Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-404-190/2012

Teisėjas Tadeušas Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00912-2010-9

2.4.5., 2.4.7.

2012 m. birželio 8 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. S. ir T. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo :

S. S. (S. S.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 181 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 181 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 7, 8, 9 d., 65 str. 2 d., BVK 22 str. 1-2 d. paskirtos šiuo nuosprendžiu ir 2010-05-25 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir S. S. paskirta galutinė subendrintą bausmė - laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose ir 5 (penkių) MGL (650 Lt) bauda.

T. S. (T. S.) pripažintas kaltu, padaręs pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 181 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 7, 8, 9 d. paskirtą bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011-06-30 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies sudedant ir T. S. paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė psichotropines medžiagas ir veikdamas bendrininkų grupėje su T. S., pasikėsino padaryti svetimo turto prievartavimą, o būtent:

jis nuo 2010-05-12 iki 2010-05-16, tiksliai teismo nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, iš nenustatyto asmens, įgijo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, kurią laikė su savimi, o bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pardavė į skolą už 300 litų K. R., t.y. išplatino ne mažiau kaip 2,091 g. psichotropinės medžiagos - metamfetamino, žinodamas, kad ši psichotropinė medžiaga bus išplatinta kitiems asmenims, t.y. K. R. ją parduos bei už parduotas psichotropines medžiagas sumokės pinigus, kurias K. R. atsisakydamas daryti nusikalstamą veiką 2010-05-19 (duomenys neskelbtini), savanoriškai daiktų pateikimo protokolu pateikė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK pareigūnams.

Taip pat jis, 2010-05-17 apie 21 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su T. S., neteisėtai patekę į A. R. priklausantį butą, neturėdami teisėto pagrindo atvirai, grasindamas visus esančius bute užmušti, o po to butą padegti, panaudodami psichinę prievartą, t.y. panaudojant veidą maskuojančias kaukes, guminę lazdą ir šaunamąjį ginklą, užėjo į bute esančią virtuvę, bei S. S. pridėjęs šaunamąjį ginklą prie A. R. kaklo, kartu reikalavo grąžinti neįvardintos sumos dydžio skolą už negrąžintas psichotropines medžiagas, kurią jiems turi grąžinti pastarojo sūnus K. R., taip versdami savo naudai atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, kadangi A. R. atsistojus nesitikėjo, jog šis gali pasipriešinti bei išsigando bute buvusio šuns – vokiečių aviganio taip kartu su T. S. pasišalindami iš nukentėjusiojo buto laiptinėje, du kartus S. S. šovė iš teismo nagrinėjimo metu nenustatyto ginklo į A. R., bet į jį nepataikė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų darytina išvada, kad kaltinamojo S. S. kaltė įrodyta. Nors S. S. kaltu ir neprisipažino, nurodęs, kad narkotinių ar psichotropinių medžiagų niekada neturėjo, jų neplatino, neprašė parduoti, narkotinių medžiagų nevartoja, tačiau iš teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos įrodyta, kad S. S. parodymai prieštarauja ištirtiems įrodymams.

Liudytojas K. R. parodė, kad jam kaltinamieji pažįstami iš matymo. Jis buvo skolingas S. S.. Jis iš jo buvo balandžio mėnesį pasiskolinęs psichotropines medžiagas. Iš S. S. ėmė metamfetaminą. S. S. jam paskambino ir pasiūlė pardavinėti narkotikus bei gyventi pas jį (duomenys neskelbtini). Jis norėjo užsidirbti parduodant metamfetaminą. Jis anksčiau vartojo narkotikus. Jam skambino klientai, kurie norėjo įsigyti narkotikų ir jis juos išnešdavo į lauką bei parduodavo. Naktimis jis miegodavo tame pačiame bute vienas.

Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad K. R. pateikė 6 vnt. maišelius su baltos spalvos milteliais, kuriuos sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas.

Asmens parodymo atpažinti protokolu užfiksuota, kad K. R. atpažino S. S. kaip asmenį, kuris jam išnuomotame bute liepė pardavinėti narkotines medžiagas, į dieną jų atveždavo po porą kartų. Viskas vyko (duomenys neskelbtini).

