Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. D. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2070-413/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kulminacija" ieškinį atsakovams D. D. ir J. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys R. C. ir J. Z..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Remiantis bylos duomenimis, įmonės vadovu nuo 2000 m. sausio 21 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. buvo atsakovas D. D., o nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2011 m. vasario 11 d.) – atsakovas J. M.. Ieškovo nuomone, 2009 - 2010 metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad dar 2009 metais įmonė buvo nemoki, kadangi per vienerius metus jos pradelsti finansiniai įsipareigojimai (33 997 Lt) viršijo daugiau kaip pusę į balansą įrašyto turto vertės (48 702 Lt). Žinodami, kad įmonė yra nemoki, tuometiniai jos vadovai (atsakovai D. D. ir J. M.) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Kulminacija“ iškėlimo, tačiau to nepadarė. Įmonės kreditoriams padarytą žalą ieškovas kildina iš įmonės darbuotojams neišmokėto 63 764,09 Lt dydžio darbo užmokesčio, iš kurio 6 311,50 Lt darbo užmokesčio skola atsirado atsakovo D. D. vadovavimo įmonei laikotarpiu; atsakovo J. M. be pagrindo 2010 m. gruodžio 31 d. išmokėtos atsakovui D. D. 22 217,72 Lt sumos (avanso) ir 5 866,13 Lt sumos, kurią atsakovas J. M. išsimokėjo sau 2011 m. vasario 11 d., t. y. po to, kai įmonei jau buvo iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

yra įmonės skola atsakovui D. D., kuri susidarė per daugelį metų jam dirbant įmonėje. Teismas taip pat nepagrįstai nurodo, kad kasos išlaidų ir pajamų orderiai negali būti ginčijami sandorių negaliojimo pagrindais. Pinigų išmokėjimas pagal kasos išlaidų orderį laikytinas sandoriu, kadangi jis sukėlė atitinkamas įstatymo reikalaujamas pasekmes, todėl ieškovui ginčijant, kad pinigai buvo išmokėti neteisėtai ir pažeidžiant įmonės kreditorių teises, turėjo ginčyti patį kasos išlaidų orderį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Nors apeliantai skunduose nurodo, kad skundus pateikė dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo, tačiau nesutikimo argumentus išdėsto ir dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. papildomo sprendimo, todėl laikytina, kad apeliacijos dalyką sudaro abu paminėti teismo sprendimai.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovų pareigos atlyginti įmonei padarytą žalą, nevykdžius įstatyme nustatytos pareigos – kreiptis su ieškiniu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

Bendrovės valdymo organo civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę.

CK 2.82 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuojama, kad juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą, kuris inter alia atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario, nevykdančio arba netinkamai vykdančio pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, pareiga padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai. Pažymėtina, kad pagal CK 2.82 straipsnio 1 dalį juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai.

Įmonių bankroto įstatymas numato įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės administracijos vadovui ne tik teisę, tačiau tam tikrais atvejais ir pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d., 8 str. 1 d.). Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis numato juridinio asmens vadovo atsakomybę už pareigos kreiptis į teismą nevykdymą – įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jei tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas.

Pagal byloje pateiktus 2009-2010 metų balansus galima spręsti, kad ieškovo finansinė padėtis nuo 2009 metų palaipsniui blogėjo (1 t., b. l. 15-16). UAB „Kulminacija” 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis įmonės turto vertė sudarė 48 702 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 33 997 Lt. 2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis įmonės turto vertė siekė 25 452 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 60 809 Lt. Taigi, balansų duomenys patvirtina, kad įmonės turto vertė mažėjo, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai didėjo. Pažymėtina, kad bankroto byla ieškovui iškelta 2011 m. vasario 11 d. pagal įmonės akcininko R. C., kaip įmonės darbuotojo, ieškinį (t. 1, b. l. 14, 25). Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir įmonės finansinius dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jau 2009 metais įmonė buvo faktiškai nemoki ir įstatyme nurodyti įmonės valdymo organai turėjo pareigą inicijuoti įmonės bankroto bylą, o šios pareigos neįvykdžius, jiems kyla civilinė teisinė atsakomybė dėl kreditoriams padarytos žalos atlyginimo.

Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žala, kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas konkrečius bendrovės vadovų veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos padarymo faktas nėra preziumuojamas, jį turi įrodyti ieškovas.

Dėl žalos dydžio nustatymo

Ieškovas įmonei padarytos žalos dydį kildino iš: 1) Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi patvirtintų įmonės darbuotojų 63 764,09 Lt dydžio kreditorinių reikalavimų sumos, iš kurios 6311,50 Lt darbo užmokesčio skola susidarė atsakovo D. D. vadovavimo laikotarpiu, o likusi 57 452,59 Lt skola – atsakovo J. M. vadovavimo laikotarpiu; 2) iš 5 866,13 Lt įmonės lėšų, kurias atsakovas J. M. neteisėtai išsimokėjo sau po to, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla; 3) iš 22 217,72 Lt sumos, kurią atsakovas J. M. 2010 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 27 be teisėto pagrindo išmokėjo atsakovui D. D..

Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkino pirmąjį ieškovo reikalavimą, sutikdamas su ieškovo argumentais, kad 6 311,50 Lt darbo užmokesčio skola įmonės darbuotojams R. C. ir E. M. atsirado atsakovo D. D. vadovavimo įmonei laikotarpiu. Teismas taip pat priteisė iš J. M. 11 247,99 Lt žalą, kurią įvardijo kaip darbo užmokesčio skolą įmonės darbuotojams už 2010 m. lapkričio – 2011 m. sausio mėnesių laikotarpius. Teisėjų kolegija su šiomis teismo išvadomis nesutinka.

Teismas teisingai nurodė, kad ieškinį ieškovas kildina ne iš visos kreditorinių reikalavimų sumos ar išaugusios skolos kreditoriams, kai laiku nebuvo inicijuotas bankroto bylos iškėlimas, bet tik iš neišmokėto darbo užmokesčio kiekvieno iš vadovų darbo įmonėje laikotarpiu. Tačiau teismas neargumentavo, kodėl neišmokėto darbo užmokesčio sumas laiko kreditoriams padaryta žala. Šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 27 d. nutartyje buvo nurodžiusi, kad įmonės vadovų padarytą žalą kildinant iš kreditorinių reikalavimų dydžio, reikia tiksliai nustatyti šių reikalavimų (tame tarpe ir darbo užmokesčio) atsiradimo pagrindus ir priežastis, įsipareigojimų atsiradimo laiką, kuris iš dviejų atsakovų kuriuos įsipareigojimus prisiėmė (2 t., b. l. 44). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas šių aplinkybių neanalizavo ir neįvertino, todėl neaišku, kodėl priteistas iš atsakovų sumas dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo kai kuriems darbuotojams laikė atsakovų ieškovui padaryta žala.

Kita vertus, ieškovas, nors ir bankroto byloje, nėra atleistas nuo pareigos įrodyti ieškinio reikalavimus (CPK 178 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š.., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Taigi bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė kaip savarankiška proceso šalis naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltijos grupė“ v. UAB „Koralita“, bylos Nr. 3K-3-2018/2010). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinio dalį dėl 6 311,50 Lt priteisimo iš atsakovo D. D. ir 11 247,99 Lt iš atsakovo J. M., todėl šią sprendimo dalį panaikina ir ieškinį atmeta kaip neįrodytą ir nepagrįstą.

Dėl nepagrįstai išmokėtų sumų

Byloje taip pat yra kilęs ginčas, ar buvęs įmonės vadovas J. M. pagrįstai išsimokėjo sau 5 866,13 Lt iš įmonės lėšų. Bylos duomenimis nustatyta, kad minėtą sumą J. M. iš įmonės lėšų išsimokėjo sau 2011 m. vasario 21 d. (1 t., 158 b. l.) t. y., po to, kai UAB Kulminacija“ buvo iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegija, pažymi, kad šiuo atveju apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė ne tuo, kad jis pinigus išmokėjo pats sau, bet tuo, kad ši pinigų suma išmokėta pripažinus, jog įmonė yra nemoki ir galiojant teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Apeliantas negalėjo išsimokėti nei sau, nei kitiems asmenims jokių pinigų sumų, net jei tam faktinis pagrindas ir buvo. Dėl to minėtu laikotarpiu išsimokėta 5 866,13 Lt suma laikytina įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala, kuri apelianto turi būti atlyginta, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Apeliantai taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovui BUAB „Kulminacija“ solidariai iš atsakovų D. D. ir J. M. priteista 22 217,72 Lt žalos atlyginimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. M. 2010 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 27 išmokėjo atsakovui D. D. 22 217,72 Lt avansą (1 t., b. l. 156). Pažymėtina, kad minėtą sumą įmonės vadovas J. M. išmokėjo buvusiam įmonės vadovui D. D. po to, kai UAB „Kulminacija“ akcininkas R. C. kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo ir Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kasos išlaidų orderyje mokėjimo paskirtis buvo nurodyta kaip avansas, tačiau atsakovai šios išmokos teisėtumui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsakovas D. D. apeliaciniame skunde nurodė, kad jam išmokėta pinigų suma, tai įmonės skola jam. Teisėjų kolegija pažymi, kad išmokant 22 217,72 Lt sumą buvusiam įmonės vadovui D. D., tuo metu buvusio vadovo J. M. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pinigus išmokėjo įmonei faktiškai esant nemokiai ir galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Kaip jau buvo minėta aukščiau, apeliantas negalėjo išsimokėti nei sau, nei kitiems asmenims jokių pinigų sumų net jei tam faktinis pagrindas ir buvo. Tuo tarpu su atsakovu D. D. ir įmone darbo santykiai nutrūko 2010 m. lapkričio 18 d., todėl galima daryti išvadą, kad praėjus tokiam trumpam laiko tarpui buvusiam įmonės vadovui turėjo būti gerai žinoma bloga įmonės finansinė padėtis, kuri atitiko faktinį įmonės nemokumą, todėl D. D. turėjo suprasti, kad priimdamas pinigus iš J. M., tokiais savo veiksmais daro žalą UAB „Kulminacija“ ir jos kreditoriams.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta solidariąja atsakomybe dėl ieškinio dalies priteisti 22 217,72 Lt žalą. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008).

Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino abiejų atsakovų veiksmus ir pagrįstai sprendė, jog J. M. išmokėdamas, o D. D. be pagrindo gaudamas 22 217,72 Lt įmonės lėšų, atliko neteisėtus veiksmus ir padarė įmonei bei kreditoriams žalą, todėl buvo pagrindas atsakovų atžvilgiu taikyti solidariąją atsakomybę.

Apeliantas D. D. skunde nurodo, kad pinigų išmokėjimas pagal kasos išlaidų orderį laikytinas sandoriu, todėl ieškovui ginčijant, kad pinigai buvo išmokėti neteisėtai ir pažeidžiant įmonės kreditorių teises, turėjo ginčyti patį kasos išlaidų orderį. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu negali sutikti, nes kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kasos išlaidų ir pajamų orderiai nėra sandoriai ir negali būti nuginčijami sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio mėn. 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-76/2011). Be to, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės ginčo sprendimui, todėl išsamiau neanalizuotina.

Nepagrįstas jokiais įrodymais apelianto D. D. argumentas, kad neva išmokant jam 22 217,72 Lt, buvo grąžinta per eilę metų jo, kaip vadovo, paskolinta įmonei pinigų suma. Visų pirma, kaip minėta, kasos išlaidų orderyje ši suma įvardinta kaip avansas (1 t., b. l. 156). Be to, net jeigu atsakovas D. D. skolino pinigines lėšas UAB „Kulminacija“, tai jis turi teisę stoti į kreditorių eilę. Priteista žala nepaneigia apelianto teisės, esant faktiniam pagrindui, reikšti ieškovui kreditorinį reikalavimą šiai sumai bankroto byloje, nes šios pinigų sumos išmokėjimo pagrindas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku. Todėl galimam kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimui bankroto byloje žalos atlyginimo priteisimas nagrinėjamoje byloje esminės reikšmės neturi.

Dėl įrodymų išreikalavimo

Apeliantas D. D. 2014 m. gegužės 23 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą išreikalauti iš UAB „Kulminacija“ bankroto administratoriaus UAB „Kirkiliavas“ buvusio direktoriaus D. D. avansines apyskaitas už 1999–2010 metus. Apelianto teigimu, minėtos avansinės apyskaitos patvirtintų aplinkybę, kad D. D. sumokėta 22 217,72 Lt suma – tai yra skola, kurią buvo paskolinęs įmonei.

Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, prašydamas išreikalauti nurodytus įrodymus, nepagrindė šių įrodymų ryšio su nagrinėjama byla, joje pareikštais reikalavimais bei nenurodė, kokioms aplinkybėms pagrįsti šis prašymas yra teikiamas. Ieškovas nepagrindė ir būtinumo išreikalauti papildomus įrodymus, nes abi šalys byloje teikė įvairius įrodymus, susijusius su pareikšto ieškinio reikalavimais. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos išnagrinėjimui jau yra pateikti reikalingi įrodymai, apeliantas nepagrindė prašomų išreikalauti įrodymų būtinumo, todėl jo prašymas netenkinamas. Atsakovas prašyme buvo nurodęs, kad teismui, nusprendus tenkinti atsakovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, yra tikslinga skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgiant, kad atsakovo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo nebuvo tenkintas, todėl atmetamas ir prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl 2 500 Lt (1 t., b. l. 176) ir dėl 3 000 Lt (2 t., b. l. 133) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti ir kartu su prašymu pateikė sąskaitas už teisinę pagalbą bei preliminarias darbų atlikimo ataskaitas, tačiau įrodymus, kad patirtos išlaidos yra apmokėtos, pateikė tik dėl 500 Lt sumos (1 t., b. l. 180). Pažymėtina, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo gali būti tenkinamas tik tuomet kai yra pateikiami įrodymai, jog tokios išlaidos iš tikrųjų buvo patirtos ir apmokėtos. Todėl ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas tik 500 Lt dalyje, nes tik dėl šios sumos buvo pateikti apmokėjimą patvirtinantys įrodymai. Ieškovas byloje pateikė įrodymus, kad patyrė 20 Lt išlaidų už duomenų iš Gyventojų registrą gavimą (1 t., b. l. 114), šios išlaidos priteistinos iš atsakovų proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

Trečiasis asmuo R. C. pateikė prašymą dėl 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti, priteisimo ir pateikė šių išlaidų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus (1 t., b. l. 181). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Be to, yra priteisiamos išlaidos ne didesnės, kaip nurodyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalūs dydžiai (CPK 98 str. 2 d.). Galimos išimtys, kai, pavyzdžiui, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje, sprendžiami specialių žinių reikalaujantys ar nauji ir sudėtingi teisės klausimai, ir, įvertinus konkrečios bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, yra pagrindas priteisti daugiau teisinės pagalbos išlaidų, negu Rekomendacijose nustatyti maksimalūs šių išlaidų dydžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje JAV įmonė Autodesk Inc. v. UAB „Arginta“, bylos Nr. 3K-3-422/2006; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-212/2009; kt.). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti trečiojo asmens prašomas priteisti 1 300 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki 800 Lt. Ši suma priteistina iš atsakovų proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

Atsižvelgiant, kad ieškovas atleistas nuo 2 755 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), o pirmosios instancijos teismo išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudarė 51,84 Lt, todėl ieškinį atsakovų D. D. ir J. M. atžvilgiu tenkinus iš dalies (78 proc. apimtyje ir 33 proc. apimtyje) šios išlaidos, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, priteistinos iš atsakovų valstybei (CPK 88 str. 1 d.. 3 p., 96 str. 1 d., 98 str.).

Ieškovas teismui pateikė prašymus priteisti 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme, advokato pagalbai apmokėti, tačiau nepateikė įrodymų, kad patirtos išlaidos yra apmokėtos, todėl šie prašymai netenkintini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. papildomą sprendimą pakeisti. Rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kulminacija“ (juridinio asmens kodas 234678020) iš atsakovų D. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai 22 217,72 Lt (dvidešimt du tūkstančius du šimtus septyniolika litų 72 ct) žalos atlyginimo.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kulminacija“ iš atsakovo J. M. 5 866,13 Lt (penkis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt šešis litus 13 centų) žalos atlyginimo.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kulminacija“ iš atsakovo D. D. 406 Lt, o iš atsakovo J. M. 114 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui R. C., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. D. 624 Lt ir iš atsakovo J. M. 176 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš atsakovo D. D. 2189 Lt ir iš atsakovo J. M. 618 Lt žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.