Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Astos Pikelienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. T. patikslintą ieškinį atsakovei J. I. dėl bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos nustatymo, tretieji asmenys – M. J., A. J., ir pagal atsakovės J. I. priešieškinį E. T., M. J. ir A. J. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos pakeitimo ir teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovė patikslintu ieškiniu prašė nustatyti 101,75 kv. m. bendro ploto gyvenamųjų patalpų, esančių gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane lA1m, naudojimosi tvarką, remiantis 1985-04-08 patvirtintu namo patalpų išdėstymo planu, paskiriant atitinkamai naudotis: E. T. - patalpa, plane pažymėta indeksu la-3 (14,54 kv. m) bei patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-1 (1,52 kv. m), 1-5 (2,47 kv. m), 1-2 (4,75 kv. m) ir 1a-2 (2,11 kv. m) - suteikti bendram naudojimui su atsakove J. I., - iš viso gyvenamojo namo naudingo ploto 19,83 kv. m., bei 17/100 dalių palėpės patalpos, esančios virš jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų įtalpų name (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);J. I. - patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-4 (14,16 kv. m); 1-3 (11.21 kv. m) bei patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-1 (1,52 kv. m), 1-5 (2,47 kv. m) ir 1-2 (4,75 kv. m) ir 1a -2 (2.11 kv. m) - suteikti bendram naudojimui su ieškove E. T., - iš viso gyvenamojo namo naudingo ploto 30,66 kv. m., bei 43/100 dalių palėpės patalpos, esančios virš jai nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų name (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Atsakovė J. I. su ieškovės patikslintu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovės reikalavime nurodytas patalpų žymėjimas neatitinka jos pačios prie ieškinio pateiktos inventorinės bylos Nr. 397 žymėjimo. Kaip matyti iš dokumentų, ieškovės pateikto plano paskutiniai pakeitimai oficialiai užregistruoti 1985-04-08. Po šių pasikeitimų jos naudojamo kambario indeksas pasikeitė iš 1-5 į la-3, koridoriaus - iš 1-6 į 1-5, virtuvė šiame plane dalinta į dvi dalis - 1-2 (4,75 kv. m.) bei la-2 (2,11 kv. m). Be to, patikslinto ieškinio reikalavimas dėl palėpės naudojimosi tvarkos nustatymo, kaip ir pirminio ieškinio - reikalavimas, yra netenkintinas, nes nėra jokių duomenų apie pačią palėpę (b. l. 101).Trečiasis asmuo M. J. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 1981 m. ieškovė gavo iš namo bendrasavininkų I. J. ir M. I. notarinį sutikimą pasistatyti priestatą verandą ir įsirengti atskirą įėjimą į savo kambarį. Tais pačiais metais ieškovė pasistatė verandą, pasidarė atskirą įėjimą į savo kambarį, tvėrė dalį virtuvės ir užmūrijo įėjimą iš savo kambario į bendrą koridorių ir virtuvę. Todėl atstatyti buvusią tvarką dėl bendrų patalpų naudojimosi yra nieko nepagrįstas ir neturi prasmės, nes 34 metus buvo gerai, o dabar ieškovė vedama keršto prieš kaimynę, nori griauti nusistovėjusią tvarką ir ramybę šiame name (b. l. 102-103).Atsakovė J. I. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš dalies pakeisti naudojimosi gyvenamuoju namu adresu (duomenys neskelbtini), tvarką, nustatytą Vilniaus valstybinės notarų kontoros 1978-07-10 patvirtinta sutartimi Nr. 8-1538 bei 1981-02-16 sutartimi Nr. 5-882, nustatant, kad remiantis 1985-04-08 patvirtintu namo planu: E. T. naudojimui suteikiami: kambarys la-3 (14,54 kv. m.), virtuvės dalis la-2 (2,11 kv.m); J. I. naudojimui suteikiami kambarys 1-3 (11,71 kv. m.), kambarys 1-4 (14,16 kv. m.), tambūras 1-1 (1,52 kv. m.), koridorius 1-5 (2,47 kv. m.); virtuvės dalis 1-2 (4,75 kv. m.). Ieškovė E. T. su priešieškiniu nesutiko. Trečiasis asmuo M. J. palaikė