Esant išdėstytoms aplinkybėms bei remiantis byloje ištirtais įrodymais ir LR Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ kaltinamojo S. S. kaltė dėl padarytos veikos įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal LR BK 260 str. 1 d.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog kaltinamųjų kaltė dėl pasikėsinimo padaryti svetimo turto prievartavimą yra įrodyta bylos rašytine medžiaga: atpažinimo protokolais, asmens apžiūros protokolu, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais.

Nors kaltinamieji savo kaltę neigia, teismas laikė ją pilnai įrodyta. Teismas kaip įrodymais nesivadovavo kaltinamųjų parodymais, kadangi jie nelogiški ir nenuoseklūs. Kaltinamųjų parodymus teismas vertino kaip jų siekimą išvengti atsakomybės už padarytą pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką.

Teismas vadovavosi nukentėjusiojo A. R. parodymais, kurie yra logiški ir nuoseklūs tiek ikiteisminio bylos tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Be to, jo parodymus patvirtino liudytojai O. R., R. Z. ir A. G..

Teismas priimant nuosprendį nesirėmė liudytojų E. V. ir G. U. parodymais bei pažymėjo, jog šios liudytojos yra kaltinamųjų pažįstamos. Be to, šių liudytojų parodymuose yra prieštaravimų. Teismas atmetė liudytojų E. V., G. U. ir kaltinamojo T. S. parodymus, kad T. S. negalėjo daryti jam inkriminuoto pasikėsinimo padaryti svetimo turto prievartavimą, kadangi buvo namuose, kur šventė brolio gimtadienį, kaip gynybos iškeltą versiją T. S. išvengti atsakomybės.

Teismo manymu, abejoti nustatytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat nenustatė jokio pagrindo, dėl ko nukentėjusysis kaltinamuosius būtų galėjęs apkalbėti. Vertindamas įrodymų visetą, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir konstatavo, kad kaltinamųjų kaltė, nors ir įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, tačiau teismas jais remiasi, kadangi jie sudaro vieningą, vienus kitų atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš jų analizės neabejotinai, logiškai ir įtikinamai išplaukia kaltinamųjų kaltė dėl jų išreikšto reikalavimo nukentėjusiajam be jokio tam teisinio pagrindo perduoti pinigus ir grasinimo pavartoti smurtą, jeigu nukentėjusysis pinigus neperduos kaltinamiesiems.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš įrodymų analizės matyti, kad S. S. ir T. S. veikoje yra visi būtini ir pakankami šio pasikėsinimo padaryti nusikaltimą požymiai. Kaltinamieji išreiškė nukentėjusiajam žodinį reikalavimą perduoti neatlygintinai pinigus. Jie prieš nukentėjusįjį naudojo smurtą (S. S. nukentėjusiajam įrėmė ginklą į kaktą, laiptinėje du kartus iš ginklo šovė). Kaltinamųjų buvimas nukentėjusiojo bute su kaukėmis ant veido ir T. S. turėjimas lazdos rankose, kai nukentėjusiajam išreškiamas minėtas neteisėtas reikalavimas, vertinami kaip psichinio smurto panaudojimas nukentėjusiajam. Kaltinamieji šiais savo veiksmais bandė priversti nukentėjusįjį perduoti pinigus, bet savo veikos neužbaigė dėl nepriklausančių nuo jų valios aplinkybių, kadangi kaltinamieji išsigando buvusio šuns, todėl jų veika ikiteisminio tyrimo metu pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 181 str. 1 d. kaip pasikėsinimas padaryti svetimo turto prievartavimą.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog S. S. neigia įgijęs, gabenęs ir laikęs psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti bei veikdamas bendrininkų grupėje su T. S. pasikėsinęs padaryti svetimo turto prievartavimą ir prašo jį išteisinti.

Nuteistasis prašo atsižvelgti į šiuos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytus faktus:

1. Jis apklausos metu teigė, kad yra susipykęs su Konstantinu (kurio nežino net pavardės) dėl 50 litų. Skola atsiradusi dėl telefono pardavimo. Visas smulkmenas, kaip atsirado ši skola, jis išdėstė, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo ir K. R. dėl minėtos skolos fakto apklausiamas nebuvo, todėl užginčyti šios skolos pagrindo nėra.

