Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ž iki alos,- atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos -Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., BVK 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN kameroje Nr. 17 neužtikrinant jam teisės aktuose numatytų higienos sąlygų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-04-11 iki 2020-05-14 Marijampolės PN buvo kalinamas kameroje Nr. 17 (b. l. 28). Pareiškėjas teigė, kad šioje kameroje buvo drėgna, trūko šviesos, vėdinimo.

Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Natūralaus apšvietimo koeficientas nereglamentuojamas.

Atsakovės atstovas pateikė į bylą duomenis, jog visose gyvenamosiose patalpose (taip pat ir dušinėje) yra įrengta oro šalinimo sistema (b. l. 44-48). Iš pateiktų kameros Nr. 17 fotonuotraukų matyti, kad joje įrengtas atidaromas langas, todėl patalpą vėdinti buvo galima ir natūraliu būdu (b. l. 61). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad pataisos namai pažeidė Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Skundas dalyje dėl netinkamo vėdinimo atmestinas.

Atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės kameroje, taip pat nėra duomenų, kad kameros apšvietimas atitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus.

Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Marijampolės PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų drėgmė ir apšvietimas, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN134: 2015 14 ir 16 punktų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliukų ir stogelių.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės) (redakcija nuo 2018-07-10), reglamentuojančių ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose, 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (19 p.). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore (20 p.).

Nei minėtose Taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nenumatytas suolelių įrengimo reikalavimas pataisos namų pasivaikščiojimo kiemuose, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas. Tačiau stogelių, skirtų pasislėpti nuo kritulių, įrengimas yra imperatyviai numatytas Taisyklių 19 punkte. Atsakovės atstovas argumentų apie šią aplinkybę nepateikė, o iš byloje esančių fotonuotraukų (b. l. 65-71) matyti, kad pareiškėjo pasivaikščiojimo kiemeliuose stogeliai nėra įrengti, kas neatitinka Taisyklių 19 punkto nuostatų. Teismas sutinka, kad dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, negalėdamas pasivaikščiojimo metu pasislėpti nuo kritulių.

Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai, jog kameroje Nr. 17 buvo netinkamas apšvietimas, kaupėsi drėgmė, o pasivaikščiojimo kiemuose nebuvo stogelių, yra pagrįsti.

Vertindamas galimai kilusią neturtinę žalą dėl byloje nustatytų Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktų bei Taisyklių 19 punkto pažeidimų, teismas sutinka, kad per silpnas kameros apšvietimas, drėgmė ir nesudaryta galimybė lauke pasislėpti nuo kritulių galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nedidelių nepatogumų, tačiau nėra pagrindo teigti, kad šie nepatogumai buvo tokie intensyvūs, kad galėjo pareiškėjui sukelti reikšmingą neturtinę žalą: kančias, sveikatos sutrikimus, dvasinį skausmą.