priešieškinį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas konstatavo, kad ginčo atveju, naudojimosi palėpe tvarka gali būti nustatyta tik tokiu atveju, kai tai yra objektyviai būtina, t. y. pirmiausia įvertinus, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatyta naudojimosi tvarka, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamos bylos kontekste ginčo šalių teisės į turimas namo nuosavybės teisės dalis bei naudojimosi namu tvarka yra išvestinės iš pirmiau nuosavybės teisę turėjusių asmenų teisių ir nė viename iš namo dalies perleidimo (pirkimo ir paveldėjimo) sandorių naudojimosi namo pastoge (palėpe) tvarkos klausimai neaptarti. Kiekvienas butas turi atskirą įėjimą. Paveldėdama gyvenamąsias patalpas iš buvusio savininko, ieškovė žinojo, kurios negyvenamosios patalpos buvusiam savininkui priklauso, kur yra patekimas į palėpę, todėl po sandorio sudarymo reiškiamos pretenzijos dėl patekimo į patalpas (palėpę) per atsakovės naudojamą patalpą yra atmestinos ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Be to, byloje nustatyta, kad pertvarą virtuvėje įrengė pati ieškovė. Įrengus pertvarą, ieškovė pradėjo naudotis atskiru įėjimu ir atskira virtuvės dalimi. Viskas tai vyko dar 1981 m. ir vyksta virš 30 metų, kaip patvirtino pati ieškovė. Taip pat visus name atliktus pertvarkymus ieškovė užregistravo Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Būtent 1985-04-08 pastatų vidaus plotų eksplikacijoje yra nurodytos dvi virtuvės dalys - 4,75 kv. m. bei 2,11 kv. m., kas visiškai atitinka 1985-04-08 brėžinį, kuriame virtuvės pažymėtos dviem indeksais - 1-2 (4,75 kv. m.) bei la-2 (2,11 kv. m.). Pirmosios instancijos teismo nuomone akivaizdu, kad daugiau nei prieš 30 metų pačios ieškovės iniciatyva ir veiksmais susiklostė iš dalies kitokia nei 1981-02-16 pirkimo-pardavimo sutartimi apibrėžta naudojimosi namu tvarka, būtent - padalinus virtuvę, joje atsirado 2 dalys, o koridoriumi 1-5 bei tambūru 1-1 nuo 1981 metų naudojasi tik atsakovė J. I.. Teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes ieškovės siūloma naudojimosi patalpomis tvarka realiai neatitinka tarp šalių susiklosčiusios naudojimosi tvarkos bei sukelia prielaidas ir toliau kilti konfliktams tarp bendraturčių ateityje.Teismo vertinimu atsakovės pasiūlyta naudojimosi namu tvarka labiau išlaikytų šalių interesų pusiausvyra, garantuotų, kad nė vienos šalies teisės nebus pažeistos ir bus kuo mažiau apribotos, nes šalys galės naudotis jiems priklausančiu turtu įprasta, jau ilgą laiką nusistovėjusią tvarka. Ieškovė nepaneigė ir nepateikė įrodymų, jog atsakovės pasiūlyta naudojimosi tvarka neatitinka realiai jų naudojamų ir valdomų dalių arba pažeidžia jos teises.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantė – ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Naudojimosi ginčo statiniu (namu) tvarka buvo nustatyta 1978 m. liepos 10 d. tarp tuo metu gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturčių notariškai patvirtina sutartimi. Ieškovė 1981 m. vasario 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuo savybės teises į 17/100 dalių ginčo gyvenamojo namo. Tuo metu pagal namų techninės apskaitos duomenis gyvenamojo namo bendras plotas sudarė 95,27 kv.m. Ginčo metu remiantis 1996 m. sausio 24 d. nustatytais kadastro duomenimis namo bendras ir naudingas plotas sudarė 101,75 kv.m. Ieškovei tenkanti realioji dalis sudaro 16,707 kv.m (16,71 kv.m.), nors pagal nurodytą pirkimo-pardavimo sutartįieškovei naudojimui buvo numaytta 20,205 kv.m (14,54 kv.m kambarys; ½ dalis 2,47 kv.m. koridoriaus; ½ dalis 1,52 kv.m. tambūro ir ½ dalis 7,34 kv.m. virtuvės).Ginčo teismo sprendimu ieškovei buvo paskirta naudotis 14.54 kv.m. kambariu (indeksas 1a-3) ir 2,44 kv.m. virtuvės dalimi (indeksas 1a-2). Naudojimosi tvarka nustatyta remiantis 1985-04-08 patvirtintu namo planu. Analizuojant šį planą matyti, kad įėjimas į ieškovei teismo naudojimuisi skirtas patalpas yra per patalpą, pažymėtą indeksu -1a-1, kurios plotas yra 6,96 kv.m. Ši patalpa pažymėta ieškovės namo dalies indeksu a, tačiau ji pagal teismo sprendimą nepaskirta jokio bendraturčio naudojimui. Taigi nėra nustatyta, kokiu būdu ieškovei numatytas patekimas į teismo sprendime nurodytas patalpas. Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad yra gyvenamojo namo priestatai, į kuriuos nuosavybės teisės nėra įregistruotos. Tačiau kaip matyti iš VĮ Registrų centras išduoto nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kad registro pastabose nurodyta, jog gyvenamojo namo plotas nurodytas su tambūrais ir jokių duomenų apie neregistruotus priestatus nėra pateikiama. Kalbant dėl teismo motyvų, susijusių su reikalavimo dalimi nustatyti naudojimosi, namo pastoge (palėpe), sprendžiant ginčą šioje dalyje, teismas visiškai neišsiaiškino ginčo esmės ir be jokio pagrindo nustatė, jog vargu ar palėpė yra įrengta ir ar joje yra izoliuotų patalpų. Į teismo sprendime nurodytus motyvus buvo galima rasti atsakymą atliekant patikslintus kadastrinius matavimus. Tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų šias aplinkybes išsiaiškinti.Siekiant pabandyti ištaisyti bylos nagrinėjimo metu padarytas klaidas (neveikimą), ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centras su prašymu atlikti gyvenamojo namo patikslintus kadastrinius matavimus, kurie aiškiai padėtų atsakyti į klausimus, susijusius tiek su ginčo metu buvusiais ir esamais patalpų išsidėstymais, tiek ir su palėpės egzistavimu ar neegzistavimu. Tačiau matininkei 2016-05-30 nuvykus į vietą jai kitų bendraturčių nebuvo sudarytos sąlygos patekti į visas namo patalpas, todėl tokių matavimų, kurie pašalintų visas abejones dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo, atlikti nepavyko.Apeliantė prašo, kad šis apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas žodines tvarka.Atsakovė J. I. pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės manymu ieškovės turėdama pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindė savo ieškinio reikalavimus, nuo pat pradžių jos nevykdė. Reikalaudama nustatyti palėpės naudojimosi tvarką, ji iki pat bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, procesas vyko 11 mėnesių, nepateikė jokių įrodymų apie palėpę, nors ieškinio reikalavimus tikslino ne kartą. Nėra jokių duomenų apie palėpę. Nėra šių duomenų ir namo kadastrinėjė byloje. Teisme buvo nustatyta, jog palėpė, kaip nekilnojamojo turto objektas, apskritai nėra suformuota. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad negalima nustatyti naudojimosi tvarką nesant suformuoto objekto ir kad naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka gali būti nustatyta tik esant atskiroms izoliuotoms šio daikto dalims. Apeliantės argumentas, kad naudojimosi tvarka nustatyta remiantis 1985-04-08 patvirtintu namo planu, tačiau iš jos nėra aišku, kaip patekti į gyvenamąsias apeliantės patalpas yra nepagrįstas, nes nesusijęs su nagrinėjama byla, nes: nei ieškovė, nei kiti byloje dalyvavę asmenys neprašė nustatyti patalpos 1a-1 naudojimosi tvarkos: patalpa 1a-1 nebuvo šios bylos ginčo dalykas; patalpa 1a-1 yra savavališkai pastatyta ieškovės, ginčas dėl šios patalpos išspręstas kitoje civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-01-3-03788-2012-7). Negalima sutikti su apeliantės teiginiais, kad teismas visiškai nesiaiškino ginčo esmės ir be jokio pagrindo esą nustatė, jog vargu ar palėpė aplamai yra įrengta ir ar joje yra izoliuotų patalpų. Tačiau iš procesinių dokumentų akivaizdu, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė savo procesiniuose dokumentuose siekė naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos pakeitimo. Palėpės naudojimosi klausimą iškėlė ieškovė, todėl, kaip minėta aukščiau, ji privalėjo teikti teismui įrodymus apie palėpę. Kaip paaiškėjo proceso metu, palėpė nesuformuota, kaip turtinis vienetas, tad teismas negalėjo padaryti kitokios išvados nei padarė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarka.Kasacinis teismas, nuosekliai plėtojamoje praktikoje aiškindamas minėtas CK nuostatas, yra pažymėjęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. ir kt. v. D. K. , bylos Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje bylojeP. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. B. ir kt. v. R. L. , bylos Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. P. v. D. S. L. , bylos Nr. 3K-3-353/2009). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises. Nagrinėjamu atveju apeliantė tvirtina, kad gyvenamajame name ji naudojasi tik vienu kambariu 1a -3 (14,54 kv. m) bei virtuvės 1a-2 (7,34 kv. m.) dalimi, kurios plotas, įrengus pagal nepatvirtintą projektą „laikinąją pertvarą“ yra tik 2,11 kv. m, t. y. iš viso, jau virš 30 metų, ieškovė naudojasi tik 16,55 kv. m. gyvenamojo namo naudinguoju plotu iš jai nuosavybės teise faktiškai priklausančių nuosavybės teise pagal 1981-02-16 d. pirkimo-pardavimo sutartį 20,205 kv. m gyvenamojo namo naudingo ploto. Atsakovė prieštaravo ieškovės prašomai nustatyti naudojimosi ginčo gyvenamosiomis patalpomis tvarkai, nes atsakovė leido ieškovei pastatyti virtuvėje pertvarą, kad ji galėtų sau įrengti atskirą virtuvę, įėjimas į kurią buvo rengtas iš ieškovės kambario la-3. Pagal Bendraturčių paaiškinimus, įrengus pertvarą, ieškovė pradėjo naudotis atskiru įėjimu ir atskira virtuvės dalimi bei įrengus virtuvės pertvarą, ieškovė iš namo šono, neatsiklausiusi kitų bendraturčių, vienas po kito pastatė du priestatus - 6,96 kv. m. ploto priestatą la-1 (arba a1/m) bei 4,50 kv. m. ploto priestatą la-4 (arba a2/2p). Bendraturčiai paaiškinimais patvirtino, kad tokia pasikeitusi faktinė naudojimosi namu tvarka egzistuoja iki šiol. Nagrinėjamu atveju, kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, jog ginčo šalių teisės į turimas namo nuosavybės teisės dalis bei naudojimosi namu tvarka yra išvestinės iš pirmiau nuosavybės teisę turėjusių asmenų teisių ir nė viename iš namo dalies perleidimo (pirkimo ir paveldėjimo) sandorių naudojimosi namo pastoge (palėpe) tvarkos klausimai nebuvo aptarti. Kaip matyti iš pridėtos namų valdos techninės apskaitos bylos kiekvienas butas turi atskirą įėjimą. Paveldėdama gyvenamąsias patalpas iš buvusio savininko, ieškovė žinojo, kurios negyvenamosios patalpos buvusiam savininkui priklauso, kur yra patekimas į palėpę, todėl po sandorio sudarymo reiškiamos pretenzijos dėl patekimo į patalpas (palėpę) per atsakovės naudojamą patalpą pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmestos, kaip prieštaraujančios protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Byloje pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pertvarą virtuvėje įrengė pati ieškovė. Įrengus pertvarą, ieškovė pradėjo naudotis atskiru įėjimu ir atskira virtuvės dalimi. Viskas tai vyko dar 1981 m. ir vyksta virš 30 metų, kaip patvirtino pati ieškovė. Taip pat visus name atliktus pertvarkymus ieškovė užregistravo Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Būtent 1985-04-08 pastatų vidaus plotų eksplikacijoje yra nurodytos dvi virtuvės dalys - 4,75 kv. m. bei 2,11 kv. m., kas visiškai atitinka 1985-04-08 brėžinį, kuriame virtuvės pažymėtos dviem indeksais - 1-2 (4,75 kv. m.) bei la-2 (2,11 kv. m.). Taigi, daugiau nei prieš 30 metų pačios ieškovės iniciatyva ir veiksmais susiklostė iš dalies kitokia nei 1981-02-16 pirkimo-pardavimo sutartimi apibrėžta naudojimosi namu tvarka, būtent - padalinus virtuvę, joje atsirado 2 dalys, o koridoriumi 1-5 bei tambūru 1-1 nuo 1981 metų naudojasi tik atsakovė J. I.