Telšių apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant nukentėjusiajam R. Z. ir jo atstovui advokatui J. M., įstatyminei atstovei motinai V. Z.,

dalyvaujant kaltinamajam M. U. ir jo gynėjui advokatui G. G. ir jo įstatyminiam atstovui tėvui B. U.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje privataus kaltinimo tvarka

M. U., a/k (duomenys neskelbtini) gim., lietuvis, LR pilietis, nevedęs, nedirbantis, Viekšnių gimnazijos moksleivis, gyv. P. g. , U. kaime, Mažeikių rajone, neteistas,

N. R. Z., gim. , gyv. Ž. g. , V., Mažeikių rajone, nedirbančios, Viekšnių gimnazijos moksleivio, privataus kaltinimo tvarka yra

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso ( toliau- BK )140 str.1 d .

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. U. mušdamas sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą R. Z., o būtent: 2014 m. gegužės mėn. 21 d. apie 11:30 val. M. U. viešoje vietoje- Mažeikių rajone, Viekšniuose, J. Basanavičiaus g. 1, Viekšnių gimnazijos patalpose, ant laiptų, aplinkinių asmenų akivaizdoje tyčia vieną kartą kumščiu trenkė R. Z. į veidą, tuo padarydamas viršutinės lūpos sumušimą, taip sukeldamas R. Z. fizinį skausmą ir taip nežymiai sutrikdė R. Z. sveikatą.

N. R. Z. teismo posėdyje parodė, kad 2014 05 21 apie 11:30 val. ėjo į gimnazijos antrą aukštą pasidėti kuprinę. Lipant laiptais, U. lipo į viršų ir stipriai jį pastūmė. Jis atsisukęs paklausė, kodėl, tas neatsakė, todėl jis lipo link U. paklausti kodėl taip elgiasi. U. atsisukęs trenkė jam kumščiu į viršutinę lūpą. Tada jis nuėjo pas seselę. Nėjo savaitę į mokyklą, negalėjo valgyti, klibėjo trys dantys. Po to pas juos buvo atvažiavę U. tėvas su motina, kalbėjo su jo mama. Dantys klibėjo 2-3 dienas. Jo lūpa buvo labai sutinusi, ir dabar dar yra palikęs randas. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, bijojo eiti į mokyklą, vengė ir bijojo U.. Prieš tai jis jo nepažinojo, jokių pykčių su juo nebuvo. Jis buvo pas šeimos daktarą, ekspertą. J. U. nesivijo, tik priėjo prie jo paklausti, dėl ko jis taip čia dirba. Sakė: “ ateini čia“ U., bet tas nereagavo, todėl lipo link jo pasiaiškinti, dėl ko taip stipriai pastūmė. U. užkliuvo su petimi ir labai stipriai jį nustūmė link turėklų, tai buvo skausminga, nes skaudėjo kur kliuvo. Todėl jis lipo į viršų sakydamas „ ateik čia“, norėjo, kad jis prieitų. Norėjo jo paklusti, ko stumdosi. U. buvo palipęs aukščiau, jis stovėjo žemiau. U. sustojo. Jis buvo aukščiau per 2-3 laiptelius. U. jam sudavė iš dešinės rankos į lūpą. Jo pats rankos buvo nuleistos, galva nuleista. Tiksliai matė, kad U. sudavė jam stipriai suspaudęs kumštį. U. mokykloje vadina „ereliu“. Jis patyrė pažeminimą, kai trenkė kumščiu. Bijojo eiti į mokyklą, pats nesikabinėja prie nieko, bijo U., kad vėl suduos į galvą. Patyrė neturtinę žalą- gydėsi, sudaužytą lūpą skaudėjo, negalėjo pavalgyti. U. taip pasielgė tyčia. Jis tokių bijo.

Įstatyminė nukentėjusiojo R. Z. atstovė mama V. Z. teismo posėdyje parodė, kad tą dieną jai paskambino seselė ir pasakė, kad yra sumuštas jos sūnus R. Jam buvo sumušta lūpa. M. mama ją užsipuolė. Važiavo pas gydytojus, šeimos gydytoja viską surašė, pasiuntė pas dantų gydytojus, R. skaudėjo lūpa, dantys, juos švietė, ar nutraukti dantų nervai, R. neleido nieko kramtyti. Vaikas buvo strese, savaitę nėjo į mokyklą, jam baisiai skaudėjo, pirko vaistus, tepė. R. buvo giliai prakirsta lūpa. Jis negalėjo valgyti, reikėjo maistą trinti kaip mažam, taip buvo pusę mėnesio. Jis nenorėjo eiti į mokyklą, nenorėjo susitikti U., nes nežinojo, kas jam užplauks. U. nei atsiprašė, nei apgailestavo, nei paklausė, kaip R. psichologiškai jaučiasi. Jiems taip priimtina. Prašo priteisti nurodytą turtinę ir neturinę žalą. Galvojo, kad jie norės susitaikyti, bet taip nebuvo. Atsiprašymo nebuvo. A. U. tėvai buvo pas ją atvažiavę. Jie klausė : „ kiek“. Bet juk ji ne turguje yra. Ji yra nepiktybinė, nors būtų anie apgailestavę, būtų normaliai, žmoniškai atsiprašę. Vaistus prirašė daktaras, receptą gal ir turi. Tepalas buvo tepti dantims. Važiavo į Mažeikius prie daktarų, šviesti, konsultuotis.Moralinę žalą įvertina 27,65 €, o turtinę žalą įvertina 2000 €. Prašo nuteisti kaltinamąjį M. U. pagal LR BK 140 str. 1d. ir priteisti iš jo turtinę žalą ir neturtinę žalą bei proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

K. M. U. teismo posėdyje kaltu neprisipažino visiškai ir parodė, kad tada jis ėjo su klasiokais, iš priekio ėjo R. Z.. Surėmė pečiais. Tada išgirdo, kad kažkas parbėga, pamatė, kad atbėga R. su iškeltomis rankomis, jį stumtelėjo ir nuėjo. Daugiau nieko neįvyko. Kaltės nepripažįsta. Pastūmė per jo rankas ir viskas. Su savo rankomis jo rankas. R. į lūpas galėjo kliūti savo rankomis. Tyčia smūgio nesudavė. R. sakė : „ateik čia“, kaip jis lipo laiptais į viršų. Ėjo laiptais į viršų, nesiveldamas į konfliktą. Jis parbėgo laiptais į viršų. Atsisuko į jį, nes išgirdo, kad parbėga laiptais R. Z. pakėlęs rankas, gal norėjo trenkti. Šalia buvo Š. A. ir A. M.. Prie tėvų papasakojo tą patį. Su Zubavičiumi konfliktų nėra turėjęs, jie nebuvo pažįstami. Jis netyčia stūmė rankas, sužaloti nenorėjo. Tik susilietė pečiais ir viskas. Kaip sako Z., taip nebuvo. Pastūmė jį, kai priėjo, netyčia pastūmė per jo rankas, bet sužaloti nenorėjo. Prašo jį išteisinti.

Įstatyminis kaltinamojo M. U. atstovas B. U. teismo posėdyje parodė, kad jis civilinio ieškinio nepripažįsta. Užkliuvo pečiais, Z. pasivijos, tas atsigynė. Z. atsiprašymo nepriėmė. Sūnus jokio turto ir pajamų neturi.

Liudytojas A. M. teismo posėdyje parodė, kad tada jie lipo laiptais į lietuvių pamoką. Jie susidūrė pečiais. Jie apsižodžiavo. Z. ėjo link U. ir kažką sakė. M. tada nuo jo atsistūmė. Atsistūmė su rankomis. Jis su U. yra draugai. R. ėjo link U. ir sakė: „dabar tau bus viskas“. Nurodo, kad tiksliai nepamena. Jis su Š. A. ėjo pirmiau. Kai atsisuko, R. jau lipo žemyn. Jis tik manė, kad U. sudavė smūgį R. Jis tik manė, kad smūgis buvo.

L. Š. A. teismo posėdyje parodė, kad tada jie lipo laiptais. U., M. ir jis. O Z. lipo laiptais į apačią. Jie susirėmė pečiais. R. apsisukęs kažką sakė „pareik čia“. M. pastūmė jį rankomis. Nelabai tematė, bet R. nubėgo į apačią. R. bėgo link jo rankas laikydamas kažką sakydamas. Zubavičiaus rankų, kai priėjo prie U., nematė. U. laikė rankas pakeltas fiziniam veiksmui atlikti, pateis veiksmo jis nematė. Z. nubėgo laiptais. Su U. jis yra klasiokai. Pas socialinę darbuotoją Z. matė, tas kruvinas nebuvo.

Įrodomąją galią turi tik teismo posėdžio metu ištirti įrodymai .

Motyvuojamoji dalis

Teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, laiko, kad ištirtų įrodymų visuma patvirtina tai, kad kaltinamasis M. U. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1d.

- iš 2014 06 18 specialisto išvados Nr. G 870/14(04 ) matyti, kad specialistas duoda išvadą, kad R. Z. padarytas sužalojimas- viršutinės lūpos sumušimas, tikėtina, kad sužalojimas padarytas tiesioginio trauminio poveikio pasekoje, sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis, R. Z. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ( b.l.14);

- iš M. U. charakteristikos matyti, kad jis charakterizuojamas neigiamai, linkęs bet kokia kaina išsikovoti lyderio poziciją, sunkiai nusileidžia, nesugeba patylėti, mama nenori girdėti neigiamų atsiliepimų apie savo sūnų, linkusi tikėti tik sūnaus versija, įsitikinusi, kad sūnus išprovokuojamas neigiamiems poelgiams ( b.l.38);

- iš 2014 09 23 įtariamojo M. U. apklausos protokolo matyti, jog jis neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, nurodo, kad jis R. Z. nuo savęs atsistūmė abiem rankom stumdamas į jo rankas ( kumščius), jo veido jis tikrai nekliudė, o viršutinę lūpą jis galėjo susižaloti savo rankomis, kurių kumščius laikė savo veido lygyje artindamasis prie jo ( b.l.46 );

- iš 2014 10 23 akistatos protokolo matyti, kad A. M. parodo, kad jis nepamena, ar M. U. trenkė R. iš rankos į veidą, ar jį nustūmė, per apklausą sakė teisybę, kad M. U. R. sudavė smūgį; gi M. U. nurodo, kad šie jo draugo, klasioko A. M. parodymai neteisingi( b.l.50 );

- iš 2014 11 04 Šiaulių apygardos Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, jog prokurorė konstatuoja, kad, ištyrus įrodymus, nustatyti požymiai nusikalstamos veikos, numatytos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir R. Z. ir jo atstovei pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ( b.l.51-53 );

- iš 2015 02 20 Šiaulių apygardos teismo nutarties matyti, kad nutartyje nurodoma, jog M. U., atsisukęs į jį besivejantį R. Z., panaudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą, šios aplinkybės patvirtina, kad R. Z. savo elgesiu pats provokavo konfliktą, kad M. U. veiksmai buvo nukreipti būtent į žmogaus sveikatą ( b.l.6-10 ).

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 str. 1 d. kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasekoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., pakanka nustatyti, jog jis padarė bent vieną iš BK 140 str. 1 d. nurodytų alternatyvių veikų – mušė arba kitaip smurtavo, sukeldamas/padarydamas žmogui bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą. BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 1 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. Z. parodymų, jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad perėjus laiptų aikštelę ir lipant laiptais iš apačios į viršų, jį už kairiojo peties kliudė M. U., jis nežino, ar specialiai jį pastūmė, ar taip gavosi netyčia, todėl norėjo išsiaiškinti su M. U., kodėl jis stumdosi, ir jam priėjus, M. U. jam kumščiu vieną kartą trenkė į lūpas. Po smūgio jam iš viršutinės lūpos bėgo kraujas, buvo sudaužti trys dantys. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų Š. A. ir A. M. duoti parodymai, kurie patvirtino, kad tą dieną tarp R. Z. ir M. U. buvo fizinis kontaktas, po kurio R. nulipo žemyn, ar tai buvo smūgis, ar atstūmimas rankomis, to jie tiesiogiai nematė. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. G 870/14(04), kuria nukentėjusiajam nustatytas viršutinės lūpos sumušimas, sužalojimas padarytas vieno tiesioginio trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu, sužalojimas galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Sužalojimas kvalifikuotas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Netikėti šia specialisto išvada teismas neturi pagrindo. Paties kaltinamojo parodymai teismo posėdžio metu, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo fizinis kontaktas, tačiau jis atstūmė R. Z. ranka ir nuėjo, o R. galėjo susižaloti savo paties rankomis, laikytina kaltinamojo pasirinkta gynybine pozicija.

Kaltinamojo išsakyti argumentai, kad jis gynėsi nuo galimo R. Z. užpuolimo nepatvirtino nė vieno liudytojo duoti parodymai. Tokią versiją kelią tik pats kaltinamasis.

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).

Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktainei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010).

Iš kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų duotų parodymų matyti, kad iš nukentėjusiojo pusės nebuvo realaus kėsinimosi kaltinamojo atžvilgiu. Kaltinamojo parodytos aplinkybės, kad jis bijodamas, jog nukentėjusysis būdamas stambesnis, gali jį sumušti, stūmė jį nuo savęs abiem rankomis, nepatvirtina realaus kėsinimosi fakto buvimo. Apklausti liudytojai Š. A. ir A. M. duodami parodymus neparodė, kad R. Z. būtų akivaizdžiai agresyviai nusiteikęs kaltinamojo atžvilgiu ir kad nukentėjusysis būtų pavojingai, realiai kėsinęsis kaltinamojo atžvilgiu. Kaltinamojo išdėstyta pozicija, kad R. Z. ėjo lik jo suspaudęs kumščius, po to, kai įvyko susistumdymas pečiais, negali būti laikoma tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimosi, nes vien tik nukentėjusiojo ėjimas link kaltinamojo, norint išsiaiškinti situaciją, nelaikytina tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimosi. Nukentėjusiojo ėjimas link kaltinamojo patvirtina ne būtinosios ginties situaciją, o tarpusavio konfliktą, kuris visai nesisieja su kaltinamojo nurodytu tariamu pavojingo kėsinimosi pradžios momentu.

Taigi pirmiau išdėstyti ir aptarti nukentėjusiojo, liudytojų Š. A. ir A. M.

parodymai, specialisto išvada neabejotinai patvirtina, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. patvirtina, kad M. U. 2014-05-21 apie 11.30 val. Viekšnių gimnazijoje ant laiptų, iš asmeninių paskatų vieną kartą tyčia kumščiu trenkė R. Z. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. viršutinės lūpos sumušimą.

Susiejus visus įrodymus į vieningą nuoseklią įrodymų grandinę, laikytina, kad įrodyta, jog kaltinamasis M. U. 2014 05 21 įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą baudžiamojo kodekso 140 str. 1d.

BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Veikos mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau teismų praktikoje laikomasi požiūrio, kad neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 15 punktas)- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-319/2013 .

K. M. U. padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę šiam kaltinamajam, siekė tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekė, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai, atsižvelgiant ir į prevencijos reikšmę, atsižvelgta į įstatymo ginamas vertybes, į kėsinimosi dalyko vertingumą, padarytos žalos dydį ir mastą, nusikaltimo tikslus ir motyvus, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, žalingų pasekmių turinį ir sunkumą, į jo požiūrį į padarytą veiką, visišką nesigailėjimą, kas rodo, kad jis pateisina savo fizinio smurto pavartojimą, į tai, kad jis nematė reikalo atsiprašyti nukentėjusiojo, įvertindamas savo elgesį, į kaltinamojo šeimyninę padėtį, taipogi įvertinant kaltinamojo asmenybę, į jo charakteristiką, kurioje jis vertinamas neigiamai( prijungtos bylos l.38 )

K. M. U. anksčiau neteistas, jo atžvilgiu nėra nutraukta baudžiamųjų bylų, susitaikius su nukentėjusiaisiais. Skiriant bausmę, atsižvelgtina į kaltinamojo asmenybę, į jo amžių, į tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis; atsižvelgtina į tai, kad kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, administracine tvarka nebaustas, duomenų apie tai, kad jis įrašytas psichoneurologinio ir narkologinio kabinetų įskaitose, nėra. Įvertinus visas aplinkybes, teismui yra pagrindo manyti, kad jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Bausmė skirtina vadovaujantis bausmių skyrimo taisyklėmis, nustatytomis BK XI skyriuje.

Civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti atmestinas, nes neįrodyta, kad šios išlaidos nukentėjusiojo ir jo įstatyminės atstovės buvo patirtos būtent dėl šios nusikalstamos veikos.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nenustatytas neturtinės žalos dydis. Jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio ir integrum ) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą, dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus. Nukentėjusysis neturtinės žalos dydį įvertina 2000 eurų. Laikytina, kad nukentėjusiojo nurodytas ir prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra per didelis, nors jis patyrė jo nurodomų dvasinius išgyvenimus, skausmą. Laikytina, kad jo patirti išgyvenimai nebuvo labai sunkūs ir todėl tai laikytina kaip kriterijus, suteikiantis galimybę atlygintinos žalos dydį mažinti. Įvertinant aptartų kriterijų visumą bei taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, neturtinės žalos dydis vertintinas 300 eurų. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo, kadangi nukentėjusysis dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nerimą, baimę, tenkintinas dalinai, mažintinas iki trijų šimtų eurų. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į nusikalstamos veikos pasekmes, į šią žalą padariusio asmens kaltę, bei į visas bylos aplinkybes bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais ( LR CK 6.250 str.).

Nukentėjusysis, atstovaujamas įstatyminės atstovės mamos V. Z., už advokato J. M. atstovavimą nukentėjusiajam surašant privataus kaltinimo skundą ir atstovavimą teisme sumokėjo 1226,54 €. Tačiau atsižvelgusi į nukentėjusiojo atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas, teismas mano, kad išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (1226,54 €) šiuo atveju nėra realios ir pagrįstos, t. y. byla yra nedidelės apimties ir nesudėtinga, advokatas, rinkdamas įrodymus, nepatyrė didelių laiko sąnaudų, nes privataus kaltinimo skundą surašė iš esmės remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, o prie skundo pridėjo naujus įrodymus tik dėl turtinės žalos atlyginimo (yra pridėti trys mokėjimo kvitai) (13–14 b. l.). Bylos nagrinėjimas pirmos instancijos teisme iš viso truko 2 valandas 30 minučių, todėl darytina išvada, kad nukentėjusiojo už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui neatitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl tenkinama tik dalis nukentėjusiojo atstovo prašymo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti nukentėjusiajam iš nuteistojo 1226,54 €, ir prašoma priteisti pinigų suma advokato paslaugoms apmokėti mažinama iki 400 €.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 297 str. , 298 str. , 302 str. , 303 str.,305 str., 307 str.,

nusprendė:

M. U. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 140 str. 1 d. ir nuteisti 6 mėnesiams ( šešiems mėnesiams ) laisvės apribojimo, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose.

Nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti nukentėjusiajam R. Z. 300 € (tris šimtus eurų) neturtinės žalos ir 400 € (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų iš M. U., o jam neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, iš jo tėvų B. U., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. U., a. k. (duomenys neskelbtini) Kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Mažeikių rajono apylinkės teisme.