Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas T. G. (toliau – ir T. G., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. 1 000 Eur ir po 29 Eur už dieną, t. y. 12 238 Eur (422 d.x29) (b. l. 2-3).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmetamas.

Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. bausmę atliko kameroje Nr. 5, kurios plotas 12,80 kv. m., joje buvo iki 3 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,26 kv. m. gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 17 d. bausmę atliko kameroje Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. sausio 26 d. bausmę atliko kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 29 d. bausmę atliko kameroje Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. bausmę atliko kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m ploto (b. l. 10, 14). Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos) nustato, kad kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti klozetas arba unitazas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos) nustatyta, kad kamerų tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas). Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralios apšvietos Higienos norma apskritai nereglamentuoja. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl prasto natūralaus apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas).

Atsakovės atstovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-313 (b. l. 37-39), 2017 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-271 (b. l. 40-41), 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-3 (b. l. 42-43), kurie patvirtina, kad kameros Nr. 5, 16 ir 17 buvo vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir perteklinės drėgmės gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.11 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema buvo įrengta, tačiau nuteistieji iškvietimo mygtukus piktybiškai ir sistemingai gadina. Taigi, konkrečių duomenų apie iškvietimo sistemos įrengimą ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 5, 16 ir 17 į bylą nebuvo pateikta. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje yra stacionarus postas, kuriame visą parą budi pareigūnai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja esamą situaciją kamerų tipo patalpose. Atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareigūnų iškvietimo sistema kamerose privalo būti įrengta bei veikti, nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareigūnų budėjimas visą parą nevisiškai atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkto reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu iškvietimo sistema kamerose Nr. 5, 16 ir 17 nebuvo įrengta.

Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

BVK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Marijampolės PN nėra galimybės įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą, nuteistieji kamerų tipo patalpose laikomi po 3-5 asmenis. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Marijampolės PN nesilaikė BVK 145 straipsnio reikalavimų. Kita vertus, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl laikymo kamerų tipo patalpos po 3-5 asmenis atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad visose kamerose dviaukštės lovos buvo be kopėtėlių, skirtų užlipti į antrą aukštą.

Tiek 2004 m. Aprūpinimo normose, tiek 2017 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad kamerų tipo patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, šiukšlių dėže ir kt., tačiau šiuose sąrašuose nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte, tokiu būdu šis pareiškėjo skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas. Kita vertus, jeigu pareiškėjas dėl kokių nors priežasčių negalėjo užlipti į lovą antrame aukšte, jis dėl keliamų nepatogumų galėjo kreiptis į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Duomenų, kad tokio pobūdžio prašymus pareiškėjas būtų teikęs, byloje nėra, taigi darytina išvada, jog gyvenimo sąlygos Marijampolės PN jį tenkino. Teismo nuomone, nesant konkrečių prašymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo teisių, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti Marijampolės PN pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad duše nebuvo persirengimo kabinų, suoliukų, taip buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimų pataisos namų dušų įrengimui.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad duše yra persirengimo patalpa, joje yra du suoliukai, dušai vienas nuo kito atskirti siena. Šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 44-47). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų.

Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

BVK 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Pareiškėjas pripažino, kad buvo vedamas pasivaikščioti 2 kartus per dieną po pusę valandos, t. y. 1 valandą per dieną. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore. Tokių aplinkybių nenustatyta ir byloje. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per trumpo pasivaikščiojimo yra atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Marijampolės PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.