Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1041-662/2024

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-31
Bylos Nr.: eA-1041-662/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-08327-2023-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas, Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento
Pareiškėjas: A. P.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

8.1.2Vizos
8.6.4Draudimas atvykti

Administracinė byla Nr. eA-1041-662/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08327-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.6.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23SD20129 „Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą“ (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 23S151656 „Uždrausti atvykti į LR“ (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, tačiau buvo atsisakyta ją išduoti. Migracijos departamento ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvados dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra grindžiamos tik formaliai įvertinus vienintelį faktą – pareiškėjo anketoje nurodytą biografijos faktą, kad jis 1993–2006 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Pareiškėjo nuomone, vien šis faktas negali patvirtinti ir nepatvirtina jo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai ir dėl to potencialiai kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas ne tik nėra lojalus Baltarusijos režimui, bet kartu su šeima yra nukentėjęs nuo šio režimo, buvo vykdytas jų persekiojimas. Nuo to laikotarpio, kai pareiškėjas tarnavo karinėje tarnyboje (1993–2006 m.), iki 2020 metų Baltarusijoje pasikeitė valdžios santykis ne tik su užsienio valstybėmis, bet ir su joje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjas nesutiko, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko su (duomenys neskelbtini) viza, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą pareiškėjas atvyko kartu su dukra A. P., o jo sutuoktinė A. P. Lietuvoje buvo jau nuo 2022 m. (duomenys neskelbtini) mėnesio ir ji kartu su nepilnamete dukra gavo pabėgėlio statusą. Baltarusijos valdžia persekiojo pareiškėją ir jo šeimos narius už (duomenys neskelbtini). Sprendimas dėl pareiškėjo galimo bendradarbiavimo su Baltarusijos režimu yra priimtas apsiribojant formaliu klausimyne pateiktos informacijos vertinimu, neindividualizuojant, nesiaiškinant konkrečios faktinės situacijos. Sprendimuose nėra jokios informacijos apie pareiškėjo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos, ar kokie nors jo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus. Nenustačius konkrečių pareiškėjo veiksmų ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina formalia ir nepagrįsta. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD 2023 m. birželio 27 d. išvados Nr. 18-7000 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (toliau – ir Išvada) tiesiog perkelti į sprendimus. Atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektu, turi atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą, ne tik VSD Išvadą, bet ir su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas priimti ginčijamus sprendimus. Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimai, keliami administraciniams aktams. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo neatliko, į sprendimus perkėlė VSD Išvadą, pateikė bendro pobūdžio informaciją apie pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau nei pareiškėjo nepritarimas dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje, nei kad, jo nuomone, Krymas priklauso Ukrainai, nei jo reali nuomonė apie Baltarusijos režimą įvertinus jo individualią ir šeimos situaciją, nei kokiu pagrindu jo šeimos nariams (žmonai ir dukrai) suteikta tarptautinė apsauga, netirta ir nevertinta. Todėl sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Tiek VSD, tiek Migracijos departamentas pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui konstatavo formaliai, neindividualizavo būtent pareiškėjo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjo keliama grėsmė nacionaliniam valstybės saugumui nustatyta nepagrįstai.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nenustato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Vien formalus vizos išdavimo pagrindo atitikimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduota nacionalinė viza. Sprendimuose buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas nustatė, kad užsieniečio šeimos nariai (sutuoktinė ir pilnametė dukra) turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog pareiškėjui turi būti išduota nacionalinė viza. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje būtų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl, ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. VSD nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD nuomone, pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), 1993–2006 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. VSD nuomone, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene. Vien faktas, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje nebetarnauja nuo 2006 m., savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Skundo teiginiai, jog pareiškėjo nepritarimas dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje bei jo nuomonė, kad Krymas priklauso Ukrainai, liko neįvertinti, nepagrįsti, nes šios aplinkybės buvo aptartos ir įvertintos priimant 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą. Pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus, ypač atsižvelgiant į ilgą tarnybos laiką, nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Atsisakymas išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytini proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. VSD nuomone, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą patenkino, t. y. panaikino Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23SD20129 „Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą“ ir 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 23S151656 „Uždrausti atvykti į LR“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą (2023 m. kovo 24 d.) bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo 772,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 24 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti nacionalinę vizą (Nr. 11-5DATUB2V) ir kartu užpildė klausimyną, kuriame, be kita ko, nurodė, jog 1993–2006 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, kreipėsi į VSD, kuris 2023 m. birželio 27 d. pateikė Išvadą, kurioje nurodyta, jog Baltarusijos Respublikos pilietis A. P., pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 1993–2006 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Atsižvelgęs į tai VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD nuomone, Baltarusijos Respublikos pilietis A. P., jei jam bus išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašė Migracijos departamento neišduoti leidimo A. P. gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat jį įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.

9. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2023 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atsakovas minėtame sprendime, be kita ko, nurodė, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, o tai reiškia, kad jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią. A. P. ir ateityje, gavęs nacionalinę vizą, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir jo interesas būti Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo sutuoktinė ir pilnametis vaikas. Atsakovo vertinimu, atsisakymas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka nacionalinių valstybės interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl nacionalinės vizos išdavimo, t. y. dėl galimybės būti Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

10. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 6, 15 ir 20 punktais ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 ir 37 punktais, 2023 m. rugsėjo 12 d. priėmė dar vieną sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtais sprendimais ir juose atliktu aplinkybių vertinimu, kreipėsi į teismą.

11. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Įstatyme nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui – buvo konstatuotas iš esmės atsižvelgiant į VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo 1993–2006 m. tarnavimas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje suponuoja jo galimą pažeidžiamumą (jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką) ir iš to galinčią kilti grėsmę. Tačiau teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vien tokio fakto konstatavimas automatiškai neleidžia daryti tokių išvadų, kurias padarė Migracijos departamentas ir VSD, t. y. jog pareiškėjas yra lojalus Baltarusijos režimui, jo vykdomai politikai ir pan.

12. Teismas sprendė, kad tam tikrais atvejais atsakovo Migracijos departamento pozicija yra neaiški ir prieštaringa, be to, akivaizdžiai neatitinkanti byloje nustatytų aplinkybių. 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime (2 psl.) nurodoma, kad: Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų, kad A. P. turėtų šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme išduoti nacionalinę vizą užsienietis nurodė, kad yra vedęs. Migracijos departamentas nustatė, kad užsieniečio šeimos nariai (sutuoktinė ir pilnametė dukra) turi nuo 2023 m. gegužės 30 d. iki 2028 m. gegužės 30 d. leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (2022 metais užsienietės kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais suteikti prieglobstį). Taigi, vienu atveju Migracijos departamentas teigia, kad registruose nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis ir apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, kitu atveju jau teigia, kad pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir pilnametė dukra) turi nuo 2023 m. gegužės 30 d. iki 2028 m. gegužės 30 d. leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, dar 2022 metais užsienietės kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais suteikti prieglobstį.

13. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime nurodo, kad pareiškėjas turi pilnametę dukrą, o nepilnamečių vaikų neturi (2–4 psl.), nors byloje aiškiai nustatyta, kad pareiškėjas turi tik vieną vaiką – dukrą, kuri yra nepilnametė, t. y. gimusi (duomenys neskelbtini). Be to, iš 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo matyti, kad pareiškėjas turi nepilnametę dukrą. Todėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime nustatytos aplinkybės neatitinka ne tik realios faktinės situacijos, bet ir jo paties vėlesniame, t. y. 2023 m. rugsėjo 12 d., sprendime nurodytų aplinkybių. Šie nurodyti Migracijos departamento nustatyti neatitikimai ir prieštaravimai, vertinant juos su kitomis toliau nurodomomis aplinkybėmis, patvirtina, kad Migracijos departamentas pareiškėjo situaciją vertino itin formaliai ir neapdairiai, ji nebuvo individualizuota.

14. Teismas nustatė, kad tiek pareiškėjo sutuoktinei, tiek ir nepilnametei dukrai, gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje 2022 m. (duomenys neskelbtini) mėnesį yra suteiktas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime šios aplinkybės apskritai nėra nurodęs, tik formaliai vienoje vietoje užsimena, kad: „2022 metais užsienietės kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais suteikti prieglobstį“. Migracijos departamentas kitame skundžiamame 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendime nurodo, tačiau taip pat formaliai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnametė duktė turi leidimus nuolat gyventi, išduotus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu. Taigi, Migracijos departamentas savo skundžiamuose sprendimuose arba iš viso nenurodo, kad pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnametei dukrai yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, arba tik formaliai iš nurodomos įstatymo nuostatos galima apie tai suprasti. Tačiau jokios analizės ir įvertinimo Migracijos departamentas nėra atlikęs, t. y. kokiu pagrindu ir už ką joms yra suteiktas prieglobstis Lietuvoje bei, ar tai gali turėti, jeigu taip, kokią įtaką pareiškėjo pateiktam prašymui ir vertinant jo galimą grėsmę nacionaliniam saugumui. Per teismo posėdį paaiškėjo aplinkybės, kad pareiškėjo sutuoktinei ir nepilnametei dukrai pabėgėlio statusas suteiktas dėl (duomenys neskelbtini). Tad nesant duomenų, kad pareiškėjo santykiai su šeimos nariais yra atitolę, akivaizdu, kad tai daro įtaką ir paties pareiškėjo galimam lojalumui, tiksliau priešiškumui Baltarusijos režimui, nuo kurio tiesiogiai yra nukentėjusi jo šeima (jam artimiausi žmonės). Tačiau šios aplinkybės Migracijos departamento visiškai nevertintos.

15. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklausta liudytoja A. P., kuri yra pareiškėjo sutuoktinė, aiškiai paliudijo, jog visa jų šeima yra priešiška režimui ir jo nepalaiko.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo atsakymus į klausimyno klausimus, taip pat nenustatė, kad jis kaip nors palaikytų Baltarusijos ar Rusijos režimus ar, jog jo pažiūros ir nuostatos galėtų prieštarauti Lietuvos nacionaliniam saugumui.

17. Teismas pažymėjo, kad aktualu ir tai, kiek laiko yra praėję nuo tarnybos kariuomenėje pabaigos ir pan. Svarbu ir tai, kokiu metu pareiškėjas tarnavo, ar tuo metu Baltarusijos režimas jau buvo labai agresyvus, kokia tuo metu buvo geopolitinė situacija ir pan. Tačiau Migracijos departamentas visas šias aplinkybes vertino ypač formaliai ar, tiksliau, iš viso jų nevertino, apsiribodamas vien minėto fakto – tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje – konstatavimu.

18. Teismas sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju, esant objektyvių konkrečių aplinkybių, kurios leidžia manyti, kad pareiškėjas iš tikrųjų gali būti priešiškas dabartinei Baltarusijos politikai ir veikti prieš režimą, jis tam priežastį turi – jo šeima yra persekiojama ir nukentėjo nuo (duomenys neskelbtini), tad vien formalus fakto konstatavimas – tarnyba Baltarusijos kariuomenėje – yra nepakankamas, kad būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors Migracijos departamentui teisės aktuose nėra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtintos pareigos visais atvejais atlikti užsieniečio apklausą, tačiau tokiais atvejais, kai grėsmė valstybės saugumui grindžiama tik vienu faktu – šiuo atveju tarnyba Baltarusijos kariuomenėje, o byloje yra ir kitų aplinkybių, rodančių, jog užsienietis gali būti priešiškas režimui ir jo nepalaikyti, rekomenduotina atlikti užsieniečio apklausą, siekiant patikslinti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali būti pagrindas pripažinti asmenį keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta, tad tai lėmė net ir netikslių duomenų, kuriais remiantis buvo daromos atitinkamos išvados, nustatymą.

20. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas visų bylai svarbių aplinkybių nenustatė, kai kurias nustatė klaidingai, jų neįvertino ir neindividualizavo, o sprendimai yra formalūs. Nors pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (1993–2006 m.) gali būti vertinama kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Be to, vertinimas turi būti individualus, o ne formalus. Migracijos departamentas šių reikalavimų nesilaikė.

21. Teismas sprendė, kad skundžiami Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas ir 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl juos panaikino. Kadangi skundžiami sprendimai yra panaikinami, yra pagrindas patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą (2023 m. kovo 24 d.).

22. Teismas nurodė, kad dėl to, jog teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, taip pat jis patyrė ir išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti – 750 Eur; iš viso 772,50 Eur. Teismas sprendė, kad šios pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra racionalios, pagrįstos ir būtinos, todėl jas pareiškėjui priteisė iš atsakovo.

III.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

24. VSD vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybei, nesilaikė teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos ir Baltarusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. VSD nuomone, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

25. VSD nurodo, kad teismas nepagrįstai ignoravo susiformavusią ir gausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, pagal kurią tarnyba Baltarusijos kariuomenėje, net ir trumpai einant neaukštas pareigas (nagrinėjamu atveju pareiškėjas ilgą laiką (1993–2006 m.) ėjo aukštas pareigas ir turėjo aukštą karinį laipsnį), pripažįstama pakankamu teisiniam vertinimui, kad užsienietis gali būti traktuojamas kaip Baltarusijos valdžiai lojalus asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti Baltarusijos režimo užduotis.

26. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene (tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje). Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės. Tokia išvada atitinka ir teismų praktiką, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo keliamą grėsmę eliminuoja tai, jog po jo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje praėjo tam tikras laikotarpis. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl atsakovo sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.

27. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas buvo aukšto rango Baltarusijos karininkas. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad ėjo Baltarusijos kariuomenės (duomenys neskelbtini) viršininko pareigas. Migracijos departamento klausimyne (žr. atsakymą į 3 klausimą) pareiškėjas nurodė, kad yra įgijęs majoro karinį laipsnį. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad buvę aukšto rango Rusijos ar Baltarusijos pareigūnai ar kariškiai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos ar Baltarusijos valdžiai asmenys ir jų keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui savaime yra dar didesnė (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023 ir kt.).

28. VSD teigia, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog atsakovas neatliko individualaus vertinimo. Iš atsakovo sprendimo turinio matyti, kad buvo vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturi jokių tvirtų, ilgalaikių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuva. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena tik 1 metus, turėdamas nacionalinę vizą. Pareiškėjo sutuoktinė su dukra (Baltarusijos pilietės) Lietuvoje taip pat gyvena tik nuo 2022 metų. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę.

29. VSD nurodo, kad iš pareiškėjo skunde dėstomų aplinkybių, bylos medžiagos bei teismo posėdyje teiktų pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad Baltarusijoje gyvena jo artimieji: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas Baltarusijoje turi nekilojamojo turto ((duomenys neskelbtini)). Remiantis šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija. Stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

30. VSD teigia, kad Rusijos ir Baltarusijos keliamų grėsmių Lietuvai ir šių valstybių karinės agresijos veiksmų Ukrainoje kontekste pareiškėjo ryšiai Baltarusijoje neabejotinai laikytini jo pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad Baltarusijoje gyvenančią jo (duomenys neskelbtini) kiekvieną savaitę aplanko Baltarusijos milicijos pareigūnai ir teiraujasi, kada pareiškėjas atvažiuos į Baltarusiją; po pareiškėjo išvykimo iš Baltarusijos jo namuose buvo atlikta krata; iš pareiškėjo (duomenys neskelbtini) buvo reikalaujama Baltarusijos milicijai atnešti telefoną ir palikti – vėliau telefoną pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Baltarusijos milicija grąžino. Tai akivaizdžiai patvirtina pareiškėjo pažeidžiamumą. Baltarusijos žvalgybos tarnybos gali šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pvz., grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veika ir pan.). Gyventi Lietuvoje gali būti leidžiama tik tokiam asmeniui, kurio veikla, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam gyvenant Lietuvoje, kils grėsmė, o juo labiau bus padaryta žalos Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.

31. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tai, kad pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai yra suteiktas pabėgėlio statusas. Nagrinėjamame ginče sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo išduoti vizą pagrįstumo ir vertinama pareiškėjo, o ne jo šeimos narių grėsmė valstybės saugumui. Pabėgėlio statuso suteikimas pareiškėjo šeimos nariams nepreziumuoja ir paties pareiškėjo priešiškumo Baltarusijos režimui. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo (o ne jo šeimos narių) akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo sprendimo neteisėtu. Be to, pareiškėjas tarnybą Baltarusijos kariuomenėje paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių – jis teismo posėdžio metu nurodė, kad iš tarnybos buvo atleistas dėl sveikatos.

32. VSD nurodo, kad teismas, kvestionuodamas atsakovo išvadas, nepagrįstai akcentuoja ir skirtingą geopolitinę situaciją skirtingais laikotarpiais. Esminę reikšmę turi dabar susiklostęs geopolitinis kontekstas, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos karine agresija prieš Ukrainą.

33. VSD pažymi, kad sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, todėl VSD Išvadoje, kuria pagrįstas atsakovo sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis. Nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Byloje sprendžiami klausimai, susiję su užsieniečio teisine padėtimi, ir vertinama, ar atsakovo sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme. Teismas šiuo aspektu atsakovo sprendimą įvertino netinkamai.

34. VSD vertinimu, surinkti duomenys leidžia teigti, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Ginčijamas atsakovo sprendimas laikytinas adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Atsiliepimas

35. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Šalies argumentai

36. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo sprendimuose bei VSD Išvadoje pateikti argumentai nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui. Nesant duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, institucijų konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali, o ne reali. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus. Tiek VSD, tiek atitinkamai Migracijos departamentas, pareiškėjo grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui konstatavo formaliai, neindividualizavo būtent pareiškėjo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui, kas rodo, kad pareiškėjo grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui konstatuota nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir rėmėsi aktualia teismų praktika. VSD apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis turėtų būti paliktas nepakeistas.

