- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- AS-261-659-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00493-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybei
- Kategorijos
- 63.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybei dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą, delspinigių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. V. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) grąžinti jį į seniūno pareigas (valstybės tarnybą); 2) priteisti apmokėjimą už viršvalandžius; 3) priteisti 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą; 4) priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
2013 m. gegužės 9 d. pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savavaldybės administraciją grąžinti pareiškėją į darbą; 2) įpareigoti atsakovą, kad šis, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, sumokėtų pareiškėjui 19 481,87 Lt; 3) įpareigoti atsakovą sumokėti 15 085,84 Lt delspinigių nuo priteistinos 19 481,87 Lt sumos; 4) priteisti 8 150 Lt už neapmokėtas atostogas; 5) priteisti 6 315,26 Lt delspinigių nuo 8 150 Lt atostoginių. Taip pat pareiškėjas prašė išskirti šią bylą (patikslintą skundą) ir nagrinėti taip atskirą bylą, o buvusius reikalavimus – dėl grąžinimo į darbą, apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nagrinėti po to, kai bus įvykdytas įsiteisėjęs teismo sprendimas, sumokėti atostoginiai.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartimi pareiškėjo patikslinto skundo dalį dėl atsakovo įpareigojimo, kad šis, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, sumokėtų 19 481,87 Lt, bei atsakovo įpareigojimo sumokėti 15 085,84 Lt delspinigių nuo priteistinos 19 481,87 Lt sumos, atsisakyta priimti, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjo prašymas patikslintą skundą išskirti į atskirą bylą netenkintas. Likusi patikslinto skundo dalis priimta.
Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (III t., b. l. 174) išnagrinėjo pareiškėjo patikslinto skundo antrąjį ir trečiąjį reikalavimus bei konstatavo, kad pareiškėjo pareikštas skundo reikalavimas dėl 19 481,87 Lt išskaičiuotų mokesčių nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistos (91 040 Lt) sumos priteisimo negali būti nagrinėjamas kaip savarankiškas skundo reikalavimas atskiroje administracinėje byloje, toks reikalavimas yra nenagrinėtinas administracinių teismų (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.), bei šią bylos dalį nutraukė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pripažino nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą, kad jam iš atsakovo turi būti priteisti delspinigiai nuo neišmokėtos 19 481,87 Lt sumos.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis ABTĮ 69 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad ginčas tiek dėl teismo nagrinėjamų pareiškėjo reikalavimų, tiek dėl patikslintame skunde nurodytų reikalavimų, vyksta tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko – pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą, neišmokėtų sumų priteisimo, t. y. ir iš esmės tuo pačiu pagrindu, todėl remiantis proceso efektyvumo, koncentruotumo principais šis pareiškėjo prašymas netenkintas.
II.
Pareiškėjas L. V. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 74-79) bei jo patikslinimus, kuriais prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį ir priimti sprendimą, įpareigojantį atsakovą visiškai įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010, išmokant pareiškėjui visas priklausančias pinigų sumas, grąžinti pareiškėją į Šeduvos seniūnijos seniūno pareigas, priteisti už priverstinę pravaikštą, neturtinės žalos atlyginimą, pripažinti atsakovu Lietuvos valstybę, pakeičiant jos atstovą A. M. kitu asmeniu, bei administracinę bylą perduoti spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą ir sumokėti 19 481,87 Lt bei 15 085,84 Lt delspinigių nuo priteistinos 19 481,87 Lt sumos, nepriimtinas dėl to, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tačiau šio pareiškėjo reikalavimo ir ginčo dėl to niekas nesprendė ir neišsprendė. Reikalavimas sumokėti 19 481,87 Lt nėra kažkokia nepriemoka, tačiau akivaizdus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo nevykdymas.
Nurodo, kad atsakovu šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė. Šio atsakovo atstovo – Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, atstovas A. M. šioje byloje nepateikė įgaliojimų atstovauti Lietuvos valstybę, be to, yra šališkas, todėl pareiškėjas prašo pakeisti šį atstovą kitu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šį pareiškėjo prašymą.
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas, CPK) 30 straipsnio 12 dalimi, pareiškėjas turi teisę pasirinkti teismą, kuriam teisminga ši byla, todėl mano, kad byla teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo perduoti bylą nagrinėti būtent šiam teismui.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas yra šališkas. Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas neleido pareiškėjui kalbėti, neleido pareikšti reikalavimų, nurodė kalbėti trumpai, nurodydamas, ką konkrečiai pareiškėjas turi kalbėti. Pirmosios instancijos teismas pakeitė pareiškėjo reikalavimus į mokesčių išskaičiavimą, nors pareiškėjo pagrindinis reikalavimas – įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010.
