- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-06
- Bylos Nr.
- 1A-21-491/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nukentėjusysis
- L. V., Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų
- Kaltinamasis
- G. K.
- Advokatai
- Raimundas Jurka
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo L. V. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Manto Jurkėno apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo L. V. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. G. K. buvo išteisintas iš kaltinimo, kad būdamas statutinis valstybės tarnautojas – dirbdamas (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo tarnyba – viršijo jam suteiktus įgaliojimus, dėl ko didelę žalą patyrė valstybė, taip pat fizinis ir juridinis asmenys, o būtent:
2019 m. rugpjūčio 1 d. apie 14.43 val., (duomenys neskelbtini) tarnybinėse patalpose, (duomenys neskelbtini), antro aukšto koridoriuje, dėl nesutarimų tarnybos klausimais su komisariate ne tarnybos metu buvusiu tiesioginiu pavaldiniu L. V., nesant teisėto pagrindo, viršydamas įgaliojimus, suvaržė jo judėjimo laisvę ir prieš jį panaudojo fizinę prievartą, t. y. tyčia kūnu trukdė L. V. judėti, neleisdamas jam išeiti iš komisariato patalpų, panaudojo fizinę prievartą – abejomis rankomis sugriebęs laikė L. V. dešiniąją ranką, o jam bandant išeiti, neturėdamas teisėto pagrindo, nurodė (duomenys neskelbtini) V. L. ir O. Z. L. V. neišleisti, kartu su V. L. ir O. Z. kūnais trukdė L. V. judėti; po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas neleisti L. V. išeiti iš komisariato, kairiąja kūno dalimi tyčia stūmė pastarąjį į dešinę kūno pusę link koridoriaus sienos ir prie jos stovėjusių kėdžių, dėl ko L. V. atsitrenkė į koridoriaus sieną, kėdes ir nugriuvo, dėl ko nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva dešiniajame dilbyje, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą ir neteisėtai suvaržė L. V. judėjimo laisvę;
tokiais savo veiksmais G. K. viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Policijos įstatymas) 21 straipsnyje, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą; 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę sulaikyti asmenis padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti; 27 straipsnio 1 dalyje, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi) užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms; taip pat šiurkščiai pažeidė Policijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus policijos veiklos principus, kad įgyvendinant policijos uždavinius, reikia vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, policijos veiklą grįsti profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais; tyčia sulaužė 2005 m. rugpjūčio 17 d. duotą pareigūno priesaiką bei pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 20 straipsnyje įtvirtintą L. V. teisę į laisvės neliečiamumą, 21 straipsnyje numatytą L. V. teisę nebūti žalojamam;
dėl tokių neteisėtų G. K. veiksmų, viršijant jam suteiktus tarnybos įgaliojimus, buvo padaryta didelė neturtinė žala nukentėjusiojo L. V. teisėms, kadangi dėl jam padaryto kūno sužalojimo ir jo judėjimo laisvės varžymo buvo pažeistos Konstitucijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintos garantijos, bei didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos valstybė ir jos institucija – Lietuvos policija, kadangi buvo sulaužyta pareigūno priesaika, šiurkščiai pažeisti įstatymai, iškreipta tarnybinės veiklos esmė, sumenkintas policijos, kaip valstybės institucijos, įvaizdis bei autoritetas, diskredituotas šios institucijos ir valstybės tarnautojo vardas.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis L. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir G. K. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį bei išspręsti jo civilinio ieškinio klausimą. Skunde jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl G. K. nepagrįstai išteisino pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
3. Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras M. Jurkėnas prašo: G. K. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 300 MGL (15000 Eur) dydžio baudą; vadovaujantis BK 67 ir 68¹ straipsniais, G. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą 3 metams, šiam laikotarpiui atimant jam teisę būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas; nukentėjusiojo L. V. civilinį ieškinį patenkinti; voką su skaitmeninėmis laikmenomis, palikti saugoti prie bylos. Apeliaciniame skunde nurodoma:
1.1. Teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas ir bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl G. K. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Teismo išvada, kad G. K. veiksmus išprovokavo įžūliai besielgiantis nukentėjusysis L. V. yra grindžiama išimtinai G. K. parodymais ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusiojo L. V. parodymus patvirtina liudytojų Z. U., J. Č., J. P. parodymai, vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės. Iš šių vaizdo įrašų matyti, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, triukšmas koridoriuje prasidėjo tik po to, kai G. K. paprašė Z. U. iškviesti policijos komisariato viršininką ir savo veiksmais ėmė riboti nukentėjusiojo laisvę judėti.