2. Nėra aiški ir abejonių kelianti aplinkybė, užfiksuota ikiteisminio tyrimo metu, kad K. R. savanoriškai nutraukė daroma nusikalstamą veiką, todėl prašo pasiaiškinti šį faktą, nes tikrieji faktai buvo tokie: K. R. buvo apklausiamas arba daryta krata jo namuose ir rasti narkotikai. Jam buvo pasakyta, kad, jei jis nepasakys, iš kur jie gauti, tuomet bus baudžiamas pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos BK straipsnius ir kalės ilgus metus, tačiau jei išduos žmogų, pas kurį įsigijo narkotikus - bus traktuojama, kad jis nutraukė savanoriškai nusikalstamą veiką. Kadangi K. R. buvo susipykęs su juo (S. S.), jį ir nurodė, kaip asmenį, iš kurio įsigijo narkotikus, siekdamas išvengti atsakomybės ir nenorėdamas išduoti asmenų, iš kurių iš tikrųjų pirko narkotines medžiagas. Vėliau parodymuose (kurie užfiksuoti teismo nuosprendyje), jis teigia, kad: „iš jo narkotikus paėmė policijos pareigūnai“. Taigi, anot apelianto, yra akivaizdūs sąvokų turinio skirtumai tarp „atidavė savanoriškai“ ir „paėmė“.

3. Liudytojos O. R. apklausoje užfiksuota jai teigiant: „jis buvo panašus į tuos vaikinus, kurie įėjo į laiptinę“, kas reiškia, kad ji aiškiai nematė ir nebuvo įsitikinusi, kad tai buvo būtent tas pats asmuo, t.y. jis (S. S.).

4. Tuose pačiuose jos (O. R.) parodymuose užfiksuota, kad po šūvių į šunį ir jos vyrą, niekam nieko nenutiko, nebuvo sužaloti, nebuvo dujų kvapo. Tai, anot apelianto, reiškia tai, kad jokio ginklo nebuvo, o jei ir buvo, tai jis buvo žaislinis ir jokios grėsmės nekėlė, nes, kaip apklausoje ji teigė, atsistojus jos vyrui, nusikaltėliai pabėgo, tačiau jei tai tikrai būtų pistoletas, jie nebūtų bėgę.

5. Liudytojas K. R. apklausoje teigė, kad jis tikrai buvo skolingas kaltinamajam (S. S.), tik nurodė netikrą skolos kilimo priežastį, siekdamas išvengti jau minėtos atsakomybės.

6. Nukentėjusysis A. R. parodymuose teigė, jog atpažinti šių vaikinų negalėtų.

7. Liudytoja R. Z. nurodė, kad vienas vaikinas panašus į vieną iš kaltinamųjų, bet tik panašus į kaltinamąjį T. S..

8. Liudytojas A. G. teigė, kad šūvis buvo vienas, kiti liudytojai jo iš viso negirdėjo arba teigė, kad jų buvo du, taigi yra akivaizdūs parodymų prieštaravimai.

9. Nusikalstama veika kvalifikuota pagal LR BK 260 str. 1 d. netinkamai, nes pripažintas konkretus skolos faktas, taigi, net įrodžius nusikalstamos veikos sudėtį, nusikalstama veika, anot apelianto, turėtų būti perkvalifikuota į pasikėsinimą padaryti savavaldžiavimą.

10. Teismas konstatavo, kad pagrindo, dėl ko kaltinamąjį galėjo apkalbėti K. R. nėra, tačiau dėl aukščiau paminėtų faktų, S. S. manymu, jų yra mažiausiai trys: skola, kurios nenorima atiduoti, nenorėjimas išduoti tikrųjų narkotikų prekeivių ir siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

S. S. teigia, jog nagrinėjamu atveju dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nėra surinkta nei vieno tiesioginio įrodymo, o yra tik keletas netiesioginių įrodymų, iš kurių pusė duoti liudytojo, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, o kiti įrodymai (liudytojų parodymai) prieštarauja tarpusavyje.

