Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. patikslintą skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Akcentuoja, jog visuomenės poreikiai, susiję su tam tikrų kategorijų visuomenei reikšmingais gamtos (kaip pvz. vandens telkinių) ir kultūros paveldo objektais yra patenkinamas teisės aktuose nustatant tokių objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus jų savininkams, tačiau tai neužkerta kelio į šių objektų privačios nuosavybės teisę. Tokiu pat būdu gali būti tenkinamas ir visuomenės poreikis į ekstensyvaus ar ekstensyvaus naudojimo želdynus, neribojant pretendentų teisės į tokios paskirties žemės nuosavybės teisių atkūrimą natūra.

Nurodo, kad su tokiu institucijos (atsakovės) sprendimu nesutinka, jis nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas dėl skunde išdėstytų argumentų ir motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas

Byloje nustatyta, kad ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022-03-28 sprendimo Nr. (4.12.E) D3-1496, kuriuo Palangos miesto savivaldybės administracija išnagrinėjusi pareiškėjos sprendimą nustatė, kad O. V. valdytoje žemės posesijoje Nr. 188 ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Taip pat buvo nustatyta, kad O. V. valdytos žemės dalis yra užimta VĮ registrų centre įregistruotu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), Valstybinės reikšmės mišku, Šventosios gyvenvietės detaliuoju planu, patvirtintu Palangos miesto tarybos 2000-03-21 sprendimu Nr. 38, suplanuota Pylimo gatve, o likusi dalis pagal Palangos miesto bendrojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008-12-30 sprendimu Nr. T2-317, sprendinius patenka į ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną. Pagal bendrojo plano pagrindinių tekstinių reglamentų 10 punktą: „teritorijos, esančios bendrojo plano nurodytose intensyviam ir ekstensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėse zonose, traktuojamos kaip svarbūs miesto bendruomenei rekreacijos ir poilsio tikslams skirti objektai teritorijos.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2000-03-21 Palangos miesto taryba sprendimu Nr. 38 patvirtino detaliuosius planus, tame tarpe ir Šventosios gyvenvietės detalųjį planą.

2008-11-30 Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-317 „Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo“ nusprendė patvirtinti Palangos miesto bendrąjį planą. Plano rengėjas SĮ „Vilniaus planas“

Palangos miesto taryba savo sprendimais: 2003-06-13 sprendimu Nr. 75 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“ 2002-08-26 sprendimu Nr.136 dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų objektų vykdyti pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei, nustatė, kad teritorijos esamoms ir suplanuotoms gatvėms įrengti yra pripažintinomis svarbiomis vietos bendruomenei.

Iš kartografinio žemėlapio matyti, kad netoliese nuo esančių ginčo teritorijų yra įsikūręs Būtingės paukščių pelkės ornitologinis draustinis.

2022-03-28 atsakovė priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, jog O. V. valdytos žemės posesijos Nr. 188 ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra.