Atsiliepimas
Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, todėl prašo atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Vadovaujasi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartyje išdėstytais motyvais ir argumentais bei prašo juos vertinti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo atskirąjį skundą argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo atskirojo skundo matyti, kad jis skundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti dalį pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimų tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.).
Pareiškėjas mano, kad jo reikalavimų įpareigoti atsakovą įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 ir sumokėti 19 481,87 Lt bei 15 085,84 Lt delspinigių nuo priteistinos 19 481,87 Lt sumos niekas nenagrinėjo ir šis ginčas dar nėra išspręstas.
Pažymėtina, jog kitos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl prašymo patikslintą skundą išskirti į atskirą bylą netenkinimo pareiškėjas neginčija, o, remiantis ABTĮ 69 straipsniu bei 149 straipsnio 1 dalimi, tokia pirmosios instancijos teismo nutarties dalis atskiruoju skundu neskundžiama, kadangi neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai ir ABTĮ nenumato galimybės tokias nutartis apskųsti atskiruoju skundu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis atskirąjį skundą, patikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 str., 148 str.), todėl teisėjų kolegija šiuo atveju nevertins kitų pareiškėjo atskirajame skunde bei jo patikslinimuose nurodytų argumentų dėl jo atleidimo teisėtumo ir pagrįstumo, grąžinimo į darbą ir kitų, t. y. dėl ginčo iš esmės, nesusijusių su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. AA-422-(10.3) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A-716-(8.2) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno L. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų ir pavadavimo“ 2 punkto tikslinimo“: ,,2. Atleidžiu Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūną L. V. iš valstybės tarnybos pirmą darbo dieną pasibaigus jo nedarbingumui“, t. y. atleisti nuo 2007 m. gruodžio 11 d.; panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A-716-(8.2) „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno L. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų ir pavadavimo“; įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją skubiai grąžinti jį į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigas; įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją sumokėti jam už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priskaičiuojant 5 procentų palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 360 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010, kuriuo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pripažino, kad pareiškėjas atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, ir laikė, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d.; priteisė iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškėjui 91 040 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Iš sprendimo motyvų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, jog Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Šeduvos seniūnija yra panaikinta ir pareiškėjo buvusi pareigybė (šios seniūnijos seniūnas) neegzistuoja nuo 2009 m. liepos 1 d., taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. konstatavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas), todėl jo atleidimas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų turi būti pripažintas neteisėtu, pareiškėjui turi būti priteistas jo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki šio sprendimo įsigaliojimo dienos – 2010 m. gegužės 18 d., o atsižvelgiant į pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydį – 3 112,45 Lt, jam priteistina (neatskaičiavus atitinkamų mokesčių) 91 040 Lt dydžio suma.
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu, 2010 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. A-544-(8.2), kuriuo įsakė išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą (I t., b. l. 168). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui šio įsakymo pagrindu buvo išmokėta 71 558,13 Lt, atskaičius Sodros mokestį ir gyventojų pajamų mokestį (I t., b. l. 166). Atskaičius minėtus mokesčius pareiškėjui nebuvo sumokėta 19 481,87 Lt.