Atsiliepimas

37. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

38. Atsakovas palaiko VSD apeliacinį skundą ir pažymi, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad pareiškėjo interesas gyventi Lietuvos Respublikoje yra aukštesnis už valstybės saugumą. Pareiškėjas nesikreipė dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, todėl jo teiginiai dėl jo išvykimo iš Baltarusijos jo atžvilgiu vykdyto persekiojimo, neatitinka tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

39. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23SD20129 „Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą“ ir 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 23S151656 „Uždrausti atvykti į LR“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino konstatavęs, kad atsakovas sprendimuose nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, kai kurias nustatė klaidingai, jų neįvertino ir neindividualizavo, o priimti sprendimai yra formalūs, prieštaringi. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (1993–2006 m.) gali būti vertinama kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų, vertinimas turi būti individualus, o ne formalus, bet Migracijos departamentas šių reikalavimų nesilaikė.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kelia pavojų Lietuvos valstybės saugumui, dėl to jo priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. VSD akcentuoja, kad pareiškėjas Baltarusijos kariuomenėje ėjo aukštas pareigas, turėjo majoro laipsnį, vertinamas būtent jo keliamas pavojus valstybės saugumui, o ne jo šeimos narių, priimti sprendimai yra pakankamai individualizuoti, jie atitinka Lietuvos valstybės interesus.

42. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai), nes Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD Išvadą, konstatavo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pastarasis sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, nustatančia, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

44. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, kt.).

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant esminę bylos aplinkybę – pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

46. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais skundžiamą teismo sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Migracijos departamentas, priimdamas byloje ginčijamus sprendimus, nevisapusiškai įvertino aplinkybes dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui kartu su kitomis nustatytomis pareiškėjo individualiomis aplinkybėmis.

47. Bylos duomenys patvirtinta, kad Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime padaryta išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui grindžiama iš esmės vienintele aplinkybe – kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 3 klausimą (Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateikite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis) nurodė, jog 1993–2006 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, todėl jis, VSD vertinimu, yra laikytinas lojaliu Baltarusijos valdžiai ir režimui bei gyvendamas Lietuvoje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

48. Nekvestionuojama, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo biografijos faktas apie tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 1993–2006 m. gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintas pareiškėjo karinės tarnybos faktas kitų jo individualiai situacijai aktualių aplinkybių kontekste – to, jog pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnametė dukra gyvena Lietuvos Respublikoje, patenkinus jų prašymą dėl prieglobsčio, nebuvo išsamiai įvertintos prieglobsčio jo šeimos nariams suteikimo aplinkybės bei jo lojalumas Baltarusijos režimui nustatytų aplinkybių dėl jo šeimos situacijos kontekste. Taip pat svarbu tai, kad skundžiamuose sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėju, yra prieštaringos. Pvz., 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendime teigiama, kad Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų, kad A. P. turėtų šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau toliau tame pačiame sprendime nurodoma, kad Migracijos departamentas nustatė, jog užsieniečio šeimos nariai (sutuoktinė ir pilnametė dukra) turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendime jau nustatyta, kad pareiškėjas turi nepilnametę dukterį, nurodoma jos gimimo data. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų papildomai nekartoja, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, skundžiami sprendimai yra prieštaringi, nepagrįsti nustatytomis ir individualiai ištirtomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Šios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus.

50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių arba jas skundžiamuose sprendimuose nustatė ar nurodė neteisingai, todėl skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, administracinio sprendimo motyvus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamus atsakovo sprendimus panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą iš naujo išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl nurodytų argumentų trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

52. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti jo naudai iš VSD 350 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

53. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, proceso šalies išlaidos turi būti pagrįstos. Minėtoje ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais ir įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 56 straipsnio nustatytus reikalavimus. Prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus, išsamus ir su pagrindimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-34/2011). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje AS62-521/2011).

54. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo su prašymu pateiktų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų matyti, kad pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros duomenys (Nr. SPEC23-00833) už suteiktas advokato teisines paslaugas neatitinka pateikto banko patvirtinimo apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą duomenų, nes mokėjimo paskirtyje nurodytas kitas dokumento numeris: SPEC23-00614, mokėtojas – ne pareiškėjas, o A. P.. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė patirtų bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti pareiškėjo A. P. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasMilda Vainienė