Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič, dalyvaujant suinteresuoto asmens I. M. T. atstovui advokatui Povilui Gruodžiui, suinteresuotam asmeniui I. P., jo atstovui advokatui Vaitiekui Novikevičiui, atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Universus.lt“ bankroto administratorės mažosios bendrijos „Lux item“ atstovei Laimai Buikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens I. P. ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Universus.lt“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-435-781/2018 pagal suinteresuoto asmens I. M. T. prašymą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Suinteresuotas asmuo (kreditorė) I. M. T. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Universus.lt“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktų, 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindais.Pareiškėja nurodė, kad įmonės veikla nuo pat įsteigimo buvo organizuojama tyčia komerciškai nenaudingu ir nuostolingu būdu, t. y. dar 2013 m. spalio 30 d. atsakovė su UAB „Skansen“ sudarė Konsignacijos sutartį, pagal kurią iš esmės įsipareigojo teikti prekių pardavimo paslaugas UAB „Skansen“, prisiimant visą su prekyba susijusią komercinę riziką ir išlaidas, tačiau negaunant už tai jokio ekonomiškai pagrįsto atlygio ar kitos naudos. Be to, atsakovė pažeidė nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, sąmoningai suteikiant pirmenybę vieniems kreditoriams (V. K., VšĮ „Metam“, I. P., UAB „Skansen“), tokiu būdu atimant galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Taip pat bankroto administratorei buvo perduoti ne visi įmonės dokumentai, galbūt bandant slėpti tikrąsias atsakovės veiklos vykdymo aplinkybes ir apsunkinant kreditorių galimybes apginti savo pažeistas teises.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 15 d. nutartimi BUAB „Universus.lt“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose nurodytų požymių egzistavimą.Teismas nurodė, kad pagal 2013 m. spalio 30 d. Konsignacijos sutartį atsakovė įsipareigojo pardavinėti UAB „Skansen“ priklausančias prekes. Nors konsignacijos sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad minėtos prekės realizuojamos UAB „Skansen“ pavedimu už atlyginimą, t. y. UAB „Universus.lt“ gaunant už tai atlyginimą, tačiau sutartyje nenustatytas konkretus jo dydis, be to byloje nepateikta jokių įrodymų, jog atsakovė, vykdžiusi minėtą konsignacijos sutartį ir realizuodama UAB „Skansen“ prekes, gaudavo iš to kokios nors ekonominės naudos. Teismas kritiškai vertino suinteresuotų asmenų (buvusių įmonės vadovų) G. K. ir I. P. pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kurios, anot jų, pagrindžia, jog įmonė iš UAB „Skansen“ pirko prekes pigiau, o parduodavo jas gerokai brangiau (taip gaudama pelno), kadangi sąskaitos nebuvo pasirašytos, taip pat iš jų nėra galimybės nustatyti ar sąskaitose nurodytos prekės yra tos pačios. Teismas pažymėjo, kad Konsignacijos sutarties 3.3. punkte nustatyta, jog atsakovė, pardavusi prekes, pinigus, gautus remiantis pasirašyta sutartimi su trečia šalimi, grąžina UAB „Skansen“. Kadangi konkretaus atlyginimo dydis atsakovei už nurodytų prekių pardavimą nebuvo nustatytas, todėl teismas darė išvadą, jog atsakovė privalėdavo visą sumą, gautą už prekių pardavimą, grąžinti UAB „Skansen“, bei papildomai įsipareigojo prisiimti visą materialinę atsakomybę už UAB „Skansen“ prekių praradimą, trūkumą ar sugadinimą, prekybos vietos priežiūrą, einamąjį remontą, atsiskaitymus už komunalines paslaugas, visas patiriamas išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu, kurių UAB „Skansen“ jokia forma nekompensuodavo. Teismas nustatė, kad pagal kasos išlaidų orderį 2016 m. balandžio 29 d. I. P. buvo išmokėtas 2 000 Eur dydžio avansas ūkio reikalams; pagal įmonės sąskaitų istoriją – ši suma sumokėta UAB „Skansen“; pagal pinigų priėmimo kvitą 2016 m. balandžio 22 d. VšĮ „Metam“ buvo sumokėta 300 Eur už teisines paslaugas; pagal nurodytą sąskaitų istoriją, minėta suma VšĮ „Metam“ buvo sumokėta 2016 m. gegužės 23 d.; 2016 m. gegužės 23 d. atsakovė išmokėjo 86,77 Eur V. K. (įmonės buhalterei). Teismas iš