Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1681-790/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-08-10
Bylos Nr.: eI-1681-790/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04667-2016-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Egidija Puzinskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas: J. J., S. D.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. Š., G. B., Z. P., A. D., T. Š., I. G., S. Š., R. S., A. K., L. M., Z. G., V. P., Z. R., V. R., P. V. Š., M. V., V. Š., I. Š., H. K., P. V., L. P., B. L., K. S., M. K., G. R., Č. S., J. Š., L. Š., I. S., D. K., S. S., K. Z., M. M., P. Š., J. T., J. J. Z., J. N., T. N., P. S., D. V., A. T., M. Š., J. D., E. T., J. V., L. C., G. Č., M. P., A. J. K., D. M., A. M., R. M., T. M., R. L., V. B., L. F., T. V. F., E. R., M. Ž., E. V., T. R., A. R., G. J., M. S., A. Š., D. B.

Kategorijos

18.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI-1681-790/2017Proceso Nr. 3-61-3-04667-2016-5Procesinio sprendimo kategorija: 18.6.1.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

dalyvaujant pareiškėjai J. J.,pareiškėjų atstovams adv. R. J., adv. Karoliui Kurapkai,atsakovo atstovei R. J.,trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovui adv. Vitalij Burinskij,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. D. ir J. J. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. Š., G. B., Z. P., A. D., T. Š., I. G., S. Š., R. S., A. K., L. M., Z. G., V. P., Z. R., V. R., P. V. Š., M. V., V. Š., I. Š., H. K., P. V., T. Š., V. Š., L. P., V. R., B. L., K. S., M. K., G. R., Č. S., Č. S., G. R., J. Š., L. Š., I. S., D. K., S. S., K. Z., M. M., P. Š., L. M., J. T., J. J. Z., M. K., J. N., T. N., K. S., P. S., D. V., A. T., M. Š., J. D., V. Š., E. T., J. V., L. C., G. Č., V. R., M. P., A. J. K., L. M., D. M., A. M., R. M., T. M., R. L., V. B., L. F., T. V. F., V. R., J. N., E. R., M. Ž., E. V., T. R., A. R., E. R., J. D., G. J., M. S., A. Š., J. Š., V. Š., D. B. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjos S. D. ir J. J. skundu, kurį patikslino (t. 3, b. l. 130–141), kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir savivaldybės administracija) 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A63-792/16(63750)(3.2.1-EM4) (toliau – ir 2016 m. spalio 28 d. sprendimas); 2) įpareigoti savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę (kitos paskirties žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. 0101/0051:1606) (toliau – ir sklypas, ginčo žemės sklypas)) atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT); 3) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770 (toliau – ir Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimas). Skundžiamuose sprendimuose nurodoma, kad ginčo žemės sklypas reikalingas miesto reikmėms Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto pagrindu – savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrai, taisymui, tiesimui ir saugaus eismo organizavimui, tačiau per žemės sklypą nėra nutiestas kelias ar gatvė, nėra aišku, kaip šis žemės sklypas gali būti naudojamas miesto reikmėms. Remiantis anksčiau priimtu savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8), dėl kurio yra kilęs teisminis ginčas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (adm. byla Nr. I-9815-764/2016), buvo nurodoma, kad sklypas reikalingas visuomenės poreikiams, todėl negrąžintinas pareiškėjoms ir kitiems buvusio Miškinių kaimo teritorijoje buvusių žemės sklypų savininkams. Visuomenės poreikis iš esmės buvo grindžiamas UAB ,,LITEXPO“ projekto ,,Nacionalinio kongresų centro LITEXPO įkūrimas“ reikmėmis – automobilių aikštelės įrengimui, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 konstatavo, kad sklypas minėtam svarbiam valstybei ekonominiam projektui nereikalingas, tarp NŽT ir UAB ,,LITEXPO“ sudarytą žemės nuomos sutartį panaikino. Pareiškėjų nuomone, atsakovų priimami sprendimai yra prieštaringi, nepagrįstai stengiamasi sudaryti kliūtis NŽT atkurti ginčo žemės sklypą Miškinių rėžinio kaimo pretendentams. Atsakovas, priimdamas 2016 m. spalio 28 d. sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad žemės sklypas negali būti grąžinamas pretendentams natūra, nes yra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. valstybės išperkama žemė (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas) turi ne tik įvardinti teisės aktą, kaip pagrindą, bet pateikti ir motyvus – faktinius duomenis, kaip numatyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Ginčijamas 2016 m. spalio 28 d. sprendimas nemotyvuotas, o Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo organizuoto pasitarimo Miesto plėtros klausimais nutarimas, kuriuo iš esmės grindžiamas priimtas sprendimas, nepridedamas, nėra įteiktas pareiškėjoms. Atsakovai skundžiamuose sprendimuose aiškiai nenurodo ar neįvardija, kokie yra visuomeniniai poreikiai, dėl kurių sklypas negali būti grąžinamas pretendentams. Anksčiau kilę teisminiai ginčai dėl ginčo žemės sklypo, savivaldybės administracijos priimtų sprendimų prieštaringumas įrodo, kad realaus visuomenės poreikio į sklypą nėra. Skundžiami sprendimai neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra pagrindas juos panaikinti ir įpareigoti savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę (kitos paskirties žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. 0101/0051:1606)) atkūrimui būtinus dokumentus bei juos nustatyta tvarka perduoti NŽT.