Apeliaciniu skundu T. S. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis teigia, jog atliekant jo atpažinimą (Lietuvos Respublikos BPK 192 str.) jis buvo priverstinai pastatytas tarp dviejų kitų asmenų, kurie išoriškai į jį buvo visiškai nepanašūs, be to, abu kiti asmenys buvo apsirengę kasdieniais drabužiais, o jis, kadangi buvo sulaikytas darbo vietoje, buvo purvinas, apsirengęs darbo drabužiais. Taigi, tokia tvarka atliekant asmens parodymo atpažinti jį, anot T. S., būtų atpažinęs bet kas, netgi asmuo, kuris jo gyvenime nėra matęs. Taigi, atliekant jo atpažinimą buvo padaryti esminiai šio procesinio veiksmo atlikimo reikalavimų pažeidimai, kurie turėjo akivaizdžios įtakos duomenų patikimumui, todėl šie duomenys yra nepatikimi ir teismas neturėjo teisės juos pripažinti įrodymais.

Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo A. R. parodymai yra logiški ir nuoseklūs tiek ikiteisminio bylos tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kadangi jo parodymai yra nelogiški, per tris apklausas ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiant jį teisme keitėsi, prieštarauja kitų asmenų duotiems parodymams (A. G., O. R., K. R.) bei faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismas turėjo kritiškai vertinti tokius nukentėjusiojo parodymus bei pašalinti jų prieštaravimus kitiems parodymams ir byloje esančiai medžiagai, tačiau to nepadarė.

Panašiai, apelianto manymu, turėjo būti vertinami ir liudytojos O. R. parodymai, kadangi taip pat yra nenuoseklus, nuolat keitėsi, yra paneigti kitų liudytojų parodymais ir prieštarauja įprastinei logikai.

T. S. pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek nukentėjusysis A. R., tiek liudytoja O. R. net neužsiminė apie tai, kad įvykį matė liudytojas A. G., tai jie pripažino tik kai minėtas liudytojas buvo iškviestas į teismą gynybos iniciatyva.

Taip pat teismas visiškai nepagrįstai atmetė liudytojų E. V. ir G. U. parodymus, kurie buvo logiški, nuoseklūs ir neprieštaravo vieni kitiems bei parodė, kad jis apskritai nurodytu laiku negalėjo būti įvykio vietoje. Tačiau teismas, dėl jam nesuprantamų priežasčių, nusprendė juos vertinti kritiškai dėl to, kad jis liudytojas pažįsta, ir apskritai jų parodymus nusprendė laikyti gynybos iškelta versija, siekiant jam išvengti atsakomybės. Teismas tokią išvadą padarė neatsižvelgiant į tai, kad prašyme iškviesti liudytojus jo gynėjas pats nurodė neprašantis kviesti jo tėvų, nes jų parodymai būtų vertinami kritiškai, o tik iškviesti E. V. ir G. U., galinčias patvirtinti jo buvimo vietą nurodytų laikų.

T. S. mano, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių siekiant pašalinti prieštaravimus tarp įrodymų byloje ir ignoravo principą, kad visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, todėl surašė apkaltinamąjį nusprendį pažeidžianti BPK jam keliamus reikalavimus, todėl naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.

Apeliantas pabrėžia, jog visi įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, yra netiesioginiai. Pats teismas nuosprendyje pažymėjo, kad vertindamas įrodymų visetą, jis vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktiką ir konstatavo, kad kaltinamųjų kaltė, nors ir įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, tačiau teismas jais rėmėsi, kadangi jie sudaro vieningą, vienus kitų atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Tačiau, anot nuteistojo T. S., apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas vien netiesioginiais įrodymais, kadangi jais yra įrodinėjamas tik tarpinis faktas, o pačios nusikalstamos veikos padarymas nėra įrodinėjamas. Be to, pažymi, kad paminėti netiesioginiai įrodymai byloje neįrodo netgi jokio tarpinio fakto, todėl apskritai neturi jokios įrodomosios reikšmės.