viešų VSDFV duomenų nustatė, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai VSDFV faktiškai atsirado jau nuo 2016 m. balandžio 18 d. bei nuo tada skolos tik augo. Iškeliant įmonei bankroto bylą buvo konstatuota, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai dar 2015 m. viršijo turto vertę, todėl nagrinėjamu atveju laikytina, jog nurodyti mokėjimai (I. P. ar UAB „Skansen“, VšĮ „Metam“ ir V. K.) laikytini jau faktiškai nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu, lėmusiu kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės turtą suvaržymą, taip pat jie atlikti pažeidžiant nustatytą atsiskaitymų eiliškumą – turint pradelstų skolų VSDFV buvo atliekami nurodyti mokėjimai. Taigi, įmonė prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai valdant įmonę, įmonės valdymo organai prieš pat bankroto bylos iškėlimą mažino įmonės turtą ir suvaržė kreditorių teisę gauti reikalavimo patenkinimą.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo I. P. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas neteisingai interpretuodamas sutartį nurodė jog nėra nurodytas konkretus atlyginimas už pardavimus ir esą taip sudaromi įmonei nenaudingi sandoriai. Sutartyje nustačius tiksliais kainas ar atlyginimų dydžius, būtų ribojama bendrovės veiksmų laisvė, darant nuolaidas pirkėjams ar koreguojant prekybinį antkainį. Nustatant priverstinę pelno maržą atsirastų konkurenciją ribojantys veiksniai. Tokia sąlyga sutartyje, kokios pasigenda Vilniaus apygardos teismas, pažeistų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatas.Teismas nepagrįstai nevertino pateiktų faktūrų kaip tinkamo įrodymo. Pateiktos sąskaitos faktūros yra elektroninio formato ir nėra prievolės jas pasirašyti. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, nėra reikalavimo, jog sąskaitos faktūros būtų pasirašytos. Kaip įrodymas pateiktos sąskaitos faktūros yra tinkamai įtrauktos į buhalterinę apskaitą, bei PVM sąskaitų faktūrų registrą, sąskaitos faktūros yra įmonės buhalteriniuose dokumentuose, jų apskaita vedama tinkamai. Byloje nenustatyta jog apskaita būtų vedama aplaidžiai ar apgaulingai, ar tai jog trūksta pardavimo sąskaitų faktūrų.Teismas pasisakė jog nėra galimybės nustatyti ar perkamos parduodamos prekės yra tos pačios, nors apeliantui nėra žinoma kitų priemonių, kokiomis priemonėmis ir kaip dar identifikuoti prekes išskyrus tai, jog nurodomas prekės pavadinimas ir tikslus modelis.Interpretavimas tai, jog atsakovė privalėjo prisiimti riziką susijusią su prekių realizavimu, jų išsaugojimu, trūkumu ar sugadinimu prekybos vietos priežiūrą, komunalinius mokesčius ir kitas išlaidas susijusias su prekių realizavimu yra ekonomiškai nenaudingas atsakovei, yra klaidingas ir nepagrįstas. Nesvarbu kur bedirbtų atsakovė, ji visada būtų atsakinga už svetimas prekes, kurios yra jai perduotos, tačiau nėra perėjusi jų nuosavybės teisė. Byloje yra pakankamai įrodymų, jog UAB „Skansen“ perduodavo prekes atsakovei, o atsiskaitymas už jas vykdavo tik, kai šias prekes atsakovė perparduodavo pirkėjui. Atsakovė iš UAB „Skansen“ niekada nuosavybės teise nėra nusipirkusi jokių prekių, todėl logiška, kad UAB „Skansen“ perduodama savo prekes atsakovei, reikalavo prisiimti riziką dėl šių prekių saugojimo.Nesuprantama, kodėl teismas pasisakė, kad atsakovė mokėjo išlaidas už UAB „Skansen“ patalpas. Byloje pakanka įrodymų, kad atsakovė šiomis patalpomis naudojosi, jose vykdė veiklą, todėl atitinkamai privalėjo išlaikyti šias patalpas, esant reikalui jas remontuoti. Net jeigu atsakovė būtų veiklą vykdžiusi ir kitose patalpose, tai privalėtų tas patalpas išlaikyti, mokėti komunalinius mokesčius ir kitas išlaidas. Su veikla susiję mokesčiai yra neišvengiami, norint vystyti veiklą, o ne įmonės padėtį bloginanti sąlyga. Teismas nepasigedo to, jog atsakovė nemokėjo nuomos mokesčio, o tik išlaidas susijusias su savo darbo vietos aptarnavimu.Konsignacijos sutartis buvo sudaryta tik tam, kad priedu prie jos (perdavimo aktu) būtų galima pagrįsti kokiu pagrindu atsakovas turi sau nepriklausančias prekes, pavyzdžiui mokestinio patikrinimo metu. Prekių saugojimas ir prekyba jomis neturint