Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-13 · Administracinė byla Nr. AS-146-56-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-13
Bylos Nr.
AS-146-56-12
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00493-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
L. V.
Kategorijos
  • 63.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS146–56/2012Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00493-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 63.3.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. sausio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą dėl įpareigojimo Radviliškio rajono savivaldybės tarybą panaikinti sprendimą ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos įpareigojimo grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) seniūnijos, kuri šiuo metu vadinama (duomenys neskelbtini) miesto seniūnija, seniūno darbą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

2011 m. rugsėjo 15 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo L. V. patikslintas skundas, kuriuo pareiškėjas prašė:

1) įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą panaikinti 2009 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. T-689 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-689), nes jis priimtas prieštaraujant Vietos savivaldos įstatymui ir pagal LR CK 1.86 straipsnį toks sandoris (norminis aktas) yra niekinis ir negaliojantis;

2) įpareigoti atsakovą grąžinti L. V. į (duomenys neskelbtini) seniūnijos, kuri šiuo metu vadinama „(duomenys neskelbtini) miesto seniūnija“, seniūno darbą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi (T 2, b. l. 156 – 157) atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą, nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pači šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-137-257/2009, kurioje pareiškėjas, be kitų reikalavimų, prašė teismo įpareigoti atsakovą Radviliškio rajono savivaldybės administraciją skubiai jį grąžinti į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigas. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu šį pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikino ir pripažino, kad pareiškėjas L. V. atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, ir laikė, kad jis atleistas iš šių pareigų minėtu teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d. Taip pat priteisė iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos L. V. naudai 91 040 litų už priverstinės pravaikštos laiką. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. LVAT šioje byloje nustatė, kad Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) seniūnija yra panaikinta ir pareiškėjo buvusi pareigybė (šios seniūnijos seniūnas) neegzistuoja nuo 2009 m. liepos 1 d. Atsižvelgęs į tai, kad šioje situacijoje taikytinos Darbo kodekso 297 straipsnio nuostatos, teismas konstatavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas), todėl jo atleidimas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pareigų turi būti pripažintas neteisėtu, pareiškėjui turi būti priteistas jo vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 11 d. iki minimo sprendimo įsigaliojimo dienos – 2010 m. gegužės 18 d., bei turi būti laikoma, kad jis yra atleistas iš pareigų teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d. Atsižvelgęs į pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydį, teismas jam priteisė 91 040 litų sumą.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartyje konstatavo, kad ginčas dėl atsakovo įpareigojimo grąžinti L. V. į (duomenys neskelbtini) seniūnijos, kuri šiuo metu vadinama „(duomenys neskelbtini) miesto seniūnija“, seniūno pareigas yra išspręstas, todėl pareiškėjo skundo 2-ąjį reikalavimą (įpareigoti atsakovą grąžinti L. V. į (duomenys neskelbtini) seniūnijos, kuri šiuo metu vadinama „(duomenys neskelbtini) miesto seniūnija“, seniūno darbą) atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Sprendimą Nr. T-689, teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartyje nustatė, kad pareiškėjas šį prašymą šioje byloje reiškia pakartotinai, nes klausimas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Sprendimą Nr.T-689 jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi – pareiškėjo prašymą atsisakyta priimti, nes prašymas dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo nesusijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla.

III.

Pareiškėjas L. V. atskiruoju skundu (T 2, b. l. 168 – 175) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis užtikrina asmeniui teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą, mano, kad skundžiama nutartimi pareiškėjo teisė į efektyvią teisminę pažeistų teisių gynybą buvo apribota. Pareiškėjas nurodo abejojantis dėl teismo nešališkumo.

2. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad jau yra priimtas teismo sprendimas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą grąžinti L. V. į (duomenys neskelbtini) seniūnijos, kuri šiuo metu vadinama „(duomenys neskelbtini) miesto seniūnija“, seniūno darbą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendime nekonstatavo, kad L. V. atleistas dėl etatų mažinimo, ir turi būti įdarbintas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalį.

3. Pareiškėjo nuomone, teismas, nutarties dalimi, kuria atsisakė priimti 1-ąjį skundo reikalavimą dėl Sprendimo Nr. T-689 panaikinimo, negynė viešojo intereso, pažeidė Orhuso konvencijos nuostatas. Pažymi, kad Sprendimas Nr. T-689 priimtas prieštaraujant daugumai (duomenys neskelbtini) kaimiškos seniūnijos gyventojų. Pateikia pavyzdžius, iliustruojančius Sprendimo Nr. T-689 neteisėtumą bei žalą kaimo gyventojams. Pareiškėjo manymu, Sprendimas Nr. T-689 priimtas siekiant susidoroti su pareiškėju bei apgauti abiejų seniūnijų gyventojus. Nurodo, kad siekdamas nuginčyti Sprendimą Nr. T-689 pareiškėjas gina viešąjį interesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas netenkinamas. Apeliacinis procesas dėl atskirojo skundo dalies nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžta, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau kiekvienas asmuo savo teisėmis turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-600-11 ir kt.). Pareiškėjas atskirajame skunde išreiškia poziciją, kad teismas, atsisakydamas priimti jo patikslintą skundą, pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Nagrinėjant pareiškėjo atskirąjį skundą turi būti patikrinta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus.