T. S. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, pagrįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netgi pateikia turto prievartavimo apibrėžimą, nors šiuo atveju, jo manymu, jam inkriminuota nusikalstama veika pagal savo požymius labiau atitinka savavaldžiavimą (BK 294 str.). Kitaip tariant, remiantis kaltinimu ir neteisėtomis teismo padarytomis išvadomis, jis su S. S. iš nukentėjusiojo A. R. bandė savo neteisėtais veiksmais išreikalauti, nors ir neteisėtu būdu atsiradusią, bet esamą, jo sūnaus K. R. skolą, tačiau teismas būtinybės perkvalifikuoti inkriminuojamos veikos neįžvelgė.

Apeliantas pažymi ir tai, kad teismas, nors ir nurodo nuosprendyje, kad jų (T. S. ir S. S.) kaltė yra visiškai įrodyta, nėra jokių lengvinančių aplinkybių, tačiau yra sunkinančių aplinkybių, už apysunkį nusikaltimą, kurio bausmės vidurkis yra trys metai, jam paskyrė vienerių metų laisvės atėmimą, tuo akivaizdžiai pažeisdamas bausmių skyrimo taisykles.

Taigi, šioje byloje kaltinant jį turto prievartavimu ir nuteisus už šią veiką, buvo pažeisi BPK 1 str. 1 d., 44 str. 6 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 1, 2 p. reikalavimai, kurie, T. S. manymu, laikytini esminiais, kadangi, kaip jau minėta, kaltinimas, kad jis prievartavo A. R. turtą, nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, yra nekonkretus bei pagrįstas vien prielaidomis.

Teismo posėdyje nuteistųjų S. S. ir T. S. gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundą atmesti.

Nuteistųjų S. S. ir T. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl S. S. ir T. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 181 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, bei padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl S. S. ir T. S. kaltės ir pagrįstai jų nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 181 str. 1 d. Byloje surinkti įrodymai įvertinti remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai vadovaujantis įstatymu, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų.

Nors nuteistieji S. S. ir T. S. neigia pasikėsinę padaryti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir prašo juos išteisinti, tačiau toks jų aiškinimas prieštarauja byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetui.

Jų kaltę pasikėsinus padaryti turto prievartavimą pagrindžia teismo išsamiai aptarti įrodymai: nukentėjusiojo A. R. parodymai, liudytojų O. R., K. R., R. Z., A. G. parodymai, asmens parodymo atpažinti priotokolai, asmens apžiūros protokolas bei kiti rašytiniai įrodymai.

Nepagrįstas T. S. teiginys, jog A. R. parodymai yra nenuoseklūs bei nelogiški bei prieštarauja kitų liudytojų - A. G., O. R., K. R. – parodymams. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga darytina išvada, jog, atvirkščiai nei teigiama apeliacinaiame skunde, nukentėjusiojo A. R. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, todėl konstatuotina, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes. A. R. 2010-05-17 protokole-pareiškime trumpai nurodė įvykio aplinkybes (t. 1, b.l. 1), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2010-05-17, 2010-11-11 (t. 1, b.l. 23-25, 27) bei teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b.l. 78-86) jis detaliai nurodė veiksmų seką, t.y. parodė, kad į butą įsiveržė du kaukėti vaikinai, grasino jam ginklu, klausė, kur jo sūnus, įrėmė jam ginklą į kaklą, reikalavo pinigų, jam atsistojus pradėjo bėgti, jis juos vijosi, besivejant vienas atsisukęs šovė. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis 2010-05-17 protokole-pareiškime nurodė, kad vienas iš kaukėtų asmenų į jį šovė vieną kartą, o vėlesnėse apklausose jau teigia, kad šauta du kartus. Tačiau kolegija pažymi, jog iš protokolo-pareiškimo matyti, kad jame nėra nurodyta, jog užpuolikas šovė vieną kartą, o parašyta „vienas iš užpuolikų šovė į mane, tačiau nepataikė ir pabėgo“, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisme aiškiai įvardijo, kad į jį buvo šauta du kartus. Kolegijos nuomone, negali būti pripažinti nenuosekliais nukentėjusiojo parodymai dėl to, jog jis teigė, kad ginklas jam buvo įremtas į kaklą, o vienoje apklausoje nurodė, kad į galvą, o taip pat dėl to, jog pirma nusitaikė į šunį, o po to tik į jį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs A. R. parodymus, pripažįsta juos pakankamai nuosekliais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, jis nurodė iš esmės analogiškas teisiškai reikšmingas įvykio aplinkybes.