2021-04-29 priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus sprendimas Nr. 21R2-(AG-63/16-2022) dėl pareiškėjos skundo atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriui dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022-03-28 rašto Nr. (4.12 E) D3-1496 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Sprendimu buvo atsisakyta priimti skundą kaip nepriskirtą administracinių ginčų komisijos kompetencijai.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Lietuvos administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad akcentuotinos pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos, kurios buvo suformuluotos pasaulio viršūnių susitikime Rio de Žaneire 1992 metais ir patvirtintos Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferencijoje Rio+30. Darnus vystymasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikės visuomenės vystymosi ideologija. Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai komponentai - aplinkos tausojimas, ekonominė plėtra ir socialinės gerovės didinimas (žr. Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029; toliau - ir Nacionalinė darnaus vystymosi strategija). Europos Sąjungos Tarybos 2006 m. birželio 9 d. priimtoje ES darnaus vystymosi strategijoje taip pat pažymėta, jog tvarus vystymasis reiškia, kad dabarties kartos poreikiai turėtų būti tenkinami nekeliant pavojaus ateities kartų galimybei patenkinti savuosius. Tai yra visiems svarbus Europos Sąjungos tikslas, suformuluotas Sutartyje ir nulemiantis visas Sąjungos politikos kryptis ir veiklą. Juo siekiama užtikrinti, kad žemės aplinka būtų palanki visoms gyvybės formoms; toks vystymasis pagrįstas demokratijos, lyčių lygybės, solidarumo ir teisinės valstybės principais bei pagarba pagrindinėms teisėms, įskaitant laisvę ir vienodas galimybes visiems. Juo siekiama nuolat gerinti dabarties ir ateities kartų gyvenimo Žemėje kokybę ir gerovę. Todėl juo skatinama dinamiška ekonomika, visiškas užimtumas ir aukštas švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės bei teritorinės sanglaudos ir aplinkosaugos lygis taikiame ir saugiame pasaulyje, kuriame gerbiama kultūrų įvairovė. Aplinkosauga, socialinė lygybė ir sanglauda, ekonomikos klestėjimas, tarptautinių įsipareigojimų vykdymas yra pagrindiniai tvaraus vystymosi tikslai. Jungtinių Tautų darnaus vystymosi konferencijoje Rio+30 patvirtintas poreikis toliau plėtoti darnų vystymąsi visais lygmenimis, įtraukdami ekonominius, socialinius ir aplinkosaugos aspektus ir pripažindami sąsajas tarp jų, kad būtų pasiektas visapusiškas darnus vystymasis.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžė, kad aplinkai taikomi bendrieji aplinkos apsaugos principai: aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga; viešieji ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti; neigiamo poveikio aplinkai mažinimas; gamybos ekologizavimas; gamtos išteklių racionalus ir kompleksiškas naudojimas; visi fiziniai ir juridiniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala gamtinei aplinkai (šiuo aspektu žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2009 m. birželio 29 d. nutarimus). Šie principai expressis verbis išreikšti ne tik Konstitucijoje (53 str. 3 d., 54 str.), Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, bet ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme. Kaip nurodoma šio įstatymo 4 straipsnyje „Aplinkos apsaugos principai", aplinkos apsauga yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga. Aplinkos apsaugos valdymo politika ir praktika turi nukreipti visuomeninius bei privačius interesus aplinkos kokybei gerinti, skatinti gamtos išteklių naudotojus ieškoti būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, bei ekologizuoti gamybą. Gamtos ištekliai turi būti naudojami racionaliai ir kompleksiškai, atsižvelgiant į aplinkos išsaugojimo bei atkūrimo galimybes ir Lietuvos Respublikos gamtos bei ekonomikos ypatumus.

Šiame kontekste primintina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog ypač vertingų vietovių apsauga yra viešasis interesas. Bendrinė Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės" suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus ir diskreciją spręsti, kokias vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, tačiau vietovių priskyrimas ypač vertingoms vietovėms turi būti pagrįstas. Atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.). Vertingos vietovės statusas, jų įvairovė gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus. Tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, turi įgaliojimus nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą (šiuo aspektu žr. 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimus).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje tam tikrus aplinkos objektus yra įvardinęs kaip viešąjį interesą, visuotinės reikšmės turinčias vertybes. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog konstitucinis žemės apsaugos principas rodo, kad žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją - tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės produktyvumą yra visuotinis poreikis. Ypač svarbu, kad ši vertybė būtų racionaliai ir efektyviai naudojama (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Be to, Konstitucinis Teismas reikšminga vertybe yra pripažinęs ir mišką. Teismas pabrėžė, jog miškas yra vienas iš pagrindinių gamtos turtų. Jis yra vieningos ekologinės sistemos dalis, tarnauja visuomenės ir žmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos kokybę. Ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams sąlygoja miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes. Teismas viešuoju interesu pripažino natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, inter alia laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamą valdymo užtikrinimą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Nustatyta, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsniais, nurodyta teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Kartografiniame žemėlapyje nurodyta, kad posesija Nr. 188 dalis patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, likusi dalis apaugusi želdynais ir augalais, yra svarbi vietinės bendruomenės interesų, susijusių su teise į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą aplinką, atitinkančią želdynų pakankamumo ir pasiekiamumo normas, tenkinimui. Teritorija ilgą laiką yra priskiriama ir naudojama kaip viešoji erdvė. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu 2002-08-26 sprendimu Nr.136 dėl savivaldybės funkcijoms vykdyti reikalingų objektų vykdyti pripažinimo svarbiais vietos bendruomenei esančios viešosios erdvės pripažintos svarbiomis vietos bendruomenei, todėl yra priskirtinos valstybės išperkamomis ir natūra negrąžintinomis. Remiantis byloje pateiktais įrodymais, nustatyta, kad atsakovė atlikusi sisteminę viso miesto želdynų išdėstymo analizę, ginčo teritoriją priskyrė intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinei zonai. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Atsižvelgus į visas aplinkybes darytina išvada, kad teritorijai yra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis – teritorijos dalis, nepatenkanti į valstybinės reikšmės mišką, taip pat reikalinga poilsiui ir rekreacijai, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai netenkintas pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises natūra ginčo teritorijoje, toks žemės sklypas, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, yra valstybės išperkamas.