Atsiliepimas

Atsakovai savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į patikslintą skundą (t. 4, b. l. 37–41) su skundu nesutinka, bylos dalį dėl patikslinto skundo reikalavimo dėl Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 1-770 panaikinimo prašo nutraukti, likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad gavo NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. raštą Nr. 49SDP-45(14.49.23) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame prašoma pateikti informaciją, ar žemės sklype (pastaba: kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius Vilniaus miesto savivaldybė nėra numačiusi veiklos, susijusios su visuomenės poreikių, miesto reikmių tenkinimu. 2016 m. liepos 4 d. Vilniaus miesto savivaldybėje gautas S. D. ir J. J. prašymas (reg. Nr. A50-22371/16) informuoti, kodėl NŽT Vilniaus miesto skyriui nėra pateiktas atsakymas į skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. raštą Nr. 49SDP-45(14.49.23) „Dėl informacijos pateikimo“. 2016 m. rugpjūčio 19 d. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštu Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8) atsakyta į NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštą, ir tuo pačiu raštu pateiktas atsakymas į 2016 m. liepos 4 d. S. D. ir J. J. prašymą. Pareiškėjos minėtą raštą apskundė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos visuomeninei administracinių ginčų komisijai, kuri 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 9-264/16(1.1.43-PD3) skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo savivaldybės administracijos direktorių per 20 darbo dienų pakartotinai išnagrinėti S. D. ir J. J. 2016 m. birželio 30 d. prašymą (gautas 2016 m. liepos 4 d.), taip pat įvertinti atsakymo pateikimo vėlavimo priežasčių pagrįstumą; 2) skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Miesto plėtros departamento 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštą ir įpareigoti išnagrinėti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. prašymą iš naujo paliko nenagrinėtu. Savivaldybės administracija, vykdydama visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimą, parengė šioje byloje skundžiamą 2016 m. spalio 28 d. sprendimą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 1-770 „Dėl žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) Parodų gatvėje pripažinimo svarbiu vietos bendruomenei“. Pareiškėjos savo reikalavimą iš esmės grindžia Miesto plėtros departamento 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašto, kurio teisėtumas šioje byloje netiriamas, turinio analize. Atsakovų nuomone, minėtas Miesto plėtros departamento raštas yra pagrįstas bei motyvuotas, o savivaldybės administracija tinkamai atliko nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą pareigą informuoti NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Miesto plėtros departamento raštas parengtas išsamiai išanalizavus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2-1182-994/2016) motyvus ir rašte pateikta informacija NŽT Vilniaus miesto skyriui, nurodant, jog kitos paskirties žemės sklypas Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 30-2537 „Dėl sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ties Parodų gatve duomenų nustatymo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 994 „Dėl UAB Lietuvos parodų centro Litexpo projekto „Nacionalinio kongresų centro Litexpo įkūrimas“ pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 728 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir teritorijos prie Laisvės pr. ir Parodų gatvės raidos programai“. Atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus, sklypui nustatytas inžinerinės infrastruktūros teritorijų naudojimo būdas ir pagal tuo metu nustatytus reikalavimus susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos, rekonstrukcijos ir eksploatacijos naudojimo pobūdis. Vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu ir jo sprendiniais, informuota, kad sklypas yra specializuotoje ir kompleksų teritorijoje, kuri numatyta visuomenės poreikiams. Šiuo raštu NŽT Vilniaus miesto skyrius informuotas, kad sklypas yra reikalingas ir bus naudojamas miesto reikmėms ir visuomenės poreikių tenkinimui pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą sklypo naudojimo būdą, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1132-994/2016, išnagrinėtos 2016 m. sausio 25 d. sprendimu, dalykas – valstybinės žemės nuomos sutarties, sudarytos su UAB ,,LITEXPO“, teisėtumo klausimas, teismas pasisakė dėl valstybinės žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka teisėtumo, todėl pareiškėjos daro nepagrįstas išvadas, jog ginčo sklypas negali būti prilyginamas valstybės išperkamam žemės sklypui, nes nėra reikalingas svarbiam ekonominiam projektui įgyvendinti. Miesto plėtros departamento rašte šis argumentas nebuvo nurodomas kaip vienintelis, sklypą priskiriant valstybės išperkamam. Miesto plėtros departamento raštu ir ginčijamu savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimu NŽT Vilniaus miesto skyrius informuotas, kad pagal raštuose nurodytų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius žemės sklypas yra suprojektuotas ir numatytas ne nuosavybės teisių grąžinimui, o visuomenės poreikių tenkinimui. Vilniaus miesto valdybos 1998 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 170V patvirtinta Lazdynų žemutinės terasos detalaus išplanavimo korektūra, pagal kurios sprendinius dar 1998 metais ginčo sklypas suplanuotas visuomeninių poreikių užtikrinimui: nustatyti reglamentai: bendro naudojimo neužstatoma teritorija, plotas – 10 400 m², statybos reglamentas – automobilių parkavimo aikštelės. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 728 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir teritorijos prie Laisvės pr. ir Parodų gatvės raidos programai“, pagal kurio sprendinius sklypui nustatytas inžinerinės infrastruktūros naudojimo būdas, susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos, rekonstrukcijos ir eksploatacijos naudojimo pobūdis. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniuose sklypas patenka į specializuotą ir kompleksų teritoriją, kuri numatyta visuomenės poreikių tenkinimui. Todėl ginčo sklypas buvo numatytas ne nuosavybės teisių grąžinimui, o atsižvelgiant į jo faktinę padėtį, suformuotas su perspektyviniu ir aiškiu tikslu – visuomenės poreikių tenkinimui. Tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, nustatė, kad žemės sklypo nuomotojas UAB Lietuvos parodų centras „Litexpo“ nenaudoja žemės sklypo, ir panaikino valstybinės žemės nuomos sutartį, nepaneigia teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais nustatyto šio žemės sklypo reikalingumo visuomenės poreikių tenkinimui. Įstatymo leidėjas įpareigoja savivaldybes, rengiant teritorijos bendrąjį planą, rezervuoti teritorijas, kuriose būtų plėtojami komunikaciniams koridoriams, inžinerinei bei susisiekimo infrastruktūrai ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti reikalingi objektai. Todėl pareiškėjų teiginiai, kad sklypas niekada nebuvo planuojamas miesto reikmėms, nepagrįsti, pareiškėjos nėra tie subjektai, kuriems teisės aktai suteiktų teisę spręsti dėl visuomeninių poreikių reikalingumo. Savivaldybės administracija 2016 m. spalio 25 d. raštu Nr. A51-79803/16(2.14.1.34-FN9) kreipėsi į NŽT dėl teisės perdavimo neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypu (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), nes jis yra reikalingas miesto poreikiams, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. sausio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 1-770 „Dėl žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) Parodų gatvėje pripažinimo svarbiu vietos bendruomenei“, kuriuo pripažino sklypą svarbiu vietos bendruomenei objektu, skirtu bendram (viešam) naudojimui ir reikalingu savivaldybių funkcijoms vykdyti – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti, taip siekiama užtikrinti viešąjį interesą. Pareiškėjos neginčija galiojančių teritorijų planavimo dokumentų teisėtumo, kuriuose išreikštas ginčo sklypo poreikis visuomenės poreikių tenkinimui. Pareiškėjos savo teises gali įgyvendinti, pasirinkdamos kitus kompensavimo būdus. Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjoms nėra sukuriamos nei teisės, nei pareigos, šiuo sprendimu kolegialiai išreikšta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valia dėl žemės sklypo reikalingumo savivaldybės funkcijoms, kurios įstatymuose yra pavestos savivaldybėms, vykdyti. Remiantis Žemės įstatymo 8 straipsniu, kitais teisės aktais, NŽT privalo perduoti savivaldybei panaudos sutarties pagrindu neatlygintinai naudotis žemės sklypą, kuris reikalingas konkrečioms savivaldybės funkcijoms vykdyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis sklypo paskirtis kita, naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, todėl byloje esantys dokumentai pagrindžia žemės sklypo realų poreikį visuomeninių interesų tenkinimui. Pareiškėjoms nuo 2017 m. sausio 16 d. yra žinomas skundžiamo Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimo turinys. Kadangi pareiškėjos patikslintą skundą teismui pateikė 2017 m. balandžio 3 d., todėl praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą ir administracinė byla dalyje dėl Tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 1-770 nutrauktina. Skundžiamas 2016 m. spalio 28 d. sprendimas pareiškėjoms nesukuria jokių teisių ir pareigų, nes šiame rašte pateiktos informacijos pagrindu sprendimą, kuris ir įtakoja jų teises, priima NŽT Vilniaus miesto skyrius. Nėra pagrindo reikalauti teismine tvarka įpareigoti savivaldybės administraciją parengti reikiamus dokumentus ir juos perduoti NŽT, nes NŽT Vilniaus miesto skyrius nėra priėmęs sprendimo dėl nuosavybės teisių neatkūrimo. Teisės aktai nustato savivaldybės administracijos direktoriaus pareigą laisvoje valstybinėje žemėje suprojektuoti žemės sklypą ir patvirtinti žemės sklypo planą, o šiuos dokumentus perduoti NŽT, kuri priima sprendimą dėl žemės sklypo suformavimo ir plano patvirtinimo, įregistruoja žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre bei priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams. Sklypas kaip turtinis vienetas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl savivaldybės administracijos direktorius negali būti įpareigojamas atlikti tuos veiksmus, kuriuos jis teisės aktų nustatyta tvarka yra atlikęs.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į patikslintą skundą (t. 4, b. l. 52–56) palaikė 2016 m. gruodžio 29 d. atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą (t. 1, b. l. 94–99) nurodytus argumentus, prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad savivaldybės administracija skundžiamu 2016 m. spalio 28 d. sprendimu informavo pareiškėjas ir NŽT Vilniaus skyrių, kad sklypas yra teritorijoje, kuri numatyta visuomenės poreikiams Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytoms savarankiškoms savivaldybių funkcijoms vykdyti, pareiškėjos buvo informuotos apie tai, kad savivaldybės administracija prašė NŽT Vilniaus miesto skyriaus perduoti neatlygintinai naudotis sklypu 99 metams. Remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, kitais teisės aktais, NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima remdamasi savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintu žemės sklypo planu.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. V., P. V., V. R. ir kiti atsiliepimu į pareiškėjų patikslintą skundą (t. 4, b. l. 57–61) skundą prašo tenkinti. Nurodo, kad ginčo žemės sklypas nėra būtinas visuomenės poreikiams tenkinti, visuomenės poreikis į ginčo žemės sklypą nėra konkretus ir aiškiai išreikštas, jis galėtų būti patenkintas, jei žemė būtų grąžinta pretendentams, nes Vilniaus miesto savivaldybė šalia turi įrengtą nenaudojamą automobilių stovėjimo aikštelę. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama 2017 sausio mėn. 11 d. sprendimą „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Parodų gatvėje pripažinimo svarbiu vietos bendruomenei“, nesilaikė gero viešojo administravimo principų – esant ginčui tarp šalių dėl to paties ginčo žemės sklypo, priėmė naujus teisės aktus, taip apsunkindama teismo procesą ir pareiškėjų teisių gynimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu proceso šalys ir jų atstovai palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos faktinės aplinkybės.

