- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-29
- Bylos Nr.
- eA-495-415/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04667-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Romanas Klišauskas, Gintaras Kryževičius
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
- Pareiškėjas
- S. D., J. J.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. Š., G. B., Z. P., A. D., T. Š., I. G., S. Š., R. S., A. K., L. M., Z. G., V. P., V. R., A. Š., E. Š., P. V., V. K., V. Š., I. Š., L. P., B. L., K. S., M. K., G. R., Č. S., J. Š., L. Š., I. S., D. K., S. S., K. Z., M. M., P. Š., J. T., J. J. Z., J. N., T. N., K. K., P. S., D. V., A. T., M. Š., J. D., E. T., J. V., L. C., G. Č., M. P., A. J. K., D. M., A. M., R. M., T. M., R. L., V. B., L. F., T. V. F., E. R., M. Ž., E. V., T. R., A. R., G. J., M. S., D. B., J. R.
- Kategorijos
- 18.6.1.5Kita valstybės išperkama žemė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. D. ir J. J. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. Š., G. B., Z. P. (Z. P.), A. D., T. Š., I. G., S. Š., R. S. (R. S.), A. K. (A. K.), L. M., Z. G. (Z. G.), V. P., V. R. (V. R.), A. Š. ir E. Š. (P. V. Š. teisių ir pareigų perėmėjai), P. V. (P. V.) ir T. Š. (M. V. teisių ir pareigų perėmėjai), V. K. (H. K. teisių ir pareigų perėmėjas), V. Š., I. Š., P. V. (P. V.), T. Š., V. Š. (V. Š.), L. P., V. R., B. L., K. S. (K. S.), M. K., G. R., Č. S. (Č. S.), J. Š. (J. Š.), L. Š. (L. Š.), I. S., D. K., S. S., K. Z., M. M., P. Š. (P. Š.), L. M., J. T. (J. T.), J. J. Z., M. K., J. N., T. N., K. K., P. S. (P. S.), D. V., A. T., M. Š. (M. Š.), J. D., V. Š., E. T., J. V. (J. V.), L. C., G. Č., V. R., M. P., A. J. K., L. M., D. M., A. M., R. M. (R. M.), T. M., R. L., V. B., L. F., T. V. F. (T. V. F.), V. R., J. N., E. R. (E. R.), M. Ž., E. V., T. R., A. R., E. R., J. D., G. J., M. S., A. Š. (A. Š.), J. Š. (J. Š.), D. B., J. R. (J. R.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjos S. D. ir J. J. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir savivaldybės administracija) 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A63-792/16(63750)(3.2.1-EM4) (toliau – ir 2016 m. spalio 28 d. sprendimas); 2) įpareigoti savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę (kitos paskirties žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Sklypas)) atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT); 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770 (toliau – ir 2017 m. sausio 11 d. sprendimas).
2. Pareiškėjos paaiškino, jog skundžiamuose sprendimuose nurodoma, kad Sklypas reikalingas miesto reikmėms, tačiau per Sklypą nėra nutiestas kelias ar gatvė, nėra aišku, kaip šis sklypas gali būti naudojamas miesto reikmėms. Remiantis anksčiau priimtu savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Miesto plėtros departamentas) 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8), dėl kurio nagrinėjama administracinė byla Nr. I-9815-764/2016, yra nurodoma, kad Sklypas reikalingas visuomenės poreikiams, todėl negrąžintinas pareiškėjoms ir kitiems buvusio Miškinių kaimo teritorijoje buvusių žemės sklypų savininkams. Visuomenės poreikis iš esmės buvo grindžiamas UAB ,,LITEXPO“ projekto ,,Nacionalinio kongresų centro LITEXPO įkūrimas“ reikmėmis – automobilių aikštelės įrengimui, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 konstatavo, kad Sklypas minėtam projektui nereikalingas, tarp NŽT ir UAB ,,LITEXPO“ sudarytą žemės nuomos sutartį panaikino. Pareiškėjų nuomone, atsakovų priimami sprendimai yra prieštaringi, nepagrįstai stengiamasi sudaryti kliūtis atkurti nuosavybės teises. 2016 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad Sklypas negali būti grąžinamas natūra, nes yra valstybės išperkama žemė (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nemotyvuotas, o Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo organizuoto pasitarimo Miesto plėtros klausimais nutarimas, kuriuo iš esmės grindžiamas priimtas sprendimas, nėra įteiktas pareiškėjoms. Atsakovai skundžiamuose sprendimuose aiškiai neįvardija, kokie yra visuomeniniai poreikiai. Anksčiau kilę teisminiai ginčai dėl Sklypo, savivaldybės administracijos priimtų sprendimų prieštaringumas įrodo, kad realaus visuomenės poreikio į Sklypą nėra. Skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra pagrindas juos panaikinti ir įpareigoti savivaldybės administraciją parengti ir perduoti NŽT nuosavybės teisių į žemę Sklype atkūrimui būtinus dokumentus.
Atsiliepimas
3. Atsakovai savivaldybės administracija ir Taryba atsiliepime į patikslintą skundą prašė bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770 nutraukti, likusią skundo dalį atmesti.
