- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-27
- Bylos Nr.
- 2A-2088-254/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-04686-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- A. N.
- Atsakovas
- Ž. J.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. N. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-284-374/2014 pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovei Ž. J. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės 3462 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad kartu su savo motina R. K. įsteigė šuniukų kirpyklą Marijampolėje. Atsakovė Ž. J. išreiškė norą būti šuniukų kirpėja, todėl ieškovė jai suteikė galimybę dirbti kartu su ja tame pačiame šuniukų kirpimo salone. Su atsakove buvo sutarta, kad ieškovė skirs lėšas jos apmokymui, t.y. padengs jos mokymosi išlaidas, o ji dirbs ieškovės ir jos motinos salone ne mažiau kaip tris metus, neišdirbus minėto termino, grąžins išlaidas, kurios buvo patirtos jos apmokymui. Ieškovė nurodė, kad atsakovė apmokymams buvo pasiųsta į Maskvoje vykstančius kursus. Kursai užtruko nuo 2011-09-12 iki 2011-09-18, buvo maždaug paskaičiuota galimos išlaidos ir atsakovei prieš išvykstant duota 800 Eur (kas atitinka 2762 Lt). Su atsakove buvo sutarta, kad ji privalo išsaugoti bei grįžusi ieškovei pateikti kvitus apie patirtas išlaidas. Atsakovė grįžusi pateikė kvitus apie išleistus pinigus bei papildomai ranka surašytą ataskaitą. Atsakovės išlaidas sudarė iš viso 3462 Lt suma. Ieškovė pagal atsakovės pateikus kvitus apie patirtas išlaidas papildomai davė 700 Lt sumą, todėl iš viso ieškovė dėl atsakovės mokymų turėjo 3462 Lt išlaidų. Atsakovė kartu su ieškove išdirbo nuo 2011-10 iki 2013-04. Atsakovei nesilaikant susitarimo dirbti ne trumpiau kaip iki 2014 m. spalio mėn., pagal susitarimo sąlygas ji privalėjo grąžinti jos mokymams skirtas išlaidas. Ieškovė teigė, kad susitarimas su atsakove buvo sudarytas žodžiu, dalyvaujant ieškovei, atsakovei ir ieškovės motinai R. K..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad šalys nėra sudarę rašytinės sutarties, o liudytojos R. K. parodymai vertintini kritiškai, nes ji yra ieškovės motina, t.y., suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, o kiti liudytojai nurodė, kad byloje aptariamos aplinkybės jiems žinomos tik iš ieškovės arba jos motinos pasakojimų. Teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė darbo teisiniai santykiais, nes nustatytos visos darbo santykiams būdingos savybės: susitarimas dėl konkretaus darbo funkcijų vykdymo – šuniukų kirpimas, darbo vietos – suteiktos patalpos, darbo įrankiai ir priemonės, bei rašytiniais įrodymais patvirtintas atsiskaitymas tarp ieškovės ir atsakovės – gautų mėnesinių pajamų pasiskirstymas, kas atitiktų susitarimą dėl darbo užmokesčio: 40 proc. – atsakovei, 60 proc. - ieškovei (b.l. 48). Teismas pažymėjo, kad faktiniam darbdaviui, t.y. ieškovei, ir darbuotojai, t.y. atsakovei, esant geroms pažįstamoms, tarp darbdavio ir darbuotojo buvo susiklostę ypatingi santykiai, todėl negali būti vertintini taip, kaip įprastai suprantami darbdavio ir darbuotojo santykiai. Teismas darė išvadą, kad esant tokiai faktinei situacijai, darbdaviui ir darbuotojui bendraujant neformaliai - darbuotojo pareigų apimtis buvo nustatyta žodine forma, nefiksuojant tai lokaliniuose teisės aktuose. Tačiau įstatymas reikalauja, kad darbdavys tinkamai organizuotų darbą – visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką. Nesant darbo tvarkos taisyklių kaip įmonės lokalinio teisės akto, darbuotoja negalėjo tiksliai žinoti savo funkcijų, pareigų ir tikslios darbo tvarkos. Tai, kad darbdavys nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesilaikė įstatymo reikalavimų, nemažina jo pareigų apimties. Teismas laikė, kad darbdavys yra stipresnioji darbo santykių pusė, todėl jam keliami ir didesni reikalavimai, vienas iš kurių yra tinkamas darbo organizavimas. Netinkamai organizuodamas darbą darbdavys patenka į blogesnę padėtį ir prisiima galimų neigiamų padarinių riziką. Įrodymų apie papildomas sąlygas, keliamas atsakovei, ieškovė nepateikė. Atsakovė kategoriškai neigia buvus susitarimą dėl 3 metų darbo toje pačioje įmonėje, todėl teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė kitų įtikinamų įrodymų, pagrindžiančių šį ieškinio motyvą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, šiais argumentais:
1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl visų ieškovės nurodytų motyvų ir argumentų. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad tarp šalių susiklostė darbo santykiai, kadangi tiek ieškovė, tiek ir atsakovė dirbo individualiai pagal verslo liudijimus. Darbo santykių tarp ieškovės ir atsakovės negalėjo būti ir dėl to, kad kaip nurodė pati atsakovė savo parodymuose, ją dirbti šuniukų kirpėja pakvietė ne ieškovė, o liudytoja R. K.. Atsakovė taip pat nurodė, kad ne su ieškove, o su R. K. tarėsi dėl darbo, todėl nesuprantama teismo išvada, kad ieškovė buvo faktiniu darbdaviu, nes ieškovė dėl darbo santykių su atsakove nesitarė. Pažymima ir tai, kad tarp šalių nebuvo jokio tarimosi ir dėl darbo sąlygų, dėl pavaldumo, dėl darbo laiko, dėl darbo tvarkos, nei ieškovė, nei R. K. jokio atlygio atsakovei nemokėjo. Ji pati sprendė kada ir kiek jai dirbti bei visą laiką dirbo pagal verslo liudijimą. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovei iš jos gautų pajamų sumokėjus ieškovei už sunaudotus resursus (vandenį, elektrą ir kt.) laikytina, kad tai buvo susitarimas dėl darbo užmokesčio, ieškovės vertinimu, tai nėra ir negali būti laikoma susitarimu dėl darbo užmokesčio, nes tai yra atsiskaitymas už atsakovės sunaudotus resursus. Atsakovė kirpdama šuniukus naudojo elektrines žirkles, šuniukus prausė, tačiau tiek už sunaudotą elektrą tiek ir už vandenį tiesiogiai paslaugų teikėjams atsiskaitydavo ieškovė, dėl to šias išlaidas atsakovė pagal šalių susitarimą ir dengė.
2. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai atmetė ieškovės liudytojų R. K., L. V. ir J. K. parodymus bei jais nesivadovavo. Pažymima, kad R. K. apklausos reikalavo pati atsakovė, todėl negalima nesiremti jos parodymais, motyvuojat tuo, kad ji yra ieškovės motina. Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojai paliudijo tas aplinkybes, kurios jiems buvo žinomos, o jų duotų parodymų vertinimas jau yra teismo pareiga. Tačiau teismas jų parodymų nevertindamas ir juos atmesdamas pažeidė civilinio proceso kodekso (CPK) 12 str., 17 str., 177 str., 178 str., 180 str., 182 str. 1 d. 5 p., 183 str., 185 str., 187 str. nuostatas dėl įrodinėjimo pareigos, įrodymų sąsajumo, leistinumo, įrodymų tyrimo ir vertinimo. Akcentuojama, kad lėšos atsakovės mokslams buvo duotos dėl to, kad ji tuo metu neturėjo jokių pajamų. Atkreipiamas dėmesys, kad atsakovė ir liudytoja R. K. buvo pažįstamos daugiau kaip 10 metų. R. K. nurodė, kad ji ją laikė sąžininga ir ja pasitikėjo, taip pat paliudijo, jog jai buvo žinoma, kad atsakovė mėgsta šunis, todėl atsakovei ilgą laiko tarpą neturint darbo R. K. ir pasiūlė, kad ji galinti kartu dirbti su ieškove šuniukų kirpykloje ir taip užsidirbti savo pragyvenimui, taip pat pasiūlyta, kad gali skirti lėšas (kitaip tariant paskolinti) jos mokslams, tačiau natūralus buvo ieškovės noras, kad nebūtų tokia situacija, jog ji skiria lėšas jos apmokymams, atsakovė šiek tiek padirba ir vėliau įsisteigia kitą savo kirpyklą dėl to ir buvo draugiškai tarpusavyje sutarta, kad kartu su ieškove bendrai dirbs tris metus ir tai neturi būti suprantama, kad atsakovė dirbs ieškovei, nes šalių buvo susitarimas, jog atsakovė su ieškove dirbs kartu bendrai tose pačiose patalpose, kad tarp jų nebūtų konkurencijos, o atsakovei nusprendus išeiti, jis grąžins jos mokslams skirtas lėšas. Be to, šiuo atveju nebuvo reikalinga rašytinė sutartis, nes bendra skolos suma buvo 3462 Lt. (CK 173 str. 1 d. 1 p.)
3. Teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktų mokėjimo kvitų. Atsakovei buvo perduota 800 EUR suma ir sutarta, kad ji privalo išsaugoti bei grįžusi pateikti kvitus apie patirtas išlaidas. Taip pat sutarta, kad jeigu pinigų išleis mažiau, skirtumą grąžins, jeigu išleis daugiau ir išlaidos bus pagrįstos, jos jai bus padengtos (apmokėtos). Taip kaip ir buvo sutarta atsakovė grįžusi pateikė kvitus apie patirtas išlaidas bei papildomai ataskaitą, surašytą ranka. Pasak apeliantės, minėti įrodymai patvirtina tiek ieškovės teiginius, tiek ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Pažymima, kad dėl minėtų išlaidų grąžinimo buvo kreiptasi su 2013 m. gegužės 28 d. pretenzija į atsakovę, prašant grąžinti 3462 Lt. sumą. Atsakovė 2013-05-31 atsakymu iš esmės neneigė pretenzijoje nurodytų aplinkybių, tik nurodė, kad ji su abejotinais skaičiavimais nesutinka bei prašo pateikti jos darbo sutartį, kurioje pažymėta dėl darbo susitarimo 3 metus. Ieškovės vertinimu, minėtu raštu (atsakymu į pretenziją) atsakovė neneigė, kad nėra gavusi pinigų, kadangi kiekvienas protingas asmuo veikdamas savo interesų patenkinimui, jeigu gautų raštą, kuriuo reikalaujama grąžinti pinigus, kurių asmuo realiai nėra gavęs, jis reaguodamas į tai bei pateikdamas atsakymą visų pirma nurodytų, kad jokių pinigų nėra gavęs. Tuo tarpu atsakovė reaguodama į ieškovės reikalavimą dėl 3462 Lt sumos grąžinimo nenurodė, kad ji pinigų nebūtų gavusi.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo jos ieškinį nepagrįstai atmetė.
Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo.
Sutinkama su apeliante, kad teismo pareiga yra tinkamai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius ir kasacinis teismas savo praktikoje tai nuosekliai pabrėžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012 , kt.). Proceso įstatymų nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą ir šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Identifikuoti teisinius santykius yra būtina tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Atsakovė neigė buvus tarp šalių darbo teisiniams santykiams ir su tuo apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka.
Ieškovė ieškinyje nurodė ir teisme paaiškino, kad su savo motina nutarė atidaryti šuniukų kirpyklą, pasikvietė joje dirbti atsakovę. Atsakovė darbui naudojo jos darbo įrankius ir priemones, o už kiekvieno šuniuko nukirpimą, jeigu jį reikėjo maudyti, atsakovė mokėjo po 2 Lt, o jeigu nereikėjo – po 1 Lt. Atsakovė neneigė buvus susitarimui dirbti ieškovės šuniukų kirpykloje, taip pat, kad naudojosi ieškovės įrankiais ir priemonėmis, bet nurodė, kad už tai ieškovei turėjo atiduoti 60 %, o pačiai likdavo 40 % gautų pajamų. Šalių paaiškinimais galima nustatyti, kad buvo tariamasi dėl bendro darbo trukmės, tačiau pagal ieškovę dėl trejų metų, pagal atsakovę – bent vienerių. Skiriasi šalių paaiškinimai dėl kursų Maskvoje. Ieškovė nurodė, kad ji siuntė atsakovę į kursus, įsipareigojo juos apmokėti ir apmokėjo pagal atsakovės pateiktus duomenis iš viso 3462 Lt. Atsakovė teisme paaiškino, kad į kursus Maskvoje vyko savo iniciatyva ir lėšomis, nes anksčiau ten gyveno ir jai apie juos buvo žinoma. Tvirtino, kad jos padarytos išlaidų suvestinės ieškovė neapmokėjo. Šalys tarėsi dėl atsakovės darbo ieškovės kirpykloje, kuomet ji dar nebuvo pradėjusi veikti. Atsakovė darbą pradėjo tik grįžusi iš kursų Maskvoje, kuriuose buvo nuo 2011-09-12 iki 2011-09-18. Atsakovė dirbo ieškovės kirpyklos patalpose nuo 2011-10 iki 2013-04. Byloje taip pat nustatyta, kad abi šalys buvo įsigijusios verslo liudijimus. Pagal tuo metu galiojusių Verslo liudijimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 "Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių" (2010 05 19 nutarimu Nr. 576 (nuo 2010 05 23) 3 punktą, gyventojo, kuriam išduotas verslo liudijimas vykdomoje individualioje veikloje galėjo dalyvauti tik verslo liudijime įrašyti sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), todėl sutiktina su apeliante, kad ji nebuvo atsakovei darbdavė, nes ji dirbo pagal pačiai išduotą verslo liudijimą.