Pareiškėjos ir tretieji suinteresuoti asmenys yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų nacionalizuotą žemę Miškinių rėžiniame kaime (t. 2, b. l. 88-91). NŽT valstybinės žemės patikėjimo teise valdo ginčo objektu esantį 0,8920 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 156-157), kuris patenka į Miškinių rėžinio kaimo teritoriją, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta kartografinė medžiaga (priedas prie elektroninės bylos, b. l. 127-129) bei kiti bylos duomenys. Aptariamo žemės sklypo duomenys (plotas ir ribos, naudojimo būdas ir pobūdis, urbanistiniai architektūriniai apribojimai ir sąlygos) buvo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 30-2537 „Dėl sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ties Parodų gatve duomenų nustatymo“ (t. 1, b. l. 140-142), o žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2009 m. balandžio 22 d. apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-5845-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve, įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre bei išnuomojimo UAB Lietuvos parodų centrui „Litexpo“ (t. 2, b. l. 52-53) pagrindu. Minėto apskrities viršininko įsakymo bei 2015 m. kovo 25 d. tarp NŽT ir UAB Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“ sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu (t. 2, b. l. 49-50) ginčo objektu esantis žemės sklypas buvo išnuomotas ne aukciono tvarka 99 metams UAB Lietuvos parodų centrui „Litexpo“. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 pareiškėjos S. D. ieškinys tenkintas ir 2009 m. balandžio 22 d. apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-5845-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve, įregistravimo valstybės įmonėje Registrų centre bei išnuomojimo UAB Lietuvos parodų centrui „Litexpo“ 2 punktas bei 2015 m. kovo 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartis pripažinti negaliojančiais tuo pagrindu, kad valstybės išnuomotas ginčo žemės sklypas nėra faktiškai reikalingas tinkamam valstybinės reikšmės projektui (nacionalinio kongresų centro „Litexpo“ veiklai) įgyvendinti, todėl apskrities viršininko įsakymo dalis dėl žemės sklypo išnuomojimo ir žemės sklypo nuomos sutartis pažeidžia imperatyvias Žemės įstatymo nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016, pareiškėjos 2016 m. kovo 2 d. prašymu kreipėsi į NŽT, prašydamos atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 49SDP-15(14.49.23.) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (t. 2, b. l. 24-25), nurodydamas, kad NŽT planuoja vadovaujantis Atkūrimo įstatymu minėtą valstybinį žemės sklypą grąžinti natūra Miškinių rėžinio kaimo pretendentams, todėl prašė pateikti informaciją, ar sklype pagal vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius savivaldybė nėra numačiusi veiklos, susijusios su visuomenės poreikių, miesto reikmių tenkinimu.

Pareiškėjos 2016 m. birželio 30 d. prašymu (gautu 2016 m. liepos 4 d.) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamos informuoti, dėl kokių priežasčių iki šiol nebuvo pateiktas atsakymas NŽT į 2016 m. balandžio 28 d. raštą (t. 1, b. l. 125-126).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8), atsakydamas į NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. raštą Nr. 49SDP-15(14.49.23.) ir pareiškėjų 2016 m. birželio 30 d. prašymą, nurodė, kad pagal teritorijų planavimo dokumentus sklypas skirtas veiklai, kuri būtina miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti, todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžintinas (t. 2, b. l. 18-19).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 49SDP-149-(14.49.22) pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, prašydamas įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 ir pateikti informaciją, ar minėtame žemės sklype pagal vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius Vilniaus miesto savivaldybė nėra numačiusi veiklos, susijusios su visuomenės poreikių, miesto reikmių tenkinimu (t. 2, b. l. 16-17).

Be to, pareiškėja S. D., nesutikdama su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8), skundu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją, prašydama panaikinti minėtą raštą ir įpareigoti savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti NŽT 2016 m. balandžio 28 d. prašymą ir pareiškėjų 2016 m. liepos 4 d. prašymą (t. 1, b. l. 118-124). Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu įpareigojo savivaldybės administracijos direktorių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjų 2016 m. birželio 30 d. prašymą, o skundą dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8) ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti NŽT 2016 m. balandžio 28 d. prašymą paliko nenagrinėtą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama minėtą Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir atsakydama į pareiškėjų 2016 m. birželio 30 d. prašymą (gautą 2016 m. liepos 4 d.), o taip pat atsakydama į minėtą NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 49SDP-149-(14.49.22) išdėstytą prašymą pakartotinai įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 ir pateikti informaciją, ar žemės sklype pagal vietovės lygmens bendrojo plano sprendinius Vilniaus miesto savivaldybė nėra numačiusi veiklos, susijusios su visuomenės poreikių, miesto reikmių tenkinimu, priėmė šioje administracinėje byloje pareiškėjų skundžiamą 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A63-792/16(63750) (3.2.1-EM4) (t. 1, b. l. 18-19), kuriame konstatavo, kad žemės sklypas gali būti naudojamas miesto reikmėms, susijusioms su visuomenės poreikių tenkinimu, ir yra reikalingas miesto poreikiams Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti.

Dėl savivaldybės administracijai suteiktos kompetencijos nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje <...>, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei <...>. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 70 punkte detalizuota, kokia iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirta žemė yra valstybės išperkama.

Tvarkos 106 ir 106¹ punktai nustato funkcijų tarp NŽT ir savivaldybės administracijos paskirstymą grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Tvarkos 106 punktas nustato, kad NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į miestuose esančius žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja žemėtvarkos skyriai, vadovaudamiesi, be kita ko, savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės sklypų planais, kai piliečiams grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Tvarkos 106¹ punkte numatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas. Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. Žemėtvarkos skyrius, kartografinėje medžiagoje pažymėjęs turėto žemės sklypo ribas, per 20 darbo dienų raštu pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui, išskyrus kartografinę medžiagą tos miesto teritorijos, kurioje buvo likusi rėžių sistema, o ten, kur likusi rėžių sistema, – kartografuoto kaimo ribas, plotą, ir prašo savivaldybės administracijos direktoriaus suprojektuoti žemės sklypą; organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus ir kt. Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, <...> įsakymu paskiria savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus, atsakingus už natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo ribų projektavimą. Šios ribos projektuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas. <...> Žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų bylą ir šioje byloje esantį ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą: suformuoja žemės sklypą (patvirtina jo kadastro duomenis) <...>, raštu pakviečia piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (toliau – pretendentai), susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis); <...> jeigu pretendentai nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, laisva (neužstatyta) žemė šioje miesto teritorijos dalyje grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama šias Tvarkos nuostatas, yra pažymėjusi, kad NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. NŽT negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. NŽT (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį NŽT nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tai nepaneigia NŽT teisės, esant tam tikroms (inter alia naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo). Tačiau pagal funkcijų pasiskirstymą nuosavybės teisių atkūrimo procese iš esmės pagrįsti konkrečios žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį turėtų atitinkamos savivaldybės administracijos direktorius. <...> Pretendentas, siekdamas, kad prašymas dėl žemės grąžinimo natūra būtų patenkintas, be kita ko, turėtų ginčyti savivaldybės administracijos atsisakymą ginčo žemę traktuoti kaip laisvą ir grąžintiną natūra, taip pat galimai tokį atsisakymą lėmusius administracinius sprendimus. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015, Administracinė jurisprudencija Nr. 29, 161-181 pusl.).

Dėl valstybės išperkamos žemės sampratos.

Kaip minėta, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 70 punkte detalizuota, kokia iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirta žemė yra valstybės išperkama. Žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; <...> bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; <...>; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; <...>.

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. spalio 11 d. nutarimai); pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2012 m. spalio 11 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų, savininkų, nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai); atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime, visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi teisės aiškinimo, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A11 – 263/2003, kt.).

Dėl savivaldybės administracijos atsisakymo ginčo žemės sklypą priskirti laisvai ir grąžintinai natūra žemei.

Iš byloje skundžiamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. A63-792/16(63750) (3.2.1-EM4), taip pat savivaldybės administracijos 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašto Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8) turinio spręstina, kad savivaldybės administracija ginčo žemės sklypo priskyrimą valstybės išperkamai žemei grindžia tuo, kad remiantis bendruoju planu sklypas yra specializuotoje ir kompleksų teritorijoje, kuri numatyta visuomenės poreikiams, o pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 728 patvirtintą raidos programą – tai automobilių aikštelių sklypas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teigimu, po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 įsiteisėjimo, žemės sklypas gali būti naudojamas pagal nustatytą žemės sklypo formavimo metu susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdą. Atsakovo teigimu, sklypas reikalingas miesto poreikiams Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte numatytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas tokio atsakovo sprendimo motyvų pagrįstumą pirmiausia pažymi, kad nors Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 728 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir teritorijos prie Laisvės pr. ir Parodų gatvės raidos programai“ ginčo teritorijoje buvo numatyta projektuoti automobilių aikšteles (brėžinys „Litexpo teritorijos raidos programa“, t. 1, b. l. 131), toks raidos programoje numatytas sprendinys neturi privalomos galios. Pagal minėto sprendimo priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį detalųjį planą sudaro planuojamos teritorijos raidos programa ir sprendiniai, kurie patvirtinti įgauna juridinę galią. Taigi, vien tik savivaldybės tarybos pritarimas raidos programai (pagal tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį savivaldybės tarybos pritarimas raidos programai buvo būtinas, jei jos įgyvendinimui buvo būtina keisti bendrojo plano sprendinius), tačiau nustatyta tvarka nepatvirtinus detaliojo plano, kurio sudėtine dalimi būtų teritorijos raidos programa, teritorijos raidos programa neįgijo teisinės galios. Antra vertus, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtindama Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą, kartu pripažino netekusiu galios Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 292, kuriuo buvo patvirtintas anksčiau galiojęs Vilniaus miesto bendrasis planas, remiantis kuriuo ir buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. 728.

Atsakovo argumentai, kad remiantis bendruoju planu sklypas yra specializuotoje ir kompleksų teritorijoje, kuri numatyta visuomenės poreikiams, neatitinka tikrovės. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintame Bendrajame plane ginčo teritorija patenka į indeksu PV1.1.1 žymimą funkcinę zoną – t. y. teritorijos visuomenės poreikiams, specializuotos ir kompleksų teritorijos (brėžinys „Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano pagrindinio brėžinio ištrauka“, t. 1, b. l. 138). Iš bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės (t. 1, b. l. 139) matyti, kad funkcinėje zonoje „teritorijos visuomenės poreikiams, specializuotos ir kompleksų teritorijos“ vyraujantys teritorijos požymiai – teritorijos, skirtos visuomenės poreikiams, socialinei veiklai, aptarnavimo ir paslaugų veiklai (prekybos, parodų, kongresų, sporto, turizmo, pramogų, rekreacijos, mokslo ir studijų, sveikatos apsaugos, maldos namų), krašto apsaugai, civilinei saugai, gelbėjimo tarnyboms, galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys bei naudojimo būdai – miškų ūkio paskirties, kitos paskirties – gyvenamosios teritorijos (socialinis būstas), visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, rekreacinės teritorijos, bendro naudojimo teritorijos, teritorijos krašto apsaugos tikslams. Taigi, tai, kad pagal bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija patenka į funkcinę zoną „teritorijos visuomenės poreikiams, specializuotos ir kompleksų teritorijos“, nelemia ginčo sklypo naudojimo tik visuomenės poreikiams, nes tokioje funkcinėje zonoje esanti teritorija gali būti naudojama tiek komercinės paskirties, tiek kitiems nevisuomeniniams objektams. Tai matyti ir iš šiuo metu esančios faktinės situacijos, kadangi aplink ginčo žemės sklypą esantys kiti žemės sklypai, patenkantys į tą pačią bendrajame plane numatytą funkcinę zoną, yra naudojami komercinei paskirčiai (t. 3, b. l. 72).

Kita atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ginčo žemės sklypo formavimo metu buvo nustatytas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdas, taip pat nepagrindžia sklypo reikalingumo visuomenės poreikiams. Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 30-2537 „Dėl sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ties Parodų gatve duomenų nustatymo“ (t. 1, b. l. 140-142) buvo nustatytas žemės sklypo naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorija, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybai, rekonstrukcijai ir eksploatacijai, urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir sąlygos – statinių statyba negalima, galima įrengti tik automobilių saugojimo aikšteles, tačiau šis įsakymas buvo priimtas remiantis Vyriausybės 2008 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 994 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės Lietuvos parodų centro LITEXPO projekto „Nacionalinio kongresų centro LITEXPO įkūrimas“ pripažinimo valstybei svarbiu ekonominiu projektu“. Kaip minėta, įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 konstatuota, kad valstybės išnuomotas ginčo žemės sklypas nėra faktiškai reikalingas tinkamam valstybinės reikšmės projektui (nacionalinio kongresų centro „Litexpo“ veiklai) įgyvendinti.

Be to, teismas pažymi, kad sprendžiant, ar ginčo teritorijai yra konkretus ir aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, nepakanka formaliai nustatyti, kad teritorijų planavimo dokumentuose ginčo teritorijoje numatyta automobilių aikštelė ar kad pagal žemės sklypo formavimo dokumentus sklypo naudojimo būdas nustatytas kaip inžinerinės infrastruktūros teritorija bei numatyti urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir sąlygos, pagal kuriuos sklype galima įrengti tik automobilių saugojimo aikšteles. Teismo manymu, būtina nustatyti, ar skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu iš tiesų egzistavo aiškiai išreikštas, realus visuomenės poreikis žemės sklypui. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Tvarkos 70 punkte aiškiai nurodyta, kad valstybės išperkamai žemei priskiriama tokia žemė, kuri užimta naudojamų ar naujų įvairių veiklos sričių infrastruktūros objektų, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus. Todėl numatomas žemės sklype infrastruktūros objektas (automobilių stovėjimo aikštelė) galėtų būti pripažįstamas turinčiu aiškiai išreikštą, realų visuomenės poreikį tuo atveju, jei šis objektas būtų aiškiai reikalingas aptarnaujant ūkį ir (ar) gyventojus, pvz., leistų patogiai atvykti automobiliu į tam tikrą pastatą, ar pan., o be šio infrastruktūros objekto visuomenės poreikiai negalėtų būti patenkinti.