4. Atsakovų teigimu, pareiškėjos savo reikalavimą iš esmės grindžia Miesto plėtros departamento 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašto, kurio teisėtumas šioje byloje netiriamas, turinio analize. Atsakovų nuomone, minėtas raštas yra pagrįstas bei motyvuotas, o savivaldybės administracija tinkamai atliko teisės aktuose nustatytą pareigą informuoti NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Miesto plėtros departamento raštas parengtas išsamiai išanalizavus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2-1182-994/2016) motyvus. Civilinės bylos Nr. 2-1132-994/2016 dalykas – valstybinės žemės nuomos sutarties, sudarytos su UAB ,,LITEXPO“, teisėtumo klausimas, teismas pasisakė dėl valstybinės žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka teisėtumo, todėl pareiškėjos daro nepagrįstas išvadas, jog Sklypas negali būti prilyginamas valstybės išperkamam žemės sklypui, nes nėra reikalingas svarbiam ekonominiam projektui įgyvendinti. Miesto plėtros departamento rašte šis argumentas nebuvo nurodomas kaip vienintelis, sklypą priskiriant valstybės išperkamam. Miesto plėtros departamento raštu ir savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimu NŽT Vilniaus miesto skyrius informuotas, kad pagal raštuose nurodytų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius žemės sklypas yra suprojektuotas ir numatytas visuomenės poreikių tenkinimui. Atsižvelgęs į Vilniaus miesto valdybos 1998 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 170V patvirtintą Lazdynų žemutinės terasos detalaus išplanavimo korektūrą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 728 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir teritorijos prie Laisvės pr. ir Parodų gatvės raidos programai“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, atsakovas teigė, kad Sklypas buvo numatytas ne nuosavybės teisių grąžinimui, o atsižvelgiant į jo faktinę padėtį, suformuotas su perspektyviniu ir aiškiu tikslu – visuomenės poreikių tenkinimui. Tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje nustatė, kad Sklypo nuomotojas UAB Lietuvos parodų centras „Litexpo“ nenaudoja žemės sklypo, ir panaikino valstybinės žemės nuomos sutartį, nepaneigia teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais nustatyto šio žemės sklypo reikalingumo visuomenės poreikių tenkinimui. Pareiškėjos nėra tie subjektai, kurios turi teisę spręsti dėl visuomeninių poreikių reikalingumo. Savivaldybės administracija 2016 m. spalio 25 d. raštu Nr. A51-79803/16(2.14.1.34-FN9) kreipėsi į NŽT dėl teisės perdavimo neatlygintinai naudotis Sklypu, nes jis yra reikalingas miesto poreikiams, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti. Taryba 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pripažino Sklypą svarbiu vietos bendruomenei objektu, skirtu bendram (viešam) naudojimui ir reikalingu savivaldybių funkcijoms vykdyti – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti, taip siekiama užtikrinti viešąjį interesą. Pareiškėjos neginčija galiojančių teritorijų planavimo dokumentų teisėtumo, kuriuose išreikštas Sklypo poreikis visuomenės poreikių tenkinimui. Pareiškėjos savo teises gali įgyvendinti, pasirinkdamos kitus kompensavimo būdus. Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjoms nėra sukuriamos nei teisės, nei pareigos, šiuo sprendimu kolegialiai išreikšta Tarybos valia dėl Sklypo reikalingumo savivaldybės funkcijoms, kurios įstatymuose yra pavestos savivaldybėms, vykdyti. Remiantis Žemės įstatymo 8 straipsniu, kitais teisės aktais, NŽT privalo perduoti savivaldybei panaudos sutarties pagrindu neatlygintinai naudotis žemės sklypą, kuris reikalingas konkrečioms savivaldybės funkcijoms vykdyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis Sklypo paskirtis kita, naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, todėl byloje esantys dokumentai pagrindžia Sklypo realų poreikį visuomeninių interesų tenkinimui. Pareiškėjoms nuo 2017 m. sausio 16 d. yra žinomas 2017 m. sausio 11 d. sprendimo turinys, todėl pareiškėjos praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą ir bylos dalis dėl 2017 m. sausio 11 d. sprendimo nutrauktina. 2016 m. spalio 28 d. sprendimas pareiškėjoms nesukuria jokių teisių ir pareigų, nes šiame rašte pateiktos informacijos pagrindu sprendimą, kuris ir daro įtaką jų teisėms, priima NŽT Vilniaus miesto skyrius. Nėra pagrindo reikalauti teismine tvarka įpareigoti savivaldybės administraciją parengti reikiamus dokumentus ir juos perduoti NŽT, nes NŽT Vilniaus miesto skyrius nėra priėmęs sprendimo dėl nuosavybės teisių neatkūrimo. Teisės aktai nustato savivaldybės administracijos direktoriaus pareigą laisvoje valstybinėje žemėje suprojektuoti žemės sklypą ir patvirtinti žemės sklypo planą, o šiuos dokumentus perduoti NŽT, kuri priima sprendimą dėl žemės sklypo suformavimo ir plano patvirtinimo, įregistruoja žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre bei priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams. Sklypas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl savivaldybės administracijos direktorius negali būti įpareigojamas atlikti tuos veiksmus, kuriuos jis yra atlikęs.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į patikslintą skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
6. Nurodė, kad NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima remdamasi savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintu žemės sklypo planu.
7. Tretieji suinteresuoti asmenys J. V., P. V., V. R. ir kiti atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą prašė skundą tenkinti.