Atkūrimo įstatymo (pareiškėjos 2022 m. vasario18 d. prašymo pateikimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; žemės sklypų, numatomų naudoti bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Aiškindamas šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad juo yra apibrėžtos sąlygos, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą. Pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus. Antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, tačiau visuomenės poreikiai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, yra tik konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Taigi ne aplinkybė, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau net ir jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemei grąžinti. Priešingai aiškinant įstatymą, galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-495-415/2019).

Pažymėtina, kad Administracija ginčijamame rašte nurodė konkrečius teisinius pagrindus (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo įstatymas, Palangos miesto tarybos 2000-03-21 sprendimą Nr. 38, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008-12-30 sprendimas Nr. T2-317ir kt.), tiek faktinius (vietos bendruomenės poreikiams želdynams naudojami ilgą laiką, tai suformavo atitinkamus lūkesčius ateičiai, teritorijoje dėl vietinių atskirųjų želdynų plotų) argumentus, kuriais grindžiami teritorijos visuomenės poreikiai vietos bendruomenei. Pareiškėjos skunde nėra argumentų, kuriais būtų tai pagrįstai paaiškintas pareiškėjos savo nesutikimas su atsakovės išvadomis, kurias grindžia ginčydama atskiras su teritorijos planavimu susijusias aplinkybes, tačiau jos nurodomi teiginiai laikytini neturinčiais reikšmės visumos byloje nustatytų aplinkybių vertinimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ne medynų sudėtis ir inventorizavimo faktai yra lemiantys sprendžiant dėl žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei bet teritorijoje egzistuojantis vietinės bendruomenės poreikis turėti erdves rekreacijai, užtikrinančias jos narių teisę į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą gyvenamąją aplinką, atitinkančią želdynų pakankamumo ir pasiekiamumo normas. Atsakovas ginčijamą sprendimą grindžia savivaldybės sprendimais, bendruoju ir detaliuoju planu bei pareiga nustatyti kriterijus bei identifikuoti juos teritorijų planavimo dokumentuose ir pertvarkymo projektuose, kurių tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams eksploatuoti.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad ginčo teritorija yra objektyviai reikalinga visuomenės poreikiams ir teritorija priskirta intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinei zonai ir naujai rengiamame Palangos savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Rengiamo Bendrojo plano nuostatos yra reikšmingos sprendžiant dėl priimtų teritorijos vystymo sprendimų tęstinumo, todėl į jas atsižvelgiama šiame duomenų vertinimo kontekste.

Šiuo atveju yra teritorijų planavimo dokumentų sprendinių suderinamumas, o to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai turi būti tarpusavyje suderinti (Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 3 d.), visgi 2000-03-21 Palangos miesto tarybos sprendimu Nr. 38 patvirtintas detalusis planas yra galiojantis ir juo, atsižvelgiant į minėtą Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatą, atsakovė pagrįstai vadovavosi. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja turi planavimo iniciatyvos teisę ir gali Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis teikti savivaldybei pasiūlymą dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo ar koregavimo ir (ar) finansavimo (Teritorijų planavimo įstatymo 6 str. 3 d.).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nuosekliai pagrindžia ginčo teritorijos priskyrimą valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais, todėl laikytina, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022-03-28 sprendimas (raštas) Nr. (4.12.E)D3-1496 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos reikalavimas –įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją atlikti LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 106(1) punkte numatytą funkciją – pateikti žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie O. V. iki 1940 m. turėtoje posesijoje Nr. 188 likusią laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirtą valstybės išperkamai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.