Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėjas D. Jocys Teisėja E. ŽakevičiūtėBaudž. byla Nr. 1A-59-361/2016Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00066-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.; 2.4.6.4.1. (S)

2016 m. gegužės 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. (V. G.) gynėjo advokato Regimanto Špelverio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį 15 MGL (564,75 Eur) bauda, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, 65 straipsnio 2 dalimi, V. G. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 15 MGL (564,75 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. G. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ir, vadovaujantis BK 67 straipsniu, 71 straipsniu, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,50 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 3 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu nuteisti ir A. Š., R. L., V. Ž., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad iki 2014 m. spalio 14 d., turėdamas tikslą platinti parduodant, prie garažų masyvo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno polietileninį maišelį su ne mažiau kaip 84,308 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias už 2000 litų pardavė V. Ž..

Be to, V. G. nuteistas ir už tai, kad savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė 1 (vieną) folijos lankstinuką su 0,406 g narkotinės medžiagos – kanapių. Nusikalstamą veiką vykdė iki 2015-01-09, kai 10.20 val. 0,406 g narkotinės medžiagos – kanapių – rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistojo V. G. gynėjas advokatas R. Špelveris apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos V. G. išteisinti. Nurodo, kad teismas remiasi V. Ž., liudytojo G. S. parodymais, užfiksuotais pokalbiais. Tyrimo metu V. Ž. ir V. G. buvo vykdoma elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė. V. Ž. 2014 m. spalio 15 d. parodė, kad jam į mobiliojo ryšio telefoną prieš 5 dienas paskambino V. G., jie sutarė susitikti prie garažų masyvo, tačiau toks pokalbis tarp šių asmenų neužfiksuotas. Vienintelis artimas šiai datai yra 2014 m. rugsėjo 25 d. pokalbis, nors V. Ž. nurodo, kad narkotinių medžiagų įsigijo prieš pusantro mėnesio iki kratos, vykusios 2014 m. spalio 14 d. Anot V. Ž. parodymų, jis 2014 m. spalio 14 d. iš V. įsigijo polietileninį maišelį su kanapėmis, kurias parsivežė namo, o vakare A. Š. pardavė 3 maišelius. 3 gramus pardavė už 90 Lt, likusias kanapes padėjo atgal į stalčių, jas vakare rado pareigūnai. Tačiau specialisto išvadoje užfiksuota, kad pas V. Ž. per kratą rastos kanapės yra skirtingų koncentracijų, o tai paneigia aplinkybę, kad jos gali būti iš vienos partijos, kaip teigia V. Ž.. Priešingai, pas A. Š. rastų kanapių koncentracija didesnė negu pas V. Ž. rastose kanapėse, iš kurių neva buvo paimta A. Š. kanapių dalis. Be to, V. Ž. parodymų neišsamumą ir prieštaringumą rodo pas jį namuose bei automobilyje rastų pinigų suma. Jis teigia, kad iš V. G. įsigijo 100 g žolės, o pasvėręs pamatė, kad yra 93 g, spėjo parduoti keliems asmenims, tarp jų ir A. Š., 1 g pardavinėjo po 30 Lt. Iš šių duomenų matyti, kad V. Ž. (kaip pats nurodo) iki kratos atlikimo buvo spėjęs parduoti 12 g (93–81=12). Skaičiuojant gautą piniginę naudą iš parduotų kanapių (imant pastarojo nurodytą vieno gramo kainą – 30 Lt), išeina, kad V. Ž. nuo 2014 m. spalio 10 d. (įsigyta kanapių partija iš V. G.) iki 2014 m. spalio 14 d. (atlikta krata pas V. Ž.) galėjo turėti 360 (12*30=360) Lt. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo niekur tuo metu nedirbo (t. 3, b. l. 155–160), iš viso rastos piniginės lėšos – 875,44 Lt – kelia pagrįstų abejonių dėl kitų esamų šaltinių bei daro abejotiną V. Ž. paaiškinimą, kad jis su V. G. sutarė, kad 2014 spalio 10 d. įsigydamas kanapes jis negalėjo atsiskaityti, o sutarė dėl vėlesnio laikotarpio.