8. Nurodė, kad visuomenės poreikis į Sklypą nėra konkretus ir aiškiai išreikštas, jis galėtų būti patenkintas, jei žemė būtų grąžinta pretendentams, nes Vilniaus miesto savivaldybė šalia turi įrengtą nenaudojamą automobilių stovėjimo aikštelę. Taryba, priimdama 2017 sausio 11 d. sprendimą, nesilaikė gero viešojo administravimo principų – esant ginčui tarp šalių dėl to paties ginčo žemės sklypo, priėmė naujus teisės aktus, taip apsunkindama teismo procesą.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino ir panaikino savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą bei įpareigojo savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę Sklype atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti NŽT.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjos ir tretieji suinteresuoti asmenys yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų nacionalizuotą žemę Miškinių rėžiniame kaime. NŽT valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Sklypą. Apskrities viršininko 2009 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 2.3-5845-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve, įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre bei išnuomojimo UAB Lietuvos parodų centrui „Litexpo“ bei 2015 m. kovo 25 d. tarp NŽT ir UAB Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu Sklypas buvo išnuomotas 99 metams UAB Lietuvos parodų centrui „Litexpo“. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 2009 m. balandžio 22 d. apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-5845-(01) 2 punktas bei 2015 m. kovo 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartis pripažinti negaliojančiais tuo pagrindu, kad valstybės išnuomotas Sklypas nėra faktiškai reikalingas tinkamam valstybinės reikšmės projektui (nacionalinio kongresų centro „Litexpo“ veiklai) įgyvendinti. Pareiškėjos 2016 m. kovo 2 d. su prašymu kreipėsi į NŽT, prašydamos atkurti nuosavybės teises į Sklypą.
11. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir atsakydama į pareiškėjų 2016 m. birželio 30 d. prašymą (gautą 2016 m. liepos 4 d.), o taip pat atsakydama į NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 49SDP-149-(14.49.22) išdėstytą prašymą pakartotinai įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 ir pateikti informaciją, ar Sklype pagal vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius Vilniaus miesto savivaldybė nėra numačiusi veiklos, susijusios su visuomenės poreikių, miesto reikmių tenkinimu, priėmė šioje administracinėje byloje pareiškėjų skundžiamą 2016 m. spalio 28 d. sprendimą, kuriame konstatavo, kad žemės sklypas gali būti naudojamas miesto reikmėms, susijusioms su visuomenės poreikių tenkinimu, ir yra reikalingas miesto poreikiams Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti.
12. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 70, 106 ir 106¹ punktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant šias Tvarkos nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas iš 2016 m. spalio 28 d. sprendimo, taip pat savivaldybės administracijos 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašto Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8) turinio sprendė, kad savivaldybės administracija Sklypo priskyrimą valstybės išperkamai žemei grindė tuo, kad remiantis bendruoju planu Sklypas yra specializuotoje ir kompleksų teritorijoje, kuri numatyta visuomenės poreikiams, o pagal Tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 728 patvirtintą raidos programą – tai automobilių aikštelių sklypas. Savivaldybės administracijos teigimu, po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 įsiteisėjimo, Sklypas gali būti naudojamas pagal nustatytą žemės sklypo formavimo metu susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdą. Atsakovo teigimu, Sklypas reikalingas miesto poreikiams Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte numatytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti.
14. Teismas, vertindamas tokio atsakovo sprendimo motyvų pagrįstumą, pirmiausia pažymėjo, kad nors Tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 728 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir teritorijos prie Laisvės pr. ir Parodų gatvės raidos programai“ ginčo teritorijoje buvo numatyta projektuoti automobilių aikšteles (brėžinys „Litexpo teritorijos raidos programa“), toks raidos programoje numatytas sprendinys neturi privalomos galios. Pagal minėto sprendimo priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį detalųjį planą sudaro planuojamos teritorijos raidos programa ir sprendiniai, kurie patvirtinti įgauna juridinę galią. Taigi, vien tik savivaldybės tarybos pritarimas raidos programai (pagal tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį savivaldybės tarybos pritarimas raidos programai buvo būtinas, jei jos įgyvendinimui buvo būtina keisti bendrojo plano sprendinius), tačiau nustatyta tvarka nepatvirtinus detaliojo plano, kurio sudėtine dalimi būtų teritorijos raidos programa, teritorijos raidos programa neįgijo teisinės galios. Antra vertus, Taryba, 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtindama Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą, kartu pripažino netekusiu galios Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 292, kuriuo buvo patvirtintas anksčiau galiojęs Vilniaus miesto bendrasis planas, remiantis kuriuo ir buvo priimtas Tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. 728.
15. Teismas nusprendė, jog atsakovo argumentai, kad remiantis bendruoju planu Sklypas yra specializuotoje ir kompleksų teritorijoje, kuri numatyta visuomenės poreikiams, neatitinka tikrovės. Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintame Bendrajame plane ginčo teritorija patenka į indeksu PV1.1.1 žymimą funkcinę zoną – t. y. teritorijos visuomenės poreikiams, specializuotos ir kompleksų teritorijos (brėžinys „Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano pagrindinio brėžinio ištrauka“). Iš bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės matyti, kad funkcinėje zonoje „teritorijos visuomenės poreikiams, specializuotos ir kompleksų teritorijos“ vyraujantys teritorijos požymiai – teritorijos, skirtos visuomenės poreikiams, socialinei veiklai, aptarnavimo ir paslaugų veiklai (prekybos, parodų, kongresų, sporto, turizmo, pramogų, rekreacijos, mokslo ir studijų, sveikatos apsaugos, maldos namų), krašto apsaugai, civilinei saugai, gelbėjimo tarnyboms, galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys bei naudojimo būdai – miškų ūkio paskirties, kitos paskirties – gyvenamosios teritorijos (socialinis būstas), visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, rekreacinės teritorijos, bendro naudojimo teritorijos, teritorijos krašto apsaugos tikslams. Taigi, tai, kad pagal bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija patenka į funkcinę zoną „teritorijos visuomenės poreikiams, specializuotos ir kompleksų teritorijos“, nelemia Sklypo naudojimo tik visuomenės poreikiams, nes tokioje funkcinėje zonoje esanti teritorija gali būti naudojama tiek komercinės paskirties, tiek kitiems nevisuomeniniams objektams. Tai matyti ir iš šiuo metu esančios faktinės situacijos, kadangi aplink Sklypą esantys kiti žemės sklypai, patenkantys į tą pačią bendrajame plane numatytą funkcinę zoną, yra naudojami komercinei paskirčiai.
