- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-10
- Bylos Nr.
- eI1-2552-644/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03325-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017-01-26 iki 2020-10-29 jis buvo laikomas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštose 20 kv. m ploto kamerų tipo patalpose buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Kamerų plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos, nebuvo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, pablogėjo sveikata. Kamerose Nr. 16 ir Nr. 17 už lango buvo aukšta betoninė siena, kuri neleido dienos šviesai patekti į kameras, todėl kamerose degė dirbtinis apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, pareigūnų iškvietimo mygtukų. Kamerose nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinas apšvietimas. Langai dengti neteisėtai įrengtomis perteklinėmis (tankiomis) grotomis, per kurias nepatenka dienos šviesa. Sanitarinio mazgo patalpose nebuvo užtikrinta švara, sanitariniai mazgai surūdiję ir ištrupėję, įrengti tupimi tualetai. Dušuose sienos apipelijusios, tinkas ištrupėjęs, nėra kur pasikabinti asmeninių daiktų, rankšluosčių. Tualetai kamerose neizoliuoti nuo likusio kameros ploto. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas mažas, juose nėra suoliukų ir stogelių. Pasivaikščioti pareiškėjas buvo vedamas kartą per dieną po vieną valandą. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, lėmė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta. Atkreipė dėmesį, kas priešingai nei nurodoma skunde, pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 1 nebuvo laikomas. Visos kameros yra aprūpintos inventoriumi pagal galiojančias aprūpinimo normas. Nurodė, kad sanitariniai mazgai kamerose yra įrengti visiškai atskirose patalpose. Nuteistieji patys privalo tvarkytis patalpas, kuriose gyvena, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Marijampolės PN specialistai vykdo patalpų patikrinimus ir, esant poreikiui, atlieka remonto darbus. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo yra deklaratyvaus pobūdžio, paremti subjektyvia pareiškėjo nuomone. Kamerų tipo patalpos vėdinamos per atveriamus langus, šiose patalpose taip pat įrengta oro šalinimo sistema. Marijampolės PN kamerų tipo patalpose taip pat įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai sistemingai ją laužo. Dušo patalpose yra įrengti kabliukai rankšluosčiams ir drabužiams kabinti. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2020-03-13 patikrinimo metu pelėsio dušo patalpoje nenustatė. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenustato kiemelių plotų ar vienam nuteistajam privalomai juose tenkančio ploto. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją nesikreipė. Kamerų tipo patalpų kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ši žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys. Pataisos namai neturi duomenų apie pareiškėjo išgyvenimus bausmės atliko metu, galimas kančias ar pažeminimą, kurių priežastimi būtų buities sąlygos ar patalpų užpildymas. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų kamerų tipo patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-01-26 iki 2020-10-29.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019-02-13 sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-751-320/2019 pagal T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš to, kad laikotarpiu nuo 2016-11-01 iki 2017-12-28 pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN kameroje Nr. 16 nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad kameroje trūko ploto, tualetai buvo tupimi, surūdiję, trūko natūralaus apšvietimo, kaupėsi drėgmė, neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Dušuose nebuvo persirengimo patalpų, pasivaikščiojimo kiemeliai maži ir pan. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2019-03-16. Kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl nagrinėjamos administracinės bylos dalis dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto, apšvietimo, drėgmės, iškvietimo mygtukų, dušų, kiemelio įrengimo) laikotarpiu nuo 2017-01-26 iki 2017-12-28 nutrauktina (ABTĮ 103 str. 2 p.).
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020-10-26 sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I1-5100-423/2020 pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje pareiškėjas neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš to, kad laikotarpiu nuo 2020-04-11 iki 2020-05-14 pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN kameroje Nr. 17 nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad kameroje trūko apšvietimo ir vėdinimo, kaupėsi drėgmė, pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo stogelio, suoliukų. Minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, kadangi apeliacine tvarka buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kadangi teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje (apšvietimo, vėdinimo, drėgmės, kiemelio įrengimo) paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 p.).
Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2020-12-22, todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Tačiau teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą nėra išversti į lietuvių kalbą. Teismas pažymi, kad lietuvių kalba yra paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygų, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014-11-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.).
Pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą grindė tuo, kad, anot pareiškėjo, jis bijojo susidorojimo, pareigūnai jam grasino. Tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui už laikotarpį nuo 2017-01-26 iki 2017-12-21, taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2017-12-22 iki 2020-10-29.
Žemesnės instancijos teismas
ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą.
Iki 2020-02-06 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.2. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymu Nr. V-31 patvirtintu „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punkte.
Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017-12-22 iki 2020-10-29 pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2017-12-22 iki 2017-12-28 – kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m ploto; nuo 2018-11-15 iki 2019-02-15 ir nuo 2019-10-17 iki 2020-04-12 – kameroje Nr. 19, kurios plotas 16,50 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,12 kv. m ploto; nuo 2019-10-16 iki 2019-10-17 – kameroje Nr. 10, kurios plotas 4,32 kv. m, įrengta 1 miegamoji vieta; nuo 2020-04-12 iki 2020-09-08 ir nuo 2020-09-09 iki 2020-10-29 – kameroje Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto; nuo 2020-09-08 iki 2020-09-09 – kameroje Nr. 8, kurios plotas 4,35 kv. m, įrengta 1 miegamoji vieta. Daroma išvada, kad vertinamuoju laikotarpiu kamerų tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklėse reglamentuota 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 1, tačiau iš pareiškėjo pateikto Marijampolės PN 2020-11-16 rašto Nr. 9/07-13313 ir Marijampolės PN 2021-01-11 pažymos Nr. 14/07-166 matyti, kad pareiškėjas nuo 2018-01-31 buvo perkeltas ne į kamerų tipo patalpą Nr. 1, bet į drausmės grupės kamerą Nr. 1 (bendrabučio tipo patalpa), t. y. minėta gyvenamoji patalpa nėra kamerų tipo patalpa. Taip pat atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad dėl aplinkybių, susijusių su jo kalinimu drausmės grupės kameroje Nr. 1, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI1-3907-428/2021. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo kalinimo būtent kamerų tipo patalpose (ne drausmės grupėje), minėtos aplinkybės plačiau neaptariamos ir neanalizuojamos.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamosios patalpos dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų, atmetami kaip nepagrįsti.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 37 punkte numatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).
Iš atsakovės atstovo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-11-15 patikrinimo akto matyti, kad Marijampolės PN kamerose, kuriose asmenys laikomi ilgiau nei 24 valandas, yra natūralus apšvietimas ir sudarytos sąlygos vėdinti patalpas per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kamerų per atveriamus langus, ar, kad nebuvo galima jų atidaryti/uždaryti. Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina ir valo patalpas, neturi problemų dėl oro trūkumo, drėgmės, pelėsio, nemalonaus kvapo.
Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
Byloje nėra konkrečių duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu santykinę oro drėgmę, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko nustatytų reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, santykinė oro drėgmė ar apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų, ar kad pareiškėjui būtų kilę sveikatos problemų dėl šių aplinkybių. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir atsakovės neteisėtų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 10.4 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpos sanitariniame mazge tualetas gali būti tupimas. Vadinasi, unitazo įrengimas sanitariniame mazge neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl neremontuotų patalpų, sulūžusio inventoriaus.
Atsakovės atstovo į bylą pateiktos kamerų tipo patalpų ir sanitarinių mazgų foto nuotraukos iš dalies patvirtina pareiškėjo argumentus dėl aptrupėjusių sienų ir susidėvėjusio inventoriaus. Tačiau, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl aptrupėjusių sienų ir susidėvėjusio inventoriaus pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 prasme. Be to, kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo, pareiškėjas dėl skunde išdėstytų aplinkybių į pataisos namų administraciją nesikreipė. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neremontuotų patalpų, susidėvėjusios inventoriaus, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose sanitariniai mazgai nebuvo pilnai izoliuoti nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos sanitarinių mazgų nuotraukos.
Kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkte ir 2020 m. sausio 22 d. Vidaus tvarkos taisyklių 15 punkte nurodyta, jog laikant nuteistuosius rakinamose kamerose turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu, tualeto kameroje įrengimas teisės aktų reikalavimams neprieštarauja. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismo vertinimu, sanitarinių mazgų įrengimas Marijampolės PN kamerų tipo patalpose neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl inventoriaus trūkumo dušo patalpose, o iš atsakovės atstovo pateiktų dušų foto nuotraukų matyti, kad kabliukai rankšluosčiams ir drabužiams dušo patalpose yra įrengti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti.
Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018-11-15 patikrinimo akto matyti, kad nuteistiesiems yra skirtos priemonės patalpoms, įrangai, inventoriui valyti. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Marijampolės pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti ir išsivėdinti aplinką, kurioje patys gyvena.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerų tipo patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas nurodo, kad pagalbos mygtukai kamerų tipo patalpose yra įrengti, tačiau nuteistieji juos laužo. Kita vertus, savo argumentus dėl pagalbos mygtukų neįrengimo pareiškėjas grindė deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, o duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl šių aplinkybių pareiškėjas nepateikė. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint apsaugos pareigūnams, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su iškvietimo sistemos neįrengimu, nenurodžius, ar būtinybė pasinaudoti šia sistema buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo daryti išvadą dėl žalos fakto buvimo.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji, be kita ko, turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktu, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Teismas pažymi, kad pagal galiojantį reglamentavimą, pasivaikščiojimo kiemuose nėra numatytas privalomas suoliukų įrengimas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Galiojantis teisinis reglamentavimas taip pat nenustato pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti stogeliai pasislėpti nuo atmosferos kritulių, kas atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkto reikalavimus.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 105 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietimo, vėdinimo, drėgmės, kiemelio įrengimo) laikotarpiu nuo 2020-04-11 iki 2020-05-14, palikti nenagrinėtą.
Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto, apšvietimo, drėgmės, iškvietimo mygtukų, dušų, kiemelio įrengimo) laikotarpiu nuo 2017-01-26 iki 2017-12-28, nutraukti.
Kitą pareiškėjo T. G. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.