Teisė sudaryti sutartis – viena iš civilinių teisinių santykių subjektų teisių, įgyvendinama vadovaujantis sutarties laisvės, sutarties privalomumo ir kitais sutarčių teisės principais. Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali tarpusavio sutarimu, paisydamos imperatyviosiomis teisės normomis nustatytų apribojimų, laisvai sudaryti ir nutraukti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kt. (CK 6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Teismas sprendžia, kad šalis galėjo sieti sutartiniai civiliniai jungtinės veiklos sutarties, bet ne darbo sutarties, teisiniai santykiai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009). Šalys, nusprendę užsiimti šunų kirpimo verslu, kooperavo savo gebėjimus, įgūdžius, žinias, turtą ir darbą, savo veikla siekė pelno, jį dalijosi, tačiau nesudarė jungtinės veiklos sutarties rašytine forma ir joje nekonkretizavo savo įsipareigojimų, todėl esant ginčui negalima nustatyti ar šalys tarėsi ir kaip susitarė dėl bendros veiklos išlaidų ir nuostolių paskirstymo, t.t. atsakovės kvalifikacijos įgijimo išlaidų, dėl bendros veiklos termino. Šiuo aspektu pažymima, kad toks šalių susitarimas turi būti įtvirtintas rašytinėje sutartyje, o pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį, kai sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis tampa negaliojanti. Todėl šalių žodinis susitarimas dėl bendros veiklos, nors ir panašios į jungtinės veiklos (partnerystės) santykius, tačiau teisinių pasekmių sukelti negalėjo.
Ieškovė nurodo patyrusi nuostolius, nes sumokėjo už atsakovės mokslus 3 462 Lt. Apeliaciniame skunde ji nurodė, kad kitaip tariant atsakovei pinigus paskolino, o ši neįvykdė įsipareigojimo dirbti jos kirpykloje trejus metus. Tačiau nesant rašytinės sutarties, pareiga įrodyti, kad ieškovė paskolino ir perdavė atsakovei pinigus tenka pačiai ieškovei (CPK 178 str.). Reikalavimą ieškovė grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais apie atsakovės išlaidas, ryšium su jos vykimu į kursus Maskvoje (b.l. 1-19), tame tarpe, jos pačios ranka sudarytą išlaidų suvestine. Tačiau ieškovė nepateikė jokio rašytinės formos dokumento, kuris patvirtintų, kad 3 462 Lt. pinigų sumą atsakovei perdavė, išvykstant į kursus 800 Eur, o likusius – jai grįžus. Pažymima, kad nei iš ieškinio, nei iš pretenzijos negalima nustatyti konkrečios pinigų perdavimo datos ar jų perdavimo aplinkybių. Jeigu tarp šalių vyko kokie nors atsiskaitymai dėl atsakovės vykimo į kursus, tai joks rašytinis dokumentas byloje tokio atsiskaitymo nepatvirtina. Kvitai yra apie išlaidų dydį, bet ne pinigų perdavimą atsakovei. Teismas leido ieškovei remtis liudytojų parodymais, tačiau liudytoja R. K., kuri tvirtino mačiusi atsiskaitymus, yra ieškovės motina, todėl ji laikytina suinteresuotu ieškovei palankia bylos baigtimi asmeniu ir jos parodymai vertinami kritiškai jų objektyvumo ir patikimumo aspektais. Kiti liudytojai paliudijo aplinkybes, kurias sužinojo tik iš ieškovės ir jos motinos, patys tiesiogiai teisiškai reikšmingų aplinkybių nematė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarpusavio atsiskaitymus nuo atsakovės darbo pradžios šalys fiksuodavo ataskaitos žurnale, kuriame abi pasirašydavo (b.l. 48). Pirmosios instancijos teismas, remiantis teismų praktika pažymėjo, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą labiau buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2009). Šiuo atveju labiau tikėti, kad ieškovė su atsakove atsiskaitė negu neatsiskaitė nebuvo galima, todėl pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.