Taip pat, kolegijos nuomone, nepagrįsti S. S. ir T. S. apeliacinių skundų argumentai, kuriais remiantis liudytojų O. R., R. Z. ir A. G. parodymai, anot apeliantų, yra prieštaraujantys ir vertintini kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojos O. R. parodymus ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio metu, neturi pagrindo pripažinti, jog jie keitėsi dėl esminių įvykio aplinkybių. Šios liudytojos parodymai nėra prieštaringi, jie aiškūs, logiški ir papildantys vienas kitą. T. S. skunde atkreipia dėmesį į tai, jog O. R., nors juos ir matė pirmą kartą, be to, jie buvo su kaukėmis, tačiau juos asmens parodymo atpažinti metu atpažino. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog O. R. galėjo atpažinti jos vyrą užpuolusius asmenis paaaiškinama tuo, kad ji juos matė be kaukių įeinančius į jos namo laiptinę, nes tuo metu su kaimyne stovėjo ir šnekėjo lauke bei atkreipė į juos dėmesį, o vėliau jau matė išbėgančius su kaukėmis. Ši liudytoja patvirtino nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad du vaikinai buvo su kaukėmis,o išbėgdami paleido du šūvius. Neprieštaraujantys vieni kitiems ir šios liudytojos bei nukentėjusiojo parodymai apie tai, ar A. R. sugriebė ir patraukė vieno iš asmenų kaukę, nes O. R. parodė, kad jos vyras vienam sugriebė ir atsmaukė šiek tiek kaukę, kurią jis vėliau pats bėgdamas nusiėmė, o A. R. teisme parodė, jog buvo didelė sumaištis, todėl, ar nutempė kaukę, negalintis pasakyti.

Nukentėjusiojo A. R. bei liudytojos O. R. parodymus patvirtina ir liudytoja R. Z., kuri parodė, kad matė į laiptinę įeinančius du vaikinus, o po kelių minučių išgirdo klyksmą ir garsą, panašų į šūvį bei išbėgančius tuos du vaikinus ir juos besivejantį A. R.. Tai, jog ji teigė negalinti atpažinti kaltinamųjų, neduoda pagrindo abejoti liudytojos O. R. asmens parodymų atpažinti objektyvumu, nes, nors jos abi stovėjo prie laiptinės ir kartu matė ateinančius vaikinus, tačiau kiekvieno asmens tiek dėmesys, tiek atmintis yra skirtingi, todėl O. R. vaikinus galėjo įsidėmėti, o R. Z. – ne.

T. S. skunde atkreipia dėmesį į tai, jog liudytojas A. G. parodė, kad įvykis įvyko apie 14 val. Iš tikrųjų, iš šio liudytojo apklausos teisme matyti, jog jis nurodo įvykio laiką – 14-15 val., tačiau pažymėtina, kad jis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo, o teisme davė parodymus nuo įvykio praėjus pusantrų metų laikui, be to, gegužės mėnesio viduryje 21 val. dar būna šviesu, todėl tokie šio liudytojo parodymai dėl laiko nepaneigia kitų asmenų parodymų bei nustatytos faktinės aplinkybės, jog įvykis įvyko apie 21 val.

Kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiojo A. R. parodymai nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, todėl konstatuotina, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti aukščiau paminėti bylos duomenys, todėl pagrįstai jais rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą abejoti E. V. ir G. U. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu S. S. ir T. S. nunurodė, jog dalyvavo gimtadienyje, todėl versija, jog nuteistieji 2010-05-17 vakarą negalėjo būti Rudovų namuose, kadangi tą dieną šventė T. S. brolio gimtadienį, nebuvo tiriama. Liudyti apie nuteistųjų alibi T. S. advokato iniciatyva liudytojos E. V. ir G. U. buvo iškviestos pirmosios instancijos teismo. Teisme šios liudytojos parodė, kad yra geros T. S. draugės ir atvyko jam padėti, taip pat nurodė, kad pažįsta ir S. S. bei teigė, kad jos tą vakarą buvo su nuteistaisiais T. S. namuose, kur šventė jo brolio gimtadienį. G. U. nurodė, kad iki 23 val. T. S. iš namų išvykęs nebuvo, E. V. nurodė, kad neprisimena (t. 2, b.l. 110-112). Atkreiptinas dėmesys, jog teisiamajame posėdyje apklausiamas S. S. aplinkybės, jog 2010-05-17 šventė T. S. brolio gimtadienį nepatvirtino, nurodė, jog neprisimena, kur tiksliai buvo tuo metu. Tai jog 2010-05-17 savo namuose šventė gimatadienį be šių liudytojų parodė T. S., kurio, kaip jau minėta aukščiau, advokato prašymu jos ir buvo iškviestos. Taigi, aukščiau aptartų aplinkybių visuma duoda pakankamą pagrindą nesiremti liudytojų E. V. ir G. U. parodymais nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes, nes jie prieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams ir yra subjektyvūs, kadangi, kaip jau minėta, šios liudytojos yra nuteistojo T. S. geros draugės, taip pat pažįsta S. S., taigi, yra suinteresuotos bylos baigtimi.

T. S. skunde teigia, jog atliekant jo atpažinimą buvo padaryti esminiai šio procesinio veiksmo atlikimo reikalavimų pažeidimai, nes jis buvo priverstinai pastatytas tarp dviejų kitų asmenų, kurie išoriškai į jį buvo visiškai nepanašūs, abu asmenys buvo apsirengę kasdieniais drabužiais, o jis apsirengęs darbo drabužiais, atpažinime nedalyvavo jo gynėjas. Tokie T. S. skundo teiginiai yra nepagrįsti, nes iš 2010-08-19 asmens parodymų atpažinti protokolo matyti, jog jame užfiksuota, kad T. S. buvo pasiūlyta užimti bet kurią vietą tarp parodomų asmenų ir jis užėmė vietą Nr. 2, jis po protokolu pasirašė ir pastabų dėl protokolo nepareiškė. Taip pat pažymėtina, jog jis nereiškė pretenzijų ir dėl to, kad šiame procesiniame veiksme nedalyvavo jo gynėjas, kurio dalyvavimas, pabrėžtina, nėra būtinas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos BPK 192 str. 1 d. nuostatos pažeistos nebuvo, nes su T. S. atpažinimui buvo parodyti du vyriškos lyties asmenys pagal išorę pakankamai panašūs į nuteistąjį. Tai, kad jis buvo apsirengęs kombinezonu, kolegijos nuomone, reikšmės atpažinimui neturi.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad S. S. ir T. S., neturėdami teisėto pagrindo, reikalavo iš nukentėjusiojo A. R. sumokėti pinigus, panaudodami smurtą, t.y. S. S. įremiant nukentėjusiajam ginklą į kaktą, laiptinėje du kartus į jį šaunant. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai įvertino tai, jog nuteistieji į R. butą įsiveržė su kaukėmis, turėdami lazdą ir ginklą bei neteisėtai reikalavo pinigų.

Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti - veikė tiesiogine tyčia, nes neturėdami teisėto pagrindo, atvirai grasindami fiziniu smurtu bei panaudodami psichinę prievartą, vertė A. R. sumokėti pinigus, tačiau savo veikos neužbaigė dėl nepriklausančių nuo jų valios aplinkybių, kadangi išsigando buvusio šuns. Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo.