1.2. G. K. veiksmai prieš nukentėjusįjį L. V. vertinami ne tik neigiamai, kaip kad nurodoma skundžiamame nuosprendyje, tačiau jie buvo ir neteisėti. G. K. buvo gan aukšto rango pareigūnas, tiek jo priesaika valstybei, tiek pareigybės aprašymas jį įpareigoja, be kita ko, gerbti ir vykdyti Konstituciją bei įstatymus. Nors teismas nurodė, kad išteisintajam galėjo kilti įtarimas, jog L. V. galimai yra neblaivus, toks įtarimas savaime nėra pagrindas reikalauti tikrintis blaivumą. Taigi, išteisintojo reikalavimas L. V. tikrintis blaivumą buvo neteisėtas. Neteisėtas ir kitas G. K. elgesys, t. y. nukentėjusiojo judėjimo laisvės varžymas, naudojant fizinę jėgą ir neleidžiant jam pasišalinti iš komisariato patalpų. Tai iš esmės prilygsta kitai prievartos priemonei – laikinam sulaikymui, kuris šiuo atveju nebuvo pagrįstas. Nepagrįstas buvo ir išteisintojo fizinės prievartos panaudojimas prieš nukentėjusįjį. Policijos įstatymo 27 straipsnyje yra nurodyti atvejai, kada pareigūnas gali naudoti tiek psichinę, tiek fizinę prievartą. Šiuo atveju išteisintojo veiksmai prieš nukentėjusįjį (fizinės jėgos naudojimas) prasidėjo neleidžiant pastarajam pasišalinti iš policijos komisariato patalpų, nors sąlygų ir pagrindų taikyti tokią prievartą nebuvo – nukentėjusysis nekėlė niekam grėsmės, jam nebuvo išsakyti jokie teisėti reikalavimai, jis nedarė jokio teisės pažeidimo, sulaikomas taip pat nebuvo. Dėl to G. K. elgesys negali būti vertinamas tik kaip neigiamas, kadangi jis buvo tyčinis ir neteisėtas, o teismo kritika nukentėjusiojo elgesiui yra nepagrįsta. Nukentėjusiojo elgesys – siekis pasišalinti iš vietos, kur su juo elgiamasi neteisėtai, nors jis nekėlė jokio pavojaus ir jo veiksmai nesudarė jokių sąlygų prievartos naudojimui, reikalavimas prieš jį nenaudoti fizinės jėgos ir įvykio filmavimas, buvo adekvati jo reakcija į prieš jį atliekamus neteisėtus veiksmus.
1.3. Pagal Policijos įstatymo 21 straipsnį policijos pareigūnas turi teisę duoti tik teisėtus reikalavimus ar nurodymus. Šiuo atveju G. K. neturėjo teisės duoti nurodymų ar reikšti reikalavimų nukentėjusiajam L. V., todėl jis viršijo turimus įgaliojimus. Pagal teismų praktiką, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui. Be to, bet koks jėgos panaudojimas, kuris nėra griežtai būtinas, žemina žmogaus orumą ir iš esmės nėra suderinamas su Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsniu „Kankinimo uždraudimas“.
