. nusikalstamų veiksmų ilgalaikės, neatstatomos pasekmės neatsirado, į D. S. patirtų išgyvenimų pobūdį, pareikštas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti mažintinas, iš I. N. ir E. M. solidariai D. S. naudai priteisiant 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos manymu, tokia pinigų suma proporcinga dėl I. N. ir E. M. nusikalstamų veiksmų atsiradusioms pasekmėms, nuteistųjų galimybėms atlyginti padarytą žalą bei neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį, kuriuo I. N. ir E. M. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį išteisintos, joms nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

I. N. pripažinti kalta pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012-06-30 įstatymo Nr. XI-2198 redakcija) ir paskirti 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dviejų metų laikotarpiui, paskiriant I. N. baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio (760 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įpareigoti I. N. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką nebendrauti su nuteistąja E. M. ir per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, pinigus pervedant į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos sąskaitą (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas.

E. M. pripažinti kalta pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012-06-30 įstatymo Nr. XI-2198 redakcija) ir paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant E. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas), nebendrauti su nuteistąja I. N. (BK 75 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Iš nuteistųjų I. N. ir E. M. solidariai nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. S. naudai priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.