16. Teismas nurodė, jog kita atsakovo nurodoma aplinkybė, kad Sklypo formavimo metu buvo nustatytas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdas, taip pat nepagrindžia Sklypo reikalingumo visuomenės poreikiams. Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 30-2537 „Dėl sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ties Parodų gatve duomenų nustatymo“ buvo nustatytas žemės sklypo naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorija, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybai, rekonstrukcijai ir eksploatacijai, urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir sąlygos – statinių statyba negalima, galima įrengti tik automobilių saugojimo aikšteles, tačiau šis įsakymas buvo priimtas remiantis Vyriausybės 2008 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 994 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Lietuvos parodų centro LITEXPO projekto „Nacionalinio kongresų centro LITEXPO įkūrimas“ pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 konstatuota, kad valstybės išnuomotas ginčo žemės sklypas nėra faktiškai reikalingas tinkamam valstybinės reikšmės projektui (nacionalinio kongresų centro „Litexpo“ veiklai) įgyvendinti.
17. Be to, teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar ginčo teritorijai yra konkretus ir aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, nepakanka formaliai nustatyti, kad teritorijų planavimo dokumentuose ginčo teritorijoje numatyta automobilių aikštelė ar kad pagal žemės sklypo formavimo dokumentus sklypo naudojimo būdas nustatytas kaip inžinerinės infrastruktūros teritorija bei numatyti urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir sąlygos, pagal kuriuos sklype galima įrengti tik automobilių saugojimo aikšteles. Teismo manymu, būtina nustatyti, ar skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu iš tiesų egzistavo aiškiai išreikštas, realus visuomenės poreikis žemės sklypui. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Tvarkos 70 punkte aiškiai nurodyta, kad valstybės išperkamai žemei priskiriama tokia žemė, kuri užimta naudojamų ar naujų įvairių veiklos sričių infrastruktūros objektų, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus. Todėl numatomas žemės sklype infrastruktūros objektas (automobilių stovėjimo aikštelė) galėtų būti pripažįstamas turinčiu aiškiai išreikštą, realų visuomenės poreikį tuo atveju, jei šis objektas būtų aiškiai reikalingas aptarnaujant ūkį ir (ar) gyventojus, o be šio infrastruktūros objekto visuomenės poreikiai negalėtų būti patenkinti.
18. Nors atsakovas teigė, kad po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 įsiteisėjimo, Sklypas gali būti naudojamas pagal nustatytą žemės sklypo formavimo metu susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdą, tačiau atsakovas nei 2016 m. spalio 28 d. sprendime nei 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8) nepagrindė, kokiu būdu žemės sklypo formavimo metu numatytas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdas, t. y. automobilių saugojimo aikštelė, aptarnaus ūkį ir (ar) gyventojus, kokius konkrečius visuomenės poreikius tenkins, pvz., prie kokio visuomeninės traukos objekto ar pastato bus užtikrinta galimybė pastatyti automobilį. Teismas konstatavo, kad atsakovo skundžiamo sprendimo teiginys, kad Sklypas gali būti naudojamas nustatytu teritorijos naudojimo būdu, yra nepagrįstas ir nepagrindžia konkretaus visuomenės poreikio.
19. Vertinant, ar egzistuoja visuomenės poreikis ginčo žemės sklypui, papildomai atsižvelgta, kad, be UAB Lietuvos parodų centro „Litexpo“, ginčo žemės sklypą supa komercinės paskirties žemės sklypai, kai kuriuose iš jų veikia komercinės paskirties objektai, todėl Sklypas nėra reikalingas automobiliams prie tokių objektų statyti. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad greta Sklypo esančiame 2,0560 ha ploto valstybiniame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teise valdo pastatą – kontrolės punktą, ir tvorą bei kiemo aikštelę, t. y. turtą, tinkamą automobilių parkavimui, tačiau šios aikštelės visuomenės poreikiams nenaudoja, o yra išnuomojusi privačiam subjektui, kuriam atsakovo yra išduoti statybą leidžiantys dokumentai nuosavybės teise valdomos aikštelės ribose įrengti automobilių plovyklą, administracines patalpas, t. y. komercinės paskirties objektus. Tokios aplinkybės rodė, kad net nuosavybės teise valdydamas objektą, tinkamą nurodomai paskirčiai (automobilių statymui), atsakovas šio objekto tokiai paskirčiai faktiškai nenaudoja, o tai suponavo išvadą, kad tuo labiau ginčo objektu esantis Sklypas šiuo metu nėra būtinas atsakovo deklaruojamai paskirčiai. Atsakovas taip pat nepagrindė, kodėl minėtas nuosavybės teise valdomas turtas, tinkamas automobiliams parkuoti, esantis 2,0560 ha žemės sklype, nebūtų pakankamas visuomenės poreikiams tenkinti, o šiam tikslui dar yra būtinas ginčo objektu esantis Sklypas.
20. Teismas akcentavo, kad nors atsakovas teigia, kad žemės sklypas reikalingas automobilių aikštelės įrengimui, tokia automobilių stovėjimo aikštelė Sklype iki šio momento neįrengta.