1.4. Iš teismo medicinos specialisto išvadų bei jo paaiškinimų galima spręsti, jog nežymus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas kilo dėl išteisintojo veiksmų t. y. nukentėjusiajam kilusios pasekmės yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su išteisintojo atliktais veiksmais. Nepagrįsta teismo išvada, kad G. K. neturėjo tyčios sužaloti nukentėjusiojo L. V.. G. K. yra policijos pareigūnas, taigi, apmokytas naudoti kovinius veiksmus. Įvykio metu koridoriuje buvo šviesu, jame aiškiai buvo matomos kėdės. Taigi, G. K. ne tik galėjo ir privalėjo numatyti, kad naudodamas fizinę prievartą, t. y. stumdamas judantį nukentėjusįjį į sieną bei prie jos stovinčias kėdes, jis sukels neigiamus padarinius jam, tačiau ir sąmoningai to siekė. Šią išvadą patvirtina ir vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kaip išteisintasis kairiąja kūno puse bei kairiąja ranka stumia L. V. į sieną ir kėdes, o pastarajam krentant ne tik nesiima priemonių sušvelninti jo kritimą, bet nuo jo dar ir atsitraukia. Tai rodo jo siekį sąmoningai sukelti kuo sunkesnes pasekmes nukentėjusiajam.
4. Teismo posėdyje nukentėjusysis ir prokuroras prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė šiuos skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nukentėjusiojo L. V. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro M. Jurkėno apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nukentėjusysis ir prokuroras apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl G. K. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinių skundų ribose.
7. Priešingai nei nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi išsamesni nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu argumentai, todėl toliau šioje nutartyje iš esmės jie ir bus nagrinėjami. Apeliaciniame skunde prašymą G. K. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį prokuroras grindžia šiais esminiais argumentais: 1) G. K. neturėjo jokios teisės duoti nurodymų ar reikšti reikalavimų nukentėjusiajam L. V. pasilikti įvykio vietoje ir pasitikrinti savo blaivumą alkotesteriu; 2) G. K., neturėdamas tam jokio pagrindo, suvaržė nukentėjusiojo judėjimo laisvę neleisdamas jam pasišalinti iš policijos komisariato bei prieš jį panaudojo fizinę prievartą; 3) G. K. sąmoningai stūmė judantį nukentėjusįjį į sieną bei prie jos stovinčias kėdes, taip siekdamas jį sužaloti; 4) šioje byloje didelės žalos požymis yra įrodytas, kadangi net ir nedidelė žala sveikatai savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui.
8. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, sutinka su esmine pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. K. veiksmai (nurodymas pavaldžiam pareigūnui, esančiam ne tarnyboje, neišeiti iš policijos komisariato ir jo neišleidimas užstojant kelią kūnu, susistumdymas), kuriuos įžūliai elgdamasis, nesilaikydamas elementarių kultūros, etikos ir subordinacijos normų, išprovokavo pats nukentėjusysis L. V., nebuvo tokio masto, kad jam už tai turėtų būti taikoma pati griežčiausia atsakomybės rūšis – baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Taip pat kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė ne tik išteisintojo parodymais, bet įvertino visų byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, pagrįstai jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina įrodymų visetas, o ne atskiromis faktinių duomenų detalėmis ar epizodais. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