Nors atsakovas teigia, kad po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1182-994/2016 įsiteisėjimo, žemės sklypas gali būti naudojamas pagal nustatytą žemės sklypo formavimo metu susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdą, tačiau atsakovas nei skundžiamame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendime Nr. A63-792/16(63750) (3.2.1-EM4), nei 2016 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. A51-62314/16(2.14.2.12-MP8) nepagrindžia, kokiu būdu žemės sklypo formavimo metu numatytas susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos naudojimo būdas, t. y. automobilių saugojimo aikštelė, aptarnaus ūkį ir (ar) gyventojus, kokius konkrečius visuomenės poreikius tenkins, pvz., prie kokio visuomeninės traukos objekto ar pastato bus užtikrinta galimybė pastatyti automobilį. Taigi, atsakovo skundžiamo sprendimo teiginys, kad žemės sklypas gali būti naudojamas nustatytą teritorijos naudojimo būdą, yra nepagrįstas ir nepagrindžia konkretaus visuomenės poreikio.

Vertinant, ar egzistuoja visuomenės poreikis ginčo žemės sklypui, papildomai atsižvelgtina, kad, be UAB Lietuvos parodų centro „Litexpo“, ginčo žemės sklypą supa komercinės paskirties žemės sklypai, kai kuriuose iš jų veikia komercinės paskirties objektai (t. 3, b. l. 72), todėl ginčo žemės sklypas nėra reikalingas automobiliams prie tokių objektų statyti. Atsižvelgtina ir į tai, kad greta ginčo žemės sklypo esančiame 2,0560 ha ploto valstybiniame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teise valdo pastatą – kontrolės punktą, ir tvorą bei kiemo aikštelę (t. 3, b. l. 97-99), t. y. turtą, tinkamą automobilių parkavimui, tačiau šios aikštelės visuomenės poreikiams nenaudoja, o yra išnuomojusi privačiam subjektui (t. 3, b. l. 103-106), kuriam atsakovo yra išduoti statybą leidžiantys dokumentai nuosavybės teise valdomos aikštelės ribose įrengti automobilių plovyklą, administracines patalpas, t. y. komercinės paskirties objektus (t. 3, b. l. 73-96, 117-121, 124). Tokios aplinkybės rodo, kad net nuosavybės teise valdydamas objektą, tinkamą nurodomai paskirčiai (automobilių statymui), atsakovas šio objekto tokiai paskirčiai faktiškai nenaudoja, o tai suponuoja išvadą, kad tuo labiau ginčo objektu esantis žemės sklypas šiuo metu nėra būtinas atsakovo deklaruojamai paskirčiai. Atsakovas taip pat nepagrindžia, kodėl minėtas nuosavybės teise valdomas turtas, tinkamas automobiliams parkuoti, esantis 2,0560 ha žemės sklype, nebūtų pakankamas visuomenės poreikiams tenkinti, o šiam tikslui dar yra būtinas ginčo objektu esantis žemės sklypas.

Galiausiai, akcentuotina, kad nors atsakovas teigia, kad žemės sklypas reikalingas automobilių aikštelės įrengimui, tokia automobilių stovėjimo aikštelė ginčo žemės sklype iki šio momento neįrengta, ginčo dėl šios aplinkybės nėra, ją papildomai patvirtina antstolio 2015 m. lapkričio 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 1, b. l. 26-31).

Atsakovo teiginys, kad žemės sklypas reikalingas miesto poreikiams Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte numatytoms savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms vykdyti, taip pat vertintinas kaip niekuo nepagrįstas. Atsakovo nurodoma Vietos savivaldos įstatymo nuostata įtvirtina savarankiškąją savivaldybių funkciją – savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Pastebėtina, kad teritorijų planavimo dokumentuose ginčo žemės sklypo teritorija nėra planuojama jokiems objektams, susijusiems su minėtos funkcijos įgyvendinimu.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad atsakovo nurodyti motyvai bei byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad egzistuoja konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai ginčo objektu esančiam žemės sklypui, todėl skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. A63-792/16(63750)(3.2.1-EM4) naikintinas kaip nepagrįstas ir pažeidžiantis pareiškėjų teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą natūra.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 1-770 teisėtumo.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770, kuriuo vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 28 ir 32 punktais, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 728 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir teritorijos prie Laisvės pr. ir Parodų gatvės raidos programai“ ir atsižvelgusi į Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą, pripažino, kad ginčo žemės sklypas yra svarbus vietos bendruomenei objektas, skirtas bendram (viešam) naudojimui ir reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti (t. 1, b. l. 133).