Apeliantai skunde teigia, jog K. R. buvo skolingas, dėl ko prašo jų padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. į 294 str. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad nėra nustatytas faktas, jog K. R. buvo skolingas nuteistiesiems. Liudytojas K. R. aiškiai teisamojo posėdžio metu, atsakydamas tiek į nuteistojo T. S., tiek ir S. S. gynėjų klausimus, nurodė, kad jiems skolingas nebuvo. Be to, nuteistųjų su nukentėjusiuoju A. R. (K. R. tėvu) nesiejo jokie turtiniai santykiai ir negalima daryti išvados, kad apeliantų turtinės pretenzijos buvo teisėtos, jos atsirado tikros teisės nustatytais pagrindais ar tariamos teisės vykdymo pagrindu. Esminis požymis, skiriantis savavaldžiavimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str., nuo turto prievartavimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 181 str., yra tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininkas neturi jokių teisėtų turtinių pretenzijų ir reikalauja jam nepriklausančio svetimo turto, o savavaldžiavimo atveju kaltininkas turi teisėtų tikrų ar tariamų turtinių pretenzijų.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo T. S. ir S. S. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d.

Dėl S. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, tinkamai juos įvertino ir, jais remdamasis, padarė pagrįstą išvadą, kad S. S. nusikalto bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. Šią teismo išvadą pagrindžia įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio nagrinėjimo metu, aptarti nuosprendyje.

Nors nuteistasis kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, susijusio su narkotinių medžiagų įgijimu, laikymu, išplatinimu nepripažįsta, tačiau tokia jo pozicija, išreikšta apeliaciniame skunde, vertinama kaip nepagrįsta ir siekis sušvelninti jam paskirtą bausmę ir yra atmetama. Išvadą, jog S. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Resupublikos BK 260 str. l d., leidžia daryti surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma: liudytojo K. R. parodymai, 2010-05-19 daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, 2010-06-08 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų cento specialisto išvada Nr. 140-(4180)-IS1-4370, 2010-08-20 asmens parodymo atpažinti protokolas.

Liudytojas K. R. nagrinėjant bylą teisme parodė, jog S. S. 2010 m. gegužės mėn. jam pasiūlė pardavinėti narkotines medžiagas, dėl ko išnuomojo jam butą (duomenys neskelbtini), davė mobiliojo ryšio telefono aparatus. Po kelių dienų jis suprato, kad blogai daro ir kad geruoju jam nesibaigs, todėl šią savo veiklą nutraukė ir iš to buto pabėgo, palikęs jame savo daiktus, tačiau su likusiais metamfetamino dozėmis (t. 2, b.l. 78-86).

Kaip asmenį, atveždavusį jam narkotines medžiagas, K. R. atpažino S. S. 2010-08-20 asmens parodymo atpažinti metu (t. 1, b.l. 185-187).

Apeliaciniame skunde S. S. nurodo, jog nėra aiški ir abejonių kelia aplinkybė, kad K. R. savanoriškai nutraukė daromą nusikalstamą veiką. Tačiau iš byloje esančio 2010-05-19 daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, jog K. R. pats, savo iniciatyva ikiteisminio tyrimo pareigūnui pateikė 6 vienetus maišelių su baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje, kaip nustatė specialistas išvadoje, yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė yra 2,091 g (t. 1, b.l. 144-145). Netikėti šiais objektyviais byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo, o skundo teiginiai, jog K. R. ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo pasakyta, kad, jei jis nepasakys, iš kur gauti narkotikai, tuomet bus baudžiamas pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos BK straipsnius, tačiau jei išduos žmogų, pas kurį įsigijo narkotikus - bus traktuojama, kad jis nutraukė savanoriškai nusikalstamą veiką, todėl K. R., siekdamas išvengti atsakomybės ir nenorėdamas išduoti asmenų, iš kurių iš tikrųjų pirko narkotines medžiagas, ir nurodė jį kaip asmenį, iš kurio įsigijo narkotikus, yra pripažintini deklaratyviais, neparemtais objektyviais bylos duomenimis ir traktuotini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

Aplinkybė, kad K. R. buvo skolingas S. S. 50 litų dėl parduoto netinkamo telefono, taip pat nepasitvirtino ir, kaip jau minėta aukščiau, yra paneigiama bylos medžiaga, nes ją teisme aiškiai paneigė K. R..

Pažymėtina ir tai, jog S. S. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-05 nuosprendžiu yra nuteistas už nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kas taip pat, nors ir netesiogiai, tačiau patvirtina jog jis galėjo padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti nuosprendžio dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo

Rezoliucinė dalis

nutarė:

S. S. ir T. S. (S.) apeliacinius skundus atmesti.