Pareiškėjas 2010 m. birželio 14 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį bylos nagrinėjimo metu tikslino, ir galutiniu 2011 m. rugpjūčio 15 d. skundo patikslinimu (II t., b. l. 120-129) prašė: 1) grąžinti pareiškėją į seniūno, valstybės tarnybos įmonės (įstaigos) vadovo darbą; 2) iš atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės priteisti 19 481,87 Lt neteisėtai išskaičiuotų mokesčių iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistos (91 040 Lt) sumos administracinėje byloje Nr. A143-771/2010; 3) iš atsakovo priteisti 56 710,80 Lt delspinigių nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistos (91 040 Lt) sumos; 4) iš atsakovo priteisti 24 478,80 Lt atlyginimą: (tolesnės priverstinės pravaikštos ar išeitinės išmokos) už (nuo gegužės 18 d. iki Šiaulių apygardos administracinio teismo lapkričio 16 d. posėdžio) šešis mėnesius po 4 079,80 Lt už mėnesį (valstybės numatytas atlyginimo paketas, neatskaičius Sodros, sveikatos draudimo ir pajamų mokesčių); 5) iš atsakovo priteisti 5 600,14 Lt delspinigių: už 182 dienas nuo 19 481,87 Lt, kurie buvo atimti iš 91 040 Lt teismo priteistos sumos, ir 24 478,8 Lt atlyginimo už šešis mėnesius – būtų 43 960,67 Lt x 0,07 procento = 30,77 Lt už pradelstą dieną x 182 dienų = 5 600,14 Lt, iš viso dėl neatsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju būtų 19 481,87+56 710,8+24 478,8+5 600,14=10 6271,61 Lt; 6) priteisti iš atsakovo 270 000 Lt neturtinės žalos; 7) priteisti iš atsakovo 9 933,20 Lt: už išpirką už tyčia savivaldybės administracijos nedraustą mašiną, skaičiuojant (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylą) tik nuo 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d., 19 111,24 Lt 6 124 x 0,07 = 4,28 Lt už pradelstą dieną x 890 = 3 809,20 Lt delspinigių, iš viso: 6 124+3 809,20 = 9 933,20 Lt; 8) priteisti iš atsakovo 7 303,50 Lt: už pakeistą variklį nuo (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylą) 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 16 d., 4 500 x 0,07 = 3,15 x 890 = 2 803,50 Lt, iš viso: 4 500+2 803,50=7 303,50 Lt; 9) priteisti iš atsakovo 10 549,50 Lt: už vairo perdėjimą nuo (kad nebūtų ginčų, kad atsakovas anksčiau to nežinojo ir tuo naudodamasis vilkintų teismo bylą) 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. kovo 19 d., 16 536,16 Lt, 6 500x0,07=4,55x890=4 049,50 Lt. Iš viso: 6 500+4 049,50=10 549,50 Lt. Iš viso sudėjus nurodytas sumas – 9 933,20+7 303,50+10 549,50=27 786,20 Lt; 10) pareikalauti, kad atsakovas grąžintų natūra, arba priteisti iš atsakovo pinigais L. V. turtą, kuris buvo naudojamas seniūnijos darbo reikmėms: el. grąžtas apie 100 Lt vertės, radijo telefonų stotelė, palaikanti 10 km spinduliu ryšį (1 800 Lt vertės), 1 200 Lt grynųjų pinigų, kuriuos laikydavo seife, nes žmonės asmeniškai jo prašydavo paskolinti, ir t. t., 40 metalinių pusminkščių kėdžių, dvidešimt metalinių stalų, pusminkščių baldų kampą su stalu, tribūną, prezidiumo stalą, žurnalinį stalą ir svetainės baldų komplektą (1 500 Lt), kuris buvo pastatytas Šeduvos seniūnijos bendruomenių susirinkimų patalpoje; 11) priteisti apie 10 000 Lt (ne kartą reikalautų, kad savivaldybės buhalterija apskaičiuotų, kiek nesilaikant įstatymų išskaičiuota pinigų iš jo atlyginimo) už telefono tariamai viršytą limitą (prašė pareikalauti, kad atsakovas apskaičiuotų ir pateiktų dokumentus); 12) pareikalauti iš atsakovo, kad šis remdamasis savivaldybės vedamu žurnalu apskaičiuotų, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių (mašinų naudojimas po darbo vykdant tarnybines pareigas); 13) pareikalauti sumokėti (atlikus skaičiavimus, remiantis ir audito išvadomis) už nuosavos mašinos naudojimą tarnybos reikmėms: 2001-2003 metais (iki kol buvo nupirkta ir pavogta seniūnijos mašina), 2003 metais (po vagystės) iki 2005 metų rudens, iki nupirkta „Audi A6“; 14) šiuos toliau nurodytus turtinius –moralinius nuostolius priteisti kaip neturtinę žalą, kuri sudaro 270 000 Lt, bet pareiškėjas, remdamasis galiojančiais ir anksčiau nurodytais įstatymais pasilieka teisę iki priimant sprendimą pareikalauti už tai sumokėti atskirai kaip turtinę žalą, kuri atsirado būtinybei gerai ar net idealiai atlikti seniūno darbą: už išvežiotą visą Euro paramą Šeduvos seniūnijos gyventojams su savo nuosavu sunkvežimiu, už išleistus 24 laikraščius „Mano seniūnija”, kurių vieneto kaina būtų 4 000 Lt, už gyventojams išdalintų apie 80 tonų labdarą, kurios atgabenimas bei išdalijimas kainavo apie 6 000 Lt.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinę bylą dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas nutraukė, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; administracinę bylą dėl reikalavimo iš atsakovo priteisti atlyginimą už viršvalandžius nutraukė, nes pareiškėjas atsisakė skundo; kitus pareiškėjo skundo ir patikslintų skundų reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeitė. Panaikino sprendimo dalį, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir šią administracinės bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 19 481,87 Lt neteisėtai išskaičiuotų mokesčių, ir šią bylos dalį nutraukė. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje dėl nagrinėjamu atveju aktualių pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 ir sumokėti 19 481,87 Lt bei 15 085,84 Lt delspinigių nuo priteistinos 19 481,87 Lt sumos, nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. liepos 26 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 vykdymo išaiškinimo, kuriame nurodė, kad pagal vykdomąjį raštą jam turėjo būti išmokėta 91 040 Lt, tačiau atsakovas išmokėjo 71 000 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 27 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo, tačiau nutartyje nurodė, jog „kompensacija pareiškėjui buvo priteista paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu. Iš šio sprendimo matyti, kad kompensacijos suma teismo buvo apskaičiuota neatskaičiavus atitinkamų mokesčių (tai nurodyta motyvuojamojoje sprendimo dalyje). O tai reiškia, kad, išmokėdamas pareiškėjui apskaičiuotą kompensacijos sumą, atsakovas pats privalėjo išskaičiuoti iš jos atitinkamus privalomus mokesčius. Pažymėtina, kad išskaičiuotinų privalomųjų mokesčių dydžiai nebuvo nurodyti prašomo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, nes tai nebuvo pareiškėjo skundo nagrinėjimo dalykas. Be to, tokiu būdu pateiktas kompensacijos dydžio apskaičiavimas yra taikomas teismų praktikoje, sprendžiant klausimus dėl su darbo santykiais sietinų išmokų apskaičiavimu.“
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje pažymėjo, kad reikalavimas priteisti pareiškėjui iš atsakovo 19 481,87 Lt išskaičiuotų mokesčių iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistos (91 040 Lt) sumos jau buvo išnagrinėtas, priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, kadangi šiuo sprendimu pareiškėjui buvo priteista ir, vykdant minėtą sprendimą, atsakovo išskaičiuota 19 481,87 Lt suma, todėl ši administracinės bylos dalis buvo nutraukta (ABTĮ 140 str. 1 d. 5 p.).
Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje pažymėjo, kad, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2013 m. birželio 4 d. nutartyje, pareiškėjo pareikštas skundo reikalavimas dėl 19 481,87 Lt išskaičiuotų mokesčių nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteistos (91 040 Lt) sumos priteisimo negali būti nagrinėjamas kaip savarankiškas skundo reikalavimas atskiroje administracinėje byloje. Toks reikalavimas yra nenagrinėtinas administracinių teismų (ABTĮ 101 str. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad jei pareiškėjas nesutinka su tuo, jog atsakovas tinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, ir mano, kad atsakovas pagal sprendimą dar turi jam sumokėti 19 481,87 Lt, kurių atsakovas, vykdydamas sprendimą, pareiškėjui nesumokėjo, turėjo kreiptis dėl vykdomojo dokumento išdavimo (ABTĮ 97 str. 3 d.), o teismas, spręsdamas vykdomojo dokumento išdavimo klausimą, turi nustatyti, ar sprendimas yra įvykdytas, ar pareiškėjui turi būti išduodamas vykdomasis dokumentas dėl atsakovo nesumokėtos 19 481,87 Lt sumos, kuri buvo nurodyta minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje. Įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymas yra pavestas antstoliams (CPK 634 str., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 str.).
Minėtoje 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad delspinigiai kaip ir palūkanos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnyje, yra nepriteisiami tuo atveju, kai darbuotojui (valstybės tarnautojui) yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį. Teisės aktai nenumato, kad delspinigiai yra priteisiami tam, kad darbdavys būtų skatinamas įvykdyti piniginio pobūdžio teismo sprendimą, kuriuo darbuotojui priteistinos piniginės sumos. Teismas pažymėjo, kad DK 300 straipsnyje yra numatyti piniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymo darbo teisinių santykių bylose teisiniai padariniai. Pagal šią normą tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši norma taikytina visų rūšių darbo byloms, taigi, ji gali būti taikoma ir piniginio, ir nepiniginio pobūdžio sprendimų įvykdymui užtikrinti. Pirmiau nurodyta nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, taip darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. DK 300 straipsnis yra specialioji darbo teisės nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010). Pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo (Žin., 1996, Nr. 20-521) 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigiai pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus. Kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje gali būti numatytos darbuotojams palankesnės sąlygos. Taigi iš šios įstatymo normos matyti, kad delspinigiai yra apskaičiuojami tik tada, kai darbuotoją ir darbdavį sieja darbo teisiniai santykiai ir jie neapskaičiuojami ir nemokami tuo atveju, kai tie darbo santykiai yra nutrūkę, darbuotojui teismo sprendimu yra priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad jeigu su darbuotoju nebuvo atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną, darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, o ne delspinigiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/1999).