9. Šioje byloje nustatyta, kad 2019 m. liepos 31 d. (duomenys neskelbtini) viršininkas A. M. išsiuntė elektroninį pranešimą to paties komisariato (duomenys neskelbtini) pareigūnams, tarp jų – G. K. (šio skyriaus viršininkui) ir L. V. (tuo metu dirbusiam šiame skyriuje vyriausiuoju patruliu), su pasiūlymu kitą dieną jam išdėstyti turimas problemas dėl šio skyriaus darbo organizavimo, pateikti kitus nusiskundimus, pasiūlymus. Sužinojęs apie tai savo atostogų metu, L. V. 2019 m. rugpjūčio 1 d. po pietų atvyko pas policijos komisariato viršininką A. M. (dėl aiškumo – jo darbo kabinetas buvo trečiame aukšte). Bet pirmiausia L. V. užsuko pas kolegę J. P., kuriai grąžino pasiskolintą daiktą. Išėjęs iš J. P. darbo kabineto antrame aukšte, L. V. koridoriuje sutiko G. K.. Tada L. V. užkalbino G. K., tarp jų vyko pokalbis dėl G. K. pastabų L. V. ir jo kolegei dėl eismo įvykio netinkamo registravimo ir įforminimo, pokalbio metu L. V. pradėjo G. K. priekaištauti. Šio pokalbio metu G. K. priėjo prie netoliese buvusio Z. U. darbo kabineto. Tuo metu Z. U. savo darbo kabinete liudytoja apklausinėjo J. Č.. Kadangi kabinete buvo tvanku, ji buvo pravėrusi savo kabineto duris. G. K. pro pravertas Z. U. kabineto duris jos paprašė paskambinti policijos komisariato viršininkui A. M. ir paprašyti jo ateiti į antrą aukštą. Z. U. tai ir padarė. Tada L. V. pasakė G. K.: „praleisk mane“, bandė praeiti šonu pro G. K., atsirėmė į jį dešine ranka, jį stumtelėjo. G. K. stovėjo, nesitraukė ir užtvėrė L. V. kelią. L. V. pasakė: „nenaudokit prieš mane jėgos“, ir pradėjo eiti į kitą pusę – link kito išėjimo iš antro aukšto. G. K. ėjo L. V. iš paskos, ragino sustoti, abejomis rankomis suėmė L. V. už dešinės rankos ir nepaleisdamas bandė jį sustabdyti. Tada G. K. pakvietė O. Z.. Iš savo kabineto išėjo O. Z. ir V. L.. G. K. paprašyti jie savo kūnais, iš kitos pusės negu G. K., sudarė fizinį barjerą, taip neleisdami L. V. išeiti iš antro aukšto koridoriaus, ką jis bandė daryti pro juos stengdamasis prasibrauti. Tiek G. K., tiek O. Z. ir V. L. ne kartą ragino L. V. nusiraminti. Tačiau L. V. į tai nereagavo, bandė prasibrauti pro G. K. ir O. Z. su V. L., kurie jam užstojo kelią ir neleido išeiti. G. K. taip pat ne kartą sakė, jog „tuoj ateis viršininkas ir viską išspręsim“. O L. V. vis kartojo: „nenaudokit prieš mane jėgos“. Tokio tarpusavio apsistumdymo metu L. V. metėsi nuo O. Z. su V. L. link G. K., po ko griuvo ant koridoriuje stovėjusių kėdžių, o dar vėliau ant grindų. L. V. atsikėlus nuo žemės, į antro aukšto koridorių atėjo policijos komisariato viršininkas A. M., kuris G. K. ir L. V. išsivedė į savo kabinetą. A. M. kabinete L. V. ir G. K. alkotesteriu buvo patikrintas blaivumas. Abu jie buvo blaivūs. Dėl nugriuvimo ant kėdžių ir po to ant žemės L. V. buvo padaryta poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje, kas atitinka jo nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios faktinės aplinkybės patvirtintos išteisintojo G. K., nukentėjusiojo L. V., liudytojų O. Z., V. L., Z. U., J. Č., J. P. A. M. parodymais, vaizdo bei garso įrašais, specialisto išvadomis, patikrinimų alkotesteriu rezultatų žurnalo duomenimis bei kitais rašytiniais bylos įrodymais, iš esmės jos nėra ginčijamos, todėl jos laikomos nustatytomis ir išsamiau nebeaptarinėjamos.
10. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šioje byloje G. K. buvo kaltinamas tuo, kad viršydamas jam suteiktus įgaliojimus apribojo L. V. judėjimo laisvę ir panaudojo fizinį smurtą prieš jį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, taip pat veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais (kasacinės nutartys b/bylose Nr. 2K-153/2009, 2K-283/2013, 2K-P-1/2014). Vadinasi, BK 228 straipsnio prasme galima viršyti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, dėl to kvalifikuojant tarnybos įgaliojimų viršijimą reikia nustatyti asmens teises, įgaliojimus ir jų pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-497/2014).