Atsiliepimas
21. Atsakovo teiginys, kad žemės sklypas reikalingas miesto poreikiams Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte numatytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti, taip pat vertintas kaip nepagrįstas. Atsakovo nurodoma Vietos savivaldos įstatymo nuostata įtvirtina savarankiškąją savivaldybių funkciją – savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Pastebėta, kad teritorijų planavimo dokumentuose Sklypo teritorija nėra planuojama jokiems objektams, susijusiems su minėtos funkcijos įgyvendinimu.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodyti motyvai bei byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad egzistuoja konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai Sklypui, todėl skundžiamas 2016 m. spalio 28 d. sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir pažeidžiantis pareiškėjų teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą natūra.
23. Teismas vertino, kad Tarybai priimant 2017 m. sausio 11 d. sprendimą, buvo pažeistos jo priėmimo metu galiojusios Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos, įpareigojančios viešojo administravimo subjektą sustabdyti administracinę procedūrą, jeigu paaiškėja, kad skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas. Pareiškėjos skundu, kuris buvo priimtas nagrinėjimui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi, prašė panaikinti 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir įpareigoti savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę Sklype atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti NŽT. Taigi, teisme buvo iškelta administracinė byla dėl savivaldybės administracijos sprendimo Sklypą laikyti valstybės išperkamu pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Todėl Taryba, priimdama 2017 m. sausio 11 d. sprendimą vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu pripažinti, kad Sklypas yra svarbus vietos bendruomenei objektas, skirtas bendram (viešam) naudojimui ir reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti, išsprendė klausimą dėl Sklypo statuso nuosavybės teisių atkūrimo procese, kurį dar tik nagrinėjo teismas.
24. Be to, teismo vertinimu, Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimas neatitinka ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Pagal šią įstatymo nuostatą savivaldybės tarybai suteikti įgaliojimai pripažinti svarbą vietos bendruomenei tokių objektų, kurie numatyti aiškiai apibrėžtiems tikslams (komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams). Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendime Sklypo svarba vietos bendruomenei grindžiama kitais tikslais, nei nurodyta įstatyme – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti.
25. Pastebėta, kad teismas jau pripažino, jog savivaldybės administracijos argumentai bei byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog egzistuoja konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai ginčo objektu esančiam žemės sklypui. Taryba teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Sklypas iš tiesų realiai reikalingas deklaruojamiems tikslams – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti. Iš šio sprendimo aiškinamojo rašto matyti, kad ginčo žemės sklype numatoma įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, t. y. tą patį infrastruktūros objektą, dėl kurio savivaldybės administracija sklypą nepagrįstai priskyrė valstybės išperkamai žemei.
26. Atmesti kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pareiškėjos praleido terminą skųsti Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą. Teismas pažymėjo, kad šis sprendimas nebuvo adresuotas ir išsiųstas susipažinti pareiškėjoms. Šis sprendimas buvo pridėtas prie savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 13 d. atsiliepimo į skundą, pateikto teismui per teismų elektroninių paslaugų portalą. Pareiškėja J. J. nebuvo atstovaujama advokato ir neturėjo pareigos prisijungti prie minėto portalo bei susipažinti su elektroninėje byloje esančiais savivaldybės administracijos kartu su atsiliepimu į skundą pateiktais priedais. Pareiškėjai atsakovo atsiliepimas į skundą buvo siunčiamas susipažinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. lydraščiu, tačiau nėra duomenų, kad šiai pareiškėjai atsakovo atsiliepimas į skundą buvo įteiktas. Pastebėta, kad pareiškėja J. J. 2017 m. kovo 3 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu R. J., ir tik jam susipažinus su elektroninės bylos medžiaga, laikyta, kad pareiškėjai tapo žinoma apie Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą. Patikslintas skundas, kuriame reiškiamas reikalavimas panaikinti šį Tarybos sprendimą, buvo teismui paduotas 2017 m. balandžio 3 d., t. y. nepraėjus daugiau nei mėnesiui nuo atstovavimo sutarties su advokatu sudarymo. Jokių duomenų, kad šiai pareiškėjai apie aptariamą savivaldybės tarybos buvo žinoma anksčiau, nei 2017 m. kovo 3 d., nebuvo. Todėl teismas vertino, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyto vieno mėnesio skundo padavimo termino pareiškėja J. J. nepraleido.
Žemesnės instancijos teismas
27. Teismas Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą panaikino kaip priimtą pažeidus Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas bei kaip nepagrįstą, kuriuo pažeidžiama pareiškėjų teisė į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą natūra.
28. Panaikinus kaip nepagrįstus skundžiamus atsakovų teisės aktus, kuriais ginčo sklypas pripažintas valstybės išperkama žeme, pripažinta, kad savivaldybės administracija turi toliau nuosekliai vykdyti Tvarkos 106 ir 106¹ punktuose numatytas funkcijas, būtinas nuosavybės teisių atkūrimui į žemę natūra, dėl to pareiškėjų reikalavimas įpareigoti savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę Sklype atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti NŽT pagrįstas ir tenkintas.
Šalies argumentai
29. Pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nenagrinėtas, nes jos nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo.
III.
30. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Atsiliepimas
31. Atsakovų teigimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nėra argumentų, kodėl teismas nevertino pateiktų ir bylai reikšmingų įrodymų (detalaus plano).
32. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teigia, kad siekiant pagrįsti realų žemės sklypo poreikį visuomenės interesų tenkinimui, teismas turėjo sistemiškai įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, taikytinus šiam sklypui, iš kurių matyti, kad ginčo sklypas dar 1998 metais buvo numatytas ne nuosavybės teisių grąžinimui, o atsižvelgiant į sklypo faktinę padėtį sklypas suformuotas su perspektyviniu ir aiškiu tikslu – visuomenės poreikių tenkinimui.