jokių įsigijimą ar valdymą patvirtinančių dokumentų vertintinas kaip nelegali prekyba. Pažymėtina, jog tai nebuvo vienintelė konsignacijos sutartis įmonės veikloje ir yra tipinė šabloninė sutartis paimta iš viešų interneto šaltinių.Teismas atsakovės atsakomybę kildina vien tik iš 2015 m. balanso duomenų, t. y. kad turto įmonėje buvo už 1 938 Eur. Pagal 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 4 875 Eur. Tačiau vertinant minėto balanso duomenis matyti, kad įmonės bendra įsiskolinimų suma buvo 2 268,21 Eur, o pradelstų įsiskolinimų nebuvo, tik einami už 2015 m. gruodžio mėn. neapmokėti įsiskolinimai. Įmonė 2015 m. baigė pelningai (turėjo mokestinį pelną). Tai be jokios abejonės paneigia išsakytus teiginius, jog 2015 m. gruodžio 31 d. įmonė jau buvo nemoki.Nagrinėjamu atveju nebuvo suėjęs terminas kreipimuisi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis reikalauja kreiptis į teismą ne vėliau kaip per 40 dienų. Net jei atskaitos data būtų 2016 m. balandžio 22 d. (finansinių duomenų rinkinio sudarymo data), buvęs vadovas I. P. būtų turėjęs laiko kreiptis į teismą 2016 m. birželio 1 d., ir toks kreipimasis nebūtų laikomas pavėluotų. I. P. atsakovės vadovu buvo iki 2016 m. gegužės 23 d., todėl negalėjo turėti pakankamai laiko priimti motyvuotą ir teisingą sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Nors nustatyta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarka (eiliškumas) ir buvo pažeista, atsakovei darant mokėjimus, susijusius su veiklos tęstinumu, teismas nepagrindė kitos būtinos sąlygos šios tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui – kad nebuvo vykdomas ĮBĮ ir kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Dėl to, negalimas šios tyčinio bankroto prezumpcijos taikymas. Be to, buvo atsiskaitoma tik su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnis įmonės veikimas, todėl negalima laikyti, kad su ankstesniais kreditoriais buvo atsiskaitoma sąmoningai siekiant išvengti skolos VSDFV, kuri tuo metu buvo tik apie 213,21 Eur.BUAB „Universus.lt“ bankroto administratorė MB „Lux item“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Iš suinteresuotų asmenų G. K. ir I. P. pateiktų PVM sąskaitų faktūrų aiškiai matyti, kad iš UAB „Skansen“ prekes būdavo perkamos žymiai pigiau, o parduodavo gaunant pelno. Norint nustatyti ar tikrai pagal Konsignacijos sutartį buvo uždirbamos pajamas ar patiriami nuostoliai, reikia įvertinti 2013, 2014, 2015 m. pelno (nuostolio) ataskaitas. Palyginus pelno (nuostolio) ataskaitoje du rodiklius pardavimų pajamas ir pardavimo savikainą, matyti, kad pagal Konsignacijos sutartį buvo dirbama su vidutiniškai 25 proc. antkainiu ir pelnas buvo gaunamas.Nuo 2013 m. PVM sąskaitų faktūrų neprivaloma pasirašyti. Be to byloje yra kalbama apie vienintelį prekių tiekėją ir vienintelę konsignacijos sutartį, kurią šalys pasirašė dėl abipusiai naudingo ekonominio bendradarbiavimo. UAB „Skansen“ buvo prekių tiekėja, o atsakovė prekių pardavėja.Suinteresuotas asmuo I. M. T. pateikė atsiliepimus į I. P. ir BUAB „Universus.lt“ bankroto administratorės MB „Lux item“ atskiruosius skundus, kuriuos prašo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Iš bankroto administratorės atskirojo skundo argumentų nėra aišku, kaip jos pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos įrodo pajamų iš Konsignacijos sutarties gavimo faktą – kadangi pagal Konsignacijos sutartį nuosavybės teisė į prekes nebuvo perduodama atsakovei, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti pelno nuostolių ataskaitose pateiktų pardavimo pajamų ir pardavimo savikainos rodiklių priežastinio ryšio su sutartimi.Konsignacijos sutartis buvo nuostolingas atsakovei sandoris, kadangi pardavimo pajamų ir pardavimo savikainos santykiui esant teigiamam, atsakovės veikla buvo nuostolinga, o tai iš esmės lėmė Konsignacijos sutartimi prisiimtas įsipareigojimas dengti UAB „Skansen“ patalpų išlaikymo išlaidas, negaunant jokių pajamų iš sutarties vykdymo.Iš bankroto byloje rastų dokumentų matyti, kad pirmą kartą prekės pagal Konsignacijos sutartį atsakovei buvo perduotos (ir Konsignacijos sutartis pradėta vykdyti) pirmą