Vilniaus apygardos teismo nutartis

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendimu už akių nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovės „Tomadas“ naudai iš atsakovo P. M. 619,50 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (619,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 13,95 Eur (trylikos eurų 95 ct) bylinėjimosi išlaidas; priteisti valstybės naudai iš atsakovo P. M. 17,90 Eur teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad:

4.1. transporto priemonės paėmimo metu (2017 m. gegužės 10 d.) jos savininkas ir (ar) valdytojas buvo atsakovas P. M., todėl būtent jis privalo atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu;

4.2. spręsdamas dėl iš atsakovo priteistinos sumos, teismas vertino ieškovės elgesį bei kitas aplinkybes. Nustatė, kad ieškovė ne kartą kreipėsi į Telšių apskrities VPK dėl informacijos pateikimo, informacijoje buvo netikslumų, susijusių su transporto priemonės valdytoju. Tačiau ieškovės veiksmai gavus patikslintą informaciją apie transporto priemonės savininkus ir (ar) valdytojus nebuvo operatyvūs, išrašas iš VĮ Regitra buvo atspausdintas tik 2018 m. sausio 30 d. Pirminiai veiksmai ieškovės buvo atlikti tik 2017 m. rugpjūčio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams po transporto priemonės pristatymo į saugojimo aikštelę (2017 m. gegužės 10 d.), nors leidimas atsiimti transporto priemonę buvo išduotas dar 2017 m. gegužės 23 d.;

4.3. dar pirmuoju 2017 m. rugpjūčio 25 d. pranešimu ieškovė nurodė atsakovui, jog transporto priemonės vertė yra labai maža ir ją pardavus nebūtų padengtos visos saugojimo bei skolos išieškojimo administravimo išlaidos, todėl paragino atsakovą atsiimti transporto priemonę ir geranoriškai atlyginti saugojimo išlaidas. 2017 m. lapkričio 30 d. ieškovė atsakovui išsiuntė dar vieną pranešimą, kuriuo įspėjo atsakovą, kad jei jis per 7 dienas nuo pranešimo gavimo dienos nepadengs susidariusios skolos, ieškovė kreipsis į teismą. Nepaisant tokių įspėjimų, ieškovė teismui ieškinį pateikė tik 2019 m. spalio 17 d., t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo transporto priemonės perdavimo ieškovei saugoti momento ir praėjus beveik metams nuo paskutinės informacijos apie transporto priemonės savininką gavimo (2019 m. sausio 10 d.);

4.4. atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė, kaip profesionalias saugojimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo, nebuvo tiek rūpestinga ir aktyvi, kiek šioje situacijoje privalėjo būti. Ieškovė laiku nesiėmė pakankamų veiksmų, kad transporto priemonė būtų kuo greičiau grąžinta savininkui, todėl toks ieškovės elgesys, iš dalies lėmęs nepateisinamą transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą, negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis);

4.5. vertindamas atsakovo elgesį, teismas nurodė, kad atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė veiksmų susigrąžinti transporto priemonę, nors apie jos paėmimą saugoti į mokamą transporto priemonių saugojimo aikštelę jam buvo žinoma nuo pat jos paėmimo;

4.6. teismas konstatavo, kad atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios, proporcingos ir realiai įgyvendinamos. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į itin mažą transporto priemonės vertę, ieškovės prašomą priteisti įsiskolinimo sumą, paskaičiuota daugiau nei už 2 metus, pripažino akivaizdžiai per didele, todėl ją sumažino, priteisdamas iš atsakovo skolą už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą ieškovės aikštelėje už 1 metų laikotarpį nuo transporto priemonės nuvežimo dienos, t. y. 2017 m. gegužės 10 d. Teismo nuomone, per šį laikotarpį ieškovė galėjo ir privalėjo susižinoti informaciją tiek iš Telšių apskrities VPK, tiek tinkamai informuoti atsakovą apie transporto priemonės grąžinimą, tiek esant poreikiui kreiptis į teismą;

4.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009 išaiškinta, jog tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perduoda saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis automobilį saugo, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą, suponuojantį pareigą kompensuoti išlaidas, kurias patyrė ieškovas, veikdamas atsakovo interesais (CK 6.233 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad imdamasis tvarkyti kito asmens reikalus, t. y. tardamasis dėl kitų asmenų turto saugojimo išlaidų, Telšių apskrities VPK turi užtikrinti, jog šios išlaidos būtų būtinos ir naudingos. Pasisakydamas dėl išlaidų dydžio, teismas vertino Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktą. Taisyklių 5 punktas nurodo, jog tais atvejais, kai valstybei perduotiną turtą būtina saugoti, valstybės institucijos, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, privalo užtikrinti, kad su asmenimis, teikiančiais saugojimo paslaugas, būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys, t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą;

4.8. byloje nėra įrodymų, šalinančių abejonę, kad ieškovės nurodyta išlaidų per mėnesį kaina atitiko ginčo laikotarpiu rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą ir šias išlaidas pripažino aiškiai per didelėmis. Nustatydamas saugojimo kainos dydį už vieną dieną teismas rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-84-883/2019 ir 2020 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-144-856/2020, kuriose 1,50 Eur kaina už vieną dieną buvo pripažinta pagrįsta, todėl ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 72 Eur išlaidas už priverstinį transporto priemonės nuvežimą bei 547,50 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidas, paskaičiuotas už vienerius metus (1,50 Eur × 365 d.), bendra ieškovei iš atsakovo priteisiama išlaidų suma – 619,50 Eur;

4.9. teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir ieškovei iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (619,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

5.1. pirmosios instancijos teismas, įvertinęs netinkamą apeliantės veikimą ir kaip to teisinę pasekmę sprendimu sutrumpinęs faktinį automobilio priverstinio saugojimo 889 kalendorinių dienų laikotarpį iki 365 dienų (kas reiškia ir proporcingai sumažintą atsakovo įsiskolinimą), neturėjo jokio pagrindo papildomai nepagrįstai sumažinti viešojo pirkimo Sutartyje numatytą apeliantės teikiamos paslaugos įkainį;

5.2. tai, jog priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas delsia atsiimti transporto priemonę yra niekaip nesusiję su Sutartyje numatytu apelianto teikiamos paslaugos įkainiu. Šiuo atveju būtent atsakovo nesirūpinimas savo turtu po automobilio priverstinio nuvežimo lėmė ieškiniu prašomo dydžio įsiskolinimą. Automobilis priverstinai nuvežtas 2017 m. gegužės 10 d., o VPK leidimas atsiimti automobilį išduotas 2017 m. gegužės 23 d., todėl atsakovas jau 2017 m. gegužės 23 d. galėjo ir privalėjo atvykti į apeliantės aikštelę atsiimti automobilio bei atsiskaityti už suteiktas paslaugas vos už 13 parų, kas pinigine išraiška būtų sudarę 154,05 Eur;

5.3. pažymėjo, jog teismas, kvalifikuodamas teisinį santykį, remiasi ginčo bylos atveju neaktualia kasacinio teismo praktika dėl kito asmens reikalų tvarkymo. Atkreipė dėmesį, jog vėliau priimtoje 2011 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įvardijo aiškius kriterijus, kuriais vadovaujantis trečiojo asmens reikalų tvarkymas negali būti taikomas priverstiniam transporto priemonių nuvežimui ir saugojimui, bei įtvirtino taisyklę, kad šiems santykiams taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 str.). Pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatęs ginčui taikytinas teisės normas, taip pat klaidingai sprendė, neva, VPK, imdamasis tvarkyti kito asmens reikalus, t. y. tardamasis dėl kitų asmenų turto saugojimo išlaidų, neužtikrino, jog šios išlaidos būtų būtinos ir naudingos;

5.4. mažindamas paslaugos kainą, teismas nepagrįstai atsižvelgė į automobilio vertę. Priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kaina nepriklauso ir negali priklausyti nuo transporto priemonės vertės. Tai, jog ginčo bylos atveju susidariusi įsiskolinimo suma, galimai, viršija paties automobilio rinkos vertę nėra ir negali būti kriterijumi dirbtinai mažinti viešojo pirkimo Sutartyje nustatytą priverstinio saugojimo paslaugos vienos paros įkainį, kadangi tik pats atsakovas yra atsakingas už susidariusį įsiskolinimą (įsiskolinimo suma proporcingai didėja automobilio neatsiėmimo ir neatsiskaitymo laikotarpiui). Kadangi atsakovas automobilio iš ieškovo aikštelės šio skundo teikimo dieną vis dar nėra atsiėmęs, apeliantas neturi kitos išeities kaip tik toliau saugoti automobilį;

5.5. atkreipė dėmesį, jog VPK (kaip ir kitų apskričių vyriausieji policijos komisariatai) nuolat organizuoja analogiškus priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos viešuosius pirkimus, todėl neabejotinai geriausiai žino paslaugos realią rinkos kainą. Tuo atveju, jei apeliantės pasiūlyta mažiausia iš visų pirkime dalyvavusių tiekėjų paslaugos kaina būtų nepriimtina, VPK, kaip perkančioji organizacija, remdamasi VPĮ nuostatomis, neabejotinai būtų atmetęs ne tik apeliantės, bet ir visų kitų pirkime dalyvavusių tiekėjų pasiūlymus dėl nepriimtinos paslaugos kainos (kadangi kitų pasiūlymus teikusių tiekėjų pasiūlytos paslaugos kainos buvo dar didesnės nei apelianto);

5.6. teisę ginčyti priverstinio transporto priemonės saugojimo paslaugos įkainį turi tik priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, o ginčo bylos atveju atsakovas Sutartyje nustatyto priverstinio saugojimo paslaugos įkainio niekada neginčijo ir nekvestionavo;

5.7. pirmosios instancijos teismo deklaratyvūs teiginiai apie Sutartyje nustatytą neteisingą, neprotingą, nepagrįstą priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos įkainį yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir yra tik subjektyvi teismo nuomonė, aiškiai parodanti, jog pirmosios instancijos teismas nesuprato ir neįvertino apeliantės teikiamos SEAKĮ nustatytos paslaugos specifiškumo ir realių paslaugos kaštų. Apeliantė pateikė susistemintus viešai prieinamus viešųjų pirkimų duomenis apie analogiškos paslaugos priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo rinkos kainas įvairiose apskrityse skirtingais laikotarpiais, iš kurių matyti, jog paslaugos kaina atitinka analogiškos paslaugos rinkos kainas ir yra mažesnė nei kitų analogiškos paslaugos rinkoje teikėjų. Sutartis tarp apeliantės ir VPK buvo sudaryta remiantis viešojo pirkimo rezultatais (mažiausios kainos kriterijumi), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Sutartyje numatyti priverstinio transporto priemonių saugojimo įkainiai yra nepagrįsti;

5.8. pirmosios instancijos teismas, konstatavęs apeliantės teisę gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas, neturėjo jokio pagrindo Sutartyje numatytą apeliantės suteiktos paslaugos įkainį atsakovo atžvilgiu sumažinti iki 1,50 Eur už vieną saugojimo parą. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog šiuo atveju ženklaus įsiskolinimo susidarymą lėmė paties atsakovo neveikimas;

5.9. ginčijamame sprendime minima Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A- 84-883/2019 bei Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-144-856/2020 realiai yra siejama su ginču pagal visai kitą paslaugų sutartį kitoje geografinėje teritorijoje (ne Telšių apskrityje), o be to prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 nurodytiems kriterijams dėl paslaugų įkainio atitikimo rinkos kainai konkrečioje teritorijoje konkrečiu laikotarpiu ir kt.