- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- eI2-11779-860/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08327-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23SD20129 „Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą“ (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 23S151656 „Uždrausti atvykti į LR“ (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimas); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde paaiškina, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Nurodo, kad Migracijos departamento ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvados dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra grindžiamos tik formaliai įvertinus vienintelį faktą, t. y. pareiškėjo anketoje nurodytą biografijos faktą, kad jis 1993–2006 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Pareiškėjo nuomone, vien šis faktas negali patvirtinti ir nepatvirtina jo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai ir dėl to potencialiai kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Priešingai, nei teigiama ginčijamuose sprendimuose, pareiškėjas ne tik nėra lojalus Baltarusijos režimui, bet kartu su šeima yra nukentėjęs nuo šio režimo dėl vykdomo jų persekiojimo. Teigia, kad nuo to laikotarpio, kai jis tarnavo karinėje tarnyboje (1993–2006 m.), iki 2020 metų Baltarusijoje pasikeitė valdžios santykis ne tik su užsienio valstybėmis, bet ir su joje gyvenančiais asmenimis. Paaiškina, kad nesutinka su nurodytu vertinimu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad į Lietuvos Respubliką atvyko su D viza, kuri skubos tvarka buvo išduota Minske. Gaunant vizą, pagalbą teikė ir Lietuvoje veikianti viešoji įstaiga „Freedom House“. Nurodo, kad į Lietuvą atvyko kartu su dukra A. P., o jo sutuoktinė A. P. Lietuvoje buvo jau nuo 2022 m. rugpjūčio mėnesio. Ji kartu su nepilnamete dukra gavo pabėgėlio statusą. Paaiškina, kad pareiškėjas nėra ir negali būti lojalus Baltarusijos režimui, nes Baltarusijos valdžia persekiojo jį ir jo šeimos narius už žmonos aktyvią veiklą, reiškiant pilietinę poziciją dėl rinkimų rezultatų klastojimo ir valdžios nusikalstamų veiksmų prieš visuomenės narius, dalyvavusius protestuose. Nurodo, kad sprendimas dėl pareiškėjo galimo bendradarbiavimo su Baltarusijos režimu yra priimtas apsiribojant formaliu klausimyne pateiktos informacijos vertinimu, visiškai neindividualizuojant, nesiaiškinant konkrečios faktinės situacijos. Pareiškėjo nuomone, sprendimuose nėra absoliučiai jokios informacijos apie jo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos, ar kažkokie jo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus. Teigia, kad nenustačius konkrečių pareiškėjo veiksmų ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina formalia ir nepagrįsta. Akcentuoja, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD 2023 m. birželio 27 d. išvados Nr. 18-7000 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (toliau – ir Išvada) tiesiog perkelti į sprendimus, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą, iš kurių yra ne tik VSD Išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas priimti ginčijamus sprendimus. Nurodo, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. Akcentuoja, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo neatliko, į sprendimus perkėlė VSD Išvadą, pateikė bendro pobūdžio informaciją apie jo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, t. y. kad Lietuvoje gyvena su Lietuvos Respublikos išduota nacionaline viza, kuri galiojo nuo 2022 m. spalio 8 d. iki 2023 m. balandžio 6 d., Lietuvos Respublikos išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra turėjęs, dirba Lietuvoje nuo 2022 m. spalio 28 d., užsieniečio šeimos nariai (sutuoktinė ir pilnametė dukra) turi nuo 2023 m. gegužės 30 d. iki 2028 m. gegužės 30 d. leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (2022 metais užsienietės kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais suteikti prieglobstį), tačiau nei pareiškėjo nepritarimas dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje, nei kad, jo nuomone, Krymas priklauso Ukrainai, nei jo reali nuomonė apie Baltarusijos režimą įvertinus jo individualią ir šeimos situaciją, nei kokiu pagrindu jo šeimos nariams (žmonai ir dukrai) suteikta tarptautinė apsauga, netirta ir nevertinta, o tai tik patvirtina priimtų sprendimų formalumą, neteisėtumą ir nesuderinamumą su VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimu, įpareigojančiu viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Pareiškėjo teigimu, tiek VSD, tiek atitinkamai Migracijos departamentas pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui konstatavo formaliai, neindividualizavo būtent pareiškėjo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, o tai rodo, kad pareiškėjo grėsmė nacionaliniam valstybės saugumui konstatuota nepagrįstai.