Žemesnės instancijos teismas
33. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galiojančio detaliojo plano, nustatančio Sklypui konkrečius sprendinius, sudarančius pagrindą Sklypą priskirti prie valstybės išperkamo. Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje nurodyta teritorijos (sklypo), į kurią pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises, prioritetinė paskirtis ir naudojimo būdas – bendrojo naudojimo neužstatoma teritorija, automobilių parkavimo aikštelės. Atsakovas pabrėžia, kad detalusis planas priimtas iki Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo (1998 m. sausio 29 d.). Teismas turėjo įvertinti Sklypo statusą, buvusį iki Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjų prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas anksčiau, nei buvo patvirtintas detalusis planas. Tai, kad prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, pareiškėjoms nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į šį žemės sklypą, taip pat patvirtina, jog atkūrimui į šį sklypą nebuvo teisinio pagrindo. Kadangi teismas nepasisakė dėl detaliojo plano reikšmingumo šios bylos kontekste, tai reiškia, jog teismas nukrypo ir nuo teismų praktikos.
Atsiliepimas
34. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog tai, kad pagal bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija patenka į funkcinę zoną „teritorijos visuomenės poreikiams, specializuotos ir kompleksų teritorijos“, nelemia Sklypo naudojimo tik visuomenės poreikiams. Atsakovas pastebi, kad teritorijos visuomeninis poreikis yra nustatytas nuo 1998 m. detaliajame plane, šis poreikis tęstiniu pagrindu numatytas ir bendrajame plane. Todėl šios aplinkybės teismo turėjo būti įvertintos sistemiškai.
35. Atsakovai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 994 „Nacionalinio kongresų centro LITEXPO įkūrimas“ UAB Lietuvos parodų centro LITEXPO projektą pripažino valstybei svarbiu ekonominiu projektu, ir šis projektas buvo numatytas įgyvendinti Sklype. Tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, panaikino valstybinės žemės nuomos sutartį, nepaneigia teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais nustatyto šio žemės sklypo reikalingumo visuomenės poreikių tenkinimui. Priešingai, šios aplinkybės pagrindžia, jog sklypas rezervuotas visuomenės poreikių tenkinimui.
36. Atsakovų teigimu, teismas netinkamai vertino Savivaldybės administracijos ir NŽT funkcijų pasiskirstymą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Savivaldybės administracijos direktorius turi kompetenciją nuspręsti dėl konkrečios teritorijos priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį. O tokios informacijos pagrindu NŽT pateikia piliečiui atsakymą apie galimybę atkurti nuosavybės teises. Byloje nėra duomenų, ar NŽT Vilniaus miesto skyrius, remdamasis iš savivaldybės administracijos gauta informacija, informavo pareiškėjas, kad nėra galimybės nuosavybės teisių į žemę atkūrimui ir grąžinimui natūra pareiškėjų pageidaujamame Sklype, ir ar buvo pasiūlyta pareiškėjoms už valstybės išperkamą žemę atlyginti kitais būdais.
37. Atsakovai pabrėžia, jog Sklypas yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir nuo 2009 m. gegužės 8 d. nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėtinis NŽT. Todėl teismas negalėjo įpareigoti atsakovą Savivaldybės administraciją atlikti veiksmus, susijusius su žemės sklypu, kurių valstybinės žemės patikėtinis net neprašė atlikti.
Atsiliepimas
38. Pareiškėja J. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
39. Pareiškėja nesutinka su atsakovų teiginiu, jog Sklypas skirtas visuomenės poreikių tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pirmiausiai būtina vertinti Sklypo reikalingumo realumo visuomenės reikmių tenkinimui aspektą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai, visapusiškai ir sistemiškai vertindamas byloje pateiktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad atsakovo pozicija dėl Sklypo reikalingumo visuomenės poreikių tenkinimui yra neįtikinama.
Žemesnės instancijos teismas
40. Apeliacinio skundo teiginiai, kad detalusis planas buvo parengtas dar 1998 m. sausio 29 d., todėl atsakovas turėjo teisę planuoti teritoriją nustatant konkrečius sprendinius, nėra įtikinami, kadangi po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 įsiteisėjimo, Sklypas gali būti naudojamas pagal nustatytą žemės sklypo formavimo metu susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdą, tačiau atsakovas nei skundžiamame 2016 m. spalio 28 d. sprendime, nei 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8) nepagrindė, kokiu būdu žemės sklypo formavimo metu numatytas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdas, t. y. automobilių saugojimo aikštelė, aptarnaus ūkį ir (ar) gyventojus, kokius konkrečius visuomenės poreikius tenkins.
41. Atsakovas klaidingai vertina byloje surinktus duomenis, taip pat ignoruoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1182- 994/2016. Tik po to, kai teismo sprendimu buvo panaikinta nuomos sutartis su UAB „Lietuvos parodų centras Litexpo“, atsakovas ėmėsi veiksmų susigrąžinti Sklypo statusą kaip neva rezervuotą visuomenės poreikių tenkinimui. Tačiau šioje administracinėje byloje buvo ginčijami atsakovo po Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo ir po to, kai pareiškėja kreipėsi į NŽT, priimti sprendimai.
42. Pareiškėja pažymi, kad teisme buvo iškelta administracinė byla dėl savivaldybės administracijos sprendimo sklypą laikyti valstybės išperkamu pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl Taryba, priimdama 2017 m. sausio 11 d. sprendimą, išsprendė klausimą dėl Sklypo statuso nuosavybės teisių atkūrimo procese, kurį dar tik nagrinėjo teismas, tuo pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatas. Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimas yra susijęs su pareiškėjos materialiniais interesais, todėl kad ir netiesiogiai, tačiau turėjo įtakos pareiškėjos interesams.
