Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (iki reorganizacijos – Pravieniškių pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo V. K. skundas, kuriame jis prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų (toliau – ir Pravieniškių PN), 20 000 Eur neturtinę žalą.

Nurodo, kad 2020 m. buvo atvežtas į Pravieniškių pataisos namus – 2-ąjį sektorių. Teigia, jog buvo priskirtas į 5 ar 6 būrį, kurie priskirtini didesnei rizikai bei yra padidinto stebėjimo. Tvirtina, jog gyvenamojoje patalpoje kartu buvo apgyvendinta daug žmonių (4 kambaryje-sekcijoje). Taigi minėtos patalpos buvo labai blogos būklės, buvo blakių, taip pat pelėsis kampuose.

Paaiškina, kad teikė prašymus pareigūnams, jog būtų išnaikintos blakės ir būtų padarytas bent minimalus remontas, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. Teigia, jog jis pats 4 sekcijoje padarė remontą už nuteistųjų pinigus. Taip pat blakes naikino jis bei patys nuteistieji, patys pirko nuodus tam. Aiškina, jog blakių naikinimas pagal valdžios nustatytas normas neduodavo rezultatų. Taigi blakės niekur nedingo. Aiškina, jog įmonei, kuri buvo pasamdyta atlikti purškimo darbams, mokėjo jis pats bei kiti nuteistieji. Teigia, kad blakės kando ne tik nuteistuosius, bet ir pačius pareigūnus.

Teigia, kad buvo užkrėstas COVID-19 infekcija, kuria prasirgo visas būrys. Taigi, liga labai stipriai paveikė jo sveikatą, o deramo gydymo niekas negavo. Aiškina, jog pareigūnai slėpė tą faktą, jog visas būrys sirgo minėta infekcija. Nurodo, kad būrys paprasčiausiai buvo uždarytas ir negalėjo niekur išeiti. Aiškina, jog tame būryje nėra atsarginio išėjimo, todėl gaisro atveju, blogai sureagavus pareigūnams, visi būryje esantys žmonės sudegtų. Nurodo, jog atitinkamai iš Pravieniškių PN turi būti priteista jo naudai 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl pažeidimų, padarytų laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2021 m. sausio 12 d., kuomet pareiškėjas kalėjo Pravieniškių PN 2-ajame sektoriuje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš J. K. (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš J. K., pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš J. K., pareiškimo Nr. 44362/04).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Taigi pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad gyvenamosiose patalpose, kuriuose buvo laikomas, buvo blakių.

Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių 2-asis kalėjimas aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, jog buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas neteigė, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi ir jų sukeltų pasekmių, būtent kalint Pravieniškių PN 2-ajame sektoriuje. Taip pat teismas pažymi, jog tai, kad pats nuteistasis naikino blakes nėra niekaip įrodyta, nes byloje pareiškėjas nepateikė šį faktą patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl blakių veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis ir minėtos patalpos buvo netvarkingos, atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1598-662/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019). Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir panašiai) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Pabrėžtina, kad teisės aktai neįpareigoja Pravieniškių 2-ojo kalėjimo administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės.

Taigi pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad gyvenamosiose patalpose, kuriuose buvo laikomas, vienam žmogui teko mažesnis gyvenamasis plotas negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2021 m. spalio 1 d.) 2.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, be to 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiškai pataisos įstaigų bendrabučių tipo ir kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotą reglamentuoja nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 5 d. galiojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktas ir 2.2 punktas, bei nuo 2023 m. sausio 5 d. galiojantis Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“ 1.2.1 ir 1.2.2 punktai. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į šiuos bendrabučių tipo patalpose esančius būrius ir patalpas: laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 23 d. iki 2020 m. rugpjūčio 6 d. – 6 būryje, 2 gyvenamojoje patalpoje (brigadoje), kurioje miegamųjų vietų yra 21, patalpos plotas 66,29 kv. m., o vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas 3,16 kv. m.; laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d. iki 2021 m. sausio 12 d. – 5 būryje, 3 gyvenamojoje patalpoje (brigadoje), kurioje miegamųjų vietų yra 21, patalpos plotas 66,31 kv. m., o vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas 3,16 kv. m. Atitinkamai, įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m. ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad Pravieniškių PN neįrengti avariniai išėjimai, todėl gaisro atveju, blogai sureagavus pareigūnams, visi būryje esantys žmonės sudegtų.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 5 ir 6 būrių patalpose avariniai išėjimai yra įrengti. Taigi teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais. Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo aplinkybes dėl avarinių išėjimų ir gaisro atveju, blogai sureagavus pareigūnams, visi būryje esantys žmonės sudegtų, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis. Šioje dalyje pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog kalinimo sąlygos buvo nesaugios, tačiau nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog pataisos namuose buvo kilęs gaisras ir jis negalėjo paišalinti per avarinį išėjimą, dėl ko jam atsirado kokios nors neigiamos pasekmės. Vien deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio teiginiai, jog buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės gaisrinės saugos srityje ar dėl to, kad galimai nėra avariniių išėjimų, nenurodant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pripažįstami kaip pakankami įrodymai, patvirtinantys kalinimo įstaigos neteisėtus veiksmus (neveikimą). Teismas pažymi, kad pareiškėjas, turėdamas informacijos apie tai, jog Pravieniškių 2-asis sektorius nevykdo priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ar minėtame sektoriuje nėra įrengtų avarinių išėjimų, turėjo teisę teikti skundus atitinkamiems subjektams, tačiau nagrinėjant bylą, duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus, nėra. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigia, jog kad buvo užkrėstas COVID-19 infekcija, kuria prasirgo visas būrys. Taigi, liga labai stipriai paveikė jo sveikatą, o deramo gydymo niekas negavo. Taip pat pareiškėjui nebuvo suteiktos psichiatro paslaugos, nes Pravieniškių PN 2-ajame sektoriuje jo nebuvo.

BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą. Pagal BVK 174 straipsnio 1 dalį, asmens sveikatos priežiūros paslaugos arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems teikiamos sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka

Taigi paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus reguliuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Šio įstatymo 13 straipsnio, 24 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtina, kad klausimas dėl žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, nes sveikatos priežiūros paslaugų teikimas negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, o ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Akcentuotina tai, kad Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo taip pat laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjo skundo turinys patvirtina, kad jis ginčą kelia ir dėl Pravieniškių PN suteiktų, nesuteiktų ar netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš galbūt neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, susijusių su šios įstaigos administravimo veikla, atliekama specialių bausmių vykdymo ir administracinės teisės normų nustatyta tvarka, konstatuotina, kad jo keliamas ginčas yra teismingas administraciniam teismui, todėl jis nagrinėtinas administracinio teismo kompetencijoje. Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam kreipiantis į Pravieniškių PN darbuotojus dėl psichiatro ar psichologo, jam buvo atsakyta, jog šiuo atveju reikia važiuoti į ligoninę, tačiau pats pareiškėjas to atsisakė. Atitinkamai darytina išvada, kad Pravieniškių PN darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalo veikti ir užtikrino nuteistajam teisę į medicininę pagalbą, todėl Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnį, ginčus, kylančius iš privatinės teisės reguliuojamų santykių, taip pat ir žalos atlyginimo, priskirta nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Minėta, kad Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2015 m. gegužės 8 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-56/2015, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-110/2013 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-16-520/2019, 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-754-1062/2017 ir 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-932-552/2016 buvo konstatuota, jog ginčai, kilę dėl žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu ir jų kokybe, atlyginimo, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, todėl turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo adminstracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį adminstracinėje byloje Nr. AS-742-602/2021). Taigi šio ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reguliuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos, todėl bylos dėl žalos, kilusios iš asmens sveikatos priežiūros santykių, t. y. civilinių teisinių santykių, atlyginimo yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. T-110/2013, 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį byloje Nr. T-69/2009 ir 2006 m. spalio 9 d. nutartį byloje Nr. T-77/2006).

Atitinkamai išaiškintina, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja ir su netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, nes sirgo COVID-19 infekcija, kuria prasirgo visas būrys. Taigi, liga labai stipriai paveikė jo sveikatą, o deramo gydymo niekas negavo. Atitinkamai išaiškintina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui susirgus minėta infekcija Pravieniškių PN jam nesuteikė galimybės pasinaudoti gydymo įstaigos paslaugomis. Taigi pareiškėjas reiškia argumentus ir dėl, jo nuomone, netinkamo deramo gydymo. Šių aplinkybių vertinimas priklauso ne administracinių, o bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai, kadangi teisinius santykius, atsiradusius dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reguliuoja ne viešosios teisės normos, o civilinio teisinio pobūdžio sveikatos apsaugos įstatymų normos. Taigi pareiškėjui išaiškintina, kad dėl netinkamo gydymo paslaugų teikimo jis pirmiausia turi kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos (adresu: Vilniaus g. 33, LT-01506 Vilnius). Gavus minėtos institucijos sprendimą ir su juo nesutinkant, pareiškėjui siūlytina teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Atitinkamai, įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN 2-ajame sektoriuje buvo užtikrintos bei suteiktos gydymosi paslaugos.

Kaip jau buvo minėta, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Pravieniškių PN 2-ojo sektoriaus pareigūnų neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovės atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.