Atsižvelgusi į nustatytas byloje aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčas dėl atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės įpareigojimo, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010, sumokėti pareiškėjui 19 481,87 Lt bei 15 085,84 Lt delspinigių nuo šios sumos yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012, kuria administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti iš atsakovo 19 481,87 Lt neteisėtai išskaičiuotų mokesčių nutraukta (ABTĮ 101 str. 2 p.), o pareiškėjo skundo reikalavimas jam iš atsakovo priteisti jo nurodytus delspinigius tiek nuo priteistos 91 040 Lt sumos, tiek nuo neišmokėtos 19 481,87 Lt sumos, atmestas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai 2013 m. birželio 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus įpareigoti atsakovą įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 ir sumokėti pareiškėjui 19 481,87 Lt bei 15 085,84 Lt delspinigių nuo priteistinos 19 481,87 Lt sumos, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, taip pat negali priimti sprendimo įpareigoti atsakovą visiškai įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-771/2010, išmokant pareiškėjui visas priklausančias pinigų sumas.
ABTĮ 54 straipsnis numato, jog jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Tai reiškia, kad tik tas teismas, kuris nagrinėja administracinę bylą, turi teisę pareiškėjo sutikimu pakeisti atsakovą kitu (tinkamu). Šiuo atveju, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą, administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą, delspinigių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir kitų reikalavimų iš esmės nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju tik patikrina skundžiamos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl pareiškėjo reikalavimas pripažinti atsakovu Lietuvos valstybę nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teismo (ABTĮ 151 str.). Be to, ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis, suteikianti teisę teismui tikslinti proceso šalis skundo priėmimo stadijoje, kartu nustato, kad galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Pažymėtina, jog pareiškėjo skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartimi buvo spręstas tik pareiškėjo patikslinto skundo priėmimo klausimas, todėl pareiškėjas reikalavimą dėl atsakovo pakeitimo dar turi teisę pareikšti pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat negali išspręsti pareiškėjo reikalavimo dėl atsakovo atstovo A. M. pakeitimo kitu asmeniu klausimo, tačiau pažymi, jog, remiantis ABTĮ 49 straipsnio 2 dalimi, proceso šalių (šiuo atveju atsakovo) atstovais pagal įstatymą laikomi atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais. Todėl teismas negali pakeisti įstatymu nustatyto atsakovo (šiuo atveju savivaldybės institucijos ar Lietuvos valstybės) atstovo kitu asmeniu.
Atsižvelgusi į argumentus dėl atsakovo pakeitimo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas administracinę bylą perduoti spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui taip pat netenkintinas. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas perduoda bylą nagrinėti kitam teismui: 1) jeigu, nušalinus vieną ar kelis teisėjus, jų pakeisti kitais tame teisme negalima; 2) kai paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles; 3) kai proceso šalis yra teisėjas, o byla priskirtina teismui, kuriame jis arba jo artimasis giminaitis dirba teisėju (išskyrus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą); 4) pripažinęs, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme, konkrečiai – pagal pareiškėjo ar daugumos pareiškėjų, jei skundą (prašymą) padavė ne vienas asmuo, gyvenamąją vietą ar buveinę arba pagal nekilnojamojo turto, tiesiogiai susijusio su kilusiu ginču, buvimo vietą, arba pagal ginčijamo sprendimo priėmimo ir (arba) įvykio (veiksmo), su kuriuo tiesiogiai susijęs ginčijamas sprendimas, vietą. Bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą išsprendžia atitinkamo teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, o bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui šio straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytais atvejais klausimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas atitinkamo teismo pirmininko teikimu (ABTĮ 70 str. 2 d.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą, administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą, delspinigių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir kitų reikalavimų iš esmės nenagrinėja, o tik patikrina skundžiamos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 str., 148 str., 151 str.), todėl negali išspręsti ir administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą, delspinigių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir kitų reikalavimų perdavimo kitam teismui klausimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi pareiškėjo L. V. prašymo nušalinti visus Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjus nuo administracinės bylos Nr. I-1469-84/2012 nagrinėjimo ir perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos administraciniam teismui netenkino (I V t., b. l. 1-3), taip išspręsdamas tiek Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų nešališkumo, tiek bylos perdavimo kitam administraciniam teismui klausimą.
Remiantis nurodytais argumentais, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykius reguliuojančias proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo L. V. atskirojo skundo netenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.