Skundžiama 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo prašymą dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-689 „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos naikinimo, jos aptarnaujamos teritorijos priskyrimo (duomenys neskelbtini) miesto seniūnijai“ panaikinimo. Motyvavo tuo, kad pareiškėjo prašymas panaikinti Sprendimą Nr.T-689 jau yra išspręstas šioje byloje priimta ir įsiteisėjusia 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi – pareiškėjo prašymą dėl Sprendimo Nr.T-689 teisėtumo ištyrimo atsisakyta priimti, nes prašymas dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo nesusijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartyje teisingai aiškino ABTĮ normas, kad prašymas ištirti norminio akto teisėtumą gali būti tenkinamas tuo atveju, kai norminis aktas yra susijęs su teismo nagrinėjama individualia byla (ABTĮ 111 str.).

Nagrinėjamu atskiruoju skundu skundžiamoje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartyje nurodyta, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis įsiteisėjusi, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kurį Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi priėmė ir perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (2 t., b.l.197-198). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi ( 3 t., b. l. 21-23) apeliacinį procesą pagal pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarties nutraukė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė atskirąjį skundą dėl šios nutarties. Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad ABTĮ 111 straipsnis, reglamentuojantis prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla padavimą, priėmimą ir nagrinėjimą, nenumato, kad teismo nutartis dėl atsisakymo priimti prašymą gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Tokio pobūdžio nutartis neužkerta kelio ir tolesnei bylos eigai, nes net ir atsisakius priimti prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, bylos nagrinėjimas yra tęsiamas toliau, o argumentai dėl nesutikimo su tokiu teismo procesiniu sprendimu gali būti pareiškiami apeliaciniame skunde dėl išnagrinėjus bylą priimto teismo sprendimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pabrėžė, kad teismo nutartis dėl atsisakymo priimti prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla negali būti skundžiama atskiruoju skundu, nes nėra pagrindų, numatytų ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punkte. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-346/2009, 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-568/2009, 2009 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-703/2009).

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartimi jau yra nutrauktas apeliacinis procesas dėl pareiškėjo atskirojo skundo, kuriuo buvo skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą dėl norminio akto (Sprendimo Nr. T-689) teisėtumo ištyrimo, analogiškai turi būti sprendžiama ir dėl pareiškėjo atskirojo skundo, kuris pateiktas dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl to paties norminio akto teisėtumo ištyrimo. Pagal pirmiau aptartą ABTĮ normų aiškinimo ir taikymo praktiką (ABTĮ 13 str.2 d., 20 str.3 d.), pirmosios instancijos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareikėjo prašymą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, negalėjo būti skundžiama atskiruoju skundu, nes tokio prašymo nepriėmimas neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, o argumentai dėl teismo atsisakymo patenkinti tokį prašymą bylos proceso šalių gali būti pateikti pateikiami apeliaciniame skunde dėl teismo priimto byloje baigiamojo procesinio akto. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas nepagrįstai priėmė pareiškėjo atskirąjį skundą dėl tos 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo patikslintą skundą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, apeliacinis procesas šioje dalyje nutrauktinas (ABTĮ 148 str., 149 str.1 d., 134 str.7 d.). Nutraukiant apeliacinį procesą atskirojo skundo argumentai dėl Sprendimo Nr. T-689 turinio nenagrinėtini.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą, kuriuo pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą grąžinti jį (L. V.) į (duomenys neskelbtini) seniūnijos, kuri šiuo metu vadinama „(duomenys neskelbtini) miesto seniūnija“, seniūno darbą, kadangi pareiškėjo reikalavimai tam pačiam atsakovui dėl atleidimo iš seniūno pareigų ir grąžinimo į seniūno pareigas yra išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A143-771/2010 (1 t., b.l. 85-91). Šis sprendimas yra įsiteisėjęs. Taigi pareiškėjas savo teise kreiptis teisminės gynybos dėl pažeistos teisės atleidžiant jį iš tarnybos yra pasinaudojęs ir ji buvo apginta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo patikslinto skundo priėmimo klausimą, ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą taikė pagrįstai ir teisingai.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134, 148 straipsniais, 149 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį procesą pagal pareiškėjo L. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, nutraukti.

Likusioje dalyje atskirąjį skundą atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas