Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo pagal Kelių eismo taisyklių (aktuali redakcija nuo 2012-0614 iki 2013-01-18) 231.4 punktą įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam. 2013-01-14 gavus ieškovės 2013-01-09 pretenziją (toliau – pretenzija) dėl tariamo 2012-10-12 eismo įvykio, pirmiausiai, buvo apklaustas nurodytą dieną autobusą vairavęs darbuotojas A. N., kuris paaiškino, kad įvykus eismo įvykiui, keleiviui nukritus autobuse ar stotelėje prie autobuso, apie eismo įvykį yra pranešame darbdavio budinčioms tarnybos ir skambinama bendruoju pagalbos numeriu 112 (automatiškai iškviečiama policija ir greitoji medicinos pagalba). Kadangi minėtą dieną vairuotojas iš keleivių nebuvo gavęs jokių skundų, jo darbo metu niekas nenukrito ir nesusižalojo, vairuotojas nepažeidė Kelių eismo taisyklių 231.4 punkto reikalavimų. Atsakovas, siekdamas įsitikinti ieškovės pretenzijoje nurodytų aplinkybių tikrumu, kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir 2013-03-19 gavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus raštą Nr. 10-10-S-3022 „Dėl eismo įvykio patvirtinimo“, kuriame patvirtinama, kad ieškovės nurodytas eismo įvykis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyboje neregistruotas, t.y. eismo įvykio dalyvė nesikreipė į Kelių policijos valdybą. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 2 dalį eismo dalyviai (kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis) privalo išmanyti šį įstatymą ir mokėti Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Pagal šio įstatymo 30 straipsnio 2 punkto reikalavimus įvykus eismo įvykiui, eismo dalyviai (dalyvis), susiję (susijęs) su eismo įvykiu, privalo pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai <...>. Vadinasi, ieškovė, kaltindama autobuso vairuotoją ir reikšdama atsakovui turtinius reikalavimus, dėl tariamo eismo įvykio nesilaikė visiems įprastos ir žinomos Kelių eismo taisyklėse nustatytos tvarkos – neiškvietė policijos, kad būtų užfiksuotas eismo įvykis, sustabdytas autobusas, apklausti vairuotojas ir autobuse esantys keleiviai ir galimi kiti liudytojai bei nustatytos visos kitos reikšmingos ieškovės nurodyto eismo įvykio aplinkybės. Atkreipia teismo dėmesį, kad ieškovė, kaip ji pati teigia ieškinyje, atsisakė kviesti greitąją medicinos pagalbą ir tokiu būdu užkirto kelią tariamo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir jų masto nustatymui. Neesant byloje specialisto išvadų apie nukentėjusiosios patirtų sužalojimų kvalifikavimą, yra neaišku, kokio masto sveikatos sutrikdymus ji galėjo patirti ir kokio dydžio neturtinės žalos išmoką ji turėtų teisę reikalauti iš atsakingų asmenų įvykus eismo įvykiui. Ieškovė teigia, kad autobusas pajudėjo iš vietos neuždarytomis durimis, todėl ji išgriuvo autobuso ir susižalojo. Atsakovas paaiškina, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ priklausančiame autobuse (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) garažinis numeris (duomenys neskelbtini), yra įrengtas „stotelės stabdis“. Šis mechanizmas funkcionuoja tik autobuso sustojimo metu, kai transporto priemonė sustoja išlaipinti ir įlaipinti keleivių ir kai yra atidaromos bent vienos autobuso durys. „Stotelės stabdis“ suveikia iš karto, kai autobuso vairuotojas paspaudžia durų atidarymo mygtuką. Riedėjimo metu autobuso durų atidaryti negalima. „Stotelės stabdis“ automatiškai išsijungia tik tada, kai visos autobuso durys yra uždarytos. Vadinasi, autobusas dėl savo techninės konstrukcijos tiesiog negalėjo pajudėti iš vietos su neuždarytomis durimis, todėl ieškovės nurodyti teiginiai neatitinka faktinės tikrovės ir yra melagingi. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) išaiškinimus įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT 2011-06-12 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-177/2011; LAT 2013-10-18 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-494/2013). Vadinasi, 2012-10-12 eismo įvykio faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o vertindamas šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi remtis įrodymų patikimumo principu. Ieškovė, teikdama ieškinį, tariamo eismo įvykio faktą grindžia išimtinai liudytojų parodymais, tačiau LAT yra ne kartą pažymėjęs, kad „rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus“ (LAT 2013-06-18 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-351/2013). Atsakovas mano, kad byloje nėra aiškių ir patikimų įrodymų apie eismo įvykio faktą, todėl nėra teisinio pagrindo objektyviai išnagrinėti ir įvertinti ieškovės reikalavimus dėl galimai patirtos žalos tariamo eismo įvykio metu. Be to, iš atsakovo pateiktų dokumentų, matyti, jog vairuotojas davė visiškai priešingus paaiškinimus, o Vilniaus apskrities VPK KPV ieškovės nurodytas eismo įvykis apskritai neregistruotas. Kadangi ieškovės tariamas eismo įvykis nebuvo registruotas, nebuvo pradėtas ir ikiteisminis tyrimas, apie eismo įvykį nebuvo informuota draudimo bendrovė, nebuvo tinkamai ir laiku apklausti galimi liudytojai, nebuvo nustatytas ieškovės galimai dėl eismo įvykio patirtų sužalojimų mastas, nebuvo apžiūrėta eismo įvykio vieta, pati transporto priemonė, o darbiausiai, nebuvo nustatytas tariamo eismo įvykio kaltininkas ir atitinkamai įvertinti pačios nukentėjusiosios veiksmai. Nurodo, kad ieškovės reikalavimas turi būti nagrinėjamas teisme kartu su draudiko atstovu, kadangi pagal žemiau nurodytą draudimo sutartį draudikas UAB DK „PZU Lietuva“ atsako už eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimą trečiajam asmeniui. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ su UAB DK „PZU Lietuva“ (draudikas) 2012-06-01 sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 48-D.2012/238 (toliau – Draudimo sutartis), kuri galiojo nuo 2012-06-01 iki 2013-05-31. Pagal Draudimo sutarties nuostatas draudikas įsipareigojo sutartyje numatytomis kainomis ir sąlygomis apdrausti draudėjo transporto priemones transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir vykdyti prisiimtus draudiminius įsipareigojimus (Draudimo sutarties 2.1 punktas). Pagal tariamo eismo įvykio dieną (2012-10-12) galiojusią Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio redakciją transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui (nuo 2012-06-01). Vadinasi, jei teismas pripažintų civilinės atsakomybės faktą ir ieškovės teisę į tam tikro dydžio žalos atlyginimą, atsakingas už padarytą žalą, neviršijant draudimo sutartyje nurodytų sumų, būtų draudikas UAB DK „PZU Lietuva“, prisiėmęs žalos atsiradimo riziką. Prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu visiškai nesutinka. Nurodo, jog transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė 2012 m. spalio 12 d., ieškovės nurodyto neva eismo įvykio metu, privalomuoju draudimu buvo drausta UAB DK „PZU Lietuva“, draudimo sutarties AYAS Nr. 8465566. Vadovaujantis nurodyta draudimo sutartimi, LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu Nr. IX-378 (2007-06-11 d. redakcija, toliau – Įstatymas) bei 2008 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), UAB DK „PZU Lietuva“ yra įpareigota išmokėti draudimo išmoką žalos, dėl kurios padarymo kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, atlyginimui. Pažymi, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi draudimo kompanija atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose, jos pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla draudimo sutarties pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-12-29 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje AC-34-1, paskelbtoje Teismų praktikoje Nr. 34, publikuotoje 2011-05-20, yra nurodęs, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko kaip skolininko statusas grindžiamas ne civilinės deliktinės atsakomybės teisiniais santykiais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykiais. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą. Taigi tai reiškia, kad atsakingam draudikui netaikomas visiškas žalos atlyginimo principas, kuris yra deliktinės civilinės atsakomybės pagrindas. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nukentėjęs trečiasis asmuo, norėdamas gauti draudimo išmoką, pats ar per savo atstovą per 3 darbo dienas po eismo įvykio privalo raštu pranešti apie eismo įvykį atsakingam draudikui. Nukentėjęs trečiasis asmuo pats ar per savo atstovą privalo pateikti pretenziją dėl padarytos žalos, <...>, taip pat pateikti informaciją ir turimus dokumentus apie kaltininką, eismo įvykio aplinkybes ir dokumentus, įrodančius per eismo įvykį padarytos žalos faktą, taip pat leisti susipažinti su dokumentais, galinčiais patvirtinti padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydi. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį išmoka mokama, kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis, jei apie įvykį buvo pranešta policijai, o nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio bei žalos įrodymus, laikėsi draudiko ir Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leido draudikui ar Biurui susipažinti su dokumentais, galinčiais įrodyti padarytos žalos aplinkybes, faktą bei dydį, ir suteikė galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos aplinkybes <...>. Pažymi, kad ieškovė aukščiau nurodytos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos neišnaudojo, apie neva 2012 m. spalio 12 d. įvykusį įvykį nepranešė nei teisėsaugos institucijai, nei atsakovui, nesikreipė į atsakovą UAB DK „PZU Lietuva“ dėl prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nepateikė patirtos žalos faktą ir dydį patvirtinančių dokumentų, todėl UAB DK „PZU Lietuva“ neturėjo galimybės ištirti ieškovės nurodomų 2012 m. spalio 12 d. įvykio aplinkybių, nustatyti draudžiamojo įvykio buvimo faktą, įvertinti patirtos žalos dydį bei išmokėti įrodymais pagrįstą draudimo išmoką. Pažymi, jog atsakovas nesutinka su ieškovės teise į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, ginčija tokios teisės buvimą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių 2012-10-12 įvykio buvimo faktą, patvirtinančių, jog ieškovė patyrė sužalojimus būtent ieškovės nurodomo 2012-10-12 įvykio metu, taip pat ieškovė neįrodė autobuso vairuotojo civilinės atsakomybės dėl neva 2012-10-12 įvykusio įvykio. UAB DK „PZU Lietuva“ pažymi, jog vadovaujantis TPVCAPD įstatymo nuostatomis (16 str. 4 dalis), nukentėjusiam asmeniui siekiant gauti žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens draudiko, šis gali reikšti pretenziją dėl padarytos žalos atlyginimo per vienerius metus nuo tos dienos, kai nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos, šie terminai yra naikinamieji ir jiems pasibaigus išnyksta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką. Nukentėjusiam trečiajam asmeniui nustatytas vienerių metų terminas kreiptis su reikalavimu (pretenzija) į draudiką yra materialiosios teisės terminas, nustatantis laiko tarpą, per kurį nukentėjęs trečiasis asmuo turi šią teisę įgyvendinti ir informuoti draudiką apie draudimo įvykį bei pareikšti reikalavimą išmokėti draudimo išmoką. Pastarasis, gavęs šiuos duomenis per nustatytą terminą, turi pagrindą pradėti draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo procesą, t. y. šis terminas yra įstatyme nustatytas nukentėjusiam trečiajam asmeniui priklausančios materialiosios subjektinės teisės į draudimo išmokos atlyginimą iš draudiko galiojimo bei įgyvendinimo terminas. Praėjus vienerių metų terminui nuo žalos atsiradimo dienos arba, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo apie žalos atsiradimą sužinojo ar turėjo sužinoti vėliau, nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti dienos, nukentėjusio trečiojo asmens teisė į draudimo išmoką pasibaigia (santykinai naikinamasis terminas). Pasibaigus ketverių metų terminui po eismo įvykio, nukentėjusio trečiojo asmens subjektinė teisė į draudimo išmoką negrįžtamai pasibaigia ir nebegali būti įgyvendinama, t. y. baigiasi ateityje (absoliučiai naikinamasis terminas, TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalis; CK 1.117 straipsnio 6 dalis). Dėl to, nepareiškus reikalavimo (pretenzijos) draudikui per TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, ieškinį būtų pagrindas atmesti ne dėl ieškinio senaties pasibaigimo, bet dėl ieškinio nepagrįstumo (materialiosios teisės galiojimo pasibaigimo, taigi – dėl materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo). Ieškovė atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ pretenziją dėl žalos atlyginimo dėl neva 2012 m. spalio 12 d. įvykusio eismo įvykio turėjo pateikti iki 2013 m. spalio 12 d., tačiau to nepadarė, į neva eismo įvykį sukėlusio asmens draudiką iš viso nesikreipė. Kadangi vienerių metų terminas pretenzijai draudikui pareikšti yra naikinamasis, tai praleidusi šį terminą ieškovė neteko materialiosios subjektinės teisės į draudimo išmokos gavimą (CK 1.117 straipsnio 6 dalis) ir teisės į ieškinio patenkinimą. Dėl to ieškinys atsakovui – draudikui turi būti atmestas remiantis vien šiuo pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (civilinė byla Nr. 3K-3-245/2013) yra pažymėjęs, kad pagal TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalį pretenzijos dėl žalos atlyginimo pareiškimas yra privalomas ir jos nepareiškus nukentėjęs trečiasis asmuo patiria neigiamus teisinius padarinius, susijusius su jam mažiau palankiu senaties termino skaičiavimu, tačiau nepraranda teisės kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, todėl nesinaudojimas TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta pretenzine tvarka nepaneigia nukentėjusio asmens teisės į pažeistų teisių gynybą (CPK 5 straipsnis); kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam asmeniui, nepasinaudojus įstatymo nustatyta teise pareikšti atsakingam draudikui pretenziją, išlieka teisė pareikšti jam ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau tokiu atveju jam atsiranda su tuo susiję teisiniai padariniai. Pretenzijos tikslas – pareikalauti, jog draudikas įvykdytų jam iš draudimo sutarties kylančią prievolę. Jei pretenzine tvarka, kaip reikalaujama įstatymo, naudojamasi – draudikui atsisakius tenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą, šį pareiškusiam asmeniui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo subjektinė teisė – teisė į žalos atlyginimą – yra pažeista ir nuo atsisakymo dienos pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Jei reikalavimo teisę turintis asmuo nesinaudoja įstatyme nustatyta pretenzine tvarka ir kreipiasi į teismą su ieškiniu atsakingam draudikui, reiškia, kad jis atsisako jam palankesnio senaties termino skaičiavimo, nes šiuo atveju senaties termino pradžia susiejama ne su pretenzijos nepatenkinimo diena, bet su laiko atžvilgiu ankstesne – teisės į pretenziją atsiradimo diena (kuri yra ir materialiojo teisinio reikalavimo teisės į draudiką atsiradimo diena). Nuo šios dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. LR CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Minėta, pagal ieškovės nurodomas faktines aplinkybes, įvykis įvyko 2012 m. spalio 12 d., o ieškinį ieškovė pareiškė 2014 m. gruodžio 31 d. (ieškinio priėmimo diena). Taigi ieškinį D. M. pareiškė praleidusi įstatymo nustatytą vienerių metų terminą, todėl atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo taikyti ieškinio senatį. Tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai). Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jeigu asmens elgesys yra neteisėtas, taip pat esant įrodytoms visoms likusioms civilinės atsakomybės sąlygoms. Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas (CK 6 knygos komentaras, psl. 336). Remiantis CK 6.247 straipsniu, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Atitinkamai, ieškovės argumentai, jog neva dėl atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojo veiksmų, vairuojant autobusą (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ieškovė patyrė jos ieškinyje nurodomą žalą, yra visiškai nepagrįsti bei neteisėti. Taip pat pažymi ir tai, jog ieškovė neįrodė ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos. Atkreipia dėmesį į tai, kad į nagrinėjamą civilinę bylą nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių ieškiniu reikalaujamos priteisti turtinės žalos dydžio bei žalos atsiradimo aplinkybių. Ieškovė nurodo, jog patyrė kelionių į gydymo įstaigas išlaidas, negavo 4.000,00 Lt pajamų iš darboviečių, tačiau nepateikia jokių dokumentų/įrodymų, patvirtinančių tokius savo teiginius apie patirtą žalą, jos dydį bei priežastinį ryšį su neva 2012-10-12 įvykusiu įvykiu. Be to, ieškovė savo pareikštame ieškinyje nurodo, jog patyrė neturtinę žalą dėl garbės ir orumo žeminimo, kai neva buvo išmesta iš pajudėjusio autobuso. Tačiau UAB DK „PZU Lietuva“ nurodo, jog kasacinio teismo praktika dėl CK 6.250 straipsnio nuostatų taikymo bei aiškinimo yra nuosekliai išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien nusikaltimo padarymas, pakenkimas asmens sveikatai ar kitų neteisėtų veiksmų padarymas savaime nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydi turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymi, jog ieškovė ne tik neįrodė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojo neteisėtų veiksmų, žalos atsiradimo fakto ir dydžio, bet taip pat priežastinio ryšio arp šių veiksmų ir ieškovės nurodomos žalos. Todėl nėra jokio pagrindo kilti UAB „Vilniaus viešasis ransportas“ darbuotojui civilinei atsakomybei bei atsakovų pareigai atlyginti ieškovės prašomą priteisti neva patirtą žalą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei remiantis civilinėje byloje esančia informacija ir dokumentais, darytina išvada, jog UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojo civilinė atsakomybė dėl ieškovės nurodomos žalos nekyla, kadangi nėra nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. nėra nustatyti UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojo neteisėti veiksmai, taip pat priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos bei pati žala ir jos dydis, todėl ieškovės pareikštas ieškinys abiejų atsakovų atžvilgiu yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ mano, jog ieškovės D. M. pareikštas ieškinys abiejų atsakovų atžvilgiu yra nepagrįstas ir neįrodytas, o atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atžvilgiu ieškinys pareikštas pažeidžiant ieškinio senaties terminą, todėl prašo taikyti ieškinio senatį, o atsisakius taikyti ieškinio senatį, prašo ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo A. N. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškovės ieškiniu, mano, kad jis pateiktas netinkamai aiškinant ir taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) XXII skyriaus normas, dėl to atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškovė neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, o keleivės veiksmai pripažintini kaip didelis neatsargumas, nulėmęs ir prisidėjęs prie žalos atsiradimo, todėl ieškinys – atmestinas. Ieškovė savo ieškiniu nepagrįstai nurodo, kad trečiasis asmuo A. N. kaip nors yra susijęs su eismo įvykiu, nes 2012-10-12, penktadienį, nė viename eismo įvykyje nedalyvavo. Darbo metu jokių incidentų nebuvo. Savo pareigas atliko rūpestingai, sklandžiai, pagal teisės aktų reikalavimus. Keleiviai pastabų apie nelaimingą atsitikimą autobuso salone ar prie autobuso nepateikė. Policija taip pat neužfiksavo ir nenustatė su juo susijusio eismo įvykio. Taip pat apie panašų nelaimingą atsitikimą teisėsaugos pareigūnai informuoti nebuvo. Ieškovė teigia, kad ji iškrito iš autobuso, tačiau objektyviai nustatyti šių aplinkybių ir atkurti įvykio mechanizmą, praėjus daugiau negu dvejiems metams, nėra įmanoma. Lygiai taip pat nėra galima išsiaiškinti, kiek pati keleivė pažeidė keleivio pareigas reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovės nurodytos liudytojos S. A. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes keleivė yra ieškovės draugė, o liudytojos A. Ž. nuomonė neturėtų būti laikoma patikimu įrodymų šaltiniu, nes parodymai nėra savalaikiai užfiksuoti ir bus pateikiami praėjus daugiau negu dviems metams ir šešiems mėnesiams po incidento. Be to, nėra aišku, ar liudytojų parodymus galima apskritai susieti su trečiojo asmens neteisėtais veiksmais. Trečiojo asmens žiniomis, policija apie 2012-10-12, 18:40 val. „(duomenys neskelbtini)“ sustojime įvykusį eismo įvykį informacijos neturi, tai reiškia, kad ieškovė sąmoningai į policiją nesikreipė ir atsisakė teisėtomis priemonėmis ginti savo teises. Be to, į policiją kreiptasi nebuvo ir kitomis dienomis po eismo įvykio. Duomenų, kad policija buvo informuota apie įvykį kitų liudytojų, buvusių autobuso salone ar stovėjusių stotelėje, tame tarpe S. A. ir A. Ž., ar kitų – nėra. Tokiu būdu yra nepagrįstai teigiama, kad jis elgėsi neteisėtai ir pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes subjektyvi ir objektyvi kelių eismą reguliuojančių teisės normų pažeidimo pusė nustatyta nebuvo. Šiuo atveju duomenų apie priežastinį ryšį, kurį sąlygojo trečiojo asmens neteisėti veiksmai ir betarpiškai susijusį su neigiamomis pasekmėmis, nenustatyta. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė savo ieškinyje painiojasi savo parodymuose, nes ieškinio pirmame puslapyje teigia, kad ji iškrito iš judančio autobuso į lauką, trenkdamasi į grindinį, toliau ieškinio antrame puslapyje nurodydama, kad įvykis įvyko autobuse, vartodama sąvoką „įvykio autobuse liudytojos“ ir dėl to tampa abejotinos ieškovės nurodytos žalos atsiradimo aplinkybės. Paprastai UAB „Vilniaus viešasis transportas“ autobusai negali pajudėti iš vietos neuždarytomis durimis, o durys autobuse neužsidaro, jeigu jų veikimo zonoje yra kliūtis. Be to, ilgametėje keleivių vežimo praktikoje yra nusistovėjęs keleivių elgesio modelis: įvykus incidentui keleiviai/is pradeda belstis į vairuotojo kabiną pranešdami/as apie įvykį ir reikalaudami/as sustoti, arba įvykio liudininkai apie incidentą praneša policijai. Šioje byloje tokių aplinkybių nebuvo nustatyta ir tai verčia abejoti ieškinio pagrįstumu. Ieškovei žala atsirado dėl jos neatsargumo, nes ji pati pasakė, kad greitosios pagalbos jai nereikia ir atsisakė ją kviesti. Nuvykimas po eismo įvykio pas pažįstamą į namus, o ne į gydymo įstaigą, vengiant net prevencinio sveikatos patikrinimo, o iš pažįstamos važiavimas namo, bet ne į ligoninę, vertintinas kaip neveikimas, sudaręs sąlygas žalai atsirasti. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė į gydymo įstaigą kreipėsi praėjus keturioms dienoms po įvykio, nors teigia susižalojusi penktadienį, tačiau į medicinos įstaigą nuvyko tik antradienį. Per šį keturių dienų laikotarpį greitoji medicinos pagalba ir policija kviesta nebuvo. Keleivė pati nuvyko pas gydytoją ir skubios hospitalizacijos jai neprireikė. Pateiktame ieškinyje nėra atskleista ieškovės ligos istorija iki eismo įvykio, t.y. kokia sveikatos būklė buvo prieš incidentą; kokiomis ligomis sirgo; kokius vaistus naudojo, ar kažkurie nurodyti susirgimai (fiziniai ir psichiniai) nėra būdingi tokio amžiaus žmonėms. Nėra aišku, kaip iki tol turėti sveikatos susirgimai įtakojo moters būklę dabarčiai. Byloje nėra įrodymų, kurie susietų ilgą ieškovės nedarbingumą su įvykiu autobuse, o ne su pačios nukentėjusios dideliu nerūpestingumu. Priešingai, ieškinio pagrindas patvirtina didelį, trunkamą keleivės nerūpestingumą, prieštaraujantį bet kokiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Byloje pateikti medicininiai dokumentai turėtų būti vertinami per kritikos prizmę, nes ieškovė pati dirba ir yra dirbusi medicinos įstaigoje, t.y. VšĮ „Vilniaus Universiteto ligoninės Santariškių klinikos Vaikų ligoninės filiale ir Santariškių klinikos Vaikų ligoninės filialo Urologijos skyriuje, o į bylą pateikiami medicininiai dokumentai savaime neįrodo ieškovės garbės ir orumo pažeminimo fakto. Šalis nepagrįstai atleidimą iš antraeilių pareigų susieja su trečiojo asmens veiksmais, nes adekvačių sąsajų tarp jo ir atleidimo iš antraeilių pareigų nėra. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalyse bei 6.282 straipsnio 1 dalyje numatytas civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės atvejis: kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį, reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Prašo ieškovės D. M. ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atstovė prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus.

Teismo posėdžio metu atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovė prašė taikyti ieškinio senatį, o nepritaikius ieškinio senaties ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytas aplinkybes bei motyvus.