ir vienintelį kartą tik 2016 m. gegužės 2 d., t. y. prieš pat bankroto bylos iškėlimo momentą, ką patvirtina ir I. P. savo atsiliepime nurodydamas, kad sutartis buvo sudaryta tik tam, kad būtų galima pasigrįsti sau nepriklausančių prekių turėjimą.Pagrindinė priežastis, kodėl grindžiant Konsignacijos sutarties ekonominį naudingumą atsakovei negalima remtis suinteresuotų asmenų pateiktais sąskaitų faktūrų nuorašais yra ne nurodyti akivaizdūs sąskaitų faktūrų trūkumai, bet aplinkybė, kad pateiktos sąskaitos faktūros yra niekaip nesusijusios su Konsignacijos sutarties vykdymu. Konsignacijos sutarties pagrindu atsakovas iš UAB „Skansen“ jokių prekių neįsigijo ir Konsignacijos sutarties pagrindu jokios PVM sąskaitos faktūros išrašytos nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovės BUAB „Universus.lt“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl nuostolingo ar ekonomiškai nenaudingo sandorio sudarymo

Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).Suinteresuotas asmuo I. P. ir bankroto administratorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. spalio 30 d. tarp BUAB „Universus.lt“ bei UAB „Skansen“ sudaryta Konsignacijos sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas sandoris ir todėl egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).Kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taipogi pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje yra detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau šie kriterijai nėra savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, sprendžia, kad 2013 m. spalio 30 d. Konsignacijos sutarties sudarymo aplinkybė neleidžia spręsti apie BUAB „Universus.lt“ tyčinį bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, byloje turi būti įrodyta, kad nurodytu (-ais) sandoriu (-iais) tyčia buvo bloginama įmonės turtinė padėtis. Tai reiškia, kad ne bet kokių nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, o tik tokių, dėl kurių sudarymo egzistuoja priežastinis ryšys su įmonės tapimo nemokia ar jau nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. spalio 30 d. Konsignacijos sutartis tarp atsakovės BUAB „Universus.lt“ ir UAB „Skansen“ buvo sudaryta praktiškai nuo atsakovės įsteigimo (2013 m. rugsėjo 25 d.). Pagrindė BUAB „Universus.lt“ veikla buvo UAB „Skansen“ tiekiamų prekių (šildymo krosnelių) mažmeninė prekyba (perpardavimas). Atsakovė tokio pobūdžio veiklą vykdė nuo jos įsteigimo dienos iki bankroto bylos iškėlimo, dalį gaunamų prekių parduodama internetu, kitą dalį parduotuvėje Vilniuje – UAB „Skansen“ suteiktose patalpose. Iš pateiktų 2014 – 2016 metų pelno nuostolių ataskaitų matyti, kad atsakovė iš savo veiklos (pardavimų) gaudavo pajamas, kurias sudarė skirtumas tarp prekių pardavimo kainos ir savikainos. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esančios PVM sąskaitos faktūros, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ir iš kurių matyti, kad iš UAB „Skansen“ gaunamos prekės būdavo parduodamos pirkėjams su pakankamai ženkliu antkainiu.Nors Civilinio kodekso normos konsignacijos sutarties sąvokos neapibrėžia, tačiau teisės doktrinoje ir verslo praktikoje pripažįstama, kad konsignacijos sutartimi pardavėjas (konsignantas) tiekia prekes tarpininkui (konsignatoriui), kuris jas parduoda savo vardu konsignanto sąskaita. Prekių, patiektų konsignatoriui, nuosavybės teisė išlieka konsignantui iki jų pardavimo pirkėjui momento. Tokių sutarčių būdingas bruožas yra tai, kad jos paprastai sudaromos plataus vartojimo prekėms realizuoti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens I. M. T. atstovo teiginiais, kad atsakovės gaunamos prekės iš konsignanto UAB „Skansen“ nepagrįstai buvo traukiamos į įmonės pelno (nuostolio) atskaitas ir tarp sandorių šalių buvo sudaromos PVM sąskaitos faktūros, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad minėtas sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas ir juo buvo tyčia siekiama privesti įmonę prie bankroto ar iš esmės pabloginti įmonės finansinę padėtį, kadangi iš 2013 m. spalio 30 d. Konsignacijos sutarties pagrindu vykdomos veiklos atsakovė gaudavo pajamas.