Teismas vertina, kad priimant šį sprendimą, buvo pažeistos jo priėmimo metu galiojusios Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos, įpareigojančios viešojo administravimo subjektą sustabdyti administracinę procedūrą, jeigu paaiškėja, kad skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas. Pareiškėjos skundu, kuris buvo priimtas nagrinėjimui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi (t. 1, b. l. 71-73), prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A63-792/16(63750)(3.2.1-EM4) ir įpareigoti savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę (kitos paskirties žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti NŽT. Taigi, teisme buvo iškelta administracinė byla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo ginčo žemės sklypą laikyti valstybės išperkamu pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770 vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu pripažinti, kad žemės sklypas yra svarbus vietos bendruomenei objektas, skirtas bendram (viešam) naudojimui ir reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti, išsprendė klausimą dėl ginčo žemės sklypo statuso nuosavybės teisių atkūrimo procese, kurį dar tik nagrinėjo teismas, tuo pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Be to, teismo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 1-770 neatitinka ir Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: <...> savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba <...>. Pagal šią įstatymo nuostatą savivaldybės tarybai suteikti įgaliojimai pripažinti svarbą vietos bendruomenei tokių objektų, kurie numatyti aiškiai apibrėžtiems tikslams (komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendime Nr. 1-770 ginčo žemės sklypo svarba vietos bendruomenei grindžiama kitais tikslais, nei nurodyta įstatyme – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti.

Pastebėtina, kad teismas jau pripažino, jog atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentai bei byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog egzistuoja konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai ginčo objektu esančiam žemės sklypui. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo žemės sklypas iš tiesų realiai reikalingas deklaruojamiems tikslams – aplinkos kokybei gerinti, saugiam eismui organizuoti, miesto reikmėms ir visuomenės poreikiams tenkinti. Iš šio sprendimo aiškinamojo rašto (t. 4, b. l. 48) matyti, kad ginčo žemės sklype numatoma įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, t. y. tą patį infrastruktūros objektą, dėl kurio savivaldybės administracija sklypą nepagrįstai priskyrė valstybės išperkamai žemei.

Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pareiškėjos praleido terminą, numatytą Administracinių bylų teisenos įstatyme, skųsti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770. Pažymėtina, kad šis sprendimas nebuvo adresuotas ir išsiųstas susipažinti pareiškėjoms. Šis sprendimas buvo pridėtas prie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 13 d. atsiliepimo į skundą, pateikto teismui per teismų elektroninių paslaugų portalą. Pareiškėja J. J. nebuvo atstovaujama advokato ir neturėjo pareigos prisijungti prie minėto portalo bei susipažinti su elektroninėje byloje esančiais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kartu su atsiliepimu į skundą pateiktais priedais. Pareiškėjai atsakovo atsiliepimas į skundą buvo siunčiamas susipažinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. lydraščiu (t. 2, b. l. 96), tačiau nėra duomenų, kad šiai pareiškėjai atsakovo atsiliepimas į skundą buvo įteiktas. Pastebėtina, kad pareiškėja J. J. 2017 m. kovo 3 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu R. J., ir tik jam susipažinus su elektroninės bylos medžiaga, laikytina, kad pareiškėjai tapo žinoma apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770. Patikslintas skundas, kuriame reiškiamas reikalavimas panaikinti šį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą, buvo teismui paduotas 2017 m. balandžio 3 d., t. y. nepraėjus daugiau nei mėnesiui nuo atstovavimo sutarties su advokatu sudarymo. Jokių duomenų, kad šiai pareiškėjai apie aptariamą savivaldybės tarybos buvo žinoma anksčiau, nei 2017 m. kovo 3 d., nėra. Todėl teismas vertina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyto vieno mėnesio skundo padavimo termino pareiškėja J. J. nepraleido.

Dėl išdėstytų argumentų teismas pareiškėjų skundžiamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770 panaikina kaip priimtą pažeidus Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas bei kaip nepagrįstą, kuriuo pažeidžiama pareiškėjų teisę į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą natūra.

Panaikinus kaip nepagrįstus skundžiamus atsakovų teisės aktus, kuriais ginčo sklypas pripažintas valstybės išperkama žeme, pripažintina, kad savivaldybės administracija turi toliau nuosekliai vykdyti Tvarkos 106 ir 106¹ punktuose numatytas funkcijas, būtinas nuosavybės teisių atkūrimui į žemę natūra, dėl to pareiškėjų reikalavimas įpareigoti savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę (kitos paskirties žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))) atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti NŽT pagrįstas ir tenkintinas.

Pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nenagrinėtinas, nes jos nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip tai numato Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis. Kartu išaiškintina, kad pareiškėjoms išlieka teisė pareikšti teismui prašymą dėl išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjų S. D. ir J. J. skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A63-792/16(63750)(3.2.1-EM4) „Dėl žemės sklypo Nr. 2 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ties Parodų gatve“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1-770 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Parodų gatvėje pripažinimo svarbiu vietos bendruomenei“.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją parengti nuosavybės teisių į žemę (kitos paskirties žemės sklypo Nr. 2 ties Parodų gatve (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini))) atkūrimui būtinus dokumentus bei juos perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius BajorasEgidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-Markovienė