11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad G. K. įvykio metu nepagrįstai ribojo L. V. judėjimo laisvę bei neturėjo pagrindo jo reikalauti pasitikrinti blaivumą alkotesteriu. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paties nukentėjusiojo L. V. veiksmai viso šio įvykio metu iš esmės ir sąlygojo prieš jį vėliau sekusius veiksmus bei jam kilusius padarinius. Čia pažymėtina, kad L. V. norą pasišalinti iš koridoriaus ribojo ne tik išteisintasis G. K., bet ir kiti du nukentėjusiojo bendradarbiai – O. Z. ir V. L., kuriems nukentėjusiojo elgesys įvykio metu taip pat pasirodė ne visiškai adekvatus. Vertinant jį matyti, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, L. V. pirmas pradėjo pokalbį su G. K., ėmė jam priekaištauti dėl neva tai netinkamai įformintų Kelių eismo įvykio dokumentų, ir taip inicijavo tarp jų vėliau kilusį žodinį konfliktą. Tai pakankamai išsamiai pirmosios instancijos teismas aptarė bei motyvavo skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nebuvo paneigti išteisintojo G. K. parodymai, jog pokalbis su L. V. jam buvo nemalonus dėl nepagrįstų priekaištų, jo pakelto balso tono, o be to, jis pokalbio metu pajuto nuo nukentėjusiojo sklindantį alkoholio kvapą, kas sukėlė jo įtarimą nukentėjusiojo blaivumu. Pagal nukentėjusiojo L. V. parodymus, koridoriuje pamatęs G. K., jis pradėjo su juo aiškintis minėtus darbe iškilusius klausimus. Taigi, pats L. V., užuot ėjęs pas policijos komisariato viršininką A. M., ką ir buvo suplanavęs daryti, su G. K. pradėjo aiškintis darbe kilusius nesklandumus, su juo konfliktuoti, vėliau netgi stumdyti G. K. kaip savo tiesioginį viršininką bei kitus savo kolegas. Nors L. V. buvo ne tarnybos metu (jam buvo atostogos), jam nederėjo taip elgtis ir tiesiog teisintis, jog tuo metu buvo laisvas daryti tai, ką nori. Akivaizdu, kad L. V., pats nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad po iš vakaro buvusio bendradarbių vakarėlio yra blaivus, bandė demonstratyviai pasišalinti iš koridoriaus jau žinodamas, kad tuoj ateis komisariato viršininkas, kurį buvo paprašęs iškviesti G. K.. Byloje esantys vaizdo bei garso įrašai patvirtina, kad iš pradžių L. V. kalbėdamas su G. K. pakankamai intensyviai mosikavo rankomis, kas tik patvirtina prieš tai minėtus išteisintojo G. K. parodymus. Kad L. V. iš vakaro vartojo alkoholį matyti tiek iš jo paties, tiek ir iš liudytojos J. V. parodymų. Įvertinęs visus šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą, kad G. K. pagal visas aplinkybes L. V. neadekvatų elgesį turėjo pagrindą sieti su tuo, kad jis yra galimai neblaivus. Tokį išteisintojo G. K. manymą dar labiau sustiprino L. V. elgesys po to, kai į antrą komisariato aukštą buvo iškviestas policijos komisariato viršininkas A. M.. Išteisintojo G. K., iš dalies paties nukentėjusiojo L. V. parodymais, vaizdo bei garso įrašais nustatyta, kad Z. U. iškvietus A. M. į antrą aukštą, kuriame įvyko konfliktas tarp G. K. ir L. V., pastarasis ėmėsi aktyvių veiksmų pasišalinti iš įvykio vietos – jis pasakė G. K.: „praleisk mane“, bandė praeiti šonu pro G. K., atsirėmė į jį dešine ranka, jį stumtelėjo. Taigi, paties nukentėjusiojo L. V. veiksmai įvykio metu buvo netinkami, nes jis žinodamas, kad į konflikto vietą iškviestas policijos komisariato vadovas, pas kurį tą dieną jis ir taip ketino eiti pasikalbėti, ėmėsi pakankamai aktyvių veiksmų siekdamas iš patalpos pasišalinti. Todėl, kolegijos vertinimu, G. K. nurodymas L. V. palaukti į antrą aukštą ateinančio policijos komisariato viršininko A. M. dėl galimo L. V. girtumo viešoje vietoje bei tiesioginio vadovo stumdymo buvo adekvatūs ir gali būti pateisinami susidariusioje situacijoje.
12. Prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojami neteisėti G. K. veiksmai L. V. bandant pasišalinti iš koridoriaus, tokie kaip L. V. laikinas sulaikymas, fizinės prievartos (kovinių veiksmų) prieš jį naudojimas, kuriuos apeliantas siūlo vertinti kaip viršijančius išteisintojo tarnybinius įgalinimus, dėl to pavojingus ir neabejotinai baustinus taikant jam tik baudžiamąją atsakomybę. Kolegijos vertinimu, apeliantas jiems suteikia pernelyg daug tam tikro dramatizmo. Kolegija čia taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad toks išteisintojo elgesys yra visiškai suderinamas su jo tarnybinėmis funkcijomis, jis galėtų būti pripažįstamas nederamu, tačiau nėra jokio pakankamo pagrindo manyti ir tvirtinti, jog G. K. elgėsi prieš L. V. tiek neteisėtai, pavojingai, kad už tai jam būtinai turi baudžiamoji atsakomybė. Kaip jau minėta, šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad L. V., siekdamas pasišalinti iš policijos komisariato antro aukšto koridoriaus, visų pirma, bandė praeiti pro G. K. šoną, atsirėmė į jį dešine ranka, jį stumtelėjo; G. K. stovint, nesitraukiant ir taip užtvėrus L. V. kelią, pastarasis ėjo į kitą pusę – link kito išėjimo iš antro aukšto koridoriaus; G. K. ėjo L. V. iš paskos, ragino sustoti, abejomis rankomis suėmė L. V. už dešinės rankos ir nepaleisdamas bandė jį sustabdyti; po to G. K. ir jo pakviesti policijos pareigūnai V. L. bei O. Z. koridoriuje iš abiejų pusių apstojo L. V., savo kūnais sudarydami fizinį barjerą ir taip neleisdami L. V. pasišalinti, kol ateis policijos komisariato viršininkas A. M., o L. V. ne kartą bandė pro juos prasibrauti. Kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su apeliantu, kad įvykio metu G. K. buvo pakankamai aukštas pareigas užimantis policijos pareigūnas, todėl turėjo gebėti suvaldyti konfliktinę situaciją. Apie tai pasisakoma ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Kita vertus, šiuo atveju galima tik svarstyti, o ką gi G. K. tokiu atveju turėjo daryti bei koks jo elgesys būtų atitikęs susidariusią situaciją, kas iš esmės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje sprendžiant G. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 straipsnio 1 dalį klausimą, svarbios yra ir kitos bylos aplinkybės. Pagal išteisintojo G. K., liudytojų V. L., O. Z. parodymus, vaizdo bei garso įrašus, iš esmės viso įvykio metu nukentėjusysis L. V. tiek išteisintojo, tiek minėtų liudytojų ne kartą buvo raginamas nusiraminti bei ramiai sulaukti ateinant iškviesto policijos komisariato vadovo. Tačiau L. V. į šiuos raginimus dėmesio nekreipė, jis nenusiramino ir siekė pasišalinti iš įvykio vietos braudamasis pro kolegas. Įvertintina ir tai, kad be fizinio barjero savo kūnais sudarymo nei išteisintasis G. K., nei liudytojai V. L. bei O. Z. prieš L. V. jokio kitokio fizinio smurto nenaudojo. Minėta, kad ta, jog nukentėjusiojo L. V. elgesys įvykio metu pasirodė neadekvatus, patvirtino ir liudytojai V. L. bei O. Z.. Įvertinus visa tai galima vienareikšmiai tvirtinti, jog paties nukentėjusiojo L. V. veiksmai, t. y. G. K. pastūmimas bei vėlesnis jo intensyvus bandymas pasišalinti iš įvykio vietos, braunantis pro G. K., V. L. ir O. Z., sustiprino G. K. įsitikinimą nukentėjusiojo neadekvačiu, nemandagiu ir netinkamu elgesiu, kurį galimai sąlygojo jo neblaivumas viešoje vietoje. Tai mažina G. K. veikos pavojingumą bei daro jo veiksmus tam tikra apimtimi suprantamus ir paaiškinamus. Dėl tų pačių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog vien tai, kad L. V. po patikrinimo alkotesteriu pasirodė įvykio metu buvęs blaivus, vertinama kaip sąžiningas G. K. suklydimas, o ne jo siekis pasinaudojant šia priežastimi suvaržyti L. V. judėjimo laisvę, pademonstruoti akivaizdų jo negerbimą ar netgi jį tokiais savo veiksmais kankinti.
13. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad įvykio metu G. K. tyčia stūmė nukentėjusįjį L. V. į sieną bei į prie jos stovinčias kėdes, dėl ko jis griuvo ir susižalojo. Maža to, G. K. net nebandė nukentėjusiojo sulaikyti, taip siekdamas sukelti jam kuo sunkesnes pasekmes. Su tuo teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Iš vaizdo bei garso įrašų aptariamą epizodą galima matyti iš dviejų pusių: 1) G. K. stūmė L. V., taip sukėlė pastarajam minėtus padarinius, arba 2) pats L. V., braudamasis pro G. K., neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo ant kėdžių, dėl ko patyrė sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos byloje nepašalintos abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, padarė išvadą, kad pats L. V., braudamasis atsitrenkė į G. K., neišlaikė pusiausvyros ir griuvo ant kėdžių bei po to ant grindų. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Išteisintasis G. K. viso proceso metu nuosekliai neigė, jog tyčia stūmė L. V. į sieną norėdamas jį sužaloti. Liudytojų V. L. ir O. Z. parodymai patvirtina, kad L. V. nepavykus praeiti pro juos, jis metėsi link G. K., kuris pastojo jam kelią, po ko L. V. su G. K. atsitrenkė kūnų korpusais ir L. V., neišlaikęs pusiausvyros, krito ant kėdžių ir po to ant žemės. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, nei vienas iš šių liudytojų neparodė, kad G. K. tyčia stūmė nukentėjusįjį rankomis ar naudojo prieš jį kitokį fizinį poveikį, dėl kurio pastarasis griuvo. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog be siekio L. V. užkirsti kelią pasišalinti iš įvykio vietos, G. K. tyčia siekė jį sužaloti. Tokios išvados neleidžia daryti ir apeliaciniame skunde cituojama specialisto išvada bei samprotavimai apie tai, kad G. K. turėjo suvokti, kad besistumdant su L. V., jis gali užkliūti ant kėdės, pargriūti bei susižaloti. Tokiomis prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad G. K. L. V. sužalojo tyčia, stumdamas jį į sieną.
14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šiuo atveju didelės žalos požymį BK 228 straipsnio 1 dalies prasme sudaro L. V. nežymus sveikatos sutrikdymas, kadangi sveikata yra viena iš didžiausių vertybių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje G. K. veiksmų neanalizavo didelės žalos požymio aspektu, kadangi sprendė, jog byloje nėra įrodymų, kad G. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, visų pirma, pažymi, kad didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, nusikalstamos veikos trukmę, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui, įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100/2014, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019, 2K-7-9-976/2020). Šioje byloje nustatyta, kad nei vienos iš konflikto pusių, t. y. nei išteisintojo G. K., nei nukentėjusiojo L. V., elgesys nebuvo tinkamas. Nors šiuo atveju G. K. elgesį galima vertinti neigiamai, tačiau neabejotina, kad toks išteisintojo elgesys buvo iš esmės sąlygotas paties L. V. nemandagių ir neadekvačių veiksmų įvykio metu. Tai ir lėmė, kad G. K. nurodė L. V. nepasišalinti iš įvykio vietos, laukti ateinančio policijos komisariato viršininko A. M., po to stengėsi pagal jo pagrįstą įsitikinimą galimai neblaiviam nukentėjusiajam užkirsti kelią pasišalinti iš įvykio vietos. Byloje nenustatyta, kad prieš L. V. buvo smurtaujama tyčia, t. y. norint jį sužaloti bei to siekiant. Visa tai paneigia didelę žalą nukentėjusiajam ir policijos prestižui.
15. Apibendrindama visa tai, teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik itin pavojingos veikos ir baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio priemonė, taikoma tik tuo atveju, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti tinkamos saugomų vertybių ir teisinių gėrių apsaugos, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl tiek dėl skundžiamame nuosprendyje nurodytų priežasčių, tiek dėl šioje nutartyje papildomai nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad G. K. veiksmai šiuo atveju neatitinka pavojingumo kriterijaus, reikalingo jam taikyti baudžiamąją atsakomybę kaip pačią griežčiausią priemonę. Esant tokioms aplinkybėms kolegija visiškai pritaria pirmos instancijos teismo išvadai ir sprendimui G. K. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Tokia išvada pagrįsta, teisinga, ji atitinka faktines bylos aplinkybes ir byloje surinktų įrodymų visetą.
16. Išteisintojo G. K. gynėjas advokatas R. Jurka apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė išieškoti iš valstybės išteisintajam G. K. šioje byloje jo patirtas išlaidas gynėjo darbui apmokėti. Gynėjas pateikė dokumentus, kad iš viso G. K. jam sumokėjo 9015,30 Eur už jo teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas šią sumą sumažino iki 7260,30 Eur, motyvuodamas tai tuo, kad skirtumas, t. y. 1755 Eur, susidarė dėl to paties įvykio atstovaujant G. K., kaip nukentėjusįjį, kitame ikiteisminiame tyrime, kuris buvo nutrauktas.
17. BPK 106 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas advokato darbo apmokėjimas, nėra nurodyta, kad asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atlyginamos jo patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui. Vis dėlto Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarime konstatavo, kad esamu reguliavimu yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Taigi, tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagristos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
18. Atsižvelgdama į tai, kad specialioji – išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – padengimą reglamentuojanti nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir nustatyta Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo aktualiu šiai bylai aspektu dar nėra nustatęs, teisėjų kolegija, spręsdama šioje byloje keliamą klausimą dėl proceso išlaidų atlyginimo už teisinę advokato pagalbą konstatuoja, kad šioje situacijoje turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją BPK 105 straipsnio 5 dalimi.
19. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Analogiškai dėl advokato darbo apmokėjimo turi būti sprendžiama ir tais atvejais, kai asmuo yra išteisinamas dėl jam pareikštų kaltinimų – teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, jos apimtį ir kitas svarbias aplinkybes gali sumažinti išteisintajam atlygintinų proceso išlaidų dydį, pateikdamas tokio sprendimo motyvaciją. Toks BPK 106 straipsnio aiškinimas dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, kai asmuo yra išteisinamas, pateiktas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216-628/2021.
20. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas išteisintajam G. K. iš valstybės išieškoti jo patirtas išlaidas gynėjo pagalbai apmokėti. Iš bylos matyti, kad G. K. gynėjas jam teisines paslaugas pradėjo teikti iš esmės nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pažymėtina, kad procesas šioje byloje vyksta daugiau nei 2 metus. G. K. gynėjas dalyvavo tiek apklausų metu, tiek atliko kitus veiksmus (teikė prašymus, skundus ir pan.), pasakė baigiamąją kalbą, atsikirtimus tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 7260,30 Eur dydžio išlaidų atlyginimas už gynėjo darbą šioje byloje yra protingas ir pagrįstas, atitinka gynėjo realiai atliktą darbą, todėl išieškomas išteisintajam. Mažinti šias išlaidas pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nukentėjusiojo L. V. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Manto Jurkėno apeliacinius skundus.
Išieškoti iš valstybės G. K. 7260,30 Eur išlaidų už jam suteiktas teisines paslaugas.