Atsiliepimas
2. Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Nurodo, kad byloje ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nenustato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teigia, kad Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Akcentuoja, kad vien formalus vizos išdavimo pagrindo atitikimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduota nacionalinė viza. Teigia, kad ginčijamuose sprendimuose buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Paaiškina, jog Migracijos departamentas nustatė, kad užsieniečio šeimos nariai (sutuoktinė ir pilnametė dukra) turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog pareiškėjui turi būti išduota nacionalinė viza. Migracijos departamento nuomone, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje būtų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Atsakovo teigimu, ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD nuomone, pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), 1993–2006 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Paaiškina, jog Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nuomone, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD pažymi, jog, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene. Teigia, kad vien faktas, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje nebetarnauja nuo 2006 m., savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD teigimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą daryti išvadą, kad tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nurodo, kad skundo teiginiai, jog pareiškėjo nepritarimas dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje bei jo nuomonė, kad Krymas priklauso Ukrainai, liko neįvertinti, yra nepagrįsti, nes iš Migracijos departamento sprendimų turinio matyti, kad šios aplinkybės buvo aptartos ir įvertintos priimant 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą. Pažymi, kad nors pareiškėjas atsakydamas į klausimus dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos išreiškė nepritarimą Ukrainoje vykdomiems veiksmams bei nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus, ypač atsižvelgiant į ilgą tarnybos laiką, nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Teigia, kad Migracijos departamentas sprendimuose įvertino informaciją apie pareiškėjo šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika ir konstatavo, kad atsisakymas išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. VSD nuomone, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
4. Teismo posėdyje:
Žemesnės instancijos teismas
- pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė;
Šalies argumentai
- atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui A. P. nacionalinę vizą, bei 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus šiuos sprendimus pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
6. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas A. P. 2023 m. kovo 24 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą išduoti nacionalinę vizą (Nr. duomenys neskelbtini). Kartu užpildė klausimyną, kuriame, be kita ko, nurodė, kad 1993–2006 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
7. Atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, kreipėsi į VSD, šis 2023 m. birželio 27 d. pateikė Išvadą. Joje nurodė, kad Baltarusijos Respublikos pilietis A. P., pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog 1993–2006 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Atsižvelgęs į tai VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD nuomone, Baltarusijos Respublikos pilietis A. P., jei jam bus išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
VSD, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašė Migracijos departamento neišduoti leidimo A. P. gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat jį įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.
8. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2023 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Sprendime, be kita ko, nurodė, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, o tai reiškia, kad jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią. Nurodė, kad A. P. ir ateityje, gavęs nacionalinę vizą, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir jo interesas būti Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė ir pilnametis vaikas. Atsisakymas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka nacionalinių valstybės interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl nacionalinės vizos išdavimo, t. y. dėl galimybės būti Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 6, 15 ir 20 punktais ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 ir 37 punktais, 2023 m. rugsėjo 12 d. priėmė dar vieną sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
9. Pareiškėjas, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtais sprendimais ir juose atliktu aplinkybių vertinimu, kreipėsi į teismą.
10. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
11. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; ir kt.).
LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu); kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, be kita ko, būtina įvertinti individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; ir kt.).
12. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
13. LVAT savo praktikoje yra nurodęs ir tai, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Dar daugiau, LVAT teisėjų kolegija 2023 m. birželio 14 d. sprendime (47 punktas) administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023 nurodė, kad Migracijos departamentas vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turėjo nuodugniai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (jo šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali.
14. Nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui – buvo konstatuotas iš esmės atsižvelgiant į VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo 1993–2006 m. tarnavimas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje suponuoja jo galimą pažeidžiamumą (jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką) ir iš to galinčią kilti grėsmę. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vien tokio fakto konstatavimas automatiškai neleidžia daryti tokių išvadų, kurias padarė Migracijos departamentas ir VSD, t. y. kad pareiškėjas yra lojalus Baltarusijos režimui, jo vykdomai politikai ir pan.
15. Visų pirma, tam tikrais atvejais atsakovo Migracijos departamento pozicija yra neaiški ir prieštaringa, be to, akivaizdžiai neatitinkanti byloje nustatytų aplinkybių. Kaip antai, 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime (2 psl.) nurodoma, kad: „Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų, kad A. P. turėtų šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme išduoti nacionalinę vizą užsienietis nurodė, kad yra vedęs. Migracijos departamentas nustatė, kad užsieniečio šeimos nariai (sutuoktinė ir pilnametė dukra) turi nuo 2023-05-30 iki 2028-05-30 leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (2022 metais užsienietės kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais suteikti prieglobstį)“. Taigi, vienu atveju Migracijos departamentas teigia, kad registruose nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis ir apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kitu atveju jau teigia, kad pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir pilnametė dukra) turi nuo 2023 m. gegužės 30 d. iki 2028 m. gegužės 30 d. leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, dar 2022 metais užsienietės kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais suteikti prieglobstį.
Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime nurodo, kad pareiškėjas turi pilnametę dukrą, o nepilnamečių vaikų neturi (2–4 psl.), nors byloje aiškiai nustatyta, kad pareiškėjas turi tik vieną vaiką – dukrą, kuri yra nepilnametė, t. y. gimusi 2007 m. Be to, iš 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo matyti, kad pareiškėjas turi nepilnametę dukrą. Tad Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime nustatytos aplinkybės neatitinka ne tik realios faktinės situacijos, bet ir jo paties vėlesniame, t. y. 2023 m. rugsėjo 12 d., sprendime nurodytų aplinkybių. Šie nurodyti Migracijos departamento nustatyti neatitikimai ir prieštaravimai, vertinant juos su kitomis toliau nurodomomis aplinkybėmis, patvirtina, kad Migracijos departamentas pareiškėjo situaciją vertino itin formaliai ir neapdairiai; pagaliau ji nebuvo individualizuota.
16. Kaip matyti iš bylos, tiek pareiškėjo sutuoktinei, tiek ir nepilnametei dukrai, gim. 2007 m., Lietuvoje 2022 m. gegužės mėnesį yra suteiktas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime šios aplinkybės iš viso nėra nurodęs; formaliai tik vienoje vietoje užsimena, kad: „2022 metais užsienietės kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais suteikti prieglobstį“. Migracijos departamentas kitame skundžiamame 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendime nurodo, tačiau taip pat formaliai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnametė duktė turi leidimus nuolat gyventi, išduotus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu. Taigi, Migracijos departamentas savo skundžiamuose sprendimuose arba iš viso nenurodo, kad pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnametei dukrai yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, arba tik formaliai iš nurodomos įstatymo nuostatos galime apie tai suprasti. Tačiau jokios analizės ir įvertinimo Migracijos departamentas nėra atlikęs, t. y. kokiu pagrindu ir už ką joms yra suteiktas prieglobstis Lietuvoje bei ar tai gali turėti, jeigu taip, kokią įtaką pareiškėjo pateiktam prašymui ir vertinant jo galimą grėsmę nacionaliniam saugumui. Per teismo posėdį paaiškėjo aplinkybės, kad pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnametei dukrai pabėgėlio statusas suteiktas dėl jų persekiojimo ir grėsmės kilmės valstybėje dėl politinių priežasčių ir pan. Tad nesant duomenų, kad pareiškėjo santykiai su šeimos nariais yra atitolę, akivaizdu, kad tai daro įtaką ir paties pareiškėjo galimam lojalumui, tiksliau priešiškumui Baltarusijos režimui, nuo kurio tiesiogiai yra nukentėjusi jo šeima (jam artimiausi žmonės). Tačiau šios aplinkybės Migracijos departamento visiškai nevertintos.
17. Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. P., kuri yra pareiškėjo sutuoktinė, aiškiai paliudijo, kad visa jų šeima yra priešiška režimui ir jo nepalaiko.
18. Vertinant pareiškėjo atsakymus į klausimyno klausimus, taip pat nematyti, kad jis kaip nors palaikytų Baltarusijos ar Rusijos režimus ar kad jo pažiūros ir nuostatos galėtų prieštarauti Lietuvos nacionaliniam saugumui.
19. Šiuo atveju aktualu ir tai, kiek laiko yra praėję nuo tarnybos kariuomenėje pabaigos ir pan. Svarbu ir tai, kokiu metu pareiškėjas tarnavo, ar tuo metu Baltarusijos režimas jau buvo labai agresyvus, kokia tuo metu buvo geopolitinė situacija ir pan. Tačiau Migracijos departamentas visas šias aplinkybes vertino ypač formaliai ar tiksliau iš viso jų nevertino, apsiribodamas vien minėto fakto – tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje – konstatavimu.
20. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju, esant objektyvių konkrečių aplinkybių, kurios leidžia manyti, kad pareiškėjas iš tikrųjų gali būti priešiškas dabartinei Baltarusijos politikai ir veikti prieš režimą, jis tam priežastį turi – jo šeima yra persekiojama ir nukentėjo nuo Baltarusijos režimo, tad vien formalus fakto konstatavimas – tarnyba Baltarusijos kariuomenėje – yra nepakankamas, kad būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors Migracijos departamentui teisės aktuose nėra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtintos pareigos visais atvejais atlikti užsieniečio apklausą, tačiau tokiais atvejais, kai grėsmė valstybės saugumui grindžiama tik vienu faktu – šiuo atveju tarnyba Baltarusijos kariuomenėje, o byloje yra ir kitų aplinkybių, rodančių, kad užsienietis gali būti priešiškas režimui ir jo nepalaikyti, rekomenduotina atlikti užsieniečio apklausą, siekiant patikslinti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali būti pagrindas pripažinti asmenį keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta, tad tai lėmė net ir netikslių duomenų, kuriais remiantis buvo daromos atitinkamos išvados, nustatymą.
21. Taigi, Migracijos departamentas visų bylai svarbių aplinkybių nenustatė, kai kurias nustatė klaidingai, jų neįvertino ir neindividualizavo; sprendimai yra formalūs.
22. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (1993–2006 m.) gali būti vertinama kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų; be to, vertinimas turi būti individualus, o ne formalus. Migracijos departamentas šių reikalavimų nesilaikė.
23. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas ir 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, tad jie panaikinami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).
Kadangi skundžiami sprendimai yra panaikinami, yra pagrindas patenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą (2023 m. kovo 24 d.).
24. Taigi, pareiškėjo skundas yra patenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
25. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
26. Pareiškėjo skundas patenkintas, tad laikytina, kad sprendimas yra priimtas jo naudai. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, taip pat jis patyrė ir išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti – 750 Eur; iš viso 772,50 Eur. Šios pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra racionalios, pagrįstos ir būtinos, tad būtent tokio dydžio (772,50 Eur) jos pareiškėjui priteistinos iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus patenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23SD20129 „Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą“ ir 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 23S151656 „Uždrausti atvykti į LR“ bei įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. P. (A. P.) prašymą išduoti nacionalinę vizą (2023 m. kovo 24 d.).
Priteisti pareiškėjui A. P. (A. P.) iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 772,50 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.