Šalies argumentai
43. Pareiškėjos teigimu, nėra teisiškai reikšmingi atsakovų argumentai, jog byloje nėra duomenų apie tai, ar NŽT Vilniaus miesto skyrius, remdamasis iš savivaldybės administracijos gauta informacija, informavo pareiškėją apie tai, kad pagal iš Savivaldybės administracijos gautus duomenis nėra galimybės nuosavybės teisių į žemę atkūrimui ir ar buvo pasiūlyta už išperkamą žemę atlyginti kitais būdais. Pareiškėjos teigimu, NŽT Vilniaus miesto skyrius ne tik aktyviai ėmėsi priemonių reaguoti į pareiškėjos prašymą, bet ir ne kartą kreipėsi į atsakovą siekiant gauti informaciją apie Sklypo situaciją. Ir tik po to, kai atsakovas atsakė tiek pareiškėjai, tiek ir NŽT priimdamas vieną iš ginčijamų sprendimų, pareiškėja kreipėsi į teismą. Skirtingai nei mano atsakovai, pirmosios instancijos teismas teisingai atskyrė atsakovo ir NŽT kompetencijas nuosavybės atkūrimo teisinių santykių kontekste, o NŽT Vilniaus miesto skyrius, po to kai buvo kreiptasi į administracinį teismą, nebesiėmė spręsti klausimų, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis.
44. Pareiškėjos manymu, teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga ir logiška, kadangi panaikinus savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimą ir Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą neliko pagrindo atsisakyti rengti nuosavybės teisių į žemę Sklype atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti NŽT.
Atsiliepimas
45. Pareiškėja S. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
46. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovai apeliaciniame skunde kalba tik apie teisinį pagrindą priskirti žemės sklypą valstybės išperkamam, tačiau nieko nekalba apie faktinį – realųjį tokio žemės sklypo poreikį visuomenei. Nors atsakovas kalba apie tai, kad detaliajame plane (kuriuo jis net nesirėmė priimdamas ginčijamą sprendimą) bei bendrajame plane Sklypas priskirtas visuomenės poreikių tenkinimui, tačiau faktinė žemės sklypo naudojimo analizė, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nepasitvirtina.
Šalies argumentai
47. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas įvertino galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir priėjo pagrįstos išvados.
48. Pareiškėjos teigimu, detalusis planas nepatvirtina, kad yra konkretus visuomenės poreikis į ginčo teritoriją. Jis tik numato galimas veiklas sklypuose, kurios yra išskirtinai komercinės paskirties. Savivaldybė nors ir yra patvirtinusi detalųjį planą, tačiau po jo patvirtinimo nenaudoja automobilių parkavimui ar kitiems poreikiams. Pareiškėja pažymi, kad nuo 1998 m. pasikeitė tiek teisinė, tiek faktinė situacija šioje teritorijoje.
49. Nors atsakovai išskiria ir bendrojo plano aktualumą, tačiau atsakovų apeliaciniame skunde taip ir nepateikiama jokių nei teisiškai nei faktiškai pagrįstų argumentų. Realiai egzistuojančio visuomenės poreikio atsakovai nenurodė ir nepagrindė.
Šalies argumentai
50. Pareiškėja nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas netinkamai vertino savivaldybės administracijos ir NŽT funkcijų pasiskirstymą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pareiškėjos teigimu, būtent šioje byloje ginčijami sprendimai ir sąlygoja, kad NŽT negali atkurti nuosavybės teisių natūra pareiškėjoms ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims.
51. Pareiškėja mano, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga ir logiška, kadangi panaikinus sprendimus neliko pagrindo atsisakyti rengti nuosavybės teisių į žemę atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti NŽT. Be to, panaikinus ginčijamus sprendimus taip ir lieka neatsakyta NŽT Vilniaus miesto skyriui.
Atsiliepimas
52. Tretieji suinteresuoti asmenys D. V., A. T., J. V., P. V., V. R., I. S., T. R., T. Š., M. V., G. Č., K. S., P. S., J. Z., M. K., T. N., J. N., L. C., M. P., B. L., K. S. ir L. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
53. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir sistemiškai vertindamas byloje pateiktus įrodymus padarė išvadą, kad atsakovo pozicija dėl Sklypo reikalingumo visuomenės poreikių tenkinimui yra neįtikinama.
54. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.
55. Nurodo, kad žemėtvarkos skyriaus vedėjas negali priimti sprendimo (-ų) atkurti nuosavybės teises į miesto žemę natūra, kol savivaldybės administracija nepatvirtina grąžintino (-ų) žemės sklypo (-ų) plano (-ų).
56. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
57. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog atsakovai kalba tik apie vieną iš sudedamųjų elementų, reikiamų priskirti konkretų žemės sklypą valstybės išperkamam – teisinį, tačiau nieko nekalba apie faktinį – realųjį tokio žemės sklypo poreikį visuomenei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
58. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-420 redakcija), nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra galimas tik tuo atveju, jeigu pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas) ir pagal to paties įstatymo 12 straipsnį nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Paaiškėjus aplinkybėms, kad žemės sklypas nėra laisvas ir (arba) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, grąžintino žemės sklypo buvusioje žemėvaldoje ribų formavimas ir plano tvirtinimas nėra galimas.
59. Žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestams, išpirkimo atvejai yra išvardinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šiame punkte nurodyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.