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes ieškovės siūloma naudojimosi patalpomis tvarka realiai neatitinka tarp šalių susiklosčiusios naudojimosi tvarkos bei sukelia prielaidas ir toliau kilti konfliktams tarp bendraturčių ateityje.Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl to, kad ieškovė negali patekti į palėpę, nes patekimas į ją įrengtas iš ieškovei ir atsakovei J. I. lygiomis dalimis priklausančio bendro turto – koridoriaus, kuriuo naudojasi tik atsakovė.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo palėpė, kaip turto objektas nėra suformuota, nes Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, jeigu jos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad negalima nustatyti naudojimosi tvarkos nesant suformuoto objekto. Naudojimosi daiktu tvarka gali būti nustatyta tik esant atskiroms izoliuotoms šio daikto dalinis (2007-11-27 LAT nutartis civilinėje byloje 3K-3-510/2007). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad palėpė, kurios naudojimosi tvarką prašo nustatyti ieškovė, yra įrengta. Todėl ieškovės reikalavimas nustatyti naudojimosi neįrengta pastogės patalpa tvarką pagal pateiktą projektą yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, kadangi nėra duomenų ar palėpėje yra atskirų izoliuotų patalpų (LR CK 4.37 str., 4.75 str. l d., 4.81 str. 4.83 str. l d.), todėl šia tvarka nebūtų sukurtas racionalus ir protingas naudojimasis daiktu. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, neišmatuota palėpė reiškia, kad ji nėra suformuota ir ją reikia įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskirą bendrą dalinės nuosavybės patalpą - neįrengtą palėpę. Prašymą atlikti neišmatuotos palėpės kadastrinius matavimus gali paduoti bet kuris daugiabučio namo buto ar patalpų savininkas. Atlikus kadastrinius matavimus, joje turi būti nurodyta kiekvieno daugiabučio namo buto ar patalpų savininko pastogės dalis. Tuomet apeliantė ir kiti bendraturčiai gali įgyvendinti savo teises į ginčo palėpėje jiems tenkančias dalis.Kolegija pažymi, kad patalpų savininkai palėpę valdo remiantis bendrąja dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 str.). Tai reiškia, kad kiekvienas šio namo buto savininkas yra ir dalies palėpės savininkas, nežiūrint to, kad jis nėra savo nuosavybės teisės į palėpės dalį įregistravęs. Pastogė, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, ja naudojamasi ir disponuojama bendraturčių (namo butų ir patalpų savininkų) sutarimu (CK 4.75 str.). Be to, bendraturčių teisė nėra absoliuti; tai reiškia, kad bendraturčiai negali trukdyti kitiems bendraturčiams įgyvendinti savo teisių.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.). Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Taigi, apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė. Teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju poreikio nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenustatė. Apeliantė savo argumentus išsamiai išdėstė procesiniuose dokumentuose, o byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė J. I. pateikė teismui duomenis apie patirtas 750 eurų bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos neviršija Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių. Dėl šio, iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos 750 eurų bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės E. T. a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei J. I. a.k. (duomenys neskelbtini) 750 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.