Dėl atsiskaitymų vykdymo nepaisant kreditorių reikalavimų eilės

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Universus.lt“ prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai ją valdant, įmonės valdymo organai prieš pat bankroto bylos iškėlimą mažino įmonės turtą ir suvaržė kreditorių teisę gauti reikalavimo patenkinimą – paskutiniais mokėjimais iš įmonė buvo išimtos paskutinės lėšos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktai).Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Pažymėtina, kad nurodytos ĮBĮ normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016).Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. balandžio 29 d. iš atsakovės UAB „Universus.lt“ kasos I. P. buvo išmokėtas 2 000 Eur dydžio avansas ūkio reikalams, pagal įmonės sąskaitas – ši suma sumokėta UAB „Skansen“. 2016 m. balandžio 22 d. VšĮ „Metam“ buvo sumokėta 300 Eur už teisines paslaugas, o 2016 m. gegužės 23 d. atsakovė išmokėjo 86,77 Eur įmonės buhalterei V. K.. Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto byla UAB „Universus.lt“ buvo inicijuota 2016 m. liepos 21 d. paties įmonės vadovo, kuris nurodė, kad įmonė yra nemoki, negali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Prie pareiškimo iškelti bankroto bylą buvo pateiktas kreditorių sąrašas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., pagal kurį UAB „Universus.lt“ skolos kreditoriams sudarė 4 692 Eur. Pagal 2015 m. balansą atsakovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 4 875 Eur, o turto įmonę turėjo už 1 938 Eur, iš kurių pinigai ir pinigų ekvivalentai sudarė 1 094 Eur, ilgalaikis materialus turtas – 282 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 382 Eur, atsargos – 180 Eur. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad 213 Eur dydžio skola VSDFV atsirado nuo 2016 m. balandžio 18 d., be to pagal kreditorių sąrašą atsakovė turėjo 368 Eur nepriemoką VMI.Nurodytos aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad prieš bankroto bylos iškėlimą, atsakovei turint pradelstų įsipareigojimų antros eilės kreditoriams, buvo vykdomi atsiskaitymai su trečios eilės kreditoriais, kurie iš esmės buvo susiję su įmonės veiklos organizavimu ir finansų tvarkymu. Nors suinteresuotas asmuo I. P. nurodė, kad 2 000 Eur sumą jis buvo paskolinęs UAB „Universus.lt“, todėl turėjo teisę ją susigrąžinti, tačiau tai nepaneigia išvados dėl atsiskaitymų vykdymo nepaisant kreditorių reikalavimų eilės. Pažymėtina, kad įmonės vadovas, savo lėšomis finansuodamas įmonės veiklą, neturi teisės savo reikalavimų patenkinti anksčiau kitų kreditorių, t. y. savaime netampa privilegijuotu kreditoriumi. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad atliktais mokėjimais iš įmonės buvo išimtas paskutinis turtas – piniginės lėšos, kurios atsispindėjo ir įmonės balanse. Taigi, šios aplinkybės pagrindžia, kad UAB „Universus.lt“ valdymo organai prieš bankroto bylos iškėlimą mažino įmonės turtą ir suvaržė kreditorių teisę gauti reikalavimo patenkinimą, žinodami, jog likusieji kreditoriai, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės jokio likvidaus turto. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą dėl BUAB „Universus.lt“ tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis 1, 4 punktai).

Dėl bylos procesinės baigties

Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikia nustatyti visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto kriterijų, užtenka nustatyti bent vieną iš šių kriterijų. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtino egzistuojant tyčinio įmonės bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, o apeliantų nurodytos aplinkybės nepaneigė šių požymių buvimo, todėl skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Universus.lt“ bankrotas pripažintas tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

Pašalinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties motyvuojamąją dalį, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Universus.lt“ bankrotas pripažintas tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.