60. Taikant šias Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas, yra reikšminga tinkamai apibrėžti sąlygas, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą.
61. Pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus.
62. Antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje (šioje byloje taikytinas 3 punktas).
63. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.
64. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.
65. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.
66. Atsižvelgiant į šias nuosavybės teisinių santykių konstitucinio reguliavimo nuostatas, paaiškintas Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime nagrinėjant nuosavybės teisių į žemę, esančią miestų teritorijoje, atkūrimo suvaržymų konstitucingumą, darytina išvada, jog ne tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Pažymėtina, jog detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui, kurio metu atliekamos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 ir 106¹ punktuose numatytos procedūros. Priešingai aiškinant įstatymą galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti, ar ginčo žemės sklypui buvo realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams.
67. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymėta, jog žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pavyzdžiui, toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo plano), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tuo tarpu detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), jeigu savivaldybės institucija atlieka teritorijų planavimo procedūras, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams (žr., pvz., 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11- 263/2003, 2006 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-1061/2006 ir kt.).
68. Savivaldybės administracija Sklypo priskyrimą valstybės išperkamai žemei grindė tuo, kad remiantis bendruoju planu Sklypas yra specializuotoje ir kompleksų teritorijoje, kuri numatyta visuomenės poreikiams, o pagal Tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 728 patvirtintą raidos programą – tai automobilių aikštelių sklypas. Savivaldybės administracijos teigimu, po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 įsiteisėjimo, Sklypas gali būti naudojamas pagal nustatytą žemės sklypo formavimo metu susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdą. Atsakovo teigimu, Sklypas reikalingas miesto poreikiams Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte numatytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti (Nutarties 13 p.).
69. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas, kad tai, jog pagal bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija patenka į funkcinę zoną „teritorijos visuomenės poreikiams, specializuotos ir kompleksų teritorijos“, nelemia Sklypo naudojimo tik visuomenės poreikiams, nes tokioje funkcinėje zonoje esanti teritorija gali būti naudojama tiek komercinės paskirties, tiek kitiems nevisuomeniniams objektams. Tai matyti ir iš šiuo metu esančios faktinės situacijos, kadangi aplink Sklypą esantys kiti žemės sklypai, patenkantys į tą pačią bendrajame plane numatytą funkcinę zoną, yra naudojami komercinei paskirčiai (Nutarties 15 p.).
70. Nutarties 33, 34 punktuose nurodyti apeliacinio skundo argumentai, kad teritorijos visuomeninis poreikis yra nustatytas nuo 1998 m. detaliajame plane, šis poreikis tęstiniu pagrindu numatytas ir bendrajame plane; detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje nurodyta teritorijos (sklypo), į kurią pareiškėjos siekia atkurti nuosavybės teises, prioritetinė paskirtis ir naudojimo būdas – bendrojo naudojimo neužstatoma teritorija, automobilių parkavimo aikštelė, tačiau vadovaujantis Nutarties 66 punkte nurodytu teisės aiškinimu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei objektyviai negali būti patenkintas kitaip kaip negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams. Minėta, kad detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui, kurio metu atliekamos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 ir 106¹ punktuose numatytos procedūros.
71. Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimas neatitinka ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Savivaldybės tarybai suteikti įgaliojimai pripažinti svarbą vietos bendruomenei tokių objektų, kurie numatyti aiškiai apibrėžtiems tikslams (komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams). Taryba nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Sklypas reikalingas nurodytiems tikslams – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti. Iš šio sprendimo aiškinamojo rašto matyti, kad ginčo žemės sklype numatoma įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, o dėl tokio objekto realaus ir pagrįsto visuomeninio poreikio teisėjų kolegija jau pasisakė Nutarties 70 punkte.
72. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjų reikalavimai panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A63-792/16(63750)(3.2.1-EM4 ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770 pagrįstai pirmosios instancijos teismo patenkinti.
73. Dėl reikalavimo įpareigoti savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę (kitos paskirties žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pažymėtina, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. spalio 10 d. išrašo matyti, jog ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai yra atlikti, daiktas įregistruotas nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos pagrindu (10.1 p.), žemės sklypas yra valstybės nuosavybė (4.1 p.), patikėjimo teisė priklauso NŽT (5.1 p.). Visa tai patvirtina, kad viešojo administravimo procedūros, reikalingos sprendimams priimti dėl nuosavybės teisių natūra atkūrimo į laisvą (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje jau įvykdytos, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą, nurodytą šiame Nutarties punkte (73 p.).
74. Nutarties 70, 71 punktuose išdėstyti teisiniai argumentai suponuoja, kad ginčo žemės sklypas atitinka laisvos (neužstatytos) iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose teisinę padėtį ir ši žemė yra natūra grąžinama turėtoje vietoje asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisės atkūrimą.
75. Siekdama, kad būtų išvengta bet kokių ginčų bei nuosavybės teisės atkūrimo procesų vilkinimo teisėjų kolegija nutarties rezoliucinėje dalyje Nutarties 74 punkte išdėstytą teisinę aplinkybę formuluoja jos pripažinimo būdu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą pakeisti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. A63-792/16(63750)(3.2.1-EM4) ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 1-770, palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota parengti nuosavybės teisių į žemę (kitos paskirties žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, panaikinti ir šį reikalavimą atmesti.
Pripažinti, kad ginčo žemės sklypas (kitos paskirties žemės sklypas Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) atitinka laisvos (neužstatytos) iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose teisinę padėtį ir ši žemė yra natūra grąžinama turėtoje vietoje asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisės atkūrimą.
Nutartis neskundžiama.