V. Ž. parodymų nenuoseklumą dėl V. G. patvirtina ir kaltinamojo V. Ž. draugės parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Pirmą kartą apklausta kaltinamojo V. Ž. draugė A. P. nurodė, kad nežino, iš kur V. Ž. įsigyja, kam parduoda narkotines medžiagas. Tačiau po V. Ž. paleidimo iš sulaikymo vietos A. P. papildomoje apklausoje duoda parodymus apie V. G.. Šios aplinkybės netiesiogiai patvirtina, kad pastaroji liudytoja buvo paveikta kaltinamojo V. Ž., dėl to ir davė tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Nors A. P. parodymų teismas nevertino, nes pastarasis asmuo neatvyko į teismo posėdžius (išvykęs į užsienį), tačiau tai netiesiogiai patvirtina tendencingą neigiamos pozicijos formavimą prieš V. G., siekiant patvirtinti kaltinamojo V. Ž. versiją, taip švelninant teisinę atsakomybę pastarajam – skundžiamame nuosprendyje teismas V. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino, kad pastarasis prisipažino ir gailėjosi, davė išsamius parodymus.

Specialisto išvada patvirtina, kad V. Ž. prekiavo įvairaus profilio narkotinėmis medžiagomis, tai iš dalies patvirtina pareigūno prielaidą apie kaltinamąjį V. Ž., t. y. „kratos metu pas V. Ž. buvo rastos tabletės, kad jis prekiavo tabletėmis neturėjo domenų, buvo surinkta, kad prekiauja kokainu ir kanapėmis“ (iš apklausos teisminio nagrinėjimo metu). Taip pat šios aplinkybės sąlygoja, kad kaltinamasis V. Ž. galbūt nenori atskleisti tikrųjų tiekėjų, iš kurių įsigijo ne tik pas jį rastas narkotines ir psichotropines medžiagas, bet ir kokainą.

Apibendrinant, būtina išskirti įtariamojo/kaltinamojo procesinės padėties specifiškumą, t. y. šis specialusis subjektas neatsako už aiškiai melagingų parodymų davimą, yra kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, siekia sušvelninti savo atsakomybę. Šios aplinkybės įpareigoja teismą vertinti papildomai tokio subjekto parodymų savarankiškumą bei objektyvumą. Šioje byloje kaltinamasis V. Ž. galbūt nenorėdamas įvardyti tikrų asmenų ar asmens, iš kurių pirko/įsigijo narkotines medžiagas, dėl nesuprantamų priežasčių nurodė V. G.. Kita vertus, vien tik aplinkybė, kad santykiai tarp kaltinamųjų nebuvo priešiški, neduoda pagrindo manyti, kad kaltinamasis V. Ž. negali apkalbėti V. G..

Apeliaciniame skunde pasisakoma ir dėl liudytojo G. S., atkreipiamas dėmesys, kad G. S. nurodo, kad jis nuo 2003 metų tiria bylas, susijusias su narkotikais, tačiau priešingai negu teismas nurodo, ilgametė policijos pareigūno patirtis šioje situacijoje yra ne jo, kaip liudytojo, privalumas, o atvirkščiai – didžiulis trūkumas, nes dėl darbo konkrečioje socialinėje aplinkoje susiformavusių stereotipų jis bet kokį pokalbį vertina siauru aspektu – susitikimų siekis įsigyti ir platinti narkotikus, t. y. iš savo darbinės patirties sprendžia, kad jei nekalba apie konkretų daiktą, tai kalba apie narkotikus. Taip pat liudytojas G. S. apklausos metu nurodė, kad „(...) būdavo, kad žmonės vakarais skambindavo, klausdavo (kalba apie V. Ž.), ar gali užeiti, jiems atsakydavo, kad nieko nėra. Paskui vykdavo susisiekimas su V. G., paskui jau pas V. Ž. buvo galima atvažiuoti.“ Tačiau vėlgi byloje nėra pateikta jokia analitinė medžiaga, kuri patvirtintų pareigūno išsakytą nuomonę/versiją. Kartu nėra pateiktų lyginamųjų pokalbių, kurie patvirtintų G. S. išsakytą vertinimą, kad „(...) Jeigu buvo kalbama apie maisto papildus, tai jie ir buvo (vardijami pokalbiuose, o kai kalbėdavo apie narkotines medžiagas, kalbėdavo abstrakčiai.“ Nors BPK normos nedraudžia apklausti kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo pareigūną ir remtis, grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, tokio liudytojo parodymais, tačiau tokie specialiojo subjekto parodymai turėtų būti vertinami itin atsargiai, juos vertinant visų ištirtų bylos duomenų kontekste, kada egzistuoja kiti neginčijami objektyviai egzistuojantys įrodymai. Tokios praktikos laikomasi ir Europos žmogaus teisų teisme. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų šio liudytojo parodymus, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi šio pareigūno parodymais ir subjektyviu interpretavimu bei vertinimu.

Nuteistojo V. G. gynėjas advokatas apeliaciniame skunde kritikuoja ir teismo išvadas dėl V. G. pokalbių vertinimų, kurios, kaip teigia, neatitinka bylos duomenų, išsamiai išdėsto visus užfiksuotus V. G. ir V. Ž. pokalbius ir jų esmę. Kaip matyti, ši baudžiamoji byla yra pradėta dar 2014 m. vasario 26 d., tačiau pokalbiai tarp V. G. ir V. Ž. fiksuoti tik nuo 2014 m. gegužės 23 d. Per šį visą laikotarpį (t. y. nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki spalio 12 d.) yra užfiksuojama tik 16 pokalbių, kurių turinys ikiteisminio tyrimo pareigūnui G. S. pasirodo įtartinas. Kita vertus, G. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad „(...) jau 2012 m. turėjo žvalgybinės informacijos, kad V. Ž. platina, o V. G. tiekia narkotines medžiagas.“ Tokie duomenys ir esantys byloje duomenys prieštaringi, o konkrečiau – tiek 2014 m. birželio 2 d. (t. 2, 39–40), 2014 m. rugsėjo 25 d. (t. 1, 184–185) tarnybiniams pranešimams, tiek ir 2014 m. birželio 2 d. (t. 2, 41), 2014 m. rugsėjo 25 d. (t. 1, 186) prašymams priimti nutartis klausytis pokalbių, kuriuose nėra jokių duomenų apie V. G., o nurodoma, kad „(...) V. Ž. tolimesniam platinimui narkotines (psichotropines) medžiagas įsigyja iš asmens, kuris naudojasi MRT (duomenys neskelbtini)“, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie mobiliojo ryšio telefono numerio (duomenys neskelbtini) savininką ir/ar valdytoją. Įdomu tai, kad tik 2014 m. spalio 17 d. tarnybiniame pranešime yra nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu išaiškėjo (po V. Ž. sulaikymo ir jo apklausos), kad V. G. gali būti susijęs su tiriama nusikalstama veika, dėl to atsiranda prašymas priimti nutartį klausytis pokalbių, po to priimama ir teismo nutartis leisti klausytis V. G. laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2015 m. sausio 21 d. (t. 2,116–122). Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad V. Ž. iš V. G. buvo įsigijęs automobilio ratlankius, atsiskaitė dalimis (tai patvirtino ne tik V. G., bet ir pats V. Ž.). Taip pat nustatyta, kad V. Ž. platino sporto papildus. Esant šioms aplinkybėms, vertinant telefoninius pokalbius Nr. 2328, 4423, 2180, akivaizdu, kad kalba eina apie pinigų grąžinimą ar sporto papildų įsigijimą, o ne apie narkotines medžiagas, kas būtų visai nelogiška – nes išeitų taip, kad V. G. prašo įsigyti iš V. Ž. narkotines medžiagas ar pan., o visi kiti esantys pokalbiai – apie susitikimus bei jų vietą ir laiką. Pastebėtina, kad visų esamų pokalbių turiniuose nėra naudojami jokie konspiraciniai terminai ar sąvokos, tai leidžia pokalbius interpretuoti įvairiai. Svarbia aplinkybe, vertinant užfiksuotus pokalbius V. Ž. parodymų teisingumo ir objektyvumo prasme, tampa pačių pokalbių chronologija. V. Ž. savo parodymuose yra nurodęs, kad „(...) narkotinę medžiagą jis įsigijo būtent iš V. G., iš kurio narkotines medžiagas įsigijo du kartus, antrąjį kartą narkotines medžiagas – polietileninį maišelį su 100 g kanapių – įsigijo prie garažų, sutarė sumokėti apie 2000 Lt, kai narkotines medžiagas realizuos. (...) Pirmą kartą įsigijęs kanapes realizavo per 1,5 mėn.“ Kaip matyti, didžioji dauguma pokalbių tarp V. G. ir V. Ž. yra fiksuoti nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. liepos 26, tačiau pagal V. Ž. parodymus jis iš V. G. įsigijo narkotines medžiagas tik du kartus, pirmąjį kartą – prieš 1,5 mėnesio iki kratos, tai būtų 2014 m. rugsėjo pradžia, antrąjį kartą – 2014 m. spalio 10. Taigi vertinant esamus pokalbius iki 2014 m. liepos 26 d. bei teismo padarytą vertinimą, kad „V. G. kaltę (...), visų pirma patvirtina nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaringi kaltinamojo V. Ž. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su klatinamuoju V. G. metu, tiek duoti teisminio nagrinėjimo metu (...)“, akivaizdu, kad pokalbiai negalėjo būti vertinami kaip pokalbiai apie narkotines medžiagas. Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pokalbiai Nr. 937, 2180, 2215, 3419 neturi jokio ryšio su V. Ž. parodymais, kadangi nėra užfiksuota 2014 m. spalio 10 d. pokalbių, kuriuose būtų susitarta susitikti prie „(duomenys neskelbtini)“ garažų masyvo. Nėra jokio pokalbio ir dėl 2014 m. rugsėjo mėnesio pradžioje įvykusio susitikimo prie V. G. namų, jo metu neva V. Ž. pirmą kartą įsigijo narkotinių medžiagų. Byloje esantys pokalbiai Nr. 2188, 2502, 2512 vyko su nenustatytais asmenimis ir negali būti vertinami, nes pokalbiuose esantis pašnekovas/pašnekovai nėra nustatyti, nėra apklausti, todėl vienpusiškai vertinti pokalbius, juos interpretuojant kaltinamojo nenaudai, yra teisiškai ydinga praktika, nes tokiu būdu pažeidžiamas pagrindinis baudžiamosios justicijos principas, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai advokatai prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. nuteistas už narkotinės medžiagos – kanapių – laikymą savo gyvenamojoje vietoje bei už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, iki 2014 m. spalio 14 d. prie garažų masyvo atgabeno polietileninį maišelį su narkotine medžiaga – kanapėmis, kurias pardavė V. Ž.. Nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde neginčija teismo išvadų dėl narkotinės medžiagos laikymo, tačiau nesutinkama, jog V. G. pardavė narkotinių medžiagų V. Ž.. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, papildomai apklausdamas nuteistąjį V. Ž., mano, jog gynėjo apeliacinis skundas pagrįstas.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (kasacinė byla Nr. 2K-603/2011). Apygardos teismas pripažįsta, kad paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių šiuo atveju nebuvo laikytasi.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog V. G. kaltę dėl narkotinių medžiagų pardavimo V. Ž. teismas grindė V. Ž. parodymais, kuriuos laikė išsamiais ir nuosekliais, liudytojo G. S. parodymais apie užfiksuotų abiejų kaltininkų pokalbių turinį. V. Ž. parodymai faktiškai yra pagrindinis įrodymas dėl V. G. kaltės, tačiau vieno iš nuteistųjų parodymai nėra pakankami kito nuteistojo kaltei pagrįsti, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kolegija negali V. Ž. parodymų vertinti kaip nuoseklių ir patikimų. Apklausiamas kaip įtariamasis pirmąjį kartą (b. l. 146–148, t. 3) V. Ž. paaiškino, kad su V. (G.) susitiko 2014 m. spalio 10 d., pats V. jam paskambino į mobilųjį telefoną, paklausė, ar gali susitikti, jiedu susitiko prie garažų (duomenys neskelbtini), V. pasiūlė 100 g žolės ir jis, V. Ž., sutiko, V. liko skolingas 2000 Lt (po 20 Lt už gramą); parsinešęs narkotines medžiagas pasvėrė, ir jų buvo 93 g. Kitoje apklausoje, vykusioje 2015 m. gegužės 13 d. (b. l. 152–153, t. 3), V. Ž. dėl susitikimo su V. G. datos nebebuvo konkretus, užsiminė, jog tai įvyko iki 2014 m. spalio 14 d. 2015 m. balandžio 29 d. buvo atlikta V. Ž. ir V. G. akistata, kurioje V. Ž. nurodė kiek kitokias aplinkybes nei pirmojoje apklausoje, teigdamas, jog jis pirmas skambino V. G. dėl susitikimo, o už narkotines medžiagas V. G. turėjo sumokėti 2300 Lt, taigi įtariamasis kitaip nei anksčiau mini, jog iniciatorius dėl narkotinių medžiagų sandorio buvo jau nebe V. G., o pats V. Ž., be to, žymiai skiriasi ir V. Ž. nurodoma skola už narkotines medžiagas. Teisiamajame posėdyje V. Ž. nurodo dar kitokią susitikimo su V. G. datą – 2014 m. spalio 14 d., o tai reiškia, kad tą pačią dieną, kai ir buvo sulaikytas. Atliekant įrodymų tyrimą apygardos teisme, apklausiant V. Ž., pastarasis teigė susitikimo datų nebeprisimenąs, bet tai buvo kuris laikas iki pardavimo Š. (2014 m. spalio 14 d.). Taigi V. Ž. nėra nuoseklus dėl narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybių – neaiški susitikimo su V. G. data, kintanti skolos V. G. už kanapes suma, be to, skirtingai nurodomas ir susitikimo iniciatorius (iš pradžių V. G., po to lyg ir pats V. Ž. pirmas skambino). Tai tik parodo, jog V. Ž. parodymai nėra tokie patikimi, kad jais būtų galima besąlygiškai tikėti grindžiant V. G. kaltę.

Kolegija įžvelgia ir daugiau neatitikimų tarp byloje surinktų įrodymų. Liudytojas G. S. teisiamajame posėdyje teigė, jog buvo žvalgybinės informacijos, kad V. G. V. Ž. tolimesniam platinimui tiekia narkotines medžiagas, tarp V. G. ir V. Ž. buvo užmaskuoti pokalbiai, po V. Ž. sulaikymo jų bendravimas nustojo, būdavo, jog žmonės vakarais skambina V. Ž., šis sako, kad nieko nėra, susisiekia su V. G., o tada jau žmonės gali pas V. Ž. atvažiuoti. Vis dėlto šio liudytojo parodymų bylos duomenys nepatvirtina. Nors kalbama apie žvalgybinę informaciją dėl V. G. ir V. Ž. ryšių, susijusių su narkotinių medžiagų platinimu, tačiau tiek V. G., tiek V. Ž. inkriminuotas vienintelis tarpusavio narkotinių medžiagų perdavimo atvejis, kaip nurodyta kaltinime, vykęs iki 2014 m. spalio 14 d. Negana to, jokių kitų narkotinių medžiagų platinimo epizodų V. G. neinkriminuota, nors tiek V. Ž., tiek V. G. slapta buvo stebimi, kontroliuojant jų telefoninius pokalbius, atliekant sekimus. Tokios faktinės aplinkybės leidžia abejoti G. S. minimos žvalgybinės informacijos pagrįstumu. Sprendžiant iš G. S. tarnybinio pranešimo (b. l. 39–40, t. 2), V. Ž. narkotinių (psichotropinių) medžiagų tolimesniam platinimui įsigyja iš asmens, kuris naudojasi mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nėra nustatyta, kad tokiu telefono numeriu naudotųsi V. G., priešingai, buvo nustatyta, kad V. G. naudojasi mobiliojo ryšio telefono numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) ir būtent pokalbių šiuo V. G. telefono numeriu ir buvo leista klausytis (b. l. 120–122, t. 2). Be kita ko, prokuroras apygardos teisme patvirtino, jog V. G. byloje išvis atsirado tik po to, kai V. Ž. jį identifikavo. V. Ž. telefoninių pokalbių leista klausytis nuo 2014 m. gegužės 14 d. (b. l. 4–5, t. 2). Tiesa, kontroliuojant V. Ž. telefoninius pokalbius, buvo nustatyti keli jo ir V. G. kontaktai, tačiau užfiksuoti pokalbiai itin neinformatyvūs, minimos frazės – „pažiūrėtum ką nors“ (2014 m. gegužės 23 d. pokalbis), „gal turi pinigėlės“ (2014 m. birželio 10 d. pokalbis), „taip jau kaip ir normaliai“ (2014 m. rugsėjo 25 d. pokalbis), akivaizdu, kad tokie teiginiai dviprasmiški, neaiškūs, juolab, jog abu nuteistieji minėjo, kad tarp jų būta pokalbių ir dėl maisto papildų, ir tokios versijos užfiksuoti pokalbiai nepaneigia. Be kita ko, byloje nėra fiksuotų nuteistųjų pokalbių kritinėmis dienomis, kurie patvirtintų su narkotinių medžiagų pardavimu susijusias kaltinime nurodomas aplinkybes. Kaip apygardos teisme atkreipė prokuroras, yra vienas V. Ž. ir V. G. pokalbis, vykęs 2014 m. spalio 12 d. (b. l. 59, t. 2), tačiau, kaip matyti, jo metu V. Ž. kviečia V. G. išeiti į lauką, V. G. atsako, jog žiūri „Formulę“, tačiau V. Ž. atsako, jog tuoj bus, V. G. sutinka tuoj susitikti. Šis nuteistųjų pokalbis vėlgi neinformatyvus, patvirtina tik tai, kad jie ketina susitikti, tačiau neaišku, kur, dėl ko. Kaip teisiamajame posėdyje nurodė V. G., jis ir V. Ž. buvo pažįstami, kartais susitikdavo, to neneigė ir V. Ž., todėl minėtas spalio 12 d. pokalbis dėl susitikimo iš esmės neleidžia vienareikšmiai teigti, jog susitikimo tikslas buvo sandėris dėl narkotinių medžiagų. Tiek V. Ž., tiek V. G. nurodė, kad jie bendraudavo ir per programėlę „Viber“ telefone, kaip teigia V. Ž., per ją dažniausiai ir tardavosi, kad nebūtų susekti, taigi pats V. Ž. leidžia suprasti, kad byloje užfiksuoti jo ir V. G. telefoniniai pokalbiai neinformatyvūs, nes jei ir buvo tariamasi dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, tai daryta kitu būdu, naudojantis specialia programa telefone, o ne pokalbių metu.

Abejonių kelia ir V. Ž. parodymai dėl įsigytų narkotinių medžiagų. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog grįžęs pasvėrė kanapes, buvo 93 g. Pasak V. Ž., jis A. Š. iš šios partijos, gautos iš V. G., pardavė 3 g. Iš karto po narkotinių medžiagų įsigijimo A. Š. buvo sulaikytas ir pas jį rasta 3 vnt. bespalvių plastikinių užspaudžiamų maišelių, kuriuose bendrai buvo 3,692 g narkotinės medžiagos – kanapių – koncentracija 19,49 proc. (b. l. 49–50, t. 3). V. Ž. viso proceso metu aiškino, jog, gavęs kanapių iš V. G., dalį jų pardavė tik A. Š.. 2014 m. spalio 14 d. V. Ž. namuose buvo atlikta krata, rastas paketas, kuriame buvo 80,616 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurių koncentracija – 14,7 proc. (b. l. 118–121, t. 3). Šios objektyvios faktinės aplinkybės neatitinka V. Ž. parodymų. Visų pirma neatitinka medžiagų kiekiai, kadangi pagal nuteistojo parodymus jo namuose turėjo likti 89,308 g kanapių, tačiau kažkodėl rasta beveik 9 g mažiau, o tai nemažas skirtumas, turint omeny, jog narkotinės medžiagos paprastai vartojimui parduodamos po 1 g. Nenustatyta, jog V. Ž. pats būtų vartojęs narkotines medžiagas. Be to, žymiai skiriasi pas V. Ž. ir pas A. Š. rastų kanapių koncentracija (beveik 5 proc.), tai kelia rimtų abejonių, ar kanapės iš tikrųjų yra iš tos pačios partijos.

Apygardos teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą buvo apklaustas V. Ž., kuris nieko negalėjo pasakyti, kodėl skiriasi narkotinių medžiagų koncentracija, be to, nuteistasis paaiškino, jog iš Gusevo pirko 100 g ir dalį pardavė A. Š.. V. Ž. teigė, kad įsigytos kanapės buvo supakuotos į polietileninį maišelį vienoje pakuotėje, žalios ir rudos spalvos, vientisoje masėje, iš jos ir davė A. Š., kuris pats įsidėjo į polietileninį maišiuką. Taigi nuteistasis gana tiksliai apibūdino, kaip atrodė pakuotė su narkotinėmis medžiagomis, tačiau taip ir liko neaišku, kodėl yra kanapių masės skirtumas, taip pat ir koncentracijos skirtumas. Prokuroras apygardos teisme svarstė, jog koncentracijos skirtumai gali būti todėl, kad pačiame augale ji skiriasi (žieduose, lapuose, stiebeliuose), tačiau tai iš esmės prielaidos, net jei objektyviai taip ir yra, tai nepaaiškina nustatytų neatitikimų šioje konkrečioje byloje. Be kita ko, apygardos teisme V. Ž. nurodė ir kitokias kanapių pardavimo A. Š. aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, jog pagal A. Š. prašymą pardavė jam 3 g, kuriuos supakavo į 3 atskirus maišelius, apygardos teisme V. Ž. jau teigė, kad A. Š. atėjęs pas jį pats į maišiuką įsidėjo kanapių. Taigi vis kitoks detalių pasakojimas neleidžia V. Ž. parodymų vertinti kaip nuoseklių, kadangi akivaizdu, jog šie tokie nėra.

Byloje buvo atliekamas ir V. Ž. sekimas 2014 m. rugsėjo 29 d., rugsėjo 30 d. bei 2014 m. spalio 14 d., tačiau jokių susitikimų su V. G. užfiksuota nebuvo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nekaltumo prezumpcijos principas yra ne tik asmens nekaltumo prezumpcija viso proceso metu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, bet ir aukštų kokybinių reikalavimų įtvirtinimas įrodymams, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (kasacinė byla Nr. 2K-606-697/2015). Jau iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje.

Šioje konkrečioje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. G. kaltu, iš esmės rėmėsi V. Ž. parodymais, kurie, atsižvelgiant į aptartus argumentus, apygardos teismo pripažįstami kaip nenuoseklūs ir negalintys patikimai patvirtinti V. G. kaltės dėl jam inkriminuoto narkotinių medžiagų pardavimo. Kiti byloje esantys įrodymai (liudytojo G. S. parodymai, telefoninių pokalbių kontrolės bei slaptų sekimų duomenys, kratų protokolai, specialistų išvados) tarpusavyje nesutampa, neatitinka vieni kitų. V. G. kaltė skundžiamame nuosprendyje pagrįsta prielaidomis, jog V. Ž. jo neturi pagrindo apkalbėti, taip pat liudytojo G. S. parodymais, jog užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose kalbama ne apie ką kita, o narkotines medžiagas. Tačiau, kaip jau aptarta, V. Ž. parodymuose yra nenuoseklumo, keičiasi minimos įvairios detalės, užfiksuotos objektyvios aplinkybės parodymų neatitinka, todėl tokie parodymai nepatikimi, G. S. parodymai abstraktūs, pagrįsti subjektyviu vertinimu apie neinformatyvių pokalbių turinį. Narkotinių medžiagų pardavimas užfiksuotas nebuvo, nors V. Ž. tuo metu jau buvo stebimas pareigūnų sekant bei kontroliuojant jo pokalbius telefonu.

Taigi atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų, patikimų įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad V. G. iki 2014 m. spalio 14 d. prie garažų masyvo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno polietileninį maišelį su ne mažiau kaip 84,308 g narkotinės medžiagos – kanapių, kurias už 2000 litų pardavė V. Ž.. Teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo V. G. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nėra įrodyta neginčijamai jo kaltę patvirtinančiais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. G. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis, V. G. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 3 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. G